LIETUVA – TAI JĖGA. PANKAI NEMIRĖ

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Artėjant istorinei datai, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, šventiniai renginiai įgauna vis didesnį pagreitį. Tautiečiai įsitraukia į įvairias iniciatyvas, projektus, renginius, skirtus išskirtiniam mūsų atkurtos valstybės gyvavimo jubiliejui. Prisimenami seni ir, rodos, tik vakar buvę įvykiai, kurių dalyviais bei liudininkais buvome mes patys.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė įspūdingą kino filmų ir renginių programą. Čia pirmosiomis vasario dienomis vyko dokumentinio muzikinio filmo „Lietuva – tai jėga“ premjera.
„Lietuva – tai jėga“ – pilno metražo dokumentinis filmas, kuriame pasakojama apie 1984–1992 metų neformalaus jaunimo gyvenimą ir istorinius įvykius Lietuvoje: disidentų mitingus, KGB persekiojimą, pankroką, protesto koncertus. Apie tai liudija roko muzikantai. Dokumentiniame filme skamba grupių „Genocidas Raudonajam Interventui“, „WC“, „Už Tėvynę“, „Hidroelektra“, „Foje“ dainos. Pagrindinis filmo herojus – Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis, jau penkiolika metų gyvenantis Londone. 1983 metais jis sudegino savo komjaunuolio bilietą, buvo įskųstas ir atsidūrė KGB. 1984 metais planavo pabėgimą į Vakarus. Vėl buvo įskųstas. 1986 metais jis sukūrė pankroko grupę „WC“. Įsisiūbavus „perestroikai“, Varveklis dalyvavo daugybėje istorinių mitingų, roko muzikos festivalių ir buvo tikras sovietų valdžios priešas, ryškus Vilniaus jaunimo lyderis. 1988 metais Vikintas Darius Šimanskas sukūrė naują roko grupę, kuri vadinosi „Genocidas Raudonajam Interventui“, ir nemažai koncertavo. Filme „Lietuva – tai jėga“ papasakota istorija baigiasi 1991 m. sausio 13-ąją, kai Vikintas Darius Šimanskas atsidūrė Gedimino pilyje, kur kartu su savo tėvu Romualdu Šimansku ir kitais savanoriais šauliais saugojo trispalvę – Lietuvos nepriklausomybės simbolį. Filmo režisierius – Vincas Grigas.

Filmo premjera pritraukė didelę auditoriją žiūrovų, juolab, kad joje dalyvavo Lietuvos pankų tėvu vadinamas Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas, grojęs žinomoje pankroko grupėje „Už Tėvynę“. Jo ir
bendraminčių aktyvi veikla aštuoniasdešimtųjų metų antroje pusėje, įnešusi į pankroko sceną didžiulį indėlį yra ir Lietuvos pankroko aukso amžius. N. Pečiūros-Atsuktuvo iniciatyva pradėti organizuoti pankroko festivaliai iš gilaus pogrindžio ištraukė niekam nežinomas grupes. Filmo premjeros vakare Nėrius dėkojo žmonėms, pasidalinusiems archyvine medžiaga, be kurios nebūtų įgyvendintas sumanymas.

Susirinkusieji – įvairaus amžiaus publika, kuri smalsavo sužinoti maištingo pankiško gyvenimo užkulisius, o jame, be pasipriešinimo okupaciniam režimui, netrūko ir ryškių atspalvių, kurie būdingi jaunosios kartos saviraiškai, ypač pankams. Suprantama, kad ne visi jaunystės laikais propagavo pankišką gyvenimo būdą. Iš „laukinių Vakarų“ srauniai tekėjo ir į savo verpetus suko įvairios muzikinės bei kultūrinio gyvenimo srovės. Tačiau pankų grupės bei jų skelbiamos idėjos, anot N. Pečiūros, labai tiko tais permainų laikais, žlungant Sovietų Sąjungai. Filme skamba maištinga lietuviško pankroko muzika, kurią reikėjo perrašyti, nes originalūs to laikmečio įrašai, pasak Nėriaus, „supuvo“. Faktai ir įvykiai kino juostoje pasakojami nuosekliai. Istorinė medžiaga susisteminta. Po peržiūros salėje pasigirdo entuziastingų balsų, raginančių įtraukti kino filmą „Lietuva – tai jėga“ į mokymo programas mokyklose.
Dabar N. Pečiūra – vedęs, jo antra pusė – Daiva. Kaip pats sakė, „žmoną siunčia Dievas“. Neliko firminės skiauterės, savaime suprantama, socializavęsis, mėgstantis bendrauti. Išlikęs toks pats lieknas, energingas, žodžio kišenėje neieškantis veikėjas, tarsi gimęs scenai. Jo prisiminimai, šmaikštūs pasakojimai ir komentarai apie pankišką gyvenimo būdą, muzikavimus, pankroko festivalius, filmo kūrimą sulaukė aplodismentų, juoko ir žingeidžių klausimų…
Šis premjerinis filmas, kaip minėjo N. Pečiūra, ko gero, oficialiai nebus demonstruojamas Lietuvos kino teatruose. Tai ne komercinis projektas ir žiūrovai „Lietuva – tai jėga“ galės matyti tik
specialiuose pristatymo renginiuose. Dar kartą Vilniuje filmas bus rodomas kovo 24 dieną, Kaune – balandžio 7 d., o kiek vėliau gal ir Klaipėdoje. Trečioji premjera Vilniuje įvyks 2018 metų rugpjūčio  mėnesio pabaigoje, kai į sostinėje vyksiantį festivalio „Vilnius Punk’88“ trisdešimtmetį iš Londono atvyks lietuviško pankroko legenda Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis.
Dokumentinis muzikinis filmas „Lietuva – tai jėga“ – daugiau nei valanda svaiginančio laisvės troškimo.

Skirta Vilniaus glūkoidams Lietuvos 100-mečio proga

Vilnius – Lietuvos sostinė, neseniai šventė savo gimtadienį. Čia prieš 100 metų buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Daugelio iš mūsų Vilniuje prabėgo gražiausi studentiški metai, kai kas jame surado savo meilę, o kai kas iš glukoidų jame pasiliko gyventi, kurti, dirbti…

Musu kraštietė, neseniai debiutavusi glukoiduose, Birutė Gaučienė eilemis atskleidžia senojo Vilniaus grožį…

Vilniaus glukoidams skirtas naujo žanro kūrinėlis – eiliuotas gidas Vilniaus svečiams, į kurį savo širdį eilėmis sudėjo Birutė Gaučienė, Vytautas „San Simnas“ Stanevičius dekoravo nuotraukomis ir visa tai sumiksavo Garažų Klipai

MŪSŲ VILNIUS || Birutė Gaučienė || Vytautas „San Simnas“ Stanevičius || Garažų Klipai 2018

Juozas Jonkus ir Aisčiai

Ką tik atsisveikinome su ilgamečiu Alytaus Ryšių Mazgo vadovu JUOZU JONKUMI (1928 – 2018). Šias pareigas jis ėjo dar sovietmečiu, o 1970 metais, dirbant atsakingose pareigose, toleruoti savo aplinkoje 18 – 20 metų jaunuolius, grojančius maištingą, Alytuje dar negirdėtą muziką buvo rizikinga. Gal todėl ir grupės pavadinimas “Aisčiai” kėgėbistų buvo suspenduotas. Bet po Juozo Jonkaus sparneliu, pašto patalpose vis tiek vykdavo repeticijos su tikrais instrumentais. Įstaigos vadovui palaiminus, buvo nupirktos vokiška Elgita elektrinė gitara, dar čekų Jolana ir bulgariška bass gitara Orfėjus, Trowa būgnai, bulgariška mikrofoninė aparatūra ir kiti aksesuarai. Tada tokie dalykai muzikantams buvo didelis turtas, be kurio tu būtum buvęs niekas.

Prisiminkime šį puikų žmogų ir dėl jo neeilinių asmeninių savybių ir gebėjimų. Tai jis išugdė savo sūnuje profesionalų elektrotechnikos-elektronikos profį. Viktoras Aisčiuose grojo bass gitara, kartu buvo nepakeičiamas specialistas garso stiprinimo aparatūros priežiūros, gedimų šalinimo ir novatoriškų idėjų realizavimo srityje.

Aisčiai numirė 2015 metais po koncerto Miesto Sode, kuriame dar buvo galima įžvelgti Aisčių dvasią. Juozas Jonkus pergyveno savo kūdikį pora metų ilgėliau. Tokia istorija.

Glūkoidų vardu, velionio žmoną, sūnų Viktorą su  žmona Jule, anūkes Aistę ir Agnę su šeimomis užjaučiame ir liūdime kartu su jumis.

