FINALAS ALYTUJE: TAURĖ – VILNIAUS “ŽALGIRIUI”

Fotogaleroje dviejose nuotraukose matosi Anatolijaus Dubicko, 1966 m. Alytaus “Alyčio’ futbolo komandos žaidėjo, pažymėjimas. Su šiuo dokumentu jis sėkmingai pamatė finalą, vykusį 2018 metais Alytuje. Tolka yra Madrido senbūvis, kartu augo ir brendo su Albertu “Šekspyru” Antanavičium, Romu Elsneriu, Virgilijum Beiša, Stasiu “Klaipėda” Kerėža, Alvydu Petkevičium, Dzilbum, Laima Elsneriene-Antanavičiūte, Mindaugu “Fantomasu” Pilkoniu ir kitais garbingais pietinio Alytaus rajono frylenderiais. O postas apie svarbų 2018 metų futbolo įvykį

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Futbolo sezonas eina į pabaigą. Ruduo, metas skaičiuoti “viščiukus”. Paskutinę rugsėjo dieną, saulėtą sekmadienį, centriniame miesto stadione alytiškiai svetingai priėmė Lietuvos futbolo federacijos taurės finalinių rungtynių dalyvius. Dėl LFF tradicinės taurės varžėsi Vilniaus “Žalgirio” ir Kauno “Stumbro” futbolininkai.

 

Finalas Alytuje 2018: taurė – Vilniaus “Žalgiriui”

dfgfg

Anatolijus Dubickas – Alytaus futbolo veteranas

Kauno žaidėjai pernai kėlė šį trofėjų viršų. Alytaus “Dainavos” vienuolikei pritrūko vieno žingsnio, kad savų žiūrovų akivaizdoje mestų iššūkį svečiams iš sostinės. Kaip pamename, pusfinalyje dzūkai buvo priversti pripažinti kauniečių pranašumą. Tad šįkart vietos futbolo mėgėjai, “Dainavos” ir “Alyčio” veteranai, “Dzūkų tankų” fanai, besidomintys futbolu glūkoidai galėjo atsipūsti ir išlikti neutralūs. Tačiau įtampos, bekompromisės kovos, gražių momentų aikštėje netrūko. O tribūnose “Dzūkų tankų” fanus sėkmingai pakeitė Pietų IV aistruoliai iš Vilniaus, kuriems daug teigiamų emocijų suteikė žalgiriečiai. Po jų pergalės tribūna paskendo žaliai baltuose dūmuose. Aidėjo pergalingos skanduotės, o “Žalgirio” futbolininkai dėkojo ištikimiems savo gerbėjams, susilieję su jais į darnų vyrišką chorą. Po to liko maloniausia procedūra – iš Alytaus miesto mero Vytauto Grigaravičiaus ir LFF prezidento Tomo Danilevičiaus rankų priimti gražuolę taurę, iššauti šampaną bei be pozos, džiugiai prieš foto objektyvus reikšti savo emocijas.

Atsakingų varžybų fotogalera. Autorius Vytautas Stanevičius

 

DVI “DAINAVOS” (atnaujinta 21 rugs. 2018)

VYTAUTAS STANEVIČIUS

imageFutbolas grįžta į glūkoidus. Ir tai byloja apie platų glūkoidų interesų spektrą. Čia jaukiai įsikūrę rokeriai, melomanai, muzikai, kompozitoriai, poetai, režisieriai, dailininkai, skulptoriai, medikai, keliautojai, hipiai, pankai… Galima vardinti ir vardinti. Vienu žodžiu – GLŪKOIDAI. Ir tai yra puiku.

Šįkart pakalbėsime apie futbolą, dvi Alytaus “Dainavas”- čempionšką ir naująją, kuri dar nenuskynė čempionų laurų, bet šiame sezone neblogai sublizgėjo Lietuvos futbolo federacijos taurės turnyre, iškopdama į pusfinalį.

