Oro balionas. “Skurdas” ant delno

Pirmieji pavykę skrydžiai žmonijos istorijoje buvo atlikti paprastu karšto oro balionu. Pirmąjį aprašytą tokį balioną sukūrė portugalų šventikas, kuris 1709 pakilo nuo žemės. Prancūzai broliai Jozefas ir Etienas Montgolfierai 1783 sukūrė 30 pėdų skersmens kupolą ir laikė jį virš ugnies tol, kol jis prisipildė dūmų ir pakilo nuo žemės paviršiaus.

Džimo Morrisono sala. Tokį pavadinimą jai suteikė Kolia Kuznecovas, Sigitas “Kefyras“ Kizala ir Dzilbus ten 1972-jų vasarą , nuplaukę Kolkos kateriu

Fantastinis nuotykių romanas „Paslaptingoji sala“ – vienas labiausiai skaitytojų pamėgtų Žiulio Verno romanų. Kai skaitėme šią knygą, buvome paaugliai ir skraidūnų nuotykiai mus tiesiog užbūrė. Pietiečių maišto metu palikę gimtąją šalį keturi šiauriečiai JAV pilietinio karo dalyviai išskridę, berods, iš Pensilvanijos, atsiduria saloje, Ramiojo vandenyno pietvakariuose. Ž. Vernas išmaniai aprašė oreivių nuotykius tada nuostabiai žaliuojančioje, pilnoje paslapčių saloje. Šiandien tai tik kadaise vulkano išsprogdintos, taigi šis faktas su knygoje minimu vulkano išsiveržimu saloje turiniu – nesikerta. Salos liekanos šiandien vadinasi Marijos-Terezos rifu.

KOPĖČIOS Į DANGŲ || GARAŽŲ KLIPAI 2019

Šiandien paskraidyti karšto oro balionu gali kiekvienas, net ir skurstantis pensininkas. Apie skurdą Lietuvoje pastaruoju metu visi ruporai nenuilstamai pučia karštą orą į tautiečių galvas. Skraidant, kad ir virš kuklaus provincijos miestelio Alytaus, matai daugybę naujų privačių namų rajonų su dar naujesniais namais, išpuoselėtais kiemais. Sena tiesa – iš aukščiau geriau matosi. O ir ant žemės: atsinaujinusios gatvės, nauji šaligatviai, dviračių takai, dvi atgimusios žmogui Dailidės. Atsisėskite ant sofutės ir pažiūrėkite į Zenono Bulgakovo miesto detalių fotopalyginimus TADA ir DABAR. Ar gali skurstantys sukurti tokius kontrastingus pasikeitimus miesto veide???

Pasiskraidymai oro balionu kadaise buvo aristokratų pramoga. Todėl šiandien stengiamasi išlaikyti tradicijas ir po sėkmingo skrydžio visiems dalyviams suteikti grafų titulus. Dar patrinti kaktą žeme, suvilgyta šampanu, tiksliau putojančiu vynu ir padegti plaukų sruogą ir nedelsiant gesinti tuo pačiu putokšliu. Nepakartojamo skrydžio vaizdeliai Garažų Klipų vaizdo kūrinėlyje.

Reklama

Albertui “Šekspyrui“ Antanavičiui – 65

Dar, atrodo, neseniai Duobėje su Romėnu ir Dzilbum ežges gaudė (1972), su Mince stebėjo kaip dega žmogaus išskirtos dujos (1976), su Aisčiais Žuvinte (restorane) dainavo “O, meile“(1982), vėliau brandžiai kūrė savas dainas apie glūkoidams labai artimus dalykus: gimtą miestą ir partizanus, Dubicko kalną ir žolės žalumą, draugus ir brolį Antaną. Gavo valstybinius apdovanojimus už kūrybą.  Yra draugų mylimas, vertinamas ir nejučia sulaukė 65-to gimtadienio.

SU GIMTADIENIU, ALBERTAI. LINKIME SAUGOTI SVEIKATĄ. TIK DVASIOS IR KŪNO STIPRYBIŲ TENDEMAS SUDARYS GALIMYBĘ TAVO DRAUGAMS, ŽMONAI IR DUKRAI DŽIAUGTIS TAVO DAINOMIS IR TAVO ESYBE ATEITYJE. NEPAMIRŠK, JOG GLŪKOIDAI VISADA IR VISUR SU TAVIMI

 

O “Garažų Klipai“ ir Vytas “San Simnas“ Stanevičius sukurpė atmintinus Tavo veiklos epizodus ir tikisi, jog Tau patiks.

O kolega Vytas “San Simnas“ Stanevičius Tau net eilėraštį sukūrė. Pasidžiaukime visi!

BALTOSIOS ROŽĖS RITERIS

Birželis – vasaros pradžia.
Žaliuoja, žydi Dzūkija.
Ir jau nuo pat pirmos dienos
Sulaukiame žinios geros.

Ne paslaptis, kad dieną šią
Šekspyras gimė, gaila ne Simne.
Nedzingė, Mergalaukis ir būtinai Alytus
Bandys įrodyt, kad jis ten darytas.

Nereikia nieko mums įrodinėt,
Tereikia Bytautą paklausinėt.
Nors Albertas ir nežaidė „Realè“,
Bet pėdsaką paliko „Madridè“.

O Alberto dūšia kaip tikro dzūko
Dosni, plati ir atvira tokia.
Jūs tik dainų jo paklausykit,
Kurias dainuoja pritariant septinstyge.

Beklausant pradeda spurdėt širdis
Ne tik gražuolei iš Lelijų gatvės,
Kuri jau pasiruošus jį sutikt
Alytuj vėl prie pašto šeštą.

Ant dzūkų žemės mylimos
Albertas gimė poetu,
Dabar dar tapo riteriu šauniu
Bei mano Alytaus Garbės piliečiu iškiliu.

Baltosios rožės riteris šaunus,
Jo ginklas – kardas toks aštrus.
Skelbiu gerbėjom jo visom,
Kad apipiltų rožėm kvepiančiom…

2019.05.30 San Simnas

 

Kodėl jie atėjo paminėti Romo Kalantos žūtį?

Respektas dviems piliečiams, padėjusiems realizuoti šį postą ir montuoti filmuką:
– Juozui Muzikevičiui (Alytus), už dvi labai reikalingas foto filmui,
– Kristupui Petkūnui (Kaunas), už Kauno Company foto albumą

 

Šalia nugriauto Kunčinų namo, ten kur vaikystę leido Romas Kalanta, Vytas Dumbliauskas glūkoidų politologas, Rička “Žakas“ Žukauskas, dar mokykloje mušęs būgnus su būsimais Aisčiais: Viktoru ir Dzilbum, šia gyveno Alvydas Jegelevičius  ir kiti Kurorto miestiečiai, vyko ypač kuklus Romo Kalantos žūties minėjimas (1972 – 2018). Smalsumą kėlė mintis – kiek piliečių čia atėjo vedini supratimo, jog Romas Kalanta buvo vienas iš nedaugelio istorijoje laisvės šauklių Lietuvai.

Dalyvavo: simpatiškos fotografės kartu su miesto įvykių viešintoju feisbuke Juozu Muzikevičium. Nikonai, canonai ir pentaksai fiksavo akimirkas be perstojo, tik kur ta info vėliau pasidėjo. Čia klaustukas (anot Juozo). Buvo savivaldybės organizatoriai ir jų kviesti dainuotojai, muzikantai ir vienas pasakotojas apie 1972 metų gegužės įvykius Kaune. Dar buvo garso operatorius ir samdytas pranešėjas. Klausimas, kiek piliečių čia atėjo vedini supratimo, jog Romas Kalanta buvo vienas iš nedaugelio istorijoje laisvės šauklių Lietuvai, tampa pragmatišku.

Ogi, buvo šauliai-veteranai, buvo Vytas Watas Malinauskas, Vytas Galbuogis, Romas Stankevičius, keletas jaunų ir pagyvenusių piliečių. Tariant trumpai, sąmoningai čia atėjusių, buvo apverktinai nedidelis skaičiukas. Tokia realybė. Vertinant apskritai, renginys pavyko, svarbiausi kampai buvo pagauti. Renginį vertiname TRIMIS pušies šakelėmis.  Nežinojusiems apie ar negalėjusiems atvykti į renginį, Garažų Klipai sumontavo filmuką.

Romas Kalanta 2018 || Garažų Klipai 2018

Alvydas Alvydui

Alvydas Jegelevičius šį laiškelį glūkoidams parašė 2018-07-20, bet tada buvau toli nuo Tėvynės, be neto. Operatyviai įkelti į tinklapį nepavyko. Rašinį teko atidėti, nes ir Alvydų vardadieniai praėjo. Alvydui Petkevičiui balandžio 19 d. sukaks 69. Toks skaičius, kurio reikšmė, pagal mūsų jau iškeliavusį draugą Viktorą Jonkų, nusako “sriubos kepimą“. Jei 64 metai pagal bitlus yra branda, tai sriubos kepimo metai 69 turėtų sugrąžinti (realiai arba mintyse) į potencialią jaunystę. To tapytojui Alvydui Petkevičiui ir linkime. Dar kūrybinių ieškojimų, palaipsniui virstančių meno kūriniais, optimizmo ir geros pavasariškos nuotaikos.

