Alvydas Alvydui

Alvydas Jegelevičius šį laiškelį glūkoidams parašė 2018-07-20, bet tada buvau toli nuo Tėvynės, be neto. Operatyviai įkelti į tinklapį nepavyko. Rašinį teko atidėti, nes ir Alvydų vardadieniai praėjo. Alvydui Petkevičiui balandžio 19 d. sukaks 69. Toks skaičius, kurio reikšmė, pagal mūsų jau iškeliavusį draugą Viktorą Jonkų, nusako “sriubos kepimą“. Jei 64 metai pagal bitlus yra branda, tai sriubos kepimo metai 69 turėtų sugrąžinti (realiai arba mintyse) į potencialią jaunystę. To tapytojui Alvydui Petkevičiui ir linkime. Dar kūrybinių ieškojimų, palaipsniui virstančių meno kūriniais, optimizmo ir geros pavasariškos nuotaikos.

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

Šįryt mane (primename: tai vyko 2018-07-20. Red. pastaba) su vardadieniu pasveikino klasės draugė, Ivano našlė Zina. Suspurdėjau iš netikėtumo, nes nebūčiau net ir žvilgterėjęs kalendoriun, nors čia ir mano motinos Česlovos vardadienis… Bet pagalvojau ir apie kitą, dar ir dar apie kitą Alvydą…

Taigi, turbūt nebus nekuklu, jei priminsiu, kad galima lengvai pasveikint su nelabai populiariu vardadieniu tapytoją Alvydą Petkevičių-Petkę ir ex alytiškį, kompozitorių, rašytoją Alvydą Jegelevičių-Jegelę, na ir kitus tos dienos vardus gražu paminėti, nes mes kasdieną švenčiame kažkokią šventą šventę, kurią reikia švęst ne šiaip sau, o nuo dūšios, kol nudūši, nutautėsi nuo tos švenčių lavinos, o tada tapsi tikras laisvos Lietuvos tapinas, kuriam nors sunku bus grįžt namo, bet tipensi iš paskutinių jėgų ir tavo šventė bus padaryta, va, kokia tikros šventės tiesa laisvoj Lietuvoj. Tai, aišku ne taisyklė. Čia, žinoma, špilka sau pačiam kaip rašė Markas Aurelijus, bet ir špilka iškreiptom tradicijom, kai velkamės maisto perteklius didžiausiais krepšiais ir šypsenas mieruojam pagal lizinginius džipozus – čia aš, čia tu, čia mes – viena xebra, kas dar ?.. Bet visada rytinė graužatis išduos tautišką nenuoširdumą… Atsikelsi, čirkštelsi po krūmu, nusispjausi, nusikeiksi trusiškai ir tyliai sau prisipažinsi – aš esu toks pats ir be viso šito shit’o…

 

Vaizdas, kurį Alvydas dovanoja Alvydui arba Jegelevičius ⇒ Petkevičiui arba kompozitorius-rašytojas ⇒ tapytojui arba draugas  ⇒ draugui

Čia netyčia ir mažas esė išėjo, bet svarbiausia, kad du minėti Alvydai dar kūdikystėje gyveno tam pačiam name pas stikliorių dėdę Šmagą (Jakubauską) Traktoristų gatvėje, šalia mūrinės parduotuvės ir tai yra čysta prauda, ot.

Visiem Jum – Geriausi linkėjimaAJ

Reklama

Glūkzaurai iš Madrido Linijos kalne

Kiekvieną pavasarį, Vidzgirio botaniniame draustinyje susirenka keletas glūkzaurų. Čia jie praleido vaikystę-paauglystę. Čia Dzilbus ir Alvydas Petkevičius1966, klausydami Liuksemburgo radiją svarstė – tai kurie geresni: rolingai ar bitlai.  Virgis Beiša, apie 1968, slidinėdamas Petrovo kalnuose kartu su Viktoru Reinikovu, ėjo sniege ieškoti Viktoro pamestų dantų. Taip prisakė odontologas, į kurį jie kreipėsi pagalbos,  kai po nesėkmingo nusileidimo stačiu šlaitu, Viktorui slidžių lazda išrovė keletą priekinių. Čia Antanas Ga-Ga Antanavičius su Dzilbum apkase lošė šachmatais, o Albertas Šekspyras Antanavičius su Romėnu (Romu Zdanavičium), Dzilbum ir Virgium Lepeška pavasariais gaudė ežges (kai jų dar buvo)  su meškere, kurioje  bent 4 kabliukai pririšti.