 

 

Kaunas 1968. Kęstučio gatvė, Aštunti rūmai. SU naujaisiais 2018

Ruduo. Būsimasis tapytojas, tada jau Stepo Žuko koledžo baigiamojo kurso studentas Alvydas Petkevičius, taigi  jau pakankamai apsitrynęs Kaune,  nusprendė “pritrenkti Kaunu” savo geriausią draugą Dzilbų, tada pirmakursį Kauno Politechnikos instituto fuksą. Abu mėgo bitlus, rolingus, Beach Boys ir Monkees. Alytuje abu eidavo į mašinų gamyklos klube rengiamus šokius. Ten kiečiausias gabalas buvo “My Baby Baby Balla Balla”, kurio visi laukdavo pačioje vakarėlio pabaigoje. Tada visa salė šokdavo supuvusio kapitalistinio pasaulio vulgarų šokį, vadinamą šeiku. Visa kita, kas buvo grojama ištisą vakarą, entuziazmo nekėlė. Taigi, dėl muzikos viskas buvo aišku. O Kaune, Aštuntuose

Ruduo. Kaunas 1968, Kęstučio gatvė, Aštunti rūmai arba KPI Mašinų gamybos fakas. Prie įėjimo minia jaunimo. Prie paradinių durų beveik grumtynės. Įleidžia tik su studentų pažymėjimais. Bilietą, kad čia patekti, reikia nusipirkti prieš dieną, apribojimų į vakarėlį begalė, bet Centro, Senamiesčio, Žaliakalnio chebrantams, jų panelėms daromos protekcijos. Blatas, pažintys, nelegalus patekimas pro kiemo duris ar langus – visi keliai veda į salę, kurioje vyksta išskirtinis Kauno jaunimo šokių vakaras. Jei nepatekai čia šeštadienio vakarą, suvok, jog nepatekai niekur. Jau lipant laiptais girdisi Woolly Bully. Ir groja gyvai, ne iš spidolos ”per” Liuksemburgo radiją. Kūnu nubėga šiurpuliukai. Salėje tik prožektoriai raižo tamsą. Muzikantai praneša: kviečia merginos. Pasigirsta All I Have To Do Is Dream, Everly Brothers 1958 metų gabalas, gyvai, ne per spidolą.  Dzilbų, dar neatsikvošėjusį nuo startinio įspūdžio, išsiveda šokti pana su šukuosena, tokia kaip bitlų žmonų ar draugių…


The Beatles Indijoje su žmonom ir draugėm pas transcendentinės meditacijos specą Maharishi Mahesh Yogi. 1968. Tokias šukuosenas tada turėjo 9 iš 10 Kauno panelių

Gal atsirastų pažinojusių tuos aštuntų rūmų muzikantus? Drumeris buvo ypatingo entuziazmo kupinas, beveik kaip Keith Moon iš The Who. Dar dainavo pana (būtent tą, jau minėtą Everly Brothers gabaliuką – All I Have To Do Is Dream). Kitais metais juos čia pakeitė Vaizbūnai, vėliau Dainiai, Liutauras Čepreckas, Gintarėliai, etc.

Dzilbus – All I Have To Do Is Dream || Garažų klipai 2017

Garažų klipų studijoje, ruošiant malkas Naujametinės nakties barbekiu, kilo mintis prisiminti aštuntus ir sukurti šia tema video roliką. Klipe vaidina pana, dabar moteris, kuri tada visad būdavo ten, kur grodavo Gintarėliai, Gėlės, Nuogi Ant Slenksčio, Dainiai ar Vaizbūnai.  Todėl aprašytas vakarėlis aštuntuose ir šis klipas TURI GLAUDŲ RYŠĮ. Audio ir video pagaminta su iPhono apsais GarageBand ir iMovie. Teko net P. Makartnėjaus bosu pagroti, o priedainyje paspaudyti Hammondo vargonų klavišus. Gyvai – vokalas ir akustinė gitara – įrašyta telefono mikrofonu. Jokių gamybinių-komercinių išlaidų. 

Nors klipe sniego nerasite, vis tik, glūkoidų tinklapis skiria jį šv. Kalėdų progai ir Naujųjų 2018 sutikimui. Gražiausių žiemos švenčių proga, sveikiname visus mūsų bendraminčius, draugus, tinklapio skaitytojus, rėmėjus ir jų šeimas. Gyvenkime draugiškai, sveikai ir dvasingai. To ir linkime Naujaisiais 2018 metais. 

Nuoširdžiai dėkojame parėmusiems glūkoidų tinklapį. Jau nupirkome temą (99,65 € metams), kurią dabar galime modifikuoti ir pritaikyti patogesniam naršymui. Darbai palengva vyksta. Apsilankykite galerijoje [MENIU/GALERIJA/MŪSŲ FILMOTEKA]. Visiškai naujas puslapis – Mūsų Filmoteka, susidedanti iš: KELIONĖS, SONGAI, GLŪKOIDAI, ĮVAIROVĖ.  Ten rasite 10 metų tinklapyje publikuotus filmukus apie glūkoidų sueigas, keliones, mūsų dainas, klipus, pačius įvairiausius nutikimus, susitikimus per dešimtmetį ir ne tik. Visi šie vaizdo įrodymai buvo išsimėtę 486 glūkoidų tinklapyje paskelbtuose rašiniuose ir  YouTubo, Vimeo, Dailymotion platybėse. Dabar jie (dar ne visi, bet bus) vienoje vietoje. Prie kiekvieno filmuko yra linkas į postą, jus sugražins atgal. Kad nuolatos suktumėtės mūsų almanacho GLŪKOIDAI istorijos rate. Jūsų patogumui.

MŪSŲ RĖMĖJAI:

Virgius Beiša – 100 €
Valdas Labukas – 5 €
Diana Stanevičienė – 10 €
Edmundas Gegužis – 100 USD
Alvydas Petkevičius – 2 
Shmuel Tatz – 100 USD
Vytautas Matulevičius – 10 €
Vytautas Galbuogis – 5 €
Rasa Juodišienė – 100 €
Laimutė Unguraitienė – 10 €
Zenonas Langaitis – 10 €

Kodėl tai darome – skaitykite : GLŪKOIDŲ TINKLAPIUI 10 METŲ. REZIUME. Rėmimo lėšas naudosime absoliučiai skaidriai ir skelbsime viešai.

Nepamirškite gruodžio 31 dieną pirmoje dienos pusėje apsilankyti prie Glūko. Ta proga, pažiūrėkite filmukią apie vieną tokių, žieminių susitikimų. Tai vyko 2014 metais gruodžio 31.

Susipažinkite – Vytautas Matulevičius. Asmenybės mozaika

 

Vytautas Matulevičius, poeto Anzelmo Matučio sūnus parašė ir išleido eilėraščių knygelę “Mozaika”. Tai jo antroji. Pirmoji pasaulį pamatė prieš kelis dešimtmečius. Ši  – antroji –   plona, bet koncentruota giliais pamąstymais ir net poezijos nemėgėjams gali rastis patraukli. Būtent tada, kai liečia prisiminimus apie, anot Rasos Petkevičienės – muzikinius rezistentus, čia Vytas sako: aš pasiilgau seno gero roko…Asociacija „Matučio namai“ ir autorius pakvietė gruodžio 2 d., šeštadienį, 12 val. Alytaus kraštotyros muziejuje susitikti. Ir susitikome.
Ar galima eilėmis aprašyti The Beatles dainas “Something“ ar “While My Guitar Gently Weeps“?  Galima ir dar įtaigiai. Ar galima hardroko stiliumi poezijoje išreikšti save. Tai tiesiog paprasta, kai sugebi. Vytautas Matulevičius tą įrodė savo išskirtinio dizaino ir undergroundinių minčių, paverstų eilėmis, knygelėje “Mozaika”. “Lietuvi, niekam nesakyk žalčio vardo” – eilutė iš neskelbtų eilių – išsako autoriaus pilietines nuostatas.  Trumpai tariant, šis vaikinas yra visiškas mūsiškis.
Renginio vedančiųjų duetas Vilmantė Petrusevičienė ir Vytautas Matulevičius nusipelno ovacijų. Vilmantės cituoti poeto Anzelmo Matučio laiškai savo sūnui Vytautui ar žmonai yra autentiškumo topas, pasakojant ir pristatant autorių. Dalyviai – kaimynai, draugai, artimieji dėliojo Vyto gyvenimo mozaiką iš atsitiktinių gabaliukų ir jiems tai pavyko.
Gera poezijos knyga, be debesėlių, be pseudo romantikos ir feisbukinių kačiukų. Imkite ir skaitykite. Vienu skaitymo prisėdimu ji įsiskverbs į mūsų jaunystės dieneles ir dar giliai. Kitas faktas iš praeities. Kas nežino Hiperbolės hito “Vandens Ženklai“? Ar žinote, kad tekstą šiai dainai parašė Vytautas Matulevičius? Hiperbolės manageriai pasielgė kiauliškai, visaip manipuliuodami autoryste dainos tekstui, dar ir šiandien tiesa vaikšto kažkur aplinkui.
Renginys vertinamas PENKIOMIS PUŠIES ŠAKELĖMIS. Atitinka glūkoidų mentalitetą, poreikius ir lūkesčius. Mūsų čia susirinko tikrai nedaug. Kai į D. Butkutės koncertus susirenka minia dvasios lūzerių, tai dar nieko nesako apie renginio kokybę. Minia dar niekada žmonijos istorijoje nepagimdė ko nors išskirtinai teigiamo.
Visur ir visada esantis Vytautas “San Simnas” Stanevičius parengė jums žiupsnį fotoakimirkų.
Virgilijui Beišai ir Samueliui Tacui: jums pas Dzilbų yra paliktos knygos su autoriaus linkėjimais ir padėka už paramą.