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

Šįryt mane (primename: tai vyko 2018-07-20. Red. pastaba) su vardadieniu pasveikino klasės draugė, Ivano našlė Zina. Suspurdėjau iš netikėtumo, nes nebūčiau net ir žvilgterėjęs kalendoriun, nors čia ir mano motinos Česlovos vardadienis… Bet pagalvojau ir apie kitą, dar ir dar apie kitą Alvydą…

Taigi, turbūt nebus nekuklu, jei priminsiu, kad galima lengvai pasveikint su nelabai populiariu vardadieniu tapytoją Alvydą Petkevičių-Petkę ir ex alytiškį, kompozitorių, rašytoją Alvydą Jegelevičių-Jegelę, na ir kitus tos dienos vardus gražu paminėti, nes mes kasdieną švenčiame kažkokią šventą šventę, kurią reikia švęst ne šiaip sau, o nuo dūšios, kol nudūši, nutautėsi nuo tos švenčių lavinos, o tada tapsi tikras laisvos Lietuvos tapinas, kuriam nors sunku bus grįžt namo, bet tipensi iš paskutinių jėgų ir tavo šventė bus padaryta, va, kokia tikros šventės tiesa laisvoj Lietuvoj. Tai, aišku ne taisyklė. Čia, žinoma, špilka sau pačiam kaip rašė Markas Aurelijus, bet ir špilka iškreiptom tradicijom, kai velkamės maisto perteklius didžiausiais krepšiais ir šypsenas mieruojam pagal lizinginius džipozus – čia aš, čia tu, čia mes – viena xebra, kas dar ?.. Bet visada rytinė graužatis išduos tautišką nenuoširdumą… Atsikelsi, čirkštelsi po krūmu, nusispjausi, nusikeiksi trusiškai ir tyliai sau prisipažinsi – aš esu toks pats ir be viso šito shit’o…

 

Vaizdas, kurį Alvydas dovanoja Alvydui arba Jegelevičius ⇒ Petkevičiui arba kompozitorius-rašytojas ⇒ tapytojui arba draugas  ⇒ draugui

Čia netyčia ir mažas esė išėjo, bet svarbiausia, kad du minėti Alvydai dar kūdikystėje gyveno tam pačiam name pas stikliorių dėdę Šmagą (Jakubauską) Traktoristų gatvėje, šalia mūrinės parduotuvės ir tai yra čysta prauda, ot.

Visiem Jum – Geriausi linkėjimaAJ

Glūkzaurai iš Madrido Linijos kalne

Kiekvieną pavasarį, Vidzgirio botaniniame draustinyje susirenka keletas glūkzaurų. Čia jie praleido vaikystę-paauglystę. Čia Dzilbus ir Alvydas Petkevičius1966, klausydami Liuksemburgo radiją svarstė – tai kurie geresni: rolingai ar bitlai.  Virgis Beiša, apie 1968, slidinėdamas Petrovo kalnuose kartu su Viktoru Reinikovu, ėjo sniege ieškoti Viktoro pamestų dantų. Taip prisakė odontologas, į kurį jie kreipėsi pagalbos,  kai po nesėkmingo nusileidimo stačiu šlaitu, Viktorui slidžių lazda išrovė keletą priekinių. Čia Antanas Ga-Ga Antanavičius su Dzilbum apkase lošė šachmatais, o Albertas Šekspyras Antanavičius su Romėnu (Romu Zdanavičium), Dzilbum ir Virgium Lepeška pavasariais gaudė ežges (kai jų dar buvo)  su meškere, kurioje  bent 4 kabliukai pririšti.

Rimvydo “Viduko“ Aglinsko foto

Šiandien (matysite filme) jie ramiai nepraeina pro turnyką (skersinį, prisitraukimams atlikti ir prikaltą prie dviejų šalia augančių medžių). Tai akivaizdus įrodymas,  kad paslaptingiausia sąvoka visatoje – laikas –  nestovi vietoje. Susitikimas  sutapo su  Aisčių drumerio ir vokalisto Vaclovo Kazlausko (1948-2019) laidotuvėms ir  po keleto valandų jau  rinkomės ant Linijos kalno Vidzgiryje. Nepamiršom ir Viktoro Jonkaus (1950-2019), Aisčių bosisto, kurio netekome metų pradžioje. Liūdni reikaliukai pradėjo lankytis miesto muzmenų pasaulyje. Kad ir kaip bemąstytum – ši objektyvi realybė neaplenks nė vieno.

GLŪKZAURAI IŠ MADRIDO 2019 ||  Garažų Klipai || 2019

Viktorui 69. Būtų sukakę

VIKTORAS. ATMINK || Garažų Klipai 2018

Kefas, Kolka, Vikcius. Tai mūsų draugai.  Nepamirškime

“Sveiki visi, kas pažinojote Nikolajų Kuznecovą (Kolką), noriu pranešti liūdną žinią, šiandien geras draugas ir mano tėvas mirė 2019 – 01-15. Tai buvo ypatingas žmogus“. Tokią žinutę-komentarą pamatėme mūsų tinklapyje. Ne visiems pavyko atsisveikinti su Kolka, todėl čia ir dabar prisiminkime šį mūsiškį ir ryškų jo ir mūsų gyvenimo periodą tada, tolimais 1970- 1974.
Nikolajus Kuznecovas buvo pagrindinis ir vienintelis Jim Morrison Memory Club

free pop rock loveaksesuarų gamintojas: žalvariniai ženkliukai visiems klubo nariams, kuriuose kiekvieną raidelę reikėjo padaryti atskirai, juvelyriškai. Kolka pagamino ir pagarbos ženklą – nerūdijančio plieno lakšte suvirinimo aparatu “išgraviruotu” tekstu – FREE LIFE  LOVE POP, kurį padovanojome kauniečių roko grupei Gintarėliai. Šį veiksmą milicija įvertino smurtu prieš hipiuojantį miesto jaunimą. Nikolajus daug metų dirbo siuvimo fabrike. Ten vykdė pramoninių siuvimo mašinų techninį aptarnavimą, prikeldavo sudėtingus įrenginius naujam gyvenimui, net tada, kai verdiktas būdavo: nurašyti į metalo kaužą. Tai buvo žmogus auksinėmis rankomis, puikus šeimos tėvas ir patikimas draugas.

 

Kartu prisiminkime ir amžinai buvusį kelyje (pagal J. Keruaką) Sigitą Kizalą (Kefą), Kolkos gerą draugą. Šiems dviems vyrukams atminti Garažų Klipai ekspromtu pagamino trumpą filmuką apie hipiakus šiandien. Tiems, kurie keliauja po Pietų Europos salas, filmo epizodai prisimins matytus vaizdelius. O gal tai sužadins mintį patraukti į hipių irštvą San Franciske… Judėk kol gali!

hd_ico  HIPIAKAI (NEMIRĖ) || Garažų Klipai 2019

Sausio pabaigoje netekome dar vieno Aisčių muzikanto – Viktoro Jonkaus. Viktoras daug metų sirgo reta liga, bet gyveno kaip visi: gaudė lydekas, remontavo PC ar kitą su elektra-elektronika susijusią įrangą, gyveno internetinės prekybos svetainėse. Nepraleido glukoidų susibūrimų, kepė išskirtinio skonio duoną, kuria nuolat vaišindavo draugus. Įsiminė, kai prieš pat Naujuosius mane aplankė Viktoras su Jule ir įteikė tos skaniosios kepalą, kurią galiu valgyti ir be nieko. Taip, atrodo, Viktoras anksčiau nedarė. Dabar užsuko minutei, lyg amžiams atsisveikinti norėdamas. Sakiau, pabūkite. Ne, sako, dar reikia kelis TOKIUS aplankyti.
Viktoro durys neužsidarė keletą pastarųjų dešimtmečių. Pataisyk, sureguliuok tą ar aną, radiją ar televizorių (sovietiniai dažnai gesdavo), o 21-me amžiuje kompą ar kokį nors modernų divaisą. Viskas, jam prisilietus, startuodavo naujam gyvenimui. Kai patenki pas gydytoją, jis klausia: kuo skundžiatės? Ir pradedi pasakoti kur diegia, peršti, gelia. Tada išgirsti, jog sergi tuo ar anuo ir reikės to ar kito, kad pasveiktum. Gan ilgas pažinimo procesas. O Vikcius įrangos ligas nustatydavo taip: pamenu, gal apie 1980 skambinu jam, žinai, ta mano spalvota Raduga kažkaip kartais neįsijugia, kartais vaizdas dingsta, o dabar ekrane tik sniegas. Kas galėtų būti? Viktoras kantriai išklauso, patyli ir sako: TAI GAL SUGEDO. Reta žmogaus savybė: kalbėti mažai, pasakyti viską ir lakoniškai. Tą jis atlikdavo nepriekaištingai. Be to, kalbėdavo be užuominų. Už tai mes jį mylėjom. Ir už nuoširdumą.
O kiek pas Viktorą žvejų lankėsi pagalbos ar patarimo dėl meškerių ir tų visokių voblerių. Jis buvo prisiekęs žvejys ir suprato principą: darbas sutvertas žmonėms, kurie nemoka žuvauti.  Jei sustreikuodavo automašinos elektrinė dalis, o serviso specai nuleido rankas – Viktoras gedimą rasdavo.

