Jim Morrison’s Memory Pop Club

NUKRYPIMAI: JIM MORRISON’S MEMORY POP CLUB


hjghjghjghhj

1971 metais vietiniai melomanai Igoris, Albertas Kobra, Dzilbus ir jų pasekėjai Shmitas, Sigis Kefas, kaunietis Zenka, kuris atostogaudavo Kurorte vasarą, Alvydas, Dalia, Vilė, Žana, Kolia, Romėnas susibūrė į komuną ir The Doors lyderio Jim Morrison garbei pasivadino JIM MORRISON’S MEMORY POP CLUB. Tai vienijo apie 10 jaunų žmonių, mąsčiusių kitaip nei sovietų valdžia reglamentavo. Medžiotojų trobelė, už Kaniūkų tilto pasukus senuoju akmenimis grįstu keliu ant kalno, tapo Jim Morrison’s House (kitais duomenimis Hotel). Tai AlvydoJegelevičiaus senelių nuosavybė, kurią tada Alvydas sugebėdavo išprašyti susirinkimams organizuoti. Tam reikėjo iš Nemuno restorano skolinti stiprintuvą, kolonkes, nutiesti elektros liniją nuo senelių namo iki Morrison House, magnetofonas HOTA buvo efektingai naudojamas. Sausvynis GAMZA buvo privalomas. Pradžioje visada buvo The Beatles, The Animals, kitos bito grupės, kaifas prasidėdavo Deep Purple Speed King, Black Subbath Iron Man, Jimi Hendrix All Along The Watch Tower. Jei po The Who koncerto Sheffilde metu 1969 metais aplinkinių fermerių avims garsas įvarė stresą, tai Alvydo senelių kaiminystėje vištos liko gyvos.

pop_clubKolia (gyvena prie pirties, kurios jau seniai nėra, rašau terminais, suprantamais alytiškiams, nors Alytuje sutikti alytiškį darosi sunkiau, nei Amerikoje indėną) pagamino rankomis ženkliukus komunos nariams – apvalus 4-5 cm skersmens, juodame fone iš vario išpjaustytomis raidelėmis. Nagingas hipeicas !! Tikimės, jog komentaruose patikslinsim tuos įvykius.

ALYTAUS TV LAIDA. PRISIMINIMAI APIE JIM MORRISON’S MEMORY POP CLUB

1991 metais televizininkai tiesiog mus surinko iš namų ir nuvežė į Alvydo trobelę. Čia ir vyko prisiminimų asorti. Klausinėjo Rūta Slušnytė

Reklama

Muzikiniai rezistentai ir garbingi geradariai

Apie muzikos badmetį sovietmečiu rašėme straipsnių serijoje Pirmieji melomanai. Būtinai paskaitykite. Tai bus uvertiūra ir aiškumas šio rašinio kontekstui, kuriam gimti impulsą davė melomanas-veteranas Algirdas Žemaitis. Tai jo idėja paminėti ir prisiminti tuos išeivijos lietuvius, kurie nesavanaudiškai siųsdavo The Beatles, Deep Purple, The Who, Uriah Heep ir galybę kitų grupių ilgai grojančio, 33 apsukų per minutę besisukančio vinilo (Long Play Album) muzika badaujantiems tautiečiams, gyvenusiems šiapus kordono

Jaunimui, gimusiam Rytų Europoje ne laiku, o šviesaus komunizmo kūrimo dešimtmečiais, pažinti pop, rock, jazz ir begalę kitų Laisvajame pasaulyje gyvenusių pilnavertį gyvenimą muzikinių krypčių, virto kova su Sistema. Geriausias dokumentinis pavyzdys – Jannos glūkoidams atsiųstas sovietinė sistemos sudarytas užsienio atlikėjų sąrašas, kurių kūrinių nedera klausytis komunistinį rytojų kuriančiam jaunam žmogui, nes prisiklausęs, dar režimą  sugriaus.