Rimvydo “Viduko“ Aglinsko foto

Šiandien (matysite filme) jie ramiai nepraeina pro turnyką (skersinį, prisitraukimams atlikti ir prikaltą prie dviejų šalia augančių medžių). Tai akivaizdus įrodymas,  kad paslaptingiausia sąvoka visatoje – laikas –  nestovi vietoje. Susitikimas  sutapo su  Aisčių drumerio ir vokalisto Vaclovo Kazlausko (1948-2019) laidotuvėms ir  po keleto valandų jau  rinkomės ant Linijos kalno Vidzgiryje. Nepamiršom ir Viktoro Jonkaus (1950-2019), Aisčių bosisto, kurio netekome metų pradžioje. Liūdni reikaliukai pradėjo lankytis miesto muzmenų pasaulyje. Kad ir kaip bemąstytum – ši objektyvi realybė neaplenks nė vieno.

GLŪKZAURAI IŠ MADRIDO 2019 ||  Garažų Klipai || 2019

Viktorui 69. Būtų sukakę

VIKTORAS. ATMINK || Garažų Klipai 2018

Kefas, Kolka, Vikcius. Tai mūsų draugai.  Nepamirškime

“Sveiki visi, kas pažinojote Nikolajų Kuznecovą (Kolką), noriu pranešti liūdną žinią, šiandien geras draugas ir mano tėvas mirė 2019 – 01-15. Tai buvo ypatingas žmogus“. Tokią žinutę-komentarą pamatėme mūsų tinklapyje. Ne visiems pavyko atsisveikinti su Kolka, todėl čia ir dabar prisiminkime šį mūsiškį ir ryškų jo ir mūsų gyvenimo periodą tada, tolimais 1970- 1974.
Nikolajus Kuznecovas buvo pagrindinis ir vienintelis Jim Morrison Memory Club

free pop rock loveaksesuarų gamintojas: žalvariniai ženkliukai visiems klubo nariams, kuriuose kiekvieną raidelę reikėjo padaryti atskirai, juvelyriškai. Kolka pagamino ir pagarbos ženklą – nerūdijančio plieno lakšte suvirinimo aparatu “išgraviruotu” tekstu – FREE LIFE  LOVE POP, kurį padovanojome kauniečių roko grupei Gintarėliai. Šį veiksmą milicija įvertino smurtu prieš hipiuojantį miesto jaunimą. Nikolajus daug metų dirbo siuvimo fabrike. Ten vykdė pramoninių siuvimo mašinų techninį aptarnavimą, prikeldavo sudėtingus įrenginius naujam gyvenimui, net tada, kai verdiktas būdavo: nurašyti į metalo kaužą. Tai buvo žmogus auksinėmis rankomis, puikus šeimos tėvas ir patikimas draugas.

 

Kartu prisiminkime ir amžinai buvusį kelyje (pagal J. Keruaką) Sigitą Kizalą (Kefą), Kolkos gerą draugą. Šiems dviems vyrukams atminti Garažų Klipai ekspromtu pagamino trumpą filmuką apie hipiakus šiandien. Tiems, kurie keliauja po Pietų Europos salas, filmo epizodai prisimins matytus vaizdelius. O gal tai sužadins mintį patraukti į hipių irštvą San Franciske… Judėk kol gali!

hd_ico  HIPIAKAI (NEMIRĖ) || Garažų Klipai 2019

Sausio pabaigoje netekome dar vieno Aisčių muzikanto – Viktoro Jonkaus. Viktoras daug metų sirgo reta liga, bet gyveno kaip visi: gaudė lydekas, remontavo PC ar kitą su elektra-elektronika susijusią įrangą, gyveno internetinės prekybos svetainėse. Nepraleido glukoidų susibūrimų, kepė išskirtinio skonio duoną, kuria nuolat vaišindavo draugus. Įsiminė, kai prieš pat Naujuosius mane aplankė Viktoras su Jule ir įteikė tos skaniosios kepalą, kurią galiu valgyti ir be nieko. Taip, atrodo, Viktoras anksčiau nedarė. Dabar užsuko minutei, lyg amžiams atsisveikinti norėdamas. Sakiau, pabūkite. Ne, sako, dar reikia kelis TOKIUS aplankyti.
Viktoro durys neužsidarė keletą pastarųjų dešimtmečių. Pataisyk, sureguliuok tą ar aną, radiją ar televizorių (sovietiniai dažnai gesdavo), o 21-me amžiuje kompą ar kokį nors modernų divaisą. Viskas, jam prisilietus, startuodavo naujam gyvenimui. Kai patenki pas gydytoją, jis klausia: kuo skundžiatės? Ir pradedi pasakoti kur diegia, peršti, gelia. Tada išgirsti, jog sergi tuo ar anuo ir reikės to ar kito, kad pasveiktum. Gan ilgas pažinimo procesas. O Vikcius įrangos ligas nustatydavo taip: pamenu, gal apie 1980 skambinu jam, žinai, ta mano spalvota Raduga kažkaip kartais neįsijugia, kartais vaizdas dingsta, o dabar ekrane tik sniegas. Kas galėtų būti? Viktoras kantriai išklauso, patyli ir sako: TAI GAL SUGEDO. Reta žmogaus savybė: kalbėti mažai, pasakyti viską ir lakoniškai. Tą jis atlikdavo nepriekaištingai. Be to, kalbėdavo be užuominų. Už tai mes jį mylėjom. Ir už nuoširdumą.
O kiek pas Viktorą žvejų lankėsi pagalbos ar patarimo dėl meškerių ir tų visokių voblerių. Jis buvo prisiekęs žvejys ir suprato principą: darbas sutvertas žmonėms, kurie nemoka žuvauti.  Jei sustreikuodavo automašinos elektrinė dalis, o serviso specai nuleido rankas – Viktoras gedimą rasdavo.