Kai su Virgium bastėmės po USA, radome šį užrašą, dedikuotą prisiekusiems žvejams. Viktoras, būtent, toks ir buvo

Kruopštumą ir pažangias mintis technikos srityje paveldėjo iš savo tėvo. Tada, tolimais 1967, jo namuose buvo suvynioti pirmieji adapteriai elektros gitaroms. Jei tada Alytuje rasdavai neveikiantį telefoną-automatą, žinok ant kažkieno gitaros jau stovi adapteris. Tai jis pirmasis mieste sukonstravo reverberį, paprastai kalbant – aido efektą balsui. Jei šviesoforo stiklai mįslingai po nakties išgaravo, žinok, Aisčių muzikantai: Valdas Jurgelevičius, Rimgaudas Drumžlys ir Viktoras Jonkus sukonstravo pirmąjį mieste šviesos muzikos bloką, kurį pademonstravo Aisčių gerbėjams koncerte kultūrkėje, 1970 metų rudenį. Tai Viktoras su Simu grupei pasiūlė pavadinimą Aisčiai, kuriam kolegos pritarė. Uvertiūra: vėlų 1969 rudens vakarą, po repeticijos Viktoras Jonkus, nešinas gitara ir drumeris Stasys “Simas“ Simanavičius eina tamsia gatve, šneka apie šį bei tą ir Viktoras, lyg tarp kitko, sako, kad mūsų grupė kažkaip vadintis turėtų. Simas, o jis buvo didelis lietuvybės išpažintojas ir labai kreivai žiūrintis į tautą, kuri nuolat stengėsi ‘‘dognat i pričinit dobro“, sako – bus AISČIAI – bus įtvirtinta lietuvybė! Anokia paslaptis, Viktoras net savo dukrą Aiste pavadino. Grupės įvaizdžiui sustiprinti.

 

Dar vienas muzikinės karjeros epizodas. Apie 1975 buvo įprasta, grojant restorane Nemunas, dar grodavome miesto įmonių estradiniuose ansambliuose. Mums tai dar vienas atlyginimas. Tų imonių-įstaigų direktoriai laikė prestižu turėti estrados ar šokių, dramos ar dainų kolektyvus. Statybos tresto vadas K. Šimčikas protegavo ne tik estrados grupę, vadovaujamą Adolfo Juzumo, bet ir Alytaus futbolo rinktinę. Vikcius ir sako man: gal nori ateiti groti į trestą. Jis ten jau metai, kai grojo. Sakau, taigi ten žmonių netrūksta. Viktoras: jei ateisi, Juzumas išvys du vorus (taip vadino Joną Ptakauską ir dar vieną gitaritą – vardo jau nepamenu) – ir atsiras tos vietos. Taip ir buvo. Treste su Viktoru grojome, konceravome ir repetavome dar keturis metus, kol K. Šimčikas, pučian naujiems vėjams, nuleido globą ir pasiuntė mus į keturias puses. Ir futbolistus taip pat.

Viktoro namuose, Tvirtovės gatvėje, 1968 vienas pirmųjų mieste, jau stovėjo juostinis magnetofonas iš kurio sklido Jimi Hendrix. Šį Sietlo genijų Vikcius mėgo. Tada, sovietmečiu, jis niekada nesilankė vadinamųjų grandų (Estradinių melodijų, Nemuno žiburių, Nerijos ir kitų) koncertuose. O kam? Sakydavo. Geriau vieną gerą pamatyti. Ir važiuodavo į Vilnių ar Kauną pas Bonnie Tyler, Wishbone Ash ar Nazaret. Laidotuvių dieną Julė paprašė manęs įrašyti ką nors iš Carlos Santana. Pasirodo, šią muziką Viktoras nepaprastai mėgo. Mums,  artimiausiems draugams tai buvo lengvas šokas ir didelė staigmena-naujiena. Vėlyva naujiena. Nežinojome. Santaną visad mėgau ir aš, dabar namuose jis skamba dažnai.
Kovo 10 dieną Viktorui būtų 69. Sriubos kepimo ženklas. Išsireiškimas iš Viktoro terminologijos naujadarų aruodo.

 

3 SMS: Parama, Topai ir Šulė

 

2017 pabaigoje jūs atsiliepėte į prašymą paremti glūkoidų tinklapį ir paaukojote € 512 eurų. Lėšos pasitarnavo tinklapio techninių priemonių gerinimui: wordpress Premium planas 2018 ir 2019 ir domenas dviems metams kainavo €198, banko mokestis € 11, aplikacijos vaizdui ir foto vaizdams apdoroti,  kiti programiniai priedai – € 71. Iš viso nuo 2017 lapkričio išleidome € 280. Liko € 232.

Ši parama lukštena ir padeda įgyvendinti pažangius tinklapio techninius sprendimus. O ar nebūtų šaunu mokėti, lai ir simbolinį honorarą, aktyviems veikėjams. Kaip? Skaičiai prie euro ženklo tokioms reikmėms labai kuklūs. Turime realią užduotį. Tai sumaketuoti tinklapio langą panašiai, kaip daro Delfi, 15min ir taip dar labiau pritaikyti mobiliems įrenginiams. Savo tarpe, žinančių kaip tai programinti, turime, bet jie tiek apkrauti darbais, kad vargu ar ras galimybę padėti. Pasamdyti? Mūsų skaičiukai su euro ženklu per maži. Tai tik planai-idėjos, svajoti niekas nedraudžia.

Paaukotas euras ar du – solidarumo ženklas. Principas panašus kaip muzikinių topų rinkimuose.

Mus parėmė 2019 metais:

Virgius Beiša – € 100
Vytautas Malinauskas – € 20

Mus parėmė 2018 metais:

Aldona Marcinkevičienė – €100
Gintautas Kašėta – € 20,25
Virgius Beiša – € 100
Valdas Labukas – € 5
Diana Stanevičienė – € 10
Edmundas Gegužis – USD 100
Alvydas Petkevičius – € 2
Shmuel Tatz – USD 100
Vytautas Matulevičius – € 10
Vytautas Galbuogis – € 5
Rasa Juodišienė – € 100
Laimutė Unguraitienė – € 10
Zenonas Langaitis – € 10

Dėka Jūsų mes judame priekin. Jeigu apsispręsite prisidėti, visą info rasite čia.

———

 

Šventinėje Kalėdų ir Naujųjų savaitėje paskelbėme jūsų išrinktas dainas. Per glūkoidų susitikimą ir anksčiau kalbėjomės apie stabdžius, kurie trukdė kai kuriems dalyvauti. Argumentai tokie silpni, kad neverta juos čia aptarinėti.

Geriau geras pavyzdys. Štai Virgius Lepeška atsiuntė savo sąrašą tiesiai į gruodžio 31 dienos susitikimą. Na pavėlavo, bet  su paaiškinimu, kodėl. Bet svarbiausia, jis tiesiog pagavo kampą, kurį deklaravome: PASIDALINTI SU BENDRAMINČIAIS muzika, kurią mėgsti ir sužinoti ką mėgsta tavo kolega. Pakeliui išrinkti mūsų TOP 10. Žvelgiant į Virgiaus Crosby Stills Nash and Young – Almost Cut My Hair – kaip neprisiminsi tų laikų Virgiaus, šį gabalą jis visad mėgdavo, nė vienas seišenas neapseidavo be jo. Arba kai valkiojomės po USA, naktį važiuojant išnuomuotu forduku iš Cape Code, buvome taip įsitraukę į Led Zeppelin – Since I’ve Been Loving You, jog paklydome. Tai dar vienas niuansas: muzika visad primena įvykius.

Speciali padėka dalyviams iš Lenkijos, Ispanijos ir USA. Jūs šaunuoliai, kad prisidėjote.

Virgiaus Lepeškos topas. Virgius: čia dainos, kurios man yra kažkaip įstrigę, kurias ir dabar nuolat klausau. Jų nereitingavau, bet kažkaip Led Zeppelin dainos savaime atsidūrė viršuje.