Pradėkime nuo linksmosios dalies, t. y. nuo senosios – legendinės “Dainavos” komandos draugų susitikimo. Šie veteranai, turėdami savo gretose tokį šaunų organizatorių ir visokių “vibiegų” pramanytoją Vytą Malinauską – Watą, jo paskatinti, daug negalvoję, susibėgo pas jį į namus prisiminti senas kovų dienas futbolo aikštėje. Juolab, kad Alytuje viešėjo trumpam iš Anglijos sugrįžęs Romas Dumbliauskas – Dumblė (beje, Dzilbaus suolo draugas mokykliniais laikais). Ne, Romas Anglijoje futbolininko kontrakto nepasirašė ir tikriausiai gyvena kiek kukliau nei futbolininkas milijonierius, bet mena milijoną džiugių akimirkų, praleistų su “Dainavos” komandos draugais ir nesiskundžia savo senjorišku statusu. Kaip Watas sakė: “milijonų neturim, bet žarstom”. Laikas šiems vyrukams pabalino smilkinius, praretino bitliškas šukuosenas, bet neatėmė akių žvilgesio, kalbant apie jo didenybę FUTBOLĄ.  Kalbėta apie kurioziškus įvarčius vos ne iš aikštės vidurio, apie nuotykius išvykose, apie tai, kas dabar kokioje svorio kategorijoje, o čia nepralenkiamas Romas Elsneris su savo + 100, atsivežęs užkandžiui… arbūzą, taip patikusį Watui. Tyliai užsiminta, bet garsiai pakvatota ir apie tai, kas lieka tik draugų rate (kažin? ☺). Daug kas geru žodžiu paminėtas, o jeigu ir pašposinta, tai be sarkazmo – vyriškai, linksmai ir atvirai… Šie vyručiai žodžio kišenėje neieško. Gaila, bet aplinkybės sutrukdė pasisvečiuoti kai kuriems lauktiems draugams, tačiau jie prisiminti tą vakarą ir turėjo žagsėti ☺ Prisiminti ir tie, kurie jau niekada nebus kartu, o pasimatysime tik TEN.

Įsismarkavus vakarui, kai kurių kolegų paprašyta telefonu pasiaiškinti, kodėl jie ne kartu. Pavyzdžiui, Šekspyras turėjo geležinį alibi – žvejojo kažkur… Svėdasuose. Nežinia, ką jis pripasakojo Tolikui Dubickui pagavęs, nes tas nepatikėjęs sakė, kad kitą dieną perskambins ir pasitikslins, ar šis “ribokas” nepamelavo apie laimikį. Šekspyras dar tik žvejojo, o pas Watą kompanija smaguriavo skanią, kvapnią dūmu ir dar šiltą rūkytą žuvį – sterką, pagautą Simno ežere Aurimo Vilkinio. Kiek pavėlavęs atriedėjo savo Toyota minėtas Romas Elsneris. Draugai nepyko, priežastis daugiau nei pateisinama – teko būti rungtynių komisaru Marijampolėje. O va, Romas Radivonas, papriekaištavęs Dumblei, kad neskambino apie trumpą sugrįžimą, kiek pabendravęs su bičiuliais, pats anksčiausiai “nusiplovė”. Bet užtat atsirado linksmai nusiteikęs Jonelis Eidukevičius su gitara. Jis, kaip ir pridera, gyvenant Wato kaimynystėje, “atskubėjo” paskutinis. Gi Juozas Aleksierius nevėlavo kaip ir žaisdamas gynybos grandyje. Dar daugiau, jis puikiai atrodė, kaip iš kokio LIDLO reklamos… Nors “po teisybei” ir Elsneris atrodė kaip iš holivudinio atviruko ☺ Kas žino, gal turėsime puikų aktorių neeilinio mafijozo rolei.