Kai su Virgium bastėmės po USA, radome šį užrašą, dedikuotą prisiekusiems žvejams. Viktoras, būtent, toks ir buvo

Kruopštumą ir pažangias mintis technikos srityje paveldėjo iš savo tėvo. Tada, tolimais 1967, jo namuose buvo suvynioti pirmieji adapteriai elektros gitaroms. Jei tada Alytuje rasdavai neveikiantį telefoną-automatą, žinok ant kažkieno gitaros jau stovi adapteris. Tai jis pirmasis mieste sukonstravo reverberį, paprastai kalbant – aido efektą balsui. Jei šviesoforo stiklai mįslingai po nakties išgaravo, žinok, Aisčių muzikantai: Valdas Jurgelevičius, Rimgaudas Drumžlys ir Viktoras Jonkus sukonstravo pirmąjį mieste šviesos muzikos bloką, kurį pademonstravo Aisčių gerbėjams koncerte kultūrkėje, 1970 metų rudenį. Tai Viktoras su Simu grupei pasiūlė pavadinimą Aisčiai, kuriam kolegos pritarė. Uvertiūra: vėlų 1969 rudens vakarą, po repeticijos Viktoras Jonkus, nešinas gitara ir drumeris Stasys “Simas“ Simanavičius eina tamsia gatve, šneka apie šį bei tą ir Viktoras, lyg tarp kitko, sako, kad mūsų grupė kažkaip vadintis turėtų. Simas, o jis buvo didelis lietuvybės išpažintojas ir labai kreivai žiūrintis į tautą, kuri nuolat stengėsi ‘‘dognat i pričinit dobro“, sako – bus AISČIAI – bus įtvirtinta lietuvybė! Anokia paslaptis, Viktoras net savo dukrą Aiste pavadino. Grupės įvaizdžiui sustiprinti.

 

Dar vienas muzikinės karjeros epizodas. Apie 1975 buvo įprasta, grojant restorane Nemunas, dar grodavome miesto įmonių estradiniuose ansambliuose. Mums tai dar vienas atlyginimas. Tų imonių-įstaigų direktoriai laikė prestižu turėti estrados ar šokių, dramos ar dainų kolektyvus. Statybos tresto vadas K. Šimčikas protegavo ne tik estrados grupę, vadovaujamą Adolfo Juzumo, bet ir Alytaus futbolo rinktinę. Vikcius ir sako man: gal nori ateiti groti į trestą. Jis ten jau metai, kai grojo. Sakau, taigi ten žmonių netrūksta. Viktoras: jei ateisi, Juzumas išvys du vorus (taip vadino Joną Ptakauską ir dar vieną gitaritą – vardo jau nepamenu) – ir atsiras tos vietos. Taip ir buvo. Treste su Viktoru grojome, konceravome ir repetavome dar keturis metus, kol K. Šimčikas, pučian naujiems vėjams, nuleido globą ir pasiuntė mus į keturias puses. Ir futbolistus taip pat.