Led Zeppelin – Stairway To Heaven
Led Zeppelin – Since I’ve Been Loving You
Led Zeppelin – Whole Lotta Love
Procol Harum – A Whiter Shade Of Pale
George Harrison (from “Live in Japan”1991) – While My Guitar Gently Weeps
Crosby, Stills, Nash and Young – Almost Cut My Hair
Yes – Long Distance Runaround
Deep Purple – Child In Time
Uriah Heep – July Morning
Jimi Hendrix – Hey Joe
Doors – Riders On The Storm
Marmalade – Reflections Of My Life
America – A Horse With No Name
Judas Priest – Before the Dawn
David Bowie – China Girl
Aerosmith – Dream On
John Lennon – Imagine
Black Sabbath – Iron Man
Neil Young – Heart of Gold
Rolling Stones – Gimme Shelter
Hollies – He Ain’t Heavy He’s My Brother
Creedence Clearwater Revival – Have You Ever Seen the Rain
Chicago – If You Leave Me Now
The Who – Behind Blue Eyes
The Beach Boys – California Dreamin’

———

 

Netikėti šventiniai susitikimai nei Anglijoje, nei Graikijoje, o Vilniaus Akropolyje. Bėgant metams Juozas Šuliauskas tapo sentimentalesnis, sakosi jį aplanko ir nostalgija jaunystei bei Alytaus draugams 🙂 Jis net paskolino savo “mandrą“ ir išmanųjį telefoną, kad įamžint šį įvykį glūkoidams. N.M. proga Juozas siunčia sveikinimus Alytaus chebrai ir glūkoidams…

Bendravo Vytautas SanSimnas Stanevičius

 

TIESUS KELIAS Į LAIMĘ. 2019 metų apdovanojimai. Alytus

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Tas kelias nepažymėtas jokiame žemėlapyje ir nerasime jokiame atlase. Jo ieškome visą gyvenimą, dažnai nesuprasdami, kad mes jau esame tame kelyje, neretai net stabtelėjame ir pabuvojame to kelio jaukioje stotelėje. Vėl tęsdami kelionę gyvenimo vingiais, prisimename – juk ten, toje Vilties bei Laimės paunksmėje mes jau apsilankėme ir dabar su džiaugsmu paviešėtumėme joje ilgiau. Tas ilgas ir vingiuotas kelias tuo ir patrauklus, kad vėl vilioja mus, žadina naujas viltis ir svajones, versdamas be perstojo judėti. O gal nuspauskime „stop“ pedalą ir apsižvalgykime, juk mes esame ČIA ir DABAR, o ta LAIMĖ greta…

 

Tokią akimirką patyriau, kai trise: Albertas Antanavičius-Šekspyras, Algirdas Verbauskas ir aš, juodai baltu žiemos keliu iš Vilniaus nuo Lietuvos nacionalinės filharmonijos, „palaiminti“ pačio Basanavičiaus, judėjome Algirdo vairuojamu „Golfu“ į Alytų. Mano draugų laukė pasirodymas miesto teatro scenoje. Tai buvo tarsi grįžimas atgal. Kažkada iš Alytaus jie pajudėjo savo gyvenimo keliu laimės ieškot. Retai susieinantis žemiečių duetas buvo pakviestas į Alytaus miesto Garbės piliečių apdovanojimo ceremoniją atlikti Alberto kūrybos dainą. Pakeliui prisiminėme „gerus dalykus“, klausėmės per radiją portugališkų fado dainų iš Koimbros (Coimbros) bei maestro Algirdo įspūdžių iš gyvo fado dainų koncerto toje pačioje Koimbroje (Coimbroje). Šie „antraeiliai“ dalykai ramino draugus prieš pasirodymą gimtinėje. Nesvarbu, kad abu matę šilto ir šalto, bet kaskart lipimas ant scenos, tuo labiau gimtinėje, verčia būti atsakingais. Šiek tiek baltai pavydžiu tiems, kas groja ir dainuoja. Bet kelionės draugai draugiškai man paaiškino, „nėr ko pavydėt, važiuojam kartu, tu tik fotografuok, o mes ir už tave pagrosim ir padainuosim“.

 

Alytaus teatro salė pilnutėlė. Kyla uždanga. Prožektorių šuorų apšviestas šauniausias ryšininkas tarp publikos ir atlikėjų Liudas Ramanauskas nuo scenos pradeda megzti kontaktą. Kviečiami Albertas-Šekspyras ir maestro Algirdas Verbauskas. Prigesta šviesos. Pasigirsta gitaros akordai ir smuiko tyli rauda, o dainos žodžiai sminga į širdį. Alberto atlikta jo kūrybos daina apie senąjį Alytaus parką, pritariant Algirdo smuikui, nepaliko abejingo nė vieno. Dar daugiau šarmingumo šiam pasirodymui įnešė Alytaus teatro aktorių sceniniai vaizdeliai. Kai kam tai asocijavosi su jaunystės dienomis, kai kam tai buvo gražus šokis sename parke, vasaros vakarą, o gal priminė pirmąjį pasimatymą… Ech, tas Alytaus miesto sodo fontanas…

Tačiau pagrindiniai veikėjai tą vakarą scenoje buvo paprasti ir tuo pačiu nepaprasti alytiškiai, kurie savo kasdieniniu darbu ar išskirtiniais poelgiais nusipelnė Alytaus Garbės piliečio vardo. Jų geri darbai buvo įvertinti ir pastebėti. Užlipę ant scenos jie glaudėsi pakraštyje, kuklinosi, bet, be abejo, buvo laimingi, kad apie juos sužinojo, pamatė, kad jų idėjos, veikla, gražūs sumanymai ir išpildymai reikalingi visiems miestelėnams. Laimė savo laime dalintis su kitais.

 

Kaip ir dera, šventinės nuotaikos persikėlė į antrąjį teatro svetainės aukštą, kuriame, sklindant ramioms saksofono melodijoms, vakaro svečiai tęsė guvų tarpusavio bendravimą, dalindamiesi įspūdžiais ir čia pat gimstančiais planais. Atskleisiu paslaptį: Algirdas, tarsi įspėjęs Alberto-Šekspyro mintis, paragino kolegą pasiūlyti daugiau savo kūrybos dainų bendriems projektams. Žinant maestro užimtumą, tai didelės pagarbos verta idėja, kurią brandino ir pats Albertas. Tad Glūkas 2019 žada siurprizų.

Grįžtant namo laukė pora siurprizų. Kupinas idėjų ir sumanymų Šekspyras pasiūlė 11 val. vakaro užsukti pas dailininką Benjaminą Jenčių pažiūrėti jo darbų. Nesunku buvo perkalbėti šį idėjų generatorių, nes kelionei dirigavo Algirdas. Įdomu, kaip Benjaminas, ar labai būtų nudžiugęs pamatęs tokiu metu tris naktibaldas? Iš kitos pusės, kai pagalvoji: „menas priklauso liaudžiai“, tad slėpti jo nevalia
Antras siurprizas mus užklupo lyg kelininkus žiema. Kaip pasakytų mano mama – „maišėsi dangus su „pekla“. Juoda naktis tarsi varžėsi su stipraus snygio baltuma, kuris bus pranašesnis. Peštynėse tarp balto ir juodo mums pavyko, kad ir neskubant, išnešti sveiką kailį ir saugiai pasiekti namus Vilniuje. Tą akimirką buvome laimingi…

FOTOGALERA. Algirdas ir Albertas 2019

 

 

 

Paskutinė metų diena. Jie vėl čia

 

Kažkada, neatmenamais laikais, Rima pašnabždėjo, jog paskutinę metų dieną susitikti prie Glūko yra didelė dorybė: su praėjusiais taip atsisveikinsime, pamatysime ir palinkėsime gėrio vieni kitiems akivaizdžiai, ne laišku ar SMS. Kai tik neužpusto, čia atkaklūs ir susirenka. Graži netikėta naujiena – iš Olandijos pirmą kartą su dukrele čia atvažiavo Aistė, Viktoro ir Julės vyresnioji. Gali būti, kad Aistę čia dar vaiką atsiveždavo Viktoras, kai čia žvejodavo. Gal komentuose patikslins. Antra staigmena: mūsų startuolis, korespondentas, fotografas, begalę laiko aukojantis glukoidų tinklapiui gyvuoti, Vytas „SanSimnas“ Stanevičius atvažiavo kartu su žmona Diana. Džiaugiamės. Pozityvūs žmonės glūkoidų bendruomenei – visad welcome!

Tiesioginiais ir periferiniais kanalais sulaukėme Alberto “Šekspyro” Antanavičiaus, maestro Alvydo Jegelevičiaus, Vyto Galbuogio ir Virgiaus Lepeškos Naujametinių sveikinimų ir linkėjimų. Jiems čia atvykti sutrukdė objektyvios ir pateisinamos priežastys. Bet, kai po metų-kitų pertraukos čia vėl Kęstas su Dana – maloniai nustebino. O mes jau manėme…

Pasidalinome šventines dovanėles: nepakartojamo skonio Viktoro duona, knyga apie Alytaus futbolą, prie kurios gyvavimo prisidėjo ir glūkoidų tinklapio komanda, Vyto Matulevičiaus poezijos knygelė pasiekė adresatą –Virgilijų Beišą tik dabar, o Samuelio Taco dar laukia.

Akcija vyko nuoširdžioje šventinėje aplinkoje, nes glūkoidai visad turi nedidelių, bet veiksmingų idėjų pagražinti retas susitikimų akimirkas. Apie tai matysite greitai padarytame filmuke.

JIE SUSIRINKO GLŪKE. 2018.12.31 || Garažų Klipai || Vytautas Stanevičius

2018 metus palydint. Šventiniai skaitymai 2019 belaukiant

 

JUBILIEJUS. Šiais metais rudeniop mūsų virtualiai susitikimų vietai pasauliniame webe sukako 10 metų, o pats   tinklapis sulaukė 500 000 lankytojų. Daug tai ar mažai. Lyginant su Delfi – tragiškai mažai, bet žinant kokios personos glūkoidauose lankosi – nepaprastai daug.