EMOCIJŲ MOZAIKA „MOZAIKOS“ PRISTATYME

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Mano neakivaizdinė pažintis su poetu įvyko glūkoidų tinklapyje ankstyvą pavasarį, kai jame įkėlė mano pirmą rašinį apie Alytaus futbolo istoriją. Pasipylė komentarai apie… tinklinį, lengvąją atletiką, minėti treneriai A. Šukaitis, Šimkevičius ir kiti. Visą šį nesusipratimą (kaip man tada atrodė) ir pradėjo Vytautas Matulevičius, pageidaudamas, kad „atsirastų koks nors maniakas, kuris parašytų apie Alytaus tinklinį“. Nei pykti, nei juoktis, mėgstu futbolą, pats žaidžiau, o čia alytiškiams lyg ir neįdomus tas futbolas. Bet pats Vytautas ir sustatė viską į savo vietas pažymėdamas, kad tinklinis Alytuje buvo sporto šaka Nr. 2. Vėliau Šekspyras pasakė, kad tai poeto Anzelmo Matučio sūnaus komentarai ir lyg tarp kitko pridūrė, jog jis, Vytautas, irgi rašo eiles. Pasidarė įdomu. Nebuvau jo matęs, tad įsivaizdavau, jog tai liesas, išblyškęs „berniokas“…

Gruodžio pirmas šeštadienis. Sužinojęs iš glūkoidų, kad tą dieną Alytaus kraštotyros muziejuje savo poezijos naująjį rinkinį „Mozaika“ pristatys poetas Vytautas Matulevičius, be abejo patraukiau į šią poezijos šventę. Iki tol nieko iš Vytauto kūrybos nebuvau skaitęs. Tiesa, glūkoidų anonsuotame knygos pristatyme vietoje komentarų buvo išspausdinta pora poeto eilėraščių ir Wato (Vyto Malinausko) komentaras-įvertinimas, „man patiko“. Aš „palaikinau“, nes ir man patiko bei nusprendžiau pasinaudoti puikia proga pamatyti poetą „gyvai“. Atėjau vos ne pirmas. Paskubėjau nusipirkti „Mozaiką“, beliko gauti tik poeto autografą ir, aišku, perskaityti knygą. Įžengiau į salę. Išvydau sėdintį… aktorių-muzikantą Stiveną Sigalą su dviem simpatiškomis merginomis… poeto nė kvapo. Tas tvirto, sportiško stoto vyras mane guviai pasisveikino: “Sveikas, mafija“… Man dingtelėjo mintis, iš kur jis sužinojo, kad kai buvau studentas mane taip kartais vadindavo, nors su mafija neturėjau nieko bendro. O supermenas tęsia: „Susipažink, man iš dešinės – mano knygos krikštamotė“ (vėl asociacijos su mafija) Pasijutau visiškas mulkis, juk su manim kalba šios šventės solenizantas, ne koks Stivenas Sigalas, bet pats Vytautas Matulevičius. Ir tai ne išblyškęs berniokas, o tinklinio veteranas, mėgstąs sportą, žvejybą, turįs ką prisiminti iš savo sportinės praeities. Taip buvo sunaikinta nesąmoningai man atsiradusi klišė apie poeto išvaizdą.

Kaip ir priderėjo, tą šeštadienį renginyje karaliavo Vytauto Matulevičiaus poezija ir jos nuolankusis tarnas – pats poetas. Trumpomis pertraukėlėmis tarp eilių grojo Alytaus muzikos mokyklos jaunatviškas akordeonistų duetas. Rasdavosi vietos ir prisiminimams iš padaužiškos vaikystės, įspūdingos kelionės su tėčiu poetu Anzelmu Matučiu į Kolos pusiasalį. Šventės vertas siurprizas – moksleiviškų laikų klasės draugo, kaimyno Rimo atvykimas iš Klaipėdos į knygos pristatymą. Juk draugai nesimatė 30 metų. Paaiškėjo, jog Rimas buvo pirmasis septintoko būsimo poeto eilėraščių skaitytojas. Atvyko pasveikinti ir brolis Valentas, pasidalinęs linksmais nuotykiais bei „pasipuikavęs“, kad yra tėčio Anzelmo Matučio eilėraščio „Valius dvejetų karalius“ herojus. Dabar šis herojus – solidus mokslo žmogus. O kaip gali būti pamiršti studentiški metai bei mamos rūpesčiai, tėčio patarimai „su draugais išlikti sąžiningu ir visada garbingu“, nes ką daugiau gali patarti į sostinę iškeliavusiam savarankiškam jaunuoliui. Pasidalino Vytautas paslaptimi, kad įkvėpdavo kūrybai Vilniaus paveikslų galerijoje vykę vargonų muzikos koncertai bei siurrealistiniai rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio filmai. Jo manymu, išlieti savo emocijas eilėmis padėjo genai. Vytautas pasakojo apie savo senelį, kuris vesdavosi vaikus klausyti lakštingalų čiulbėjimo. Nerašė jis eilių, bet turėjo poetišką sielą. Vytauto tėtis – poetas Anzelmas Matutis, nereikalaujantis išskirtinio pristatymo.
Poezija ir muzika Vytautui greta viena kitos. Nemaža eilių jai paskyręs. Deja, šiais visuotinio skubėjimo ir informacinių technologijų laikais šiuolaikinė muzika Vytauto „neveža“. Jis pasiilgo seno gero roko, mėgstąs bliuzą. Įdomu, ar suskambės bliuzas Vytauto eilėmis… Čia jam būtų ir atsakymas, kokios jo eilės man patiko. Dar paminėsiu eiles, skirtas amžinybėn iškeliavusiam broliui Šarūnui. Senoviškas irgi, nes šios man artimos. Galiu ir pajuokauti, kaip pats poetas juokavo, kad visos patinka (kiekvienam juoke juk yra dalis tiesos).

Brolis Valentas minėjo, kad kūrybiniam procese poetas būna nenormalus žmogus. Su tokiu „nenormaliu“, kūrybingu žmogumi daug metų kartu žmona Marytė. Džiaugsme ir varge.
Nemaža atradimų padariau tądien, bet ypač nustebau sužinojęs, kad „Hiperbolės“ atliekama daina „Vandens ženklai“ – tai Vytauto žodžiais sukurta daina. Ne „Hiperbolės“ muzikanto Ričardo Bartusevičiaus, sąmoningai ar ne, prisiskyrusio šį tekstą, o VYTAUTO MATULEVIČIAUS! Pasakysiu dešimtam. Manau, tai daugeliui naujiena. Autorius pašmaikštavo, kad iš Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos (LATGA) tai įrodęs gavo 300 vagnorkų, lygiai tiek, kiek kainavo viena plokštelė su ta daina.

Susirinkę poezijos mylėtojai linkėjo Vytautui greičiau išleisti naują poezijos rinktinę, o ją parašyti įsikūrus bei pasisėmus įkvėpimo tėčio Anzelmo Matučio magiškoje drevėje.