Tuos, kurie apeidavo draudimus ar  pusiau legaliais būdais kaupė vinilo kolekcijas, kažkas pavadino muzikiniais rezistentais, gal net su ironija, bet taiklesnį  pavadinimą  to meto reiškiniui sunku būtų priklijuoti. Gūdus sovietmetis, beje,  kurio dar ir dabar  Lietuvoje dalis žmogelių labai ilgisi, roko muzikos gerbėjams buvo tikras iššūkis. Išgirdai, tarkim, Rolling Stones – Satisfaction per radiją su KGB radio trukdymo stočių keliamais triukšmais, bet kaip miela būtų  „švariai“ tai paklausyti  užsidėjus ant patefono.  Ko norėsi – to negausi. Vinilas patekdavo į Lietuvą dviem keliais. Paštu, kurį cenzūravo KGB ir kartais išimdavo iš siuntinio diskus, lakoniškai  paaiškinę, jog  grupė ar jos kūriniai neatitinka sovietinės visuomenės moralinių normų. Kitas – atveždavo jūreiviai ar patys sovietų nomenklatūrininkai, kuriems visi užsieniai buvo atviri. Paradoksas, bet tai tiesa.

Nuo 1968 iki 1990 į Lietuvą keliavo vinilo plokštelės, kurias siuntė mūsų dėdės, tetos, pusseserės ir pusbroliai gyvenusieji ten, kur protu nesuvokiami draudimai dėl muzikos klausymo negaliojo: Kanadoje ir Jungtinėse Valstijose, Kolumbijoje ir Venesueloje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Gaila, bet pavėlavome viešai prisiminti tuos puikius nesavanaudiškus žmones ir padėkoti jiems čia.  Daugelis jų jau Anapilyje.

Tikimės, jod tokį būdą prisiminimui ir padėkai pareikšti tiems puikiems žmonėms glūkoidų tinklapyje, pasirinks ir daugiau muzikinių rezistentų.

ĮDOMESNI MOMENTAI

Galima teigti, jog vyko kultūriniai mainai. Mes siųsdavome savo giminėms Lietuvos nuotraukų albumus, knygas, kurios rinkdavome pagal vieną kriterijų: turi būti minimaliai prifarširuota sovietine propoganda. Žiauriai sunki užduotis arba neįmanoma. Algirdas pasakoja, kai siųsdavo į Jungtines Valstijas Melodijos firmos lietuviškas plokšteles, ten privaloma tvarka būdavo įtraukta ir pora rusiškų dainų. Giminaičius Amerikoje tai nuoširdžiai stebindavo. Kitas atvejis. Dėdė Zenonas į Dzilbaus prašymą atsiųsti Stevie Wonder reagavo taip: žinai, vaikeli, siunčiu tą juoduką, bet šiaip tai mes čia Amerikoje nelabai žavimės juodukais, mechikonais ir komunistais. Aišku, dėdė tai nesusiejo su muzika, todėl jo ir jo pusserės Donatos Grajauskas dėka, Alytaus melomanai praturtėjo Judas Priest, Alice Cooper, Santana, Elton John, Queen, Rainbow ir begale kitų diskų. Turėjo vargo mūsų giminės dėl The Beatles –  Srg. Pepper’s Lonely Heart Club Band ir Carol King – Tapestry. Kaip rašė Aleksandra Unguraitis iš Karakaso (Venesuela), išniukštinėjau visą valstybės sostinę, kai neradau, parašiau pagalbos laišką draugams į USA. Ten jie, atlikę paiešką, pagaliau surado tuos diskus, persiuntė į Venesuelą, o iš ten jie atkeliavo į pas mus. Reikia nepamiršti, jog mūsų giminaičiai jau tada buvo solidaus amžiaus ir ieškoti visokių hipiškų plokštelių nelabai tiko prie veido. Bet gal taip tik atrodo tik mums, sovietiname narve dešimtmečius laikytiems žmogėnams.

Kai Vytas Galbuogis iš Birutės Antanaitis (Kanada) gavo dovaną Uriah Heep  diską Demonds And Wizards, kukliame provincijos mieste buvo pastebimas sujudimas. Šį albumą, dar užpakuotą mikliai iš Vyto nupirko Alberas “Kobra“ Sakalninkas. Taip būdavo, jei pas kažkurį smogiamoji naujiena, jo namų durys varstomos įkyriai dažnai. Bet Albertas visad visus priimdavo ir atlikdavo ritualą: pagarbiai iš voko išimdavo diską, atsargiai nuleisdavo patefono galvutę ant The Wizard gabalo. Kad pajustumėt tą aurą šiandien, paleiskite būtent The Wizard iš disko “Demons and Wizards“,  Uriah Heep, 1972 metai. Patartina naudoti padorią audio aparatūrą, negailint watų. Tada pakako Simfonia radiolos su AS35 kolonomis.