 

KINEZOTERAPIJA. Savo 70-tąjį gimtadienį Samuelis Tacas sutiko savo vaikystės ir jaunystės mieste – Alytuje. Ta proga dar pristatė ir knygą “Trigubas gyvenimas”. Nors tai vyko prieš metus, kad išstudijuoti rimtą knygą, gali užtrukti ilgiau. Knyga pilna protingų patarimų, išgyventos tiesos ir neturi pigių saldumynų. Samuelis rašo  apie save: gyvenimą Lietuvoje, Izraelyje ir Jungtinėse Valstijose. O čia jau kelis dešimtmečius gyvena, gelbsti žmones, turinčius įvairiausių kūno  negalių, skausmelių, dieglių, judėjimo problemų ir propoguoja sveiką gyvenseną. Tai, berods, jau trečioji jo knyga.

DAINA. Mykolas (Virgiaus anūkas) pateikė staigmeną: sukūrė ir padainavo dainą, skirtą Glūkui ir glūkoidams. Ją rasite Garažų Klipų filmuke: “Glūkas 2018” mūsų filmotekoje.

PAGALBA. Mykolo dėdė Augustas Beiša išgelbsti žmogų nuo mirties. Kavinėje nelaimėlis užspringo. Jei ne operatyvi pagalba, pabaiga būtų ypatingai liūdna. Kaip vėliau prisipažino Augustas, tai ne pirmas atvejis, kai jis atsiduria „ne laiku ir ne vietoje“, o tiksliau – labai laiku ir vietoje.

MINĖJIMAS. Romo Kalantos žūties paminėjimui Alvydas Jegelevičius atsiuntė glūkoidams savo poemą “Romo deglas”. Tai dovana mūsų benraminčiui ir hipių kartai atminti. Beje, savivaldybės kultūrininkai paprašė Dzilbaus papasakoti apie 1972 metų įvykius Kaune. Jis mielai sutiko, nes ankstesniuose minėjimuose apie įvykius kalbėdavo žmonės, kurie juose nedalyvavo arba dar  nebuvo gimę. Filmuką rasite mūsų filmotekoje

KNYGA. Galima generuoti geras mintis netikėtu rakursu?  Vytautas Matulevičius tą įrodė savo priimtino dizaino ir undergroundinių minčių, paverstų eilėmis, knygelėje “Mozaika”. Gera poezijos knyga, be debesėlių, be pseudo romantikos ir feisbukinių kačiukų. Vienu skaitymo prisėdimu ji įsiskverbs į mūsų jaunystės dieneles ir dar giliai. Kitas faktas iš praeities. Kas nežino Hiperbolės hito “Vandens Ženklai“? Ar žinote, kad tekstą šiai dainai parašė Vytautas Matulevičius? Mūsų muzikos top rinkėjai šiai dainai (tarp lietuviškų) skyrė 1-ąją vietą.

KONCERTAI (1). Albertas Šekspyras Antanavičius plečia koncertinę veiklą. Kaip kadaise lietuviai savo vasalines sritis: į Rytus siekė Maskvą, o Pietuose – Juodmarias. Albertas pritraukia auditoriją Vakaruose – konceruoja Klaipėdoje. Šaunuolis.  Linkime 2019 surinkti klausytojų minią kokiame geresniame LT stadione ir sudainuoti savo geriausių kūrinių asorti. Sveikatos, Albertai, ir kūrybinių idėjų linki Tau glūkoidų adminai ir visa bendrija.

KONCERTAI (2).  O Donatas Juodišius su kolega Gintu Kraptavičium užkariavo Jungtinių Valstijų žiūrovus ir klausytojus. Jie dalyvavo rugsėjo 28 – spalio 01 dienomis Vašingtone vykusiame 18 – tąjame kasmetiniame tarptautiniame eksperimentinės ir improvizacinės muzikos festivalyje  Sonic Circuits. Čia šiemet susirinko gausus menininkų būrys iš įvairių pasaulio kraštų – Amerikos, Argentinos, Kinijos, Vokietijos, Austrijos, Olandijos ir Lietuvos. Panašu, jog tai viena didžiausiausių kultūrinių glūkoidų intervencijų pasauliniu mastu. Tiesa, Agnė Jonkutė eksponavosi Jungtiniuose Arabų Emiratuose ir dar kažkur, tik nepaskoja glūkoidams. Alvydo Petkevičiaus paveikslai taip pat sklinda po pasaulį.

TRAVEL. Keliaujame nuolat. Europą palaipsniui pažinsime kaip savo kiemą, bet reikėtų paminėti retesnius nukrypimus nuo defoltinių krypčių. Tolimi maršrutai. Reikia minėti  Virgiaus Lepeškos su žmona Vitalija vojažą į Pietų Afrikos Respubliką, kartu aplankant valstybes-kaimynes. Čia lankėsi ir Linas Jakštonis. Abiejų atsiliepimai apie šią šalį kuo puikiausi. Rasa darbo reikalais lankėsi kelias savaites Taivanyje, o su šeima – Malaizijoje ir Singapūre. Tai šalys, turinčios mažai socializmo ir teisingai sutvarkytą ekonomiką.

U.K. Breksitas, tai britų-daržovių pasirinkimas, neduosiantis apčiuopiamos naudos jiems patiems, Europos Sąjungai ir Lietuvai. Visiškas nonsensas.

STREIKAS. Mokytojų streikas Lietuvoje – reiškinys, aplamai – pozityvus. Tik civilizuotose Vakarų šalyse darbo atlygio sąntykis tarp pedagogo ir, pavyzdžiui, operuojančio chirurgo ir teisininko yra 1:6:9. Lietuvoje teismų vadai panašiu sąntykiu jau apmokami. Pirmas logiškas veiksmas pakelti atlyginimus medikams.  Praktika, kai rėkiantys laimi, labai patraukli. Todėl siūlome scenarijų: pensininkų armija užima Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos headquoterius ir reikalauja, reikalauja, reikalauja. Spektaklio pradžia: iš kart po Naujųjų Metų.

FOTOGALERA. Eugenijus Vnarauskas niekad nepamiršta svarbius kraštui įvykius įamžinti fotoreportažuose. Ir siųsti glūkoidams. Padėka.

EILĖS. Matažinskai šeimynine ranga kuria puikias eiles ir leidžia knygas. Šiuos  jaukius pasiskaitymus randame Facebooke. Geriausi kūrybiniai linkėjimai 2019. Sveikatos ir geros nuotaikos jums – tikriesiems alytiškiams, kurių randasi vis rečiau.

VYTAUTAS. Vytautas SanSimnas Stanevičius sako: “Futbolas grįžta į glūkoidus. Ir tai byloja apie platų glūkoidų interesų spektrą. Čia jaukiai įsikūrę rokeriai, melomanai, muzikai, kompozitoriai, poetai, režisieriai, dailininkai, skulptoriai, medikai, keliautojai, hipiai, pankai…” Futbolui pas glūkoidus atsirado vietos. O kaip kitaip, jei glūkolidų tarpe futbolistai daro gerus darbus. Vien Vytauto Wato Malinausko surengta senų draugų sesija pas jį kieme su Deep Purple ir Led Zeppelin. Vytas SanSimnas Stanevičius – daugiausia nusipelnė pagyrų už futbolo istorijos puslapių sukūrimą mūsų kukliame provincijos miestelyje ir dar kukliasniame glūkoidų tinklapyje. O kur dar reportažai iš Liverpulio ir Maltos apie mūsų klasikus The Beatles. O meškiukų show iš Rygos. Ir dar ir dar. Vytai, tavo dėka mes alsuojame. Kad ir lėtai, bet užtikrintai.

Visus bendraminčius: jaunus ir senus, laimingus ir nelabai, žvejojančius ir vairuojančius, moksliukus ir versliukus sveikiname su šv. Kalėdom ir Naujaisiais 2019 metais.

ŽINUTĖ. Paskutinę metų dieną, gruodžio 31 užkuriame sąntarvės ir susikaupimo  lauželį prie Glūko. Optimalus laikas susirinkti AM 11:00 – 16:00. Tikėkimės, jog kelių neužpustys.

Keletas metų praeitin. 2014 gruodžio 31. Prisiminkime.

PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (2). IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS. ANTRA DALIS

Tai antra publikacija. Šias undergroundines noveles parašė žmogus, pageidaujantis būti nežinomu. Bet atomazgoje žada atsiskleisti. O jūs paspėliokite. Gal pavyks.

KEISTAS KĘSTAS

Nulapatos  į nebūtį. Vasaros dienos. Tu surinksi aliai vieno . Visus savo daiktelius. Ir keliausi. Kaip mielas . Į Bendralizdžio (*9) apartamentus. Tegyvuos.

RUGSĖJO PIRMOJI

Tiek daug  Lakštingalų(*10) matysi pirmą kartą. Ir paskutinį. Vaizdukas: lakštingaliukai- atskirai,lakštingaliukės- atskirai. Blykčios išplautos plunksnelės. Žibės naujossuknelės. Sklaidysis. Plevens. Kalbelės. Apie naują lakštingalų kartą. Irgražius mokslo metus. Nuostabius fuksus (*11). Tuos išrikiuos atskirai. Tienežinos. Kur dėti savo sparnelius.Visa salė sužiurs. Visa salė įkals. Savogriežtus žvilgsnius. Ne į lubas.  Į fuksus. Tie – raudonuos. Tie – bals. Tie – mėlynuos. Tie – žaliuos. Kalbeliųnerėš. Už juos sugriaudės. Viena. Hermafroditiškos išvaizdos trečiakursė.