Trio „CLAVIOLA“ jubiliejus po Senojo arsenalo skliautais su glūkoidų sveikinimais…

Vytas Stanevičius dėkoja glūkoidų tinklapiui, anonsavusiam Trio “Claviola“ koncerą. Ir susirinko graži grupė glūkoidų arba Vilniaus alytiškių. Štai taip

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Lapkričio 26–osios, sekmadienio, pavakarę Vilniuje, Senajame arsenale įvyko Trio „Claviola“ jubiliejinis, 10– mečio koncertas. Ansamblyje fortepijonu groja Ugnė Antanavičiūtė, Alberto „Šekspyro“ ir Janinos dukra. Ugnė daugelio respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatė. Pianistė buvo pripažinta geriausia koncertmeistere įvairiuose tarptautiniuose konkursuose. Ji daug koncertavusi užsienyje. Ugnei atskleisti gabumus, skambinant fortepijonu, padėjo kruopštus darbas ir puikūs mokytojai studijuojant LMTA: tai prof. Petras Geniušas, Gabrielė Kondrotaitė bei žymūs užsienio scenos meistrai. Daug kamerinės muzikos paslapčių atskleidė prof. Julius Andrejevas. Jaunajai menininkei buvo skirta Kultūros ministerijos stipendija. Jos meno doktorantūros studijos, vadovaujant prof. dr. Rūtai Stanevičiūtei-Kelmickienei ir doc. dr. Indrei Baikštytei, yra susietos su pianistės, kaip atlikėjos, praktika. Dabar Ugnė pati padeda atskleisti fortepijono skambesio paslaptis M. K. Čiurlionio menų mokyklos bei LMTA auklėtiniams.
Dar du ansamblio nariai – klarnetininkas Vytautas Giedraitis ir altu smuikuojantis Jurgis Juozapaitis, taip pat skynę laurus įvairiuose konkursuose. Unikalaus ansamblio repertuare skambėjo Lietuvos ir užsienio kompozitorių kūriniai, o kai kurie ir dedikavo juos jaunųjų atlikėjų trio. Tarp rafinuotu muzikiniu skoniu pasižyminčios publikos buvo ir nemaža grupelė glūkoidų, kurie šiltai pasveikino Ugnę ir jos kolektyvo narius jubiliejaus proga. Beje, apie šį renginį jie ir sužinojo iš Glūkoidų tinklapio, anonsavusio jubiliejinį koncertą.
Greit bėga laikas, jau ir mūsų vaikai švenčia kūrybinės veiklos jubiliejus. Malonu buvo klausyti jaunųjų atlikėjų ir tuo pačiu matyti, kaip spindi Ugnės tėvų, Janinos ir Alberto, akys. Jose – švelnūs, tik jiems vieniems ir dukrai Ugnei girdimi tėvų meilės simfonijos begarsiai akordai, o tėvelio, ką čia slėpti, akyse blizganti tėviškos meilės išdavikė ašara…
Kūrybinės ir visokeriopos sėkmės Tau, Ugne..

Trys žinutės


 
#1. SAMUELIS TACAS LIETUVOJE

Savo 70-tąjį gimtadienį Samuelis Tacas sutiko savo vaikystės ir jaunystės mieste – Alytuje. Ta proga dar pristatė ir knygą. Šį kartą apie save: gyvenimą Lietuvoje, Izraelyje ir Jungtinėse Valstijose. Čia jau kelis dešimtmečius gyvena, gelbsti žmones, turinčius įvairiausių kūno  negalių, skausmelių, dieglių, judėjimo problemų ir propoguoja sveiką gyvenseną. Jo gydymo įstaiga įsikūrus pačiame New Jorko centre – Manhatano salos širdyje, prestižiniame Columbus Circus rajone, prie Centrinio parko ir vadinsi – “New York Physical Therapy: Body Tuning by Shmuel Tatz”

Samueliui Tacui 70. Knygos pristatymas II vidurinėje mokykloje || Garažų Klipai 2017

Klasiokas Zenonas Gramackas daug prisidėjo renginį organizuojant. Būtina paminėti, Zenonas už nuopelnus sportui gavo valstybinį apdovanojimą. Sveikiname.

Samuelis Tacas apie 1969 grojo su pirmuoju Aisčių sąstatu, o prieš tai II-je vidurinėje mokykloje grojo su klasiokais Zenonu Gramacku, Petru Verbausku, Algirdu Jasioniu. Gal todėl Samueliui kilo mintis čia ir dabar sugroti tas melodijas, kurias prieš 52 metus girdėjo mokyklos salės sienos. Kaip tarė, taip ir padarė: sėdo prie elektro Jamaha pianino, pasikvietė Dzilbų su akustine Fender gitara ir sugrojo. Seniai mirusio Samuelio klasioko-muzikanto Algio Jasionio žmona net nufilmavo: sako – vaikam nusiųsiu. Mat Samuelis grojo Algio kūrinį, sukurtą tada.

#2. ŠEKSPYRIUKĖ ARBA “TRIO CLAVIOLA“

Jubiliejinis koncertas vyks lapkričio 26 (sekmadienį), 16 val. Arsenale (Valstybiniame vaizduojamojo meno ir dizaino muziejuje). Groja Ugnė Antanavičiūtė  – Alberto ir Janinos dukra.

 

#3. KNYGOS “NERAMŪS KELIAUTOJAI“ PRISTATYMAS

Knygos “Neramūs keliautojai“ pristatymas Kaune  galerijoje 101. Matysite  keletą labai   trumpų  8 mm  kamera   filmuotų  akimirkų  iš  1972.   Tai istorija.

Glūkoidų tinklapiui 10 metų. Reziume.

 

Po glūkoidų meeto 2007 Donatui kilo mintis-klausimas: o kodėl neturėti savo tinklapio? WordPress platforma tada (gal ir dabar) buvo pažangiausia pasaulyje, tad glūkoidai ten prieglobstį (free) ir gavo. Pradžioje bandėme surasti ir paskelbti  pirmųjų (1981 – 2006) susitikimų prie Glūko nuotraukas. Būtent nuotraukas, nes video reportažą turėjome tik po 11 metų.  Vytas “Styga“ Palubinskas, jau tada, buvo pažangus vaikinas ir savo Panasonic kamera 1992 padarė pirmąjį judančių paveikslų srautą apie glukoidus, o dar negimusi garažų studija sumontavo ypatingai neprofesionalų, klaikios kokybės, tačiau mielą prisiminti filmuką.

Glūkas 1992. Kamera – Vytautas Styga Palubinskas || Montažas – Dzilbus

Dešimtmečio proga tinklapio vizualizacijas atnaujinome, labiau pritaikėme mobiliems įrenginiams.  Prisipažinkite,  jei jau pramogaujate virtualioje aplinkoje,  kur praleidžiate daugiau laiko:  PC ar telefone?  Pasikeitimas telefonams ir planšetėms: komentarai, top straipsnių sąrašas, autoriai, savaitės foto, archyvai ir kiti tinklapio atributai –  visa tai  rasite MENU paklikinę MOBILIEMS. Naujovė. Mūsų filmukai, reportažai, muzika ir dainos patogiai sugrupuoti ir sudėti vienoje vietoje. Rasite meniu punkte: MŪSŲ FILMOTEKA. Dar daug darbo lieka padaryti, kad viskas rastų savo vietą, o Jūs galėtumėte patogiai naršyti.

Kad Jūs galėtumėte patogiai naršyti ir praėjus 10 metų, kilo pagunda wordpress’e nupirkti planą Premium, kurio kaina metams 86 GBP arba 90 €. Atrastume daug galimybių gerinti tinklapio techninę kokybę ir išvaizdą, nuolatos jį tobulinti.   Gali būti, jog atsirastų pasiturintis sponsorius ir sušelptų visą sumą, bet būtų ženkliai puikiau, jei mes VISI solidariai paaukotume po 1 – 5 (ar kiek kas gali) eurus.  Sąskaita SEB banke: LT16 7044 0600 0193 4572. Gintautas Unguraitis. Su prierašu: parama glūkoidų tinklapiui.

Ką mes rašėm? Temos pačios įvairiausios: Romo Kalantos Kaunas ir Alytus, kuriame gyveno tik šakniniai alytiškiai, melomanijos pradžia ir Aisčių grupė, pokalbiai apie muziką, o apie vestuvinę – įsiplieskė ypač karštos diskusijos (Donatas Juodišius „Apie muziką“ 2008). Renginių pas Giedrę bibliotekoje apžvalgos, kur renkasi meno žmonės save pristatyti ir kitus savo kūryba padžiuginti. Kelionių aprašymai ir filmai: Almantas Bendoraitis – apie Indiją, Vytautas Galbuogis – Kanada, Airija, Vytas Watas Malinauskas – USA, Virginija Balčiuvienė – Tunisas, Dzilbus – pusė Europos ir USA. Čia speciali padėka Virgiui Lepeškai, kelionės sumanytojui ir organizatoriui. Jei ne jis, šešių rašinių ir šešių  filmuką apie nuotykius Amerikoje nebūtų.

Kai tik tautiečiai bando rinkti protingą valdžią (Prezidentą, Seimą ar vietinės reikšmės valdžiažmogius), į tokius rinkimus visad įkalame vinutę, taip išsakydami nuomonę. Taigi apolitiški neesame. Laikomės principo: netapatink Lietuvą su Lietuvos valdžia, o nuomones toleruojame pačias įvairiausias, tačiau  diskutuojame aršiai.

STATISTIKA, SAVIGYRA IR PADĖKOS

Per dešimtmetį mes visi parašėme 468 straipsnius, 2405 komentarus, sukūrėme 128 filmukus, publikavome tūkstantį foto. Fotogalerijose įamžinome miesto muzikantus, melomanus, Kauno hipiakų komūną, Vilniaus alytiškių klubą, Zenono Bulgakovo sausio įvykius.

Už gerybinę veiklą 2015 metais tinklapio adminai  gavo miestiečių dovaną –  keramikės Ilonos Kalibatienės statulėlę “Angelas“.

Tinklpio peržiūrų metuose vidurkis – 45 000, mėnesio – svyravo tarp 3 500 ir 5 000 ir kasdien vidutiniškai – 150.  Nors dešimtmečio proga pasiekti tikslo  – pusės milijono peržiūrų neplanavome, bet skaičius 440 000 yra pakankamas. Žinant, jog esame labai labai maži.