Viktoro namuose, Tvirtovės gatvėje, 1968 vienas pirmųjų mieste, jau stovėjo juostinis magnetofonas iš kurio sklido Jimi Hendrix. Šį Sietlo genijų Vikcius mėgo. Tada, sovietmečiu, jis niekada nesilankė vadinamųjų grandų (Estradinių melodijų, Nemuno žiburių, Nerijos ir kitų) koncertuose. O kam? Sakydavo. Geriau vieną gerą pamatyti. Ir važiuodavo į Vilnių ar Kauną pas Bonnie Tyler, Wishbone Ash ar Nazaret. Laidotuvių dieną Julė paprašė manęs įrašyti ką nors iš Carlos Santana. Pasirodo, šią muziką Viktoras nepaprastai mėgo. Mums,  artimiausiems draugams tai buvo lengvas šokas ir didelė staigmena-naujiena. Vėlyva naujiena. Nežinojome. Santaną visad mėgau ir aš, dabar namuose jis skamba dažnai.
Kovo 10 dieną Viktorui būtų 69. Sriubos kepimo ženklas. Išsireiškimas iš Viktoro terminologijos naujadarų aruodo.

 

3 SMS: Parama, Topai ir Šulė

 

2017 pabaigoje jūs atsiliepėte į prašymą paremti glūkoidų tinklapį ir paaukojote € 512 eurų. Lėšos pasitarnavo tinklapio techninių priemonių gerinimui: wordpress Premium planas 2018 ir 2019 ir domenas dviems metams kainavo €198, banko mokestis € 11, aplikacijos vaizdui ir foto vaizdams apdoroti,  kiti programiniai priedai – € 71. Iš viso nuo 2017 lapkričio išleidome € 280. Liko € 232.

Ši parama lukštena ir padeda įgyvendinti pažangius tinklapio techninius sprendimus. O ar nebūtų šaunu mokėti, lai ir simbolinį honorarą, aktyviems veikėjams. Kaip? Skaičiai prie euro ženklo tokioms reikmėms labai kuklūs. Turime realią užduotį. Tai sumaketuoti tinklapio langą panašiai, kaip daro Delfi, 15min ir taip dar labiau pritaikyti mobiliems įrenginiams. Savo tarpe, žinančių kaip tai programinti, turime, bet jie tiek apkrauti darbais, kad vargu ar ras galimybę padėti. Pasamdyti? Mūsų skaičiukai su euro ženklu per maži. Tai tik planai-idėjos, svajoti niekas nedraudžia.

Paaukotas euras ar du – solidarumo ženklas. Principas panašus kaip muzikinių topų rinkimuose.

Mus parėmė 2019 metais:

Virgius Beiša – € 100
Vytautas Malinauskas – € 20

Mus parėmė 2018 metais:

Aldona Marcinkevičienė – €100
Gintautas Kašėta – € 20,25
Virgius Beiša – € 100
Valdas Labukas – € 5
Diana Stanevičienė – € 10
Edmundas Gegužis – USD 100
Alvydas Petkevičius – € 2
Shmuel Tatz – USD 100
Vytautas Matulevičius – € 10
Vytautas Galbuogis – € 5
Rasa Juodišienė – € 100
Laimutė Unguraitienė – € 10
Zenonas Langaitis – € 10

Dėka Jūsų mes judame priekin. Jeigu apsispręsite prisidėti, visą info rasite čia.

———

 

Šventinėje Kalėdų ir Naujųjų savaitėje paskelbėme jūsų išrinktas dainas. Per glūkoidų susitikimą ir anksčiau kalbėjomės apie stabdžius, kurie trukdė kai kuriems dalyvauti. Argumentai tokie silpni, kad neverta juos čia aptarinėti.

Geriau geras pavyzdys. Štai Virgius Lepeška atsiuntė savo sąrašą tiesiai į gruodžio 31 dienos susitikimą. Na pavėlavo, bet  su paaiškinimu, kodėl. Bet svarbiausia, jis tiesiog pagavo kampą, kurį deklaravome: PASIDALINTI SU BENDRAMINČIAIS muzika, kurią mėgsti ir sužinoti ką mėgsta tavo kolega. Pakeliui išrinkti mūsų TOP 10. Žvelgiant į Virgiaus Crosby Stills Nash and Young – Almost Cut My Hair – kaip neprisiminsi tų laikų Virgiaus, šį gabalą jis visad mėgdavo, nė vienas seišenas neapseidavo be jo. Arba kai valkiojomės po USA, naktį važiuojant išnuomuotu forduku iš Cape Code, buvome taip įsitraukę į Led Zeppelin – Since I’ve Been Loving You, jog paklydome. Tai dar vienas niuansas: muzika visad primena įvykius.

Speciali padėka dalyviams iš Lenkijos, Ispanijos ir USA. Jūs šaunuoliai, kad prisidėjote.

Virgiaus Lepeškos topas. Virgius: čia dainos, kurios man yra kažkaip įstrigę, kurias ir dabar nuolat klausau. Jų nereitingavau, bet kažkaip Led Zeppelin dainos savaime atsidūrė viršuje.