Fuksai nebus palikti. Likimo valiai. Jie gaus. Vištaturius (*12). Tie globos. Kaip tėtukai. Ar mamučiukai. Gimtos.  Aišku.

Lakštingalijos (*13) liaudis katučių sprogimais vos nesusprogdins. Akademijos aktų salės. Pristatant kiekvieną vištaturį. Paskui kalbos nutils. Paskui seniai lakštingalai pakvies. Jauniklius lakštigalus. Į draugystės vakarą. Prie sauso vyno butelių. Kol rasa išdžius. Bendralizdy?  Atsiprašau – buteliuose. Kol girtus senius reikės suguldyti. Į loveles. Ir išskristi į savo. Šventė baigsis. Prasidės

PASKAITOS

Čia stebuklų daug.  Šokiruos Didžioji akis. Didžiojitinginių pančių – vyrų – „gerbėja“. Ji atidžiai suskaičiuos. Visas studentiškasdūšias. Ir jei nebus kurio vyruko…. Ar kurių…Išrėš pavardėm. Tai inpatingaipatiks. Lakštingalėlėms. Jos- ak, ak, ak…Lakštingaliukai-  tfu, tfu, tfu…Ir niekas nenorės mirti. Josegazmino metu. Gal nemirs…

Niekas nemirs ir klausydamas Senojo stumbro. Nemirs. Snūstels posmelį. Kitą. O tuo metu… Jis vis porins…Storu balsu. Kas trys sekundės. Krenkštelės. Apie Lietuvos girias. Apie stumbrų didybę. Ir lups dūmą. Per pertrauką. Dūmo vardas  „Prima“ (*14).

„Primos“ netrauks gambioji. Atsiprašysiu. Garbioji Afroditė (*15). Ji įplauks į auditoriją.  Kaip Atėnė (*15). Kaip  Venera (*15). Šypsena nudažys. Niūrią lakštingalėlių kasdienybę. Mėgs kavą. Juodą. Ir žydros spalvos vyriškus marškinius. Egzamine galėsi būti ir su baltais. Tada įneš kavą. Balintą. Ant pailgo padėklo. Aliumininio. Bus ir sausainiukų. Kietų. It auditorijos suolai. Ji užpyks. Ji pasakys: Silkės atneštumėt“ Neatneš. Bet egzaminą išlaikys. Visi. Net ir lakštingalai su baltais marškiniais.

Žodžių reikšmės:

9. Bendralizdis – tokia gyvenama patalpa ,kuriojetelpa du žmonės arba keturi studentai.10. Lakštingalos – tokie tipai, kuriestudijuoja lietuvių kalbą. 11. Fuksai – negavę niukso iš vyresnių studentų  žmonės. 12. Vištaturis – toks studentųauklytė. Kura-torius. 13. Lakštingalija – šalis, kurioje daug lakštingalų,lietaus, alaus. Ir krepšinio. Žmonės kalba lietuviškai. 14. „Prima“ – tokioscigaretės be filtro. Ypač tinka tokio automobilio „Žiguliai“ stiklams valyti.Kai kam ir rūkyti. 15. Afroditė, Atėnė, Venera – Gražios moteriškės. Antikostop modeliai.

SALDŽIOS IR SVAIGIOS ŠLOVĖS MINUTĖS

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Futbolas grįžta į glūkoidus. Ir tai byloja apie platų glūkoidų interesų spektrą. Čia jaukiai įsikūrę rokeriai, melomanai, muzikai, kompozitoriai, poetai, režisieriai, dailininkai, skulptoriai, medikai, keliautojai, hipiai, pankai… Galima vardinti ir vardinti. Vienu žodžiu – GLŪKOIDAI. Ir tai yra puiku.

Kartą metuose, pirmą gruodžio savaitgalį, Alytus pakviečia vakaronei jaunystėje jį garsinusius alytiškius sportininkus. Pagerbiami sporto žmonės – veteranai, padėkojama, palinkima sveikatos ir stiprybės. Greit bėga laikas, rodos visai neseniai su bendraamžiais rungtyniavai bėgimo takelyje, žaliojoje futbolo vejoje, rankinio, tinklinio ar krepšinio aikštelėje, kėlei virš galvos rekordinę štangą ar spaudei varžovą ant menčių, galbūt “sodinai” kulkas į dešimtuką, o šiandien jau gerinami Tavo rekordai, kyla naujos žvaigždutės. O Tu tik palinguoji galva ir pagalvoji: kad man tokios sąlygos, kad aš galėčiau žaisti šiuose Alytaus sporto rūmuose, stadione. Nors ne viskas sportininkų treniruočių kokybei padaryta ir dabar. Laikai pasikeitė, pasikeitė požiūris į sportą, bet, ko gero, veteranams atrodo, kad jie labiau ir nesavanaudiškiau jį mylėjo. Dėl to Alytus turėjo futbolo čempionę “Dainavą”, dėl jos ir surinkdavo tūkstančius aistruolių senutis miesto centrinis stadionas. O kur dar šaunuoliai Alytaus plento dviratininkai, Albino Šukaičio tinklininkai ir “Kooperatininko” tinklininkės. Prisimenam ėjimo takelyje sporto meistrą Kąstytį Pavilonį, kuris „mandrai“ kraipydamas užpakalį taip greit žingsniavo, kad jo nepavydavo dažnas bėgdamas. Nepamirštas ir amžinai jaunas mūsų atmintyje išliko Donatas Tarcijonas, smagiai, tarsi žiogas šuoliuojantis per barjerus, „nešdamasis“ į finišą, pakeliui gerindamas rekordus. Alytaus Kurorte gyvenusi šešiasdešimtųjų greitakojė gazelė Marytė Marcinkevičiūtė tapo sąjunginės moksleivių spartakiados prizininke. Dabar ji gerbiama sporto žurnalistė. Iki šiol ausyse skamba Antano Jasionio „Jaškos“ ir jo komandos draugų kalamos „vinys“ į sporto mokyklos senutėlės salės tinklinio aikštelės grindis. Alytus išaugino ir olimpiečių: parolimpietį disko metiką Algirdą Tatulį bei ėjikę Brigitą Virbalytę ir sprinterį Rytį Sakalauską, o krepšininkas Tomas Pačėsas 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse, gindamas Lietuvos garbę, laimėjo bronzos medalį. Pasiilgstam mes Jūsų. Kai ką dar turim laimės pamatyti nors retai, nors labai retai, o kiti, jau mus stebi iš aukštai šiose gyvenimo lenktynėse, kuriose taip nesinori perkirsti finišo liniją. Gyvenimo trasoje, kuri kupina kliūčių, skubėkime lėtai, kad dar ilgai būtume joje, o finišo juostelė artėtų kuo lėčiau.


Gruodžio 7 d. žiema trumpam nubalino Alytų. Tiesa, ne rogėmis tą vakarą į Alytaus teatro salę skubėjo sporto veteranai – jubiliatai. Džiugu buvo pasimatyti, paspausti dešinę vienas kitam, žila barzda pakutenti tų laikų sporto gracijų skruostus, pabendrauti, išgirsti linkėjimus, pajuokauti.
Juokų nestigo ir juos savo adresu geraširdiškai priėmė futbolininkai, paprastai patys žodžio kišenėje neieškantys. Visai šiai smagiai nuotaikai impulsą davė nepamainomi vakaro vedėjai eksrankininkas, nepasipūtęs ir betarpiškas radijo stoties FM 99 savininkas Liudas Ramanauskas ir elegantiškas šelmis, iki šiol nepasunkėjęs lengvaatletis Kąstytis Pavilonis. Jam futbolo bendruomenė padovanojo tik ką išleistą, dar dažai kvepiančią, Alytaus futbolo istoriją. Joje pasinaudota ir rašiniais Alytaus futbolo tematika, skelbtais pirmiausiai glūkoiduose. Tikėsimės, kad glūkoidai bus nepamiršti ir turės šį gražų leidinį, juolab, kad šiomis dienomis vyko jo pristatymas visuomenei.
Vienas po kito į sceną kilo iškilmių kaltininkai atsiimti dovanėlių ir dėmesio porciją iš kolegų sportininkų. Užtikrintai, tarsi futbolo aikštėje, scenoje jautėsi buvęs Lietuvos moksleivių futbolo rinktinės narys Albertas Antanavičius Šekspyras, o jo dainos, lyg juvelyrinis „pasas“, atakuojant varžovų vartus, pasiekdavo sporto veteranų širdis.
Buvo ir nepatogių klausimų valdžios žmonėms: kada Alytus turės patalpas sporto muziejui? Pasveikinti sporto veteranų atvykusi Alytaus vicemerė Valė Gibienė nesijautė svetima sportiškoje aplinkoje. Būdama gracinga, tarsi meninės gimnastikos atstovė, ji į klausimą atsakė nuoširdžiai kerinčia šypsena, kuria susirinkusieji vyrai buvo nuginkluoti. Ką reiškia tikėti gražios moters šypsena?
Šypsenų nestigo ir po iškilmingos dalies. Vakaras persikėlė į teatro kavinę. Smagu buvo regėti šioje šventėje draugišką glūkoidą Virgilijų Beišą – medicinos mokslų daktarą, rimtą vyrą, puikų chirurgą.