Suprantama, jog Lietuvoje esame labiausia pastebimi. Tai sudaro 96% visų peržiūrų. Antra šalis pagal peržiūras –  Jungtinės Valstijos. Toliau rikiuojasi: Didžioji Britanija, Vokietija, Norvegija, Rusija, Nyderlandai, Airija, Švedija, Lenkija, etc.

Fotoreportažus siuntė Vilniaus alytiškis Eugenijus Vnarauskas, o Vytautas San Simnas Stanevičius net specialiai nuvyko į Liverpulį (“Mūsų piligrimasi Cavern klube“) ir Maltą, kad ten dalyvautų bitliškuose renginiuose ir potyrius įamžintų puikiose fotografijose, kurias vėliau publikuotų glūkoiduose. O kažkada buvo net konkursas, kas padarys geriausią foto. Rinkome ir išrinkome.  Pageidavimas nuotraukoms, Jūsų siunčiamoms mūsų tinklapiui, buvo toks: venkite tik internetinių šiūkšlių, nes tik jūsų orginalios nuotraukėlės (tokios dažnai atsiduria “Savaitės foto“ lange) priduos žavesio glūkoidų tinklapiui. Toks principas taikomas ir tinklapiui: tai, ką MES PATYS nuveikėme, sukūrėme, patyrėme, sumąstėme – rasite glūkoiduose. Tai mūsų dainos, eilėraščiai, knygos, kompaktai, tapyba, pagautos žuvys, muzikiniai pokalbiai, glūkoidų susibūrimai, aplankytos šalys, mintys, komentarai ir amžinas mokymasis korektiškai diskutuoti.

Mūsų korespondentai, parašę staripsnius ar atsiuntę medijos, pateikę idėjas, virtusias kūnu ar kitaip prisidėję: Agnė Dabregaitė, Aidas Unguraitis, Algirdas Žemaitis, Almantas ir Laima Bendoraičiai, Albertas Antanavičius, Aldona Marcinkevičienė, Algirdas Verbauskas, Alvydas A. Jegelevičius, Alvydas Petkevicius, Donatas Juodišius, Edmundas Gegužis, Giedrė Bulgakovienė, Igoris Riabovas,  Janna Riabova, Juozas Muzikevičius, Kristupas Petkūnas, Kęstutis Beiša, Laima Unguraitienė, Laimutis Urbanavičius, Lina Andreikenaitė, Rimvydas Aglinskas, Rasa Juodišienė, Rasa Petkevičienė, Stasys Kerėža, Virgilijus Beiša, Vilmantė Petrusevičienė, Vytautas Galbuogis, Vytautas Palubinskas, Vytautas Pavilonis, Valentinas Stadulis, Vidminas Grabauskas, Vytautas Malinauskas, Vytautas Stanionis, Vytautas Stanevičius, Ugnė Antanavičiūtė, Zenonas Langaitis. Ką jie čia nuveikė, galite surasti kategorijų ir autorių debesėlyje.

Tačiau išskirti (“vertus paminėti“)  keletą autorių privalu. Rasa Petkevičienė savo straipsniuose palietė giluminius žmogaus sielos vingius. Vytautas Pavilonis laiku ir subtiliai rašė apie smegenų plovimą  “Pagaminta Kremliuje“ priemonėmis ir Šveicarijos armiją. Padėka Albertui Šekspyrui Antanavičiui  už nuolatinį, nenutrūkstamą dėmesį, idėjas, pagalbą, rašinius ir dainas. Kitas atvejis. Būdavo – glūkoidams stigdavo minčių, susidaro nemaloni pauzė. Atrodo lyg niekas nevyktų. Juk bileką ar bileko nerašysi, tada vakuumą užpildė Vytautas Galbuogis serija savo patirčių Kanadoje ir Airijoje. Kad daugiau tokių supratingų bendraminčių. Pasirodo yra.  Tai Vytautas San Simnas Stanevičius. Puikūs jo straipsniai apie Alytaus futbolo istoriją pagyvina tinklapį šiais metais. Piligriminė Igorio Riabovo kelionė Britanijoje Jimi Hendrix, Mark Bolan (T.Rex), Kinks ir kitų MŪSŲ grupių pėdsakais – geras rašinys ir  puiki dovana glūkoidų melomanams. Kadangi Dzilbaus rašiniai apie seną Alytų “Vienos dienos kronika“ ir 1971 nuotykius su Šekspyru ir Viduku sulaukė dėmesio, juos taip pat gal derėtų įtraukti į “vertus paminėti“.

Glūkoidų tinklapio administratoriai dzilbus ir juodo arba Gintautas Unguraitis ir Donatas Juodišius

Dėkojame Alvydui Jegelevičiui už straipsnius ir dainas, savo poezijos ir prozos pristatymus tinklapyje, Algirdui Žemaičiui už idėjas, Viktorui Jonkui už lydekas, Agnei Dabregaitei už dainas ir rašinius, Rasai Juodišienei už Nirvana klubą, Aidui Unguraičiui ir Valentinui Staduliui už reportažus iš rockfestivalių, Sauliui Jegelevičiui už klipus ir klasikinę gitarą, maestro Algirdui Verbauskui už gyvo garso koncertus prie Glūko, glūkoidų grupei “3 Generations“ už gyvą garsą prie Glūko, Aldonai Marcinkevičienei už Miesto Sodą ir “Kūrikus“, Kristupui Petkūnui už Kauno Company, Vilmantei Petrusevičienei už Anzelmą Matutį, Rimgaudui Drumžliui už rašinį apie Aisčius, Giedrei Bulgakovienei už Sausio 13-os reportažą, Zenonui Langaičiui už baikerius, hipius ir senuosius radio imtuvus, Kęstui Beišai už Lenino paminklo nugriovimą Lukiškių aikštėje, Virgilijui Beišai už archyvines glūkoidų foto,  Juozui Muzikevičiui už Korg tembrus ir fotoreportažus, Valentinui Chlevickui už Tehass grupę, Antanui Grambai už poeziją,  visiems komentuotojams ir tik skaitančiams.

Jubiliejaus proga norime paprašyti Agnės Jonkutės “paskolinti“ ką nors iš jos vojažų po Jungtinius Arabų Emiratus ar Kiniją. Juk Agnė ten buvo ne taip kaip daugumai įprasta (pasitrinti Turkijos ar Bulgarijos viešbučiuose), o su savo meno darbų parodomis. Robertas Šiūša kruizino  laivu po Europą. Robertai, kaip ten buvo, kas tas kruizinis laivas. Mūsiškiai, manome, tokiais dar neplaukiojo. Gal išskyrus Alvydą Petkevičių, seniai seniai, dar prie Brežnevo, apiplaukė Europą. Stasys Kerėža važiuoja per Europą dviračiu, o dabar dar ir pėsčias per Ispaniją eina. Stasy, atsiųsk glukoidams savo nuotykių puokštę, juk tai veža neblogiau už Doors ar Blood Rock.

Iki naujų susitikimų.

Tinklapio administatoriai pagarbiai ir su dėmesiu: dzilbus ir juodo

 

Dramblys. Žmonės legendos

Jei bulvarinio popso žurnale „Žmonės. Legendos“ legendomis laikomi iš baudžiauninkų kilę, prichvatizacijos metu pralobę, loviniu (I Love You) keliu prasimušę į viršų ir dažnai įdomūs tik patys sau, tai niekam nenusidėsime savo puslapyje legenda pavadindami savo bendraamžį, Kriaušiaus vaiką Joną “Dramblį” Dambrauską. Jis savo kartoje tapo tikra legenda, kurią prieš metus aplankė Albertas “Šekspyras” Antanavičius koncertinių gastrolių metu po  pietvakarių Lietuvą. Albertas pasakoja: koncerte bisas, ovacijos ir šiame fone pasigirsta išskirtinis nepainiojamas su niekuo balsas:  “Šekspyre, pavaryk dar!” Ogi Dramblys.

Jonas “Dramblys” Dambrauskas gyvena ir gydosi Veisiejų globos namuose, jį remia sesuo iš Australijos. Šiais metais jį aplankė Alvydas Jegelevičius. Alvydas rašo: “Pasitiko, pavaišino, priminė išėjusius. Gražiai pakalbėjo, parodė jaunystės nuotraukas su išėjusiais ir esamais amžininkais, tų laikų liudininkais… Pabuvom, patylėjom kartu…”

Alvydas pridėjo pora susitikimo nuotraukų.

 

Gimę 1949 Alytaus klasiokai iš Pirmos vidurinės mokyklos. Iš kairės: Jonas Dambrauskas-Dramblys, Zina Stumbraitė-Ivanauskienė (Ivano žmona) ir Alvydas Jegelevičius.