Dabar nusikelkime į jaukų Alytaus stadioną, kuriame LFF taurės pusfinalio rungtynes žaidė šiandieninė Alytaus „Dainava“ su Kauno „Stumbru“. Kauniečiai yra aukštesnio rango komanda nei alytiškiai. Vasarą jie gan sėkmingai žaidė preliminarinėse Europos taurės varžybose, o dabar žengia trečioje „A“ lygos pirmenybių vietoje. „Dainava“ Lietuvos 1 lygos pirmenybėse – penkta. Ir jau patekimas į pusfinalį yra nemenkas jaunos Alytaus komandos pasiekimas. Saulėtas oras, daug futbolo mėgėjų bei aktyvi „Dzūkų tankų“ fanų parama tribūnose leido tikėtis sėkmingo alytiškių žaidimo. Suprantama, kad ir „Dainavos“ veteranai buvo stadione, tik šįkart tarp žiūrovų, kurių tarpe buvo galima išvysti ir glūkoidą Joną Kudirką su savo ištikima bendražyge ir supratingąja gyvenimo meile. Rungtyniaujant netrūko emocijų nei aikštėje, nei tribūnose. Bet jei pats neįmuši, varžovai nesnaus ir stengsis pasinaudoti tavo klaidomis. Tad nors nagus graužk iš apmaudo, kaip ta simpatiška žiūrovė tribūnose, kad kamuolys nelindo į varžovų vartus. Nepadėjo nei jos kerintys apžavai, nei San Simno burtai su kamuoliu už Kauno „Stumbro“ vartų ☺ Nepasinaudota istoriniu šansu iškopti į finalą, kuris įvyks rugsėjo 30 d., ne kur kitur, o čia, Alytuje. Pralaimėta stipresniam varžovui. Paprašius šių rungtynių komisaro Romo Elsnerio pakomentuoti susitikimo baigtį, jis buvo diplomatiškas: „rezultatas galėjo būti didesnis ir mažesnis…“, pagalvojęs akimirką dar pajuokavo, „pirmiausia reikia apsiginti, o varžovai įsimuš į savo vartus patys“ ☺

Kitas legendinės „Dainavos“ veteranas Kęstutis Giedraitis buvo lakoniškas ir tarsi norėdamas perfrazuoti  režisieriaus Gajaus Ričio filmo „Lok, šauk arba stauk“ pavadinimą, tarstelėjo: „lėk, spirk, išsiimk…“ Labai paprasta.

Dauguma sirgalių po rungtynių skirstėsi nesubjurusios nuotaikos ir dėkojo saviškiams žaidėjams už norą pasiekti pergalę.

Reziumė, vaizdų nestokojo nei dieną prieš rungtynes, nei rungtynių metu aikštėje bei tribūnose..

Fotogalera: auksinė ‘DAINAVA’ pas Watą

 

 

 

 

Alytus: futbolas atgimsta || Foto Vytautas Stanevičius || Garažų klipai 2018

ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (5 DALIS)

Perliukų šūsnis, kurį savo internetinėje TV paskleidė Andrius Tapinas apie šiandieninio Lietuvos futbolo peripetijas – tai naujas filmo “Krikštatėvis” scenarijus, adaptuotas Lietuvai. Tai,  ką Vytautas Stanevičius čia, glūkoiduose pasakoja apie Alytaus ir aplinkinių miestelių futbolą – tikra futbolinė romantika. Šiandien 5-ta dalis. 

VYTAUTAS STANEVIČIUS

„Melioratorius“ tampa… „Peletrūnu“
Septyniasdešimtųjų-aštuoniasdešimtųjų metų sandūroje Simno futbolininkams, kaip ir prieš dešimtmetį, vėl pagalbos ranką ištiesė Alytaus melioracijos statybos valdyba, kurios vadovu buvo Albinas Jonynas. Futbolo komanda tapo „Melioratoriumi“, o jai vadovavo simniškiai Algis Radzevičius, o kiek vėliau – Stepas Cibulskas, kurį pakeitė futbolo veteranas, buvęs Kėdainių reprezentacinės komandos žaidėjas ir Kauno KKI absolventas Juozas Augutavičius (vos prieš savaitę iškeliavęs Anapilin).

Nuotraukoje Simno futbolo veteranai: iš kairės Juozas Augutavičius, Lionius Astrauskas ir Vytautas Stanevičius.
Savo zonos pirmenybėse simniškiai skynė pergales. Vis tik 1979 metais N. Akmenėje, keturių Lietuvos zonų nugalėtojų turnyre, pasistiprinusi Alytaus veteranais – Kęstučiu Giedraičiu ir Justinu Miliausku, Simno komanda liko už laimingųjų borto ir neperėjo į aukštesnę lygą.
Po keleto metų, Simne įsteigus sporto mokyklą, jos direktoriumi buvo alytiškis, praeityje „Dainavoje“ žaidęs Vidas Vaičius, treneriu ir vartininku – dar vienas Alytaus futbolo auklėtinis P. Filonovas (deja, jau miręs). Simno komandos marškinėlius vilkėjo ir kitas buvęs „Dainavos“ futbolininkas Algis Vyšniauskas. Simnui išplaukus į tarptautinius vandenis (rungtyniavo Lenkijoje), „Melioratoriaus“ komanda savo gretose turėjo stiprų ramstį Vytautą Malinauską Watą, kuriam ir trauma netrukdė kovoti už Dzūkijos krašto garbę dvikovoje su lenkais. Geri laikai buvo, kai jie su Remigijum Klimavičium, Gražulių skardžiabalsiu Vytautu Didžiuliu (ypač gerai žinomu čempioniškos „Dainavos“ futbolininkams), tik dar pradedančiu trenerio karjerą Gedeminu Jarmalavičiumi, futbolininkais Vitu Jenecka, Romu Radzevičiumi, Antanu Kavaliausku, Romu Žebrausku ir kitais traukė „Ant kalno mūrai…“ Nepamanykit, kad dalyvavo chorų karuose, bet po įnirtingų kovų žaliojoje vejoje, grįžtant namo, daina – geriausias relaksas.