SIUNTINIAI

Plokštelės iš Vakarų keliavo į Lietuvą supakuotos į gofruotą kartoną.  Algirdas pasakojo, jog  siunčiant kažką iš Lietuvos, reikėdavo sukalti mediną dėžę, į kurią ir buvo sudedamos lauktuvės giminaičiams už Atlanto. Aldona Tamulionis iš Floridos, gavusi tokią dovanėlę, stebėdavosi, jog reikia įvairių įrankių dėžei atidaryti.

Jokia paslaptis , kad vinilas nebuvo vienintelė siunčiama gėrybė. Angliška medžiaga kostiumui, madingi vakarietiški drabužiai, būtinai TIKRI džinsai, batai, kiti atributai okupuotoje Lietuvoje buvo neišpasakytai paklausūs. Kai Dzilbus 1960 metais iš savo dėdės Kęstučio Bulvičiaus (Kolumbija) gavo SPALDING firmos badmintono raketes su plunksniniais kamuoliukais, Lietuvoje tik labai informuoti žmonės žinojo, ką su tomis raketėmis reikia daryti.

SOLIDARUMAS

Kad lietuviai solidarūs, įrodo mūsų giminaičių Vakaruose įvairialypė pagalba mums tada ir dabar. Girdime daugybę faktų, jog šiandien dirbantys Anglijoje, Norvegijoje, Airijoje remia gyvenančius tautiečius Nepriklausomoje Lietuvoje. Tai natūralu ir gerbtina. Jei gali, tai ir padėk. Svarbu ir tai, jog muzikinių rezistentų nebeliko. Bet kokio stiliaus, krypties, žanro, kokybės, pavidalo muziką rasite rimtoje parduotuvėje arba piratų saite, pas kolekcininką- draugą ar nuvykęs į Žalgirio areną gyvai paklausyti. Vidukas sako: ten gera akustika. Ir niekada nevažiuok ko nors klausyti į Siemens Areną – ten vyrauja totalus akustinis chaosas.

ATMINTINĖ

Tikimės, jog tokį būdą prisiminimui ir padėkai pareikšti glūkoidų tinklapyje, pasirinks ir daugiau muzikinių rezistentų.  Atsiųskite nuotrauką (miestą ir šalį) garbingo žmogaus, kuris niekeno neverčiamas, be jokių savanaudiškų paskatų, tiesiog suvokdamas tautiečių būklę tuometinėje Lietuvoje, rėmė mus moraliai, dvasiškai ir materialiai. Tai papildys galeriją, kuri šiandien dar labai kukli.  Vėliau gali būti per vėlu. Kaip minėjome, dauguma tų gerų žmonių jau iškeliavę. Tiems, kurie juos prisimena – jau filmo pabaigos titrai rodomi. O užmiršti – nevalia.

Keturi metai be Džyzos

2014 lapkrityje mirė ilgametis LRT darbuotojas, antisovietinio pasipriešinimo dalyvis Aleksandras Jegorovas, daugelio pažįstamas kaip „Džyza“. Laisvę muzikoje ir gyvenime labiausiai vertinęs žurnalistas gimė 1952 m. rugsėjo 6 dieną Kaune. Po R. Kalantos susideginimo dalyvavo protesto akcijose, buvo persekiojamas KGB. Aldona Marcinkevičienė tada pirmoji pranešė glūkoidams apie Aleksandro “Džyzos“ Jegorovo netektį. Tai Igorio jaunystės Kauno laikų geras draugas. Tai Kristupo Petkūno ir kitų Kauno hipiakų iš Company bendražygis ir idėjų pakeleivis (brothers and sisters, are you ready). Romo Kalantos amžininkas, amžinasis hipis, muzikantas, buvęs kaunietis, o dabar vilnietis. Dar miela detalė prisiminti: tai jis glūkoidę Laimą po “Nuogų ant Slenksčio“ atgroto šokių vakarėlio Automatikos fake (Kauno Politechnikos Institutas – dabar KTU) 1973 palydėjo namo ir elgėsi kaip tikras džentelmenas…