Virgis, būdamas moksleiviu, lankė mokytojo Kazimiero Svetiko kulkinio šaudymo sekciją. Kaip jis atskleidė, dar studijuodamas mediciną, pirmame kurse bandė nušauti du zuikius – medicinos studijas Vilniaus universitete ir sportą. Tačiau, kai prieš egzaminų sesiją reikėjo vykti į varžybas ir komandos vadovai padrąsino, sakydami, kad važiuotų, o egzaminuose jie pagelbės, įžvalgus „fuksas“ padėkojęs atsisakė, supratęs, kad šautuvą teks kabinti ant sienos. Vadovavosi lotyniška sentencija – „aut bene, aut nihil“ („arba gerai, arba nieko“). Anksti užbaigęs sportinę karjerą nesigailėjo, visą save atidavęs medicinai. Štai tik pora atsiliepimų apie jį, kaip asmenybę, nepaprastą žmogų, daktarą, kuriuos parašė žmonės, patekę į didelę bėdą:
„Dydis zmogus, tikras medikas, malonus, rupestingas, didziausia padeka, “tokie zmones laiko pasauli“.
„DAKTARE, labai Jums ačiū už šiandien mano mamai labai profesionaliai atliktą sudėtingą skydliaukės operaciją. Jūs gyvenate labai prasmingą gyvenimą.
Linkiu niekada nepavargti. Tokie ŽMONĖS gelbėja likusią Lietuvą…
Telaimina Dievas Jus ir Jūsų šeimą.“

Gera, kad mes esame šalia tokio doro, inteligentiško ir kuklaus žmogaus.
Nepaminėti dar vieno glūkoido Vyto Malinausko Wato – būtų didžiausias nesusipratimas, o ir neįmanoma dėl jo puikiai išpildytos garsios arijos iš operos „Esmeralda“ linksmojoje vakaro dalyje. Po šio tradicinio atlikimo daugelis nerado ramybės… Iki šiol arija tebeskamba mano ausyse… Tad buvo galima pamanyti, kad Watas metė rimtą išūkį trio el Fuego. Watui bis!


Vakaras buvo smagus…

Periūrėkite daugiau vakaro foto. Autorius: Vytas SanSimnas Stanevičius

Paukščių akademija. Ironiškas novelių apsakymas. Pirma dalis

Studentiškas laikas. Sovietmetis. Novelės. Prieš išleisdamasas knyga, apdairus rašytojas pasinaudos glūkoidų tinklapiu – žinutės ištransliavimu į Jūsų PROTUS ir ŠIRDIS. Kiti rengia pompastiškus abejotinos vertės poezijos knygų,  kurių niekas neperka, pristatymus. 21 amžius patogus tuo, jog užverstas grafomanų knygelėmis ir literatūriniais šedevrais: tinka visiems skoniams – aukštų meninių standartų ieškantiems ir neturintiems joko supratimo apie meną. Bet svarbu imti ir skaityti. Šias undergroundines noveles parašė žmogus, pageidaujantis būti nežinomu. Bet atomazgoje žada atsiskleisti. O jūs paspėliokite. Gal pavyks. 

KEISTAS KĘSTAS

Viens, du, trys… pradedam.

Vilniuje švis. Saulės spinduliai veržte veršis pro autobusų stoties langus. Skverbsis į visų gyvų. Ir negyvų daiktų akis.

Judėjimas prasidės. Plačiais mostais mosikuos valytojos. Išdidžiai pyks. Ant šiukšlių. Ir netvarkingų paukštukų. Marmaronai (*1) kaukšės.  „Čečiotką“ (*2). Kerziniais batais. Vis čiupinės mažas dėžutes. Ant pečių. Kartais kažką pasufleruos į tas dėžutes. Ir vėl kulniuos. Pro nusilesusius paukštukus. Nutūpusius ant suolų. Nusilesėliai miegos. Kaip angelai. Padėję galvutes ant sparnelų. Sapnuos. Dangiškus liūliukus. Kol neprikels marmaronai.

 

Praslinks šešėliai. Liūdnais veidais. Paukštukai. Iš kitos Paukštukijos (*3). Po du maišu. Ant pečių. Linguos į šalis. It pingvinai.

Griausmingai karksės garsiakalbiai. Vienus varys į autobusus. Kitus – iš autobusų. Tretiems primins, kad autobusai gali suvažinėti. Netyčia. Čia- stoty.

Atsidursi šviesų, garsų sumaišty. Ir tu. Išlipsi iš autobuso su tėvu. Apaksite. Apkursite. Nuo sostinės blizgesio. Ir skurdo. Kopsite laiptais. Pereisite geležinkelio stoties aikštę. Važiuosite troleibusu. Nr.1. Čia užklyks ant tavęs. Tipas. Recidyvistinės išvaizdos.  „Čevo stoiš“. “Prochodi“ (*4). Pasiųsi tu jį toli. Gal kur nusinešė saulę miškai?“ Galvosi: negi ir  Paukščių akademijoje (*5) tokie snapai? Ištinę. Ir mėlyni. Ne. Ten bus kiti. Kultūringesni.

 

Ten bus gražu. Dangoraižis. Pilkos kolonos. Užrašas: „Paukščių akademija“. Parketas. Ąžuolo. Ot!

Žengsi nedrąsiai.  Išvysi lentelę: „Priėmimo komisija“. Dvilinki siūbuos paukštukai.Kaišios popieriukus. Dėdėms ir tetoms. Išdidiems. Kaip faraonams. Sostuose.

Prieisi prie sosto ir tu.

– Iš kur?

– Iš…

– Aišku…

– Kariuomenėj tarnavai?

– Kad aš…

– Aišku…

– Sveikatos pažymos yra?

– A…

– Aišku. Pirmas egzaminas liepos pirmą.

– Aišku?

– Aaaaišku…

Išeisi. Neverksi. Neisidžiaugsi. Neliūdėsi. Sakys. V.Kernagis (*6). Tėvą sutiksi autobusų stoty. Parvažiuosit namo. Valio. Po kiek laiko vėl. Sostinė. Liepos pirmoji. Dangoraižis. Pilkos kolonos. Paukščių akademija. Parketas. Aktų salė. Daug suolų. Daug paukštukų. Daug  plunksnagraužių (*7). Viena lenta. Vienas rašinys. Nekvėpuot. Nepumpsėt. Galvyčių nekraipyt. Vieną rašinį rašyt.

Rašysi. Rašysi. Rašysi. Gausi. Trejetą. Penkiabalėj sistemoj. Bus siutas. Globalinis. Rodos, sudraskysi. Į bilijoną akademyčių. Kolonyčių. Sostinyčių. Kažkayčių. O paskui. Siutas dings. Bus vien penketai. Akyse.Žemėj. Ore. Ir danguj. Panašiai sakys. Toks dėdė. K.Binkis (*8). Penketai. Ir egzaminų lape.

Žodžių reikšmės:

1. Marmaronai – tokie vyrukai. Milicininkai. Mėlynai raudonai apsirengę. Geriau su jais nedraugauti. 2. Čečiotka – toks šokis, kai bandoma batų kulnais įkalti vinį į grindis. 3.  Paukštukija – tokia šalis, kurioje daug paukštukijų. Vadinosi „SSSR“. 4. „Čevo stoiš. Prochodi“ – rus. „Ko stovi. Praeik“. 5. Paukščių akademija – tokia vieta Vilniuje, kurioje vieni mokyti moko kitus. Būti mokytais. Kad šie mokytų nemokytus. 6. V. Kernagis- barzdotas dėdė, dainavęs lakštingališkai. 7. Plunksnagraužiai – studentų kankintojai. Dėstytojai. 8. Binkis. Jis gi Kazys. Poetas rašęs ne tik apie aguonas. Ir apie kitus augalus…

DVI “DAINAVOS” (atnaujinta 21 rugs. 2018)

VYTAUTAS STANEVIČIUS

imageFutbolas grįžta į glūkoidus. Ir tai byloja apie platų glūkoidų interesų spektrą. Čia jaukiai įsikūrę rokeriai, melomanai, muzikai, kompozitoriai, poetai, režisieriai, dailininkai, skulptoriai, medikai, keliautojai, hipiai, pankai… Galima vardinti ir vardinti. Vienu žodžiu – GLŪKOIDAI. Ir tai yra puiku.

Šįkart pakalbėsime apie futbolą, dvi Alytaus “Dainavas”- čempionšką ir naująją, kuri dar nenuskynė čempionų laurų, bet šiame sezone neblogai sublizgėjo Lietuvos futbolo federacijos taurės turnyre, iškopdama į pusfinalį.