Nuotraukoje: Senasis Simno stadionas iki atnaujinimo
Aštuoniasdešimtaisiais prie Simno futbolo vairo buvo Gedeminas Jarmalavičius ir alytiškis Aivaras Vyšniauskas, buvęs Alytaus apskrities futbolo federacijos vadovas. Šie vyrukai turėjo parako. Pakrikus „Melioratoriui“ subūrė „Peletrūną“, kuris sėkmingai žaidė Lietuvos pirmenybių antroje pagal pajėgumą lygoje bei „Tiesos“ taurės turnyre, mesdamas iššūkį netgi Panevėžio „Ekranui“, Lietuvos čempionato prizininkui. Įdomu, kad būdamas moksleiviu Gedas nepatekdavo į Simno komandos gretas. Tačiau noras ir entuziazmas nuverčia kalnus. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, godžiai sėmė žinias, tobulino meistriškumą, pradėjo žaisti Vilniaus „Šviesoje“. Tapo treneriu, treniravo ne tik Simne bei Alytuje. Kas gali pasigirti, kad dirbo treneriu ir JAV… Gedeminas gali – treniravo išeivių iš Lietuvos futbolo komandą „Lituanica“. Tėvynėje pasiekė gražių laimėjimų su Marijampolės „Sūduva“, iškovodamas Lietuvos čempionato bronzą bei treniravo įvairių miestų komandas, žaidusias aukščiausioje lygoje. Pernai jo treniruojamas, kažkada buvęs Simno varžovas, Kazlų Rūdos „Šilas“ įgijo teisę varžytis su stipriausiomis Lietuvos komandomis.
Atsigręžėme ir pažiūrėjome į Alytaus futbolą praėjusiame amžiuje. Lai atleidžia tie, kurie nebuvo paminėti. Akivaizdu, kad nerašyta apie Alytaus „Poringę“ aštuoniasdešimtųjų metų Lietuvos čempionato dalyvę. Bet čia galbūt ateičiai. Gaila, netekom Romo Trubnikovo, jis tai pažertų informacijos.
Kažkam muzika, kažkam poezija, kažkam dailė, kažkam sportas suteikia gyvenimo pilnatvės, spalvų. Gyvenimas kupinas netikėtumų, progų, pasiūlymų. Jame sėkmė ir nesėkmė visada pasiruošusios sumaišyti įvykių eigą bei mus pamokyti. Jos vienodos egzaminatorės. Mums kiekvienam jų pamokos naudingos, tik reik pasidaryti išvadas, kad sėkmė neapsuktų galvos, o nesėkmė nepalaužtų. Futbole – kaip ir gyvenime, tik gyvenimas reiklesnis. Bet juk ir futbolas dalis mūsų gyvenimo…

Naujieji laikai

Nuotraukoje: Jaunieji Simno futbolininkai su treneriu Juozu Bagdanavičiumi savo triumfo akimirkomis
Šiuo metu labai sėkmingai Simne darbuojasi alytiškis treneris Juozas Bagdanavičius, kurio treniruojami jaunieji Simno gimnazijos futbolininkai iškovoja net respublikinės reikšmės trofėjus, įveikdami vaikus iš kur kas didesnių rajono centrų ir miestų. Įsimintinas Simnui ir jo vaikams įvykis 2011 metais, kai jauniesiems simniškiams už jų pergales