 

Keletas Džyzos minčių, išsaklytų pokalbiuose su žurnalistais
Su Kristupu Petkūnu likome tikri draugai. Labai kukliu, bet dvasingu žmogumi. Buvo toks posakis – neturėk 100 rublių, bet turėk 100
draugų (Kristupas Petkūnas, Kauno Company 1968 – 1973- glūkoidų pastaba).

Nors esu Lietuvos patriotas, žinau, kad už patriotizmą niekas pinigų nemokėjo ir nemokės. O jaunam žmogui reikia gyventi. Jei Lietuvos kultūros ministerija menininkams finansavimą nurėžia, tai išaugs ne kultūros, bet picų karta.

Žinoma, kas darytų gera, jei nebūtų blogio? Abu dalykai susiję. Tik gaila, kad ne už tai kovojome. Mes praradome sveikatą, o kai kas – sąžinę. Per šias „kalantines“ Kaune susirinko politikai gedulingais veidais ir pradėjo savo monologus skaityti iš lapų. Jei žmogus nuoširdžiai kalba, jis neskaito iš lapo. Esu gavęs Sausio 13-osios medalį. Norėčiau pasielgti kaip Džonas Lenonas. Jis protestuodamas atidavė savo apdovanojimą karalienei.

Kuo ši karta skiriasi nuo mūsų kartos? Žiaurumu. Ir naujų technologijų išprievartauta smegenine. Kaip atrodys ateityje 16-18 metų žmogus? Su motociklo šalmu, kuriame įmontuotas garsiakalbis. Iš priekio – belaidžio ryšio išmanusis mobilusis telefonas. Dar priekyje – ekranas, o kitoje pusėje „vidiakai“…

Skirtingų kartų klausimas visada buvo aktualus žmonijai, bet ypač istorinių virsmų laikais. Kuo skiriasi hipiavusi sovietinės Lietuvos jaunuolių karta nuo dabartinės kartos, jaunuoliškai įnikusios į „feisbukus“ ir „jutiubus“? Kuo ši karta pranašesnė? Ar žmonės, prarandantys bendruomenės jausmą, gali būti laimingi?

Istorinis filmukas, skirtas Džyzai ir visai muzikinių rezistentų plejadai (rusų kalba, šaltinis: Facebook, LRT medioteka)

company_dzyza

Arkadijus Vinokuras, dar vienas nemarios kartos Kauno Company hipis-intelektualas apie Džyzą (šaltinis: LRT)
Prieš išeidamas Džyza, jau negalėdamas kalbėti, perdavė savo antrajai pusei (tapusiai jo užuovėja nuo negailestingos tikrovės) laikrodį. Amžinybėje mat laikas nebeegzistuoja. Jis reikalingas tik mums, kad nepamirštume, jog vis dar esame mirtingi.

Nesiilsėk ramybėje, mielas mano drauge, nes ten, danguje, susitiksi su visais mūsų anos epochos nepakartojamais veikėjais. Jok lyg
Don Kichotas ant savo Seno Kuino, prisidėjęs prie lūpų armonikėlę!

Jok, skleisdamas bliuzo garsus, ir angelai dainuos ir juoksis kartu su Tavimi. Nepamiršim Tavęs, Džyza, tu hipiškasis kaunietiškasis Kristau! Žinok, mes, Tavo Company ir tūkstančiai Tave regėjusių, girdėjusių, Tave pažinusių, plosime tik Tave prisiminę!