Veisieju globos namai. Legendinis mūsų kartos alytiškis Jonas Dambrauskas – Dramblys savo kambaryje 2017 09 20

Dvikova su Laiku. Pašnekesys su Algirdu Žemaičiu (atnaujinta 2017.08.25)

Šio rašinio priešistorė – netikėtas telefono skambutis iš Alytaus. Skambino man futbolo veteranas Algirdas Žemaitis,  tik ką laikraštyje „Alytaus naujienos“ perskaitęs, kad DFK „Dainava“ iniciatyva pagerbti darbą Alytaus  sporto ir rekreacijos centre (SRC) baigę treneriai Remigijus Klimavičius ir Petras Simanavičius. Jaunystėje žaidę: Remigijus – ilgus metus auksinėje „Dainavos“, Kauno „Atleto“, Simno, o Petras – „Alyčio“, Alytaus „Bangos“, „Poringės“ bei taip pat ir Simno komandose.Pats Algirdas su Petru buvo komandos draugais „Bangos“ ir „Poringės“ vienuolikėse. A. Žemaitis, baigęs Kauno politechnikos institutą (KPI), pradėjo dirbti Alytaus šiluminiuose tinkluose, kuriuose visada buvo mylimas sportas, ypač tinklinis. Gal dėl to Algirdas liko ištikimas savo vienintelei darbovietei, kurioje dažnas „sirgo“ ir futbolu.
Vyutautas Stanevičius

VYTAUTAS STANEVIČIUS

„Ak! Laike, tu net prigulęs
Mūsų ginamus vartus apšaudai“ – Dzūkų Šekspyras

Nevyniodamas žodžių į vatą, Algirdas ir sako: „Vytai, glūkoidai perbėgo per Alytaus futbolo istorijos tarpsnius, o gyvoji istorija tęsias ir tęsias. Rodos, neseniai patys žaidėm aikštėje, o štai mūsų komandos draugai jau ne tik kad patys nežais, bet baigia ir trenerių karjeras, perduoda estafetę kitiems. O kiek dar nepapasakotų nutikimų, „bajerių“, nesusipratimų iš mūsų gyvenimo futbolo aikštėje ir jos užkulisiuose. Galiu kai kuo pasidalyti, važiuok pas mane, šį bei tą ir aš prisiminiau, o kai ką ir giliai giliai radau“.

Jau kitą dieną Algirdas mane pasitiko prie savo jaukių namų vartelių Alytaus Kurorte, norėdamas pasidalinti, tariant Alberto Antanavičiaus Šekspyro žodžiais, „gerais dalykais“. Sakė, kad Tais Laikais, savaitgaliais iš čia vienu metu galėjo klausytis, ką ir kaip „Cveko“ – Romo Vaitkevičius „chebra“ groja Sodo „plaščiadkėje“ir kaip  Dzilbus– Gintas Unguraitis su kompanija virkdo gitaras „Nemuno“ restorane. Įspėjo, kad labai neįsijausčiau spragsėdamas foto aparatu, nes keletą įdomių retro fotografijų radęs ir noriai pasidalytų su glūkoidais. Įsitaisėm jaukioje pavėsinėje medžių paunksmėje ir taip buvo gera sugrįžt į mūsų jaunystės laiką, prisimint draugus, o atsiminimus apie futbolą, studijas paįvairinti pajuokavimais apie neblėstančias jaunystės šėliones, kurios atrodė lyg ir ne mūsų buvo palydovės. Bet gardus juokas iš mūsų pačių krėstų „bajerių“ liudijo, kad viskas įvyko su mumis.

Dvi sąmokslo pusės

Viena tokia istorija, kurią Algirdas papasakojo iš savo ankstyvojo futbolininko karjeros periodo, tai neužmirštamos treniruočių pobūdžio rungtynės Alytaus kariniame dalinyje. Būdamas jaunuolis, gynė Alytaus „Bangos“ komandos, sėkmingai žaidusios Kapsuko (dabar Marijampolės) zonos pirmenybėse, spalvas. „Kartą susirinkus į treniruotę, treneris Antanas Bytautas pasakė, kad skubiai keliautume į karinį dalinį, kur žaisime su jų komanda, besiruošiančia Pabaltijo karinės apygardos pirmenybėms, kontrolines rungtynes. Kariškiai rimtai ruošėsi šiam susitikimui, gerai paruošė aikštę, kurią apgulė nesuskaitoma gausybė uniformuotų jų komandos ginklanešių, kartojančių karingas skanduotes, jomis keldami saviškių kovinę dvasią, tarsi ragindami mus nušluoti nuo žalios aikštės žolės (gal prieš rungtynes ją dar ir padažė?  Jausmas – tarsi filme „Trečias kėlinys“, kuriame priminta Kijevo „Dinamo“ futbolininkų dvikova karo metais su Vermachto futbolininkais. Skirtingai nei filmo siužete, mums viskas baigėsi laimingai ir linksmai. Alytaus desantininkai meistriškumu mums aiškiai neprilygo, išskyrus vieną žaidėją, kurį, kaip sakė A. Bytautas, paimtų į savo komandą. Rungtynės ėjo į pabaigą, o kareiviai sunkiai surengdavo rimtesnius antpuolius prieš mūsų vartus, tad ką bekalbėti apie triuškinančio ir sauso rezultato sušvelninimą. Artėjant rungtynėms į pabaigą, netikėtai treneris pradėjo gestikuliuoti ir šaukti (kareiviai vis tiek nesuprato), kad reikia būtinai įvarčio į… mūsų vartus. Būtinai! Didelių pastangų dėka pavyko surežisuoti „pendelį“ (11 m. baudinį). Vartininkas Romas Radivonas su širdgėla atsispyrė pagundai ištiesti ranką ir atremti nevykusį smūgį (koks vartininkas norėtų, kad jo tvirtovė būtų pramušta) … visa „laimė“ kamuolys rado kelią į tinklą. Finalinis švilpukas, rungtynes triuškinančiai, bet ne sausai prieš desantininkus laimėjo „Banga“. Klausiam trenerio, “ką tas praleistas įvartis lemia?“. „Eikit praustis, rinksimės dalinio valgykloje, vaišins žirnių koše“. Gi, kaip sakė Algis, jau ne košė galvoje, o kur dingo jo gražuolė ir didžiulė firminė sportinė „tašė“, kurią nupirko tėtis? Treneris nuramino, kad viskas tvarkoje. „Palengvėjo, kai ją pamačiau valgykloje po stalu, kažkodėl baisiai išsipūtusią, tarsi būtų prikimšta granatų. Iš jos buvo traukiami „Alyčio“ butelius, o jų turinys vogčiomis buvo pilamas į didžiulius kareiviškus aliumininius puodelius, kad nematytų kareiviai“. Kaip Algis liudijo, treneris kaip jaunėliui jam neleido gerti tų obuolių „sulčių“. O košė tikrai buvo skani. Visiems atsipalaidavus paaiškėjo, kodėl taip svarbu buvo „sušlapinti“ R. Radivono vartus. Kareivius treniravo alytiškių senas, geras pažįstamas butrimoniškis Viktoras Kiseliovas ir jis su karinio dalinio „zampotilu“ susilažino, kad aikštėje situacija nėra tokia beviltiška ir įvartį kareiviai tikrai įmuš. Rungtynių pabaigoje taip ir įvyko.V. Kiseliovas lažybas laimėjo ir už tai neliko skolingas „sąmokslininkams“.

Algirdas tęsia: kiek kitokio pobūdžio sąmokslas, susijęs su Alytaus „Banga“, įvyko tų pačių 1975 metų rudenį. Šis su liūdna pabaiga.

Nuotraukoje priekyje klūpo: Petras Simanavičius, Džervus, Stasys, Eugenijus Juodaitis, Algis Žiūkas, Edvardas Miknius, Vacius Sinkevičius, a.a. Algis Laukaitis. Stovi iš kairės: pirmųjų trijų neprisimename, Jonas Naruševičius (Vania),  Henrikas Aleksa, Romas Radivonas, Romas Dunderis, Algirdas Žemaitis, Romas Lydeka, a.a.Kazlauskas

„Banga“ tais metais užtikrintai laimėjo Kapsuko zonos futbolo pirmenybes. Kad patektų į „A“ klasę, dar reikėjo Telšiuose išsiaiškinti 4 zonų nugalėtojų turnyre (futbolininkų vadinamoje „pulkoje“), kas to vertas.