Led Zeppelin – Stairway To Heaven
Led Zeppelin – Since I’ve Been Loving You
Led Zeppelin – Whole Lotta Love
Procol Harum – A Whiter Shade Of Pale
George Harrison (from “Live in Japan”1991) – While My Guitar Gently Weeps
Crosby, Stills, Nash and Young – Almost Cut My Hair
Yes – Long Distance Runaround
Deep Purple – Child In Time
Uriah Heep – July Morning
Jimi Hendrix – Hey Joe
Doors – Riders On The Storm
Marmalade – Reflections Of My Life
America – A Horse With No Name
Judas Priest – Before the Dawn
David Bowie – China Girl
Aerosmith – Dream On
John Lennon – Imagine
Black Sabbath – Iron Man
Neil Young – Heart of Gold
Rolling Stones – Gimme Shelter
Hollies – He Ain’t Heavy He’s My Brother
Creedence Clearwater Revival – Have You Ever Seen the Rain
Chicago – If You Leave Me Now
The Who – Behind Blue Eyes
The Beach Boys – California Dreamin’

———

 

Netikėti šventiniai susitikimai nei Anglijoje, nei Graikijoje, o Vilniaus Akropolyje. Bėgant metams Juozas Šuliauskas tapo sentimentalesnis, sakosi jį aplanko ir nostalgija jaunystei bei Alytaus draugams 🙂 Jis net paskolino savo “mandrą“ ir išmanųjį telefoną, kad įamžint šį įvykį glūkoidams. N.M. proga Juozas siunčia sveikinimus Alytaus chebrai ir glūkoidams…

Bendravo Vytautas SanSimnas Stanevičius

 

TIESUS KELIAS Į LAIMĘ. 2019 metų apdovanojimai. Alytus

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Tas kelias nepažymėtas jokiame žemėlapyje ir nerasime jokiame atlase. Jo ieškome visą gyvenimą, dažnai nesuprasdami, kad mes jau esame tame kelyje, neretai net stabtelėjame ir pabuvojame to kelio jaukioje stotelėje. Vėl tęsdami kelionę gyvenimo vingiais, prisimename – juk ten, toje Vilties bei Laimės paunksmėje mes jau apsilankėme ir dabar su džiaugsmu paviešėtumėme joje ilgiau. Tas ilgas ir vingiuotas kelias tuo ir patrauklus, kad vėl vilioja mus, žadina naujas viltis ir svajones, versdamas be perstojo judėti. O gal nuspauskime „stop“ pedalą ir apsižvalgykime, juk mes esame ČIA ir DABAR, o ta LAIMĖ greta…

 

Tokią akimirką patyriau, kai trise: Albertas Antanavičius-Šekspyras, Algirdas Verbauskas ir aš, juodai baltu žiemos keliu iš Vilniaus nuo Lietuvos nacionalinės filharmonijos, „palaiminti“ pačio Basanavičiaus, judėjome Algirdo vairuojamu „Golfu“ į Alytų. Mano draugų laukė pasirodymas miesto teatro scenoje. Tai buvo tarsi grįžimas atgal. Kažkada iš Alytaus jie pajudėjo savo gyvenimo keliu laimės ieškot. Retai susieinantis žemiečių duetas buvo pakviestas į Alytaus miesto Garbės piliečių apdovanojimo ceremoniją atlikti Alberto kūrybos dainą. Pakeliui prisiminėme „gerus dalykus“, klausėmės per radiją portugališkų fado dainų iš Koimbros (Coimbros) bei maestro Algirdo įspūdžių iš gyvo fado dainų koncerto toje pačioje Koimbroje (Coimbroje). Šie „antraeiliai“ dalykai ramino draugus prieš pasirodymą gimtinėje. Nesvarbu, kad abu matę šilto ir šalto, bet kaskart lipimas ant scenos, tuo labiau gimtinėje, verčia būti atsakingais. Šiek tiek baltai pavydžiu tiems, kas groja ir dainuoja. Bet kelionės draugai draugiškai man paaiškino, „nėr ko pavydėt, važiuojam kartu, tu tik fotografuok, o mes ir už tave pagrosim ir padainuosim“.