Gūdūs sovietų okupacijos laikai, 1970-ieji… KGB-istai kaip velnias kryžiaus bijojo laisvo, bebaimio juoko. O jis, Džyza, juoktis mokėjo.
Besiplaikstančiais ilgiausiais plaukais žingsniuodavo Laisvės alėja taip atkreipdamas praeivių, milicininkų, draugovininkų ir jaunimo dėmesį. Gimęs Kauno senamiesčio širdyje prieš 63 metus…

Ne, prieš 45 metus, nes tada jis pasirodė lyg iškritęs iš kito pasaulio, to, iki kurio buvo skaičiuojami sovietiniai šviesmečiai. Koks ten buvo jo gatvės pavadinimas? The Love street (The Doors grupės hitas “Love Street“ – glūkoidų pastaba). Taip didžiulėmis raidėmis ant sienos ir buvo parašyta.

Džyza savo greitakalbe, pilna anglicizmų, ironiška kalba ir išvaizda iškrisdavo iš konteksto. Visiškai kaip ir dabar: kitoks, kitokios
hipiškos vertybės, vienas paskutiniųjų hipių dinozaurų, niekaip nesugebančių prisitaikyti prie normalumo.

Prisimenant Džyzą turėtų gražiai įsikomponuoti Frank Zappa, kurį, vartydamas savo fotoarchyvus  surado Vytas “ San Simnas“ Stanevičius. Garsiojo muzikinių ekspermentų ir atradimų autoriaus biustas stovi Vilniuje (savaitės foto). Lietuva šia prasme – avandarde. Kita foto: Vytas su F. Zappa, bet jau Glazge. Fotografavo Vyto prietelius Sergiejus iš Sankt Peterburgo, glūkoidiškos sielos žmogus.
ert

Daugiau glūkoiduose ::

Revoliucija No 9. Kaunas 1970 [balandžio 8, 2012]
〉 Kauno hipiai: mažoji išpažintis [gegužės 22, 2009]
Prisimenant klavišininką Robertą Griškevičių [lapkričio 29, 2007]
Romo Kalantos deglas (kartojama) [gegužės 14, 2013]
galera_company

 

Beatles Forever arba koncertas Alytaus pabe

 

Facebooke paplito reklama apie vilniečių bliuzmenų Aleksandro Belkino, Olego Sochino ir kitų pasirodymą Alytuje su bitlų dainomis. Šį renginį glūkoidai įvertinino – 3-mis Pušies Šakelėmis. Tokiam renginiui ­ – gana padorus įvertis. Kas sutrukdė gauti penkias? Ogi kuklaus provincijos miestelio santūri reakcija. Įprasta, jog dalis atėjo iš smalsumo, o ne iš meilės bitlams.

Tikrųjų bitlų dainų grožis ir jėga daugeliu atvejų – du arba trys balsai. Tie, tikrieji iš Liverpulio tada,  sulaužė tercijų intervalo monopolį ir įteisino “keiksmus” – kvartas ir kvintas. Alytuje muzikantai visas dainas atliko vieno solisto balso stygomis ir tai atėmė dar vieną Pušies Šakelę.

ghgh
Tačiau vienas epizodas viršijo visus lūkesčius. Gitaristas Olegas Sochinas, grodamas improvyzą ‘While My Guitar Gentlie Weeps’ gabale, pasiekė tokias aukštumas, kad  įrodė, jog galima patekti į vieną lygmenį, atitinkantį garsiausių pasaulio roko gitaristų statusą. Tai buvo nepakartojamas skambesys.

Dalyvavo tuzinas glūkoidų ir dar tiek jiems prijaučiančių. Gaila, kad nebuvo mūsų Vytauto San Simno Stanevičiaus, kuris tokiuose renginiuose sugeba padaryti išskirtines foto, kokybiškas techninės  ir  vizualinės įtaigos prasmėmis. Filmukas būtų turtingesnis. O jis lankėsi panašiuose renginiuose Liverpulyje legendiniame Cavern Club ir Maltoje. Šie reportažai fiksuoti glūkoidų tinklapyje anksčiau.

Laukiame atvažiuojant rollingstonų!