Centre – jaunasis „Bangos“ komandos kapitonas A. Žemaitis, antras iš kairės – alytiškis, rungtynių šoninis teisėjas Algis Zaviliauskas, o pirmas iš dešinės – „Bangos“ komandos vartininkas Valacka

Kaip Algirdas teigia, jie buvo pranašesni už savo varžovus, bet nematomos jėgos visais įmanomais ir neįmanomais būdais trukdė jiems įrodyti savo pranašumą, pakilti pakopa aukščiau ir ateinančiame sezone, jau žaidžiant vienoje lygoje su Alytaus „Dainava“, būti jos konkurente. Su teisėjų pagalba (aiškiai ne tik jų) Telšių „Impulsas“ buvo užtemptas į pirmą vietą. Kažkas labai nenorėjo „derbių“ tarp dviejų Alytaus komandų, o ir dar būtų neaišku, ką jų metu labiau palaikytų Alytaus futbolo mėgėjai, čempionišką „Dainavą“, ar vien tik gimtinėje – Alytuje išaugusiais žaidėjais sukomplektuotą Alytaus „Bangą“…

Alytus turėjo čempionus „Dainavą“, bet prarado „Bangą“, kuri jau kilo ir būtų vilnijusi į Lietuvos futbolą „devintąja banga“, juk Dzūkijos sostinė futbolo talentus moka ugdyti…

„Gaidžio“ pokštai „varė iš proto“ trenerį A. Bytautą

 Bendraujant su Algirdu smagiai pasijuokėme iš Lietuvos „Vilties“ futbolo rinktinės (17-18 metų), kurią treniravo A. Bytautas ir Vilniaus „Žalgirio“ meistrų treniruočių pobūdžio rungtynių epizodo. Šioje rinktinėje kaip visada būdavo daug Alytaus talentų, tai ir vartininkas Algis Seilius (deja, žuvęs), ir techniškas, kūrybingas gynėjas Romas Vidžiūnas – „Gaidys“ (taip draugų vadintas, nes staigiai sukinėjo galvą, o ką?… futbolo aikštėje tai privalumas), ir kiti.

Alytiškis vartininkas a.a. Algis Seilius, žaidęs ne tik Lietuvos 18-mečių rinktinėje, bet ir buvęs kandidatu į Tarybų Sąjungos jaunių rinktinę

Alytaus jauniai: antroje eilėje pirmas iš kairės – treneris A. Bytautas, trečias – A. Žemaitis, ketvirtas – Aivaras Vyšniauskas (neseniai buvęs Alytaus futbolo federacijos prezidentu, jaunystėje 100 m distanciją nubėgdavęs per 11 sek.), šeštas – A. Makštutis, paskutinis – Alytaus sporto mokyklos direktorius Algimantas Grauželis

Romas buvo ne tik talentingas, imlus, bet ir neprognozuojamas, dėl ko „varė iš proto“ trenerį. Ir štai dėl ko. Per rungtynes su bendraamžiais, žaisdamas centro gynėjo pozicijoje, atėmęs kamuolį iš varžovų ar gaudavęs jį iš savo vartininko kontratakai, kartais, užėjus įkvėpimui, apeidavo po 2-3 varžovų žaidėjus prie savo baudos aikštelės ir tarsi to būtų negana, sugebėdavo grįžti atgal ir dar kartą jau „per klyną“ (tarp kojų) prakišdavo kamuolį savo aukai. Tokio žaidimo epizodą jis ir pademonstravo tose rungtynėse su meistrais. Perėmęs kamuolį, skirtą Lietuvos futbolo legendai tiek gerąja tiek ir atvirkštine prasme Vytautui Dirmeikiui, jis šiam ir prakišo žaidimo įrankį tarp kojų (arba „klyną“) prieš pat A. Seiliaus ginamus vartus, baudos aikštelėje, vietoje to, kad sužaidęs paprasčiau, išspirtų jį į kampinį ar toliau nuo vartų. Čia neišlaikė aikštėje nusikvatoję ne tik žalgiriečiai, bet ir treneris A. Bytautas, bet tuoj pat prapliupo pykčiu Romui už “avantiūrą“.

Išsaugoti Šekspyro posmai

„Geri dalykai“, taip dviem žodžiais Albertas Antanavičius Šekspyras mėgsta įvardinti jam patinkančius reiškinius, procesus, įvykius ar materialius daiktus. Tikrai „gerais dalykais“ su mumis pasidalino Algirdas. Giliai stalčiuje surado net Šekspyro posmus su autografais, kuriuos šis, beakomponuodamas sau gitara, dainavo prieš 16 metų. Šių eilių  autorius dabar net pats nerastų nei savo stalčiuose, nei galvoje, gal tik širdyje. „Geri dalykai“ nemirtingi…

Alberto eilėraštis, stebūklingai išlikęs Algirdo kultūrinio sluoksnio saugykloje.

Ežgės Duobėje

 Filmukas “Ežgės“ || Garažų Klipai 2017

Kai 1964 metais Duobėje visi šaudė iš parakinių ir smėlis buvo pilnas degtukų, tada Alvydas Petkevičius čia ant kartono gabalo nutapė vieną pirmųjų savo peizažų. Nesvarbu kad 1970 Romas “Romėnas“ Zdanavičius, Dzilbus, Šekspyras, Sierukė, Virgius Lepeška, Vidukas, Kefyras čia gaudė ežges (tikrinis pavadinimas: pūgžlys) meškerėmis be plūdžių, bet su keturiais kabliukais ar kepė šašlyką, svarbu, kad Albertas “Šekspyras“ Antanavičius realizavo 3 metus austą ir brandintą idėją suburti čia keletą “tų laikų“ personų ir pažuvauti Duobėje “kaip tada“. Šekspyras sakė, kad žuvauti -netinkamas žodis,  geriau meškerioti. Jei liksi be laimikio –  tai būsi tikras meškeriotojas. Akcija pavyko. Prisiminimai atgaivinti, žuvienė suvalgyta.

Duobė 2015 metais. Vanduo buvo taip nusekęs, jog nubristi į vidurį Nemuno buvo paprasta

Fotoparoda: hipsteriai su motobaikais arba “NERAMŪS KELIAUTOJAI”

Zenonas Langaitis, hipių laikų baikeris, atsiuntė mielą širdžiai info apie Romualdo Požerskio fotoparodą “Neramūs keliautojai”. Zenonas dar anksčiau glukoidams buvo pasiuntęs istorinių foto iš  Romo Kalantos laikotarpio: 1968 – 1974. Galite pasižiūrėti čia. Tai žmonės, kurie gyveno laisva idėja, roku, harlėjais. Tai pati šviesiausia sovietmečio jaunimo grupuotė. Dar vasara, keliaujate po Lietuvą. Puiki proga aplankyti parodą. Ieškokote taip: autostrados 122 kilometre nuo Vilniaus ir 188 nuo Klaipėdos yra ženklai, vedantys į dvarą. Kauno r. Babtų sen., Žemaitkiemio 10. Vietovės koordinatės: 55.066033,23.79128.

Birželio 15 dieną, Babtyno / Žemaitkiemio dvare vyko Romualdo Požerskio parodos „Neramūs keliautojai” atidarymas. Publikai pristatyta darbų serija – visiškai nebūdinga gerai pažįstamoms ir ikoninėmis laikomoms fotografo nuotraukoms. Veikiau tai galimybė susipažinti su išskirtine menininko biografija ir to laikmečio dvasia.

„Noras parodyti šiuos darbus kilo visai atsitiktinai”, – teigia vienas parodos iniciatorių, menotyrininkas Tomas Pabedinskas. 1971–1975 metais R. Požerskis kartu su keliais kitais studentais savo draugais vasaras praleido motociklais keliaudami po Lietuvos, Latvijos bei Estijos kraštus. Dienoraštinis fotografijos pasakojimas puikiai atsiskleidžia ir atidarymo metu: susirinkę nuotraukų herojai prisimena visas laisvės ir maišto, sumišusių su jaunyste, istorijas, kurios taip naiviai ir netiesiogiai, tačiau tvirtai atsiremia į nepriklausomos Lietuvos troškimą.

Odinės iš Amerikos atsisiųstos ar pačių pasisiųtos striukės, garinti džinsai, tuo metu klausoma „Led Zeppelin” ar „Pink Floyd” muzika, prieštaravo tuometinei ideologijai ir buvo laikoma maišto simboliais. Dar daugiau, po Kalantos tragedijos, sustiprėjus laisvės apribojimams, keliautojai neišvengė ir kuriozų: štai kartą, patekus į eismo įvykį motociklininkas negalėjo net ligoninėje nusiimti šalmo, mat turėjo ilgus garbanotus plaukus, kas reiškė, jog jei tokią šukuoseną būtų pamatę sovietai, jam būtų atimtos teisės.

Serija atgyja ne tik dėl pasakojamų istorijų, pati ekspozicija tarsi pratęsia „Neramių keliautojų” dvasią. Šalia nuotraukų galima apžiūrėti ir visą jau antikvariniais laikomų motociklų kolekciją, o už dvaro esantys laukai tarsi sustiprina tą laisvės troškulį.

Taip pat šiuo metu yra ruošiamas „Neramių keliautojų” serija grįstas albumas, kuriame bus galima rasti ir nuotraukų, papildančių R. Požerskio dienoraščio

iškarpas. Rudenį vyksiančiame knygos pristatyme bus galima plačiau susipažinti su knygos sudarytojų – R. Požerskio ir T. Pabedinsko – motociklininkų serijos vertinimu ir interpretacijomis bei darkart pajusti septinto dešimtmečio maištininkų dvasią.