 

Alytaus teatro salė pilnutėlė. Kyla uždanga. Prožektorių šuorų apšviestas šauniausias ryšininkas tarp publikos ir atlikėjų Liudas Ramanauskas nuo scenos pradeda megzti kontaktą. Kviečiami Albertas-Šekspyras ir maestro Algirdas Verbauskas. Prigesta šviesos. Pasigirsta gitaros akordai ir smuiko tyli rauda, o dainos žodžiai sminga į širdį. Alberto atlikta jo kūrybos daina apie senąjį Alytaus parką, pritariant Algirdo smuikui, nepaliko abejingo nė vieno. Dar daugiau šarmingumo šiam pasirodymui įnešė Alytaus teatro aktorių sceniniai vaizdeliai. Kai kam tai asocijavosi su jaunystės dienomis, kai kam tai buvo gražus šokis sename parke, vasaros vakarą, o gal priminė pirmąjį pasimatymą… Ech, tas Alytaus miesto sodo fontanas…

Tačiau pagrindiniai veikėjai tą vakarą scenoje buvo paprasti ir tuo pačiu nepaprasti alytiškiai, kurie savo kasdieniniu darbu ar išskirtiniais poelgiais nusipelnė Alytaus Garbės piliečio vardo. Jų geri darbai buvo įvertinti ir pastebėti. Užlipę ant scenos jie glaudėsi pakraštyje, kuklinosi, bet, be abejo, buvo laimingi, kad apie juos sužinojo, pamatė, kad jų idėjos, veikla, gražūs sumanymai ir išpildymai reikalingi visiems miestelėnams. Laimė savo laime dalintis su kitais.

 

Kaip ir dera, šventinės nuotaikos persikėlė į antrąjį teatro svetainės aukštą, kuriame, sklindant ramioms saksofono melodijoms, vakaro svečiai tęsė guvų tarpusavio bendravimą, dalindamiesi įspūdžiais ir čia pat gimstančiais planais. Atskleisiu paslaptį: Algirdas, tarsi įspėjęs Alberto-Šekspyro mintis, paragino kolegą pasiūlyti daugiau savo kūrybos dainų bendriems projektams. Žinant maestro užimtumą, tai didelės pagarbos verta idėja, kurią brandino ir pats Albertas. Tad Glūkas 2019 žada siurprizų.

Grįžtant namo laukė pora siurprizų. Kupinas idėjų ir sumanymų Šekspyras pasiūlė 11 val. vakaro užsukti pas dailininką Benjaminą Jenčių pažiūrėti jo darbų. Nesunku buvo perkalbėti šį idėjų generatorių, nes kelionei dirigavo Algirdas. Įdomu, kaip Benjaminas, ar labai būtų nudžiugęs pamatęs tokiu metu tris naktibaldas? Iš kitos pusės, kai pagalvoji: „menas priklauso liaudžiai“, tad slėpti jo nevalia
Antras siurprizas mus užklupo lyg kelininkus žiema. Kaip pasakytų mano mama – „maišėsi dangus su „pekla“. Juoda naktis tarsi varžėsi su stipraus snygio baltuma, kuris bus pranašesnis. Peštynėse tarp balto ir juodo mums pavyko, kad ir neskubant, išnešti sveiką kailį ir saugiai pasiekti namus Vilniuje. Tą akimirką buvome laimingi…

FOTOGALERA. Algirdas ir Albertas 2019

 

 

 

Paskutinė metų diena. Jie vėl čia

 

Kažkada, neatmenamais laikais, Rima pašnabždėjo, jog paskutinę metų dieną susitikti prie Glūko yra didelė dorybė: su praėjusiais taip atsisveikinsime, pamatysime ir palinkėsime gėrio vieni kitiems akivaizdžiai, ne laišku ar SMS. Kai tik neužpusto, čia atkaklūs ir susirenka. Graži netikėta naujiena – iš Olandijos pirmą kartą su dukrele čia atvažiavo Aistė, Viktoro ir Julės vyresnioji. Gali būti, kad Aistę čia dar vaiką atsiveždavo Viktoras, kai čia žvejodavo. Gal komentuose patikslins. Antra staigmena: mūsų startuolis, korespondentas, fotografas, begalę laiko aukojantis glukoidų tinklapiui gyvuoti, Vytas „SanSimnas“ Stanevičius atvažiavo kartu su žmona Diana. Džiaugiamės. Pozityvūs žmonės glūkoidų bendruomenei – visad welcome!

Tiesioginiais ir periferiniais kanalais sulaukėme Alberto “Šekspyro” Antanavičiaus, maestro Alvydo Jegelevičiaus, Vyto Galbuogio ir Virgiaus Lepeškos Naujametinių sveikinimų ir linkėjimų. Jiems čia atvykti sutrukdė objektyvios ir pateisinamos priežastys. Bet, kai po metų-kitų pertraukos čia vėl Kęstas su Dana – maloniai nustebino. O mes jau manėme…

Pasidalinome šventines dovanėles: nepakartojamo skonio Viktoro duona, knyga apie Alytaus futbolą, prie kurios gyvavimo prisidėjo ir glūkoidų tinklapio komanda, Vyto Matulevičiaus poezijos knygelė pasiekė adresatą –Virgilijų Beišą tik dabar, o Samuelio Taco dar laukia.