Beatles Forever arba koncertas Alytaus pabe || Garažų Klipai 2018

MANO VISŲ LAIKŲ GERIAUSI HITAI

Realizuojam melomano Algirdo Žemaičio idėją – išrinkti visų laikų mėgiamiausią muzikinį kūrinį.
#1.  Dalyvauja visi kas tik nori. Sudaryk SAVO mėgstamiausių visų laikų dainų ar instrumentinių kūrinių bet kokio muzikinio žanro SĄRAŠĄ. Stenkis apsiriboti iki 20, bet tai ne taisyklė, surašyk 100. Jauskis laisvai. Šį sąrašą siunčiate GLŪKOIDŲ PAŠTAS

#2. Glūkoidų tinklapyje bus kiekvienam atsiuntusiam sukurtas apklausos lapas (pollas), kuriuos, visi čia apsilankiusieji (ir atsiuntusieji savo mėgstamus hitus ir šiaip smalsuoliai), matys ir uždės varnelę ant patikusio kūrinio. Pavyzdžiui, Jonas studijuoja Algio pollą. Aha, Algiui patinka Uriah Heep – July Morning. Jonas mąsto: bet ir man patinka. Tai ir deda varnelę. Tai bus įskaitinis taškas. Kūriniai, kurie Jonui neatrodo verti – juos palieka ramybėje. Ir taip Jonas peržiūri visų dalyvių atsiųstus sąrašus. Pradžioje jų bus keli, bet nuolat daugės. Kiek jų bus – priklausys nuo mūsų pačių. Kuo daugiau sąrašų, tuo objektyvesni rinkimai.
#3. Apie šv. Kalėdas suskaičiuosime mūsų pačių išrinktus VISŲ LAIKŲ LABIAUSIAI VERTINAMUS KŪRINIUS.
Tinklapio adminų laukia kruopštus ir labai daug laiko atimantis darbas, o jūsų – tik atsiųsti dainų sąrašą GLŪKOIDŲ PAŠTAS Paprasčiau nebūna!
Visa, kas čia vyksta matysite http://www.glukoidai.com po kelių dienų.

HIPIAI KINE

VYTAUTAS STANEVIČIUS

imageNuo rugpjūčio 20 d., pirmadienio Vilniaus „Forum CinemasVingis“ prasidėjo „Baltijos kino dienos“, kurios tęsis visą savaitę. Renginys žymi šalių valstybingumo atkūrimo šimtmetį. Pas mus rodomi estų ir latvių kino kūrėjų darbai. Kino seansai nemokami.Suintrigavo estų filmas „Sovietiniai hipiai“. Tai režisierės TerjeToomistu 2017 metais sukurta 75 min. dokumentinė kino juosta, pasakojanti apie sovietmečiu vykusį pogrindinį hipių judėjimą…

hippie jago

Po daugelio metų maža ekscentriškų hipių grupelė iš Estijos keliauja į Maskvą, kur žmonės iki šiol kasmet renkasi paminėti atmintiną datą, kai 1971 m. birželio 1 d. tūkstančiai sovietinių hipių buvo suimti KGB. Filme prisimenamas ir Romas Kalanta, parodoma nuotraukų su tuometiniais Kauno gegužės tragiškais įvykiais. Nedaug, bet nepraėjo pro šalį, o ir neįmanoma būtų.