Pradėkime nuo linksmosios dalies, t. y. nuo senosios – legendinės “Dainavos” komandos draugų susitikimo. Šie veteranai, turėdami savo gretose tokį šaunų organizatorių ir visokių “vibiegų” pramanytoją Vytą Malinauską – Watą, jo paskatinti, daug negalvoję, susibėgo pas jį į namus prisiminti senas kovų dienas futbolo aikštėje. Juolab, kad Alytuje viešėjo trumpam iš Anglijos sugrįžęs Romas Dumbliauskas – Dumblė (beje, Dzilbaus suolo draugas mokykliniais laikais). Ne, Romas Anglijoje futbolininko kontrakto nepasirašė ir tikriausiai gyvena kiek kukliau nei futbolininkas milijonierius, bet mena milijoną džiugių akimirkų, praleistų su “Dainavos” komandos draugais ir nesiskundžia savo senjorišku statusu. Kaip Watas sakė: “milijonų neturim, bet žarstom”. Laikas šiems vyrukams pabalino smilkinius, praretino bitliškas šukuosenas, bet neatėmė akių žvilgesio, kalbant apie jo didenybę FUTBOLĄ.  Kalbėta apie kurioziškus įvarčius vos ne iš aikštės vidurio, apie nuotykius išvykose, apie tai, kas dabar kokioje svorio kategorijoje, o čia nepralenkiamas Romas Elsneris su savo + 100, atsivežęs užkandžiui… arbūzą, taip patikusį Watui. Tyliai užsiminta, bet garsiai pakvatota ir apie tai, kas lieka tik draugų rate (kažin? ☺). Daug kas geru žodžiu paminėtas, o jeigu ir pašposinta, tai be sarkazmo – vyriškai, linksmai ir atvirai… Šie vyručiai žodžio kišenėje neieško. Gaila, bet aplinkybės sutrukdė pasisvečiuoti kai kuriems lauktiems draugams, tačiau jie prisiminti tą vakarą ir turėjo žagsėti ☺ Prisiminti ir tie, kurie jau niekada nebus kartu, o pasimatysime tik TEN.

Įsismarkavus vakarui, kai kurių kolegų paprašyta telefonu pasiaiškinti, kodėl jie ne kartu. Pavyzdžiui, Šekspyras turėjo geležinį alibi – žvejojo kažkur… Svėdasuose. Nežinia, ką jis pripasakojo Tolikui Dubickui pagavęs, nes tas nepatikėjęs sakė, kad kitą dieną perskambins ir pasitikslins, ar šis “ribokas” nepamelavo apie laimikį. Šekspyras dar tik žvejojo, o pas Watą kompanija smaguriavo skanią, kvapnią dūmu ir dar šiltą rūkytą žuvį – sterką, pagautą Simno ežere Aurimo Vilkinio. Kiek pavėlavęs atriedėjo savo Toyota minėtas Romas Elsneris. Draugai nepyko, priežastis daugiau nei pateisinama – teko būti rungtynių komisaru Marijampolėje. O va, Romas Radivonas, papriekaištavęs Dumblei, kad neskambino apie trumpą sugrįžimą, kiek pabendravęs su bičiuliais, pats anksčiausiai “nusiplovė”. Bet užtat atsirado linksmai nusiteikęs Jonelis Eidukevičius su gitara. Jis, kaip ir pridera, gyvenant Wato kaimynystėje, “atskubėjo” paskutinis. Gi Juozas Aleksierius nevėlavo kaip ir žaisdamas gynybos grandyje. Dar daugiau, jis puikiai atrodė, kaip iš kokio LIDLO reklamos… Nors “po teisybei” ir Elsneris atrodė kaip iš holivudinio atviruko ☺ Kas žino, gal turėsime puikų aktorių neeilinio mafijozo rolei.

Dabar nusikelkime į jaukų Alytaus stadioną, kuriame LFF taurės pusfinalio rungtynes žaidė šiandieninė Alytaus „Dainava“ su Kauno „Stumbru“. Kauniečiai yra aukštesnio rango komanda nei alytiškiai. Vasarą jie gan sėkmingai žaidė preliminarinėse Europos taurės varžybose, o dabar žengia trečioje „A“ lygos pirmenybių vietoje. „Dainava“ Lietuvos 1 lygos pirmenybėse – penkta. Ir jau patekimas į pusfinalį yra nemenkas jaunos Alytaus komandos pasiekimas. Saulėtas oras, daug futbolo mėgėjų bei aktyvi „Dzūkų tankų“ fanų parama tribūnose leido tikėtis sėkmingo alytiškių žaidimo. Suprantama, kad ir „Dainavos“ veteranai buvo stadione, tik šįkart tarp žiūrovų, kurių tarpe buvo galima išvysti ir glūkoidą Joną Kudirką su savo ištikima bendražyge ir supratingąja gyvenimo meile. Rungtyniaujant netrūko emocijų nei aikštėje, nei tribūnose. Bet jei pats neįmuši, varžovai nesnaus ir stengsis pasinaudoti tavo klaidomis. Tad nors nagus graužk iš apmaudo, kaip ta simpatiška žiūrovė tribūnose, kad kamuolys nelindo į varžovų vartus. Nepadėjo nei jos kerintys apžavai, nei San Simno burtai su kamuoliu už Kauno „Stumbro“ vartų ☺ Nepasinaudota istoriniu šansu iškopti į finalą, kuris įvyks rugsėjo 30 d., ne kur kitur, o čia, Alytuje. Pralaimėta stipresniam varžovui. Paprašius šių rungtynių komisaro Romo Elsnerio pakomentuoti susitikimo baigtį, jis buvo diplomatiškas: „rezultatas galėjo būti didesnis ir mažesnis…“, pagalvojęs akimirką dar pajuokavo, „pirmiausia reikia apsiginti, o varžovai įsimuš į savo vartus patys“ ☺

Kitas legendinės „Dainavos“ veteranas Kęstutis Giedraitis buvo lakoniškas ir tarsi norėdamas perfrazuoti  režisieriaus Gajaus Ričio filmo „Lok, šauk arba stauk“ pavadinimą, tarstelėjo: „lėk, spirk, išsiimk…“ Labai paprasta.

Dauguma sirgalių po rungtynių skirstėsi nesubjurusios nuotaikos ir dėkojo saviškiams žaidėjams už norą pasiekti pergalę.

Reziumė, vaizdų nestokojo nei dieną prieš rungtynes, nei rungtynių metu aikštėje bei tribūnose..

Fotogalera: auksinė ‘DAINAVA’ pas Watą

 

 

 

 

Alytus: futbolas atgimsta || Foto Vytautas Stanevičius || Garažų klipai 2018

KELIAUJANTI POEZIJOS KNYGA

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Kasdieninio gyvenimo rūpesčiai suirzusio pasaulio fone, mus jungiantis, nenumaldomai vedantis- genantis laikas ir vis dar svarbiais praeities ženklais kalbanti mūsų tėvynės žemė -įsiklausykim, išgirskim vardan tos – Alvydas Jegelevičius

Gražų rugsėjo pavakarį Lietuvos rašytojų sąjungoje gausiai rinkosi knygos ir poezijos bičiuliai. Čia vyko jau antrasis mūsų kraštiečio, glūkoido, kompozitoriaus, muzikanto, poeto, eseisto Alvydo Augustino Jegelevičiaus poezijos knygos  EILĖS IŠ EILĖS sutikimas. Pirmasis – biržely apie kurį taip pat rašė glūkoidai. Kuo jie panašūs ir kuo skyrėsi? Ir tada, ir dabar buvo daug poezijos, bet šįkart solenizantas labiau jaudinosi, gal, kad vakaro programą papildė savo kompozicijomis gitarai jo jaunėlis sūnus Saulius. Malonu buvo matyti dviejų Jegelevičių bendradarbiavimą. Sauliaus gitaros akordai ir kerintis jo balso skambesys puikiai derėjo kupinoje poezijos atmosferoje. Šiltais aplodismentais renginio svečiai apdovanojo aktorių Ramūną Abukevičių. Ypatinga vakaro viešnia – aktorė Gražina Urbonaitė, užvaldė publiką jausmingu, nuoširdžiu  Alvydo kūrybos skaitymu, už ką buvo apdovanota glėbiu raudonų rožių. Šioje poezijos šventėje dalyvavo poetas, literatūros kritikas Vainius Bakas, kuris pažymėjo, jog tai svarbus Dzūkijai ir Alytaus kraštui įvykis. Įsismarkavus kūrybiniam vakarui Alvydas padovanojo naujutėlaičių savo poezijos knygų EILĖS IŠ EILĖS su pageidavimu, kad perskaičius jos keliautų iš rankų į rankas.

Tie, kurie negalėjo kartu su Alvydu pasidžiaugti jo nauja poezijos knyga, spalio 12 dieną kviečiami į Punską. Tai puiki galimybė apsilankyti šiame lietuviškos žemės lopinėlyje ir atrasti tą nuostabų bendrumo jausmą, kartu klausant jausmingų, meile Lietuvos žemelei pulsuojančių eilių, apie kurias aktorė Gražina Urbonaitė pasakė “Tokio grožio neįmanoma blogai perskaityti…“ Telieka pritarti, eilės tiesiog užburia, žadina meilę Tėvynei, jos praeičiai, padeda subtiliau pažvelgti į mūsų tėviškės grožį. Jų
beklausydamas supranti, kiek daug ir nedaug tereikia žmogui mūsų žemelėje…

Kūrybinės sėkmės Tau, Alvydai, ir toliau dainuok meilę Tėvynei, kuri ataidėtų kiekvieno iš mūsų širdyse…