Akcija vyko nuoširdžioje šventinėje aplinkoje, nes glūkoidai visad turi nedidelių, bet veiksmingų idėjų pagražinti retas susitikimų akimirkas. Apie tai matysite greitai padarytame filmuke.

JIE SUSIRINKO GLŪKE. 2018.12.31 || Garažų Klipai || Vytautas Stanevičius

2018 metus palydint. Šventiniai skaitymai 2019 belaukiant

 

JUBILIEJUS. Šiais metais rudeniop mūsų virtualiai susitikimų vietai pasauliniame webe sukako 10 metų, o pats   tinklapis sulaukė 500 000 lankytojų. Daug tai ar mažai. Lyginant su Delfi – tragiškai mažai, bet žinant kokios personos glūkoidauose lankosi – nepaprastai daug.

 

KINEZOTERAPIJA. Savo 70-tąjį gimtadienį Samuelis Tacas sutiko savo vaikystės ir jaunystės mieste – Alytuje. Ta proga dar pristatė ir knygą “Trigubas gyvenimas”. Nors tai vyko prieš metus, kad išstudijuoti rimtą knygą, gali užtrukti ilgiau. Knyga pilna protingų patarimų, išgyventos tiesos ir neturi pigių saldumynų. Samuelis rašo  apie save: gyvenimą Lietuvoje, Izraelyje ir Jungtinėse Valstijose. O čia jau kelis dešimtmečius gyvena, gelbsti žmones, turinčius įvairiausių kūno  negalių, skausmelių, dieglių, judėjimo problemų ir propoguoja sveiką gyvenseną. Tai, berods, jau trečioji jo knyga.

DAINA. Mykolas (Virgiaus anūkas) pateikė staigmeną: sukūrė ir padainavo dainą, skirtą Glūkui ir glūkoidams. Ją rasite Garažų Klipų filmuke: “Glūkas 2018” mūsų filmotekoje.

PAGALBA. Mykolo dėdė Augustas Beiša išgelbsti žmogų nuo mirties. Kavinėje nelaimėlis užspringo. Jei ne operatyvi pagalba, pabaiga būtų ypatingai liūdna. Kaip vėliau prisipažino Augustas, tai ne pirmas atvejis, kai jis atsiduria „ne laiku ir ne vietoje“, o tiksliau – labai laiku ir vietoje.

MINĖJIMAS. Romo Kalantos žūties paminėjimui Alvydas Jegelevičius atsiuntė glūkoidams savo poemą “Romo deglas”. Tai dovana mūsų benraminčiui ir hipių kartai atminti. Beje, savivaldybės kultūrininkai paprašė Dzilbaus papasakoti apie 1972 metų įvykius Kaune. Jis mielai sutiko, nes ankstesniuose minėjimuose apie įvykius kalbėdavo žmonės, kurie juose nedalyvavo arba dar  nebuvo gimę. Filmuką rasite mūsų filmotekoje

KNYGA. Galima generuoti geras mintis netikėtu rakursu?  Vytautas Matulevičius tą įrodė savo priimtino dizaino ir undergroundinių minčių, paverstų eilėmis, knygelėje “Mozaika”. Gera poezijos knyga, be debesėlių, be pseudo romantikos ir feisbukinių kačiukų. Vienu skaitymo prisėdimu ji įsiskverbs į mūsų jaunystės dieneles ir dar giliai. Kitas faktas iš praeities. Kas nežino Hiperbolės hito “Vandens Ženklai“? Ar žinote, kad tekstą šiai dainai parašė Vytautas Matulevičius? Mūsų muzikos top rinkėjai šiai dainai (tarp lietuviškų) skyrė 1-ąją vietą.

KONCERTAI (1). Albertas Šekspyras Antanavičius plečia koncertinę veiklą. Kaip kadaise lietuviai savo vasalines sritis: į Rytus siekė Maskvą, o Pietuose – Juodmarias. Albertas pritraukia auditoriją Vakaruose – konceruoja Klaipėdoje. Šaunuolis.  Linkime 2019 surinkti klausytojų minią kokiame geresniame LT stadione ir sudainuoti savo geriausių kūrinių asorti. Sveikatos, Albertai, ir kūrybinių idėjų linki Tau glūkoidų adminai ir visa bendrija.