Pasibaigus filmui įvyko pokalbis su filmo prodiusere Liss Lepik, kuri į žiūrovės klausimą „gal vertėjo paieškoti žmonių menančių 1972 m. gegužės mėn. Kauno įvykius?“, atsakė, jog toks buvo režisierės pasirinkimas pašnekinti būtent šiuos žmones, kurie filme parodyti keliaują, pagerbti ir prisiminti bendraminčius.Prodiuserės teigimu idėja sukurti filmą kilo 2011 m. Pradžioje surengė parodą iš negausios medžiagos susijusios su hipių judėjimu. Parodos dėka atsiliepė žmonių, galinčių pasidalinti archyvine medžiaga. Teko vykti į Maskvą. Kontaktai plėtėsi, atsiminimai ir faktai gausėjo. Tartu ir Taline, Kaune ir Vilniuje, Rygoje ir Lvove, Maskvoje ir tuometiniame Leningrade, Kijeve irSevastopolyje bei Minske, Novosibirske ir Irkutske gyveno jaunižmonės, nesitaikstantys su prievartiniais tuometinės sistemos metodais bei taikiu būdu norintys įprasminti savo egzistenciją konfliktuojančioje su jais aplinkoje. Šiuos ekscentriškus jaunuolius vienijo ir maitino laisvės idėjos, poetiškas požiūris į gyvenimą, meilė bitlų, rollingų užburiančiai muzikai, sklindančiai per Liuksemburgo radiją. Turint laisvės jausmą vilioja ir kelias. Tranzuoti – tai būtent tas būdas iš taško A pasiekti tašką B, susitikti su bendraminčiais. Hipiai turėjo adresus, koordinates, kur galėjo apsistoti, būti svetingai sutikti, nuvykę į kitą sovietinę respubliką ar miestą. Tačiau sistemai jie tapo svetimkūniais. Eiliniams žmonėms, liaudžiai sovietinė propaganda pūtė miglą į akis, jog hipių simboliu tapęs pacifistinis ženklas yra fašistinis. Tikslas aiškus – įžūlaus melo pagalba priešiškai nuteikti hipių atžvilgiu visuomenės narius, kelti jiems neapykantą. Kaip minėjo vienas filmo herojų: „Išeiti į gatvę, reiškė išeiti į karą. Namai apkasai, gatvė frontas. O jei esi gatvėje, geriau nežiūrėti sau po kojomis, matyti mažiausia kokius 150 metrų į priekį, kad pastebėtum iš tolo milicininko „furažkę“, nes toks susitikimas hipiui galėjo tapti lemtingas.“ Prisimename ir mes, – lemtingas ne tik ilgaplaukei šukuosenai, bet ir biografijai.

Filme neliko nepastebėta ir narkotikų tema. Apie tai kalba patys filmo veikėjai. Įdomi scena, kai šiuolaikinis jaunimas „kamantinėja“ šilto ir šalto mačiusius hipius apie jų požiūrį į tai.

Įstrigo vienos praėjusio šimtmečio septyniasdešimtųjų metųmerginos po filmo, išeinant iš salės. mestelta frazė: „taip nebuvo“. Tad gal verta rugpjūčio 26 d., sekmadienį, apsilankyti Vilniaus „Forum Cinemas Vingis“ 14 val. ir pamatyti „Sovietinių hipių“ papildomą seansą, kad galėtum pasakyti, buvo taip, ar ne?

Nirvana fan klubas Alytuje

 

Šlovė ir pinigai Kurto Cobaino nesudomino. “Nirvanai“ pasiekus zenitą, jis vis dažniau jautėsi užspiestas kampe ir turintis daryti tai, ko iš jo tikisi kiti. Jį, kaip ir Jimmi Hendrixsą išsiurbė ir suvalgė sistema. Gal todėl ir parašė šiuos žodžius – “gyvenu gerai, o baisiausias nusikaltimas – apsimetinėti, kad jus matydamas labai džiaugiuosi ir jaučiuosi laimingas“.
Kultinė grupė Nirvana, grunge atstovai, sunkaus roko arenoje paliko antrą ženklą. Pirmas priklauso banginiams Deep Purple-Led Zeppelin-Black Subbath. Kas paliks trečią ženklą? Reikia kantriai laukti.

RASA JUODIŠIENĖ

PRADŽIA
1994-ieji, ne-Alytus: nusižudo Nirvanos lyderis Kurt’as Cobain’as. Alytus: įkuriamas Nirvanos fanų klubas “Ginklo vaikai“. Viskas labai oficialu – nepelno siekianti organizacija užregistruojama Alytaus miesto savivaldybėje. Trise, kaip kokia Nirvana: Marukas – Marius Aukštikalnis, svajojo tapti lakūnu, muzika, kiek pamenu, nelabai domėjosi, Mika – Loreta Mikučionytė, klasiokė, bendražygė Nirvanos nemėgo ir klausė tik U2 ir aš, Rasa Unguraitytė, Nirvanos ir muzikos fanė, nutariam imtis VEIKSMŲ, ne tik trintis Alytaus parke ar prie “Lyros“ su Utenos “Bočių“ alum. Artimiausias tikslas buvo iškrapštyti visas Alytaus garažines grupes, ištraukti nirvanas iš rūsių ir padaryti koncertą.