Paroda veiks iki spalio 30 d.

Info šaltinis:  alfa.lt

Zenono Langaičio glūkoidams dovanotos fotosesijos apie  hipišką Palangą ir baikerių pažintines keliones ir nuotykius

Fotopasakojimas apie Punską – lietuvių citadelę Lenkijoje

Kai Stalinas, išgėręs čiačios brėžė Sovietų Sąjungos – Lenkijos sieną, tūkstančiai lietuvių liko Lenkijoje. Kartais siena ėjo per kiemą: troba Lenkijoje, ūkinis pastatas Lietuvoje. Jei anūkė svečiavosi pas močiutę, tai po sienų perbraižymo ir liko Lenkijoje, tėvai Lietuvoje.
Kaip šiandien gyvena tie atskirtieji? Punsko lietuviai susitvarkę geriau negu Lietuvos Daugai ar Simnas. Punskiečiai geriau susitvarkę negu panašaus dydžio grynai lenkiškas miestelio analogas Lenkijoje. Todėl, kad miestelio bendruomenė ir valdžia sugeba iš Lenkijos vyriausybės išprašyti pinigėlių infrastruktūrai plėsti ir gerinti. Ir ta Lenkijos valdžia tautinei lietuvių mažumai atriekia pakankamai. Ten niekam nekelia psichozės dėl “Ū“ ar “Ą“ lietuviškuose mokyklų, gatvių ar kitų informacinių užrašų tekstuose.
Fotopasakojimas apie Punską – lietuvių citadelę Lenkijoje

Glūkas No 36 – 2017

Filmas “Glūkas 36. 2017“ || Garažų Klipai 2017 || Filmino:: Laima, Donatas, Agnė, Dzilbus

Ar oras gali būti kliūtimi susitikti kartą metuose? Tokį klausimą gavo kone kiekvienas. Virgis Lepeška atsakė apibendrindinta visų nuomone: aš čia atvažiavau ne saulės voniose maudytis, o susitikti su draugais. “Sunku būtų paneigti“ – atsakytų a.a. Juozas “Bunka“ Petraitis. Kas norėjo – tas atvyko. Vasariškas oras Lietuvoje retas svečiais, tačiau Glūke saulė, + 20 C, vanduo ežere ne toks kaip Seišelių salose bet maudynėms tinkamas.

Nekalbant apie tuos, kurie čia jau 36 metai iš eilės, dar atvyko Stasys Kerėža (vilnietis iš Alytaus Madrido) – didysis keliauninkas dviračiu, išmaišęs kone visą Europą ir gabalėlį Azijos, Vytas “San Simnas“ Stanevičius (vilnietis iš Simno) su WV Beetl’u. Viduko Onutė, trumpam grįžusi iš Vokietijos, čia surado krūvą žemuogių. Vytas Dumbliauskas, mūsų politologas, pradžiugino prisiminimais iš 1975 metų. Jis ekspromtu padainavo keletą to laikmečio gabaliukų. Tą įsimintiną naktį iš šeštadienio į sekmadienį, glūkzauro Virgiaus ir Rimos anūkas Mykolas repavo savo kūrinius ir tai buvo netikėtumo bomba visiems. Agnė, mūsų kiečiausia vokalistė, šventė savo gimtadienį kažkur kitur, bet Dzilbus su Rasa jos nepamiršo ir pasveikino ją čia, prie Glūko jos pačios ne kartą atliktu gabaliuku. Šekspyras, nors buvo pasamdytas koncertuoti kitame Lietuvos geotaške, jau apie 5 valandą po pietų, Laimutė – jo sesė, jį teleportavo čia. Tai įrodymu grįstas poelgis, jog, jei tikrai nori, visad randi būdą pabūti su bendraminčiais. Ir atvirkščiai: galima rasti 101 priežastį kaip to nedaryti. Albertas atliko visą savo songų rečitalį, dar įnešė daug šurmulio savo šekspyriška dvasia ir pastabiais komentais.

Dalis atvykusių atvažiavo su vaikais, kiti ir su anūkais. Trys kartos kartu. Kas gali būti gražiau ir mieliau? Rekomenduojame.

Skambino ir perdavė šiltus linkėjimus maestro Alvydas A. Jegelevičius. Agnė Jonkutė, atrodo, paežerės stoginėje pradėjo realizuoti savo naujausią meno kūrinį. Beje, Agnė atvažiavo čia su Aliaskos malamutu, kurį pasaugoti paprašė seneliai. Nepilnametei vokiečių aviganei, brunetei Fiji, tai teikė tam tikrų privalumų, nes didysis rogių šuo tapo jos žaidimų kompanjonu. Įvertinimo negavo pagal draugių rekomendacijas, Laimos iškeptas netikras zuikis, kuris neatsargiai buvo paliktas ant turistinio stalelio ir pateko į keturkojės brunetės skrandį. Algis “Vatikanas“ Vaitkevičius žavėjo savo arbata, kurią gėrėm 3 kartus per dieną. Aptariant aktualijas, pokalbiai, su Algiu, su Donatu ar glūkzauru Virgium buvo turiningi, prisodrinti netikėtais požiūrių rakursais.

Viktoras su Jule vaišino pačių kepta skaniausia Baltijos arealo duona ir nepamiršo atvežti Viktoro sugautą lydeką, įdarytą tik jiems patiems žinomais ingredientais ir todėl nepaprastai skanią.
Su šeimomis atvyko dvi ledi: Ilona ir Rasa – jos čia nuo 1981 metų. Tada joms buvo 5 metai. Pavyzdys jaunimui kaip puoselėti tradicijas.

Lietuvos londonietis Kapitonas nepagavo nei vienos žuvies, nes vėjas pūtė ne iš tos pusės, tačiau voveraičių pririnko pakankamą kiekį, kurio užteko visai bendrijai paragauti.
36-tas susibūrimas sutapo su Jimo Morrisono mirties 46-tomis metinėmis. Ta proga Didžiojo Rokmuzikos Sprogimo 1968 – 1974 atgarsius užtikrintai transliavo Donato Bang & Olufsen audio stebuklas, deja, akumuliatorius energija nebegalinė. Rytą Jimį transliavome jau per Kapitono planšetę.

Pokalbiai variavo nuo slavų genčių euroazijoje kilmės iki Verygos ekspermentinės antialkoholinės kampanijos ir svarstymų apie atostogas Seišelių salose, kurios gali pretenduoti į top lygį. Dar apie socializmą, kurio taip geidžia lūzeriai ir nagrinėjome naujausių undergraudinių knygų recenzijas.
Pažiūrėję Garažų Klipų sukurtą filmuką, virtualiai bendrausime su tais, kurie dėl objektyvių priežasčių atvykti negalėjo. Čia sudėjome viską, ką būtina parodyti. Tai susitikimo akimirkos, multimedija. Pastaroje filmo dalyje parodome visus atlikėjus po 20-30 sekundžių (kad labai neįkirėti).
Kaip teigia daugiamečiai stebėjimai, vasara prasideda po Glūko. Geros vasaros linkime visiems!!

Fotogalera “Glūkas 36. 2017

Bitlų Joninės (reprise)

Kai saulė maksimaliai apšviečia Šiaurės pusrutulį, naktis tampa trumpa kaip Aisčių drumerio Vaclovo Kazlausko antiveryginis sveikinimas “Į“. Suprask “į sveikatą“. Tada glukoidų vilniečiai ir alytiečiai renkasi neutralioje teritorijoje, kažkur prie Aukštadvario aptvare pas Džonį ir atlieka ritualines Joninių apeigas. Dar 2010 metais Ilonai kilo mintis surengti Bitlų Jonines su Liverpulio garsų hipsteriškomis apraiškomis. Yra išlikęs filmukas, vertas prisiminti. Tada Ilona pasakojo savo moksleiviškus nuotykius pajūryje, kaip stovyklos vadovas Leonidas Donskis vietoj to, kad pūsti sovietinę propagandą į jaunas moksleivių galveles, jau temstant, juos nusivesdavo prie jūros ir dainuodavo jiems bitlų dainas. 2010 metų filmą ir tekstą rasite čia.

Šią vasarą atkartoti tokį vakarėlį – tai tas pats kaip įbristi į tą patį upės vandenį, praėjus septynetui metų. Tiesiog neįmanoma. Bet jie įbrido! Šį kartą jau glūkzaurų Virgiaus ir Rimos anūkai, Ilonos ir Artūro sūnūs Jonukas ir Mykolas pasirūpino aparatūra ir garso takeliu, o Garažų Klipai užfiksavo keletą momentų. Tai lyg uvertiūra Glūko meetui 2017. Viskas vyko korektiškai ir sklandžiai. Pasižiūrėkite.

Bitlų Joninės (reprise) || Garažų Klipai 2017