KONCERTAI (2).  O Donatas Juodišius su kolega Gintu Kraptavičium užkariavo Jungtinių Valstijų žiūrovus ir klausytojus. Jie dalyvavo rugsėjo 28 – spalio 01 dienomis Vašingtone vykusiame 18 – tąjame kasmetiniame tarptautiniame eksperimentinės ir improvizacinės muzikos festivalyje  Sonic Circuits. Čia šiemet susirinko gausus menininkų būrys iš įvairių pasaulio kraštų – Amerikos, Argentinos, Kinijos, Vokietijos, Austrijos, Olandijos ir Lietuvos. Panašu, jog tai viena didžiausiausių kultūrinių glūkoidų intervencijų pasauliniu mastu. Tiesa, Agnė Jonkutė eksponavosi Jungtiniuose Arabų Emiratuose ir dar kažkur, tik nepaskoja glūkoidams. Alvydo Petkevičiaus paveikslai taip pat sklinda po pasaulį.

TRAVEL. Keliaujame nuolat. Europą palaipsniui pažinsime kaip savo kiemą, bet reikėtų paminėti retesnius nukrypimus nuo defoltinių krypčių. Tolimi maršrutai. Reikia minėti  Virgiaus Lepeškos su žmona Vitalija vojažą į Pietų Afrikos Respubliką, kartu aplankant valstybes-kaimynes. Čia lankėsi ir Linas Jakštonis. Abiejų atsiliepimai apie šią šalį kuo puikiausi. Rasa darbo reikalais lankėsi kelias savaites Taivanyje, o su šeima – Malaizijoje ir Singapūre. Tai šalys, turinčios mažai socializmo ir teisingai sutvarkytą ekonomiką.

U.K. Breksitas, tai britų-daržovių pasirinkimas, neduosiantis apčiuopiamos naudos jiems patiems, Europos Sąjungai ir Lietuvai. Visiškas nonsensas.

STREIKAS. Mokytojų streikas Lietuvoje – reiškinys, aplamai – pozityvus. Tik civilizuotose Vakarų šalyse darbo atlygio sąntykis tarp pedagogo ir, pavyzdžiui, operuojančio chirurgo ir teisininko yra 1:6:9. Lietuvoje teismų vadai panašiu sąntykiu jau apmokami. Pirmas logiškas veiksmas pakelti atlyginimus medikams.  Praktika, kai rėkiantys laimi, labai patraukli. Todėl siūlome scenarijų: pensininkų armija užima Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos headquoterius ir reikalauja, reikalauja, reikalauja. Spektaklio pradžia: iš kart po Naujųjų Metų.

FOTOGALERA. Eugenijus Vnarauskas niekad nepamiršta svarbius kraštui įvykius įamžinti fotoreportažuose. Ir siųsti glūkoidams. Padėka.

EILĖS. Matažinskai šeimynine ranga kuria puikias eiles ir leidžia knygas. Šiuos  jaukius pasiskaitymus randame Facebooke. Geriausi kūrybiniai linkėjimai 2019. Sveikatos ir geros nuotaikos jums – tikriesiems alytiškiams, kurių randasi vis rečiau.

VYTAUTAS. Vytautas SanSimnas Stanevičius sako: “Futbolas grįžta į glūkoidus. Ir tai byloja apie platų glūkoidų interesų spektrą. Čia jaukiai įsikūrę rokeriai, melomanai, muzikai, kompozitoriai, poetai, režisieriai, dailininkai, skulptoriai, medikai, keliautojai, hipiai, pankai…” Futbolui pas glūkoidus atsirado vietos. O kaip kitaip, jei glūkolidų tarpe futbolistai daro gerus darbus. Vien Vytauto Wato Malinausko surengta senų draugų sesija pas jį kieme su Deep Purple ir Led Zeppelin. Vytas SanSimnas Stanevičius – daugiausia nusipelnė pagyrų už futbolo istorijos puslapių sukūrimą mūsų kukliame provincijos miestelyje ir dar kukliasniame glūkoidų tinklapyje. O kur dar reportažai iš Liverpulio ir Maltos apie mūsų klasikus The Beatles. O meškiukų show iš Rygos. Ir dar ir dar. Vytai, tavo dėka mes alsuojame. Kad ir lėtai, bet užtikrintai.

Visus bendraminčius: jaunus ir senus, laimingus ir nelabai, žvejojančius ir vairuojančius, moksliukus ir versliukus sveikiname su šv. Kalėdom ir Naujaisiais 2019 metais.

ŽINUTĖ. Paskutinę metų dieną, gruodžio 31 užkuriame sąntarvės ir susikaupimo  lauželį prie Glūko. Optimalus laikas susirinkti AM 11:00 – 16:00. Tikėkimės, jog kelių neužpustys.

Keletas metų praeitin. 2014 gruodžio 31. Prisiminkime.