Klubo patalpos buvo Alytaus parkas , prie “Angeles“ (suprask: Laisvės Angelo statula) . Ten rinkdavosi Alytaus neformalai: pankai, metalistai ir kiti prijaučiantys muzikai ar alui. Galėjai sutikt tokiu tipų kaip: Šimas (ma-tum-baa!), Pocė, kuris turėjo kalendorių su užbrauktom dienom kuriom gerė, išbraukydavo DAUG, Zwibelis – “Lyros“ ex-barmenas, miesto veikėjas, Bosas ex-bosistas grupėj Furija/Pessimus, Krylas, jis iki šiol aktyvus, grupė: BORA, zinas – Kablys, pankas Sirė iš grupės “Be Pavadinimo“ ir kiti.
Klubo veikla virė: ieškojom rėmėjų, Alytaus radijas skelbė apie susirinkimus, vietinė TV ėmė interviu (berašant straipsnelį pasiteiravom Alytaus TV dėl archyvinių įrašų, atsakymas: supelijo, nieko neišliko: Dalyvavom Alytaus radio laidoje (Povilo laida apie pankus). Kai dvi merginos pagaliau susirašė ant lapelio kokių “fuzų“ ir aparatūros reikia koncertui, beliko organizuoti Alytaus grupių koncertą Šaulių namuose 1994 vasarą, kodiniu pavadinimu IR KITOS ALYTAUS GRUPĖS. Grojo dauguma tuometinių alternatyvinių Alytaus grupių, o kai kurios ir susikūrė koncerto metu. Koncertas, aišku, buvo visiškas punk: nei įgarsinimo, nei kokybės, nei apšvietimo jame nebuvo, visos grupės dalinosi vienu girtu ex-Pessimus grupės būgnininku Sauliuku, bet koncertas įvyko ir, anot seno panko Povilo Kazlausko, jis buvo TIKRAS. Na, jei pankai giria, belieka tikėti. Tai buvo nuogas reginys, nekomercinis, be reklamos ir bilietų, be apsaugos ir vedėjų. PUNKS NOT DEAD.

BANDOM DAR KARTĄ.
Rudenį išvažiavau mokytis į Kauną. Bet ir KTU “barake“ (Vydūno al, KTU 14-as bendrabutis) galima rasti muzikų-mechanikų (Vaidas, grupė F.U. Porno J). Supratau, kad einam teisingu keliu. Šįkart apžiojom plačiai (burnelė ne uogelėm valgyt), kvietėm grupes iš Vilniaus, Kauno, Marijampolės. Mika rūpinosi vieta ir aparatūra, aš – dalyviais, plakatais, info platinimu, scenos apipavidalinimu, aišku, turėjom pagalbininkų. Vieta: Alytaus statybos tresto salė, ant scenos buvo Nirvanos fan clubo “paklodė“, įėjimas su bilietais – net 3 Lt. Laikas: 1994 metu lapkričio 25 d. Stilius: alternatyva / metal / punk.

 

Drąsūs dalyviai:

Blyškūs Veidai (Vilnius)
F.U. Porno J. (Kaunas)
Wallow (Marijampole)
Garotte (Marijampole )
Sndrom of Chaos (Kaunas) (plakate nėra, bet dalyvavo)
Outcast (Alytus) (plakate nėra, bet dalyvavo)
Prosecutor (Kaunas)
Be Pavadinimo (Alytus)
Akiniai (Alytus)

Išplaukė tokios detalės kaip įgarsinimas, apšvietimas, garso kokybė. Bet pamenu, kai vienas iš F.U. Porno J. prasmego scenoje, nes ne tik purtė galvas, bet ir šokinėjo. Matyt Statybos trestas “pachalturino“ su scenos grindimis. Nežinau ar bankas “Hermis“, kaip rėmėjas, bent nutuokė kokia muzika skambės koncerte. Bet po šio koncerto su rėmėjais tapo sunku, o be jų ir klubo veikla nurimo. Sau ir kitiems įrodėm, kad ir merginos šį tą sugeba daugiau, nei būti puošmena prie alaus bokalo. Malonu buvo prisiminti ir ačiū visiems visaip prisidėjusiems, sudalyvavusiems, taip pat fan klubo nariams ir svečiams, pakentusiems profanišką koncerto organizaciją ir Nirvanos fan klubą!

It’s better to burn out than to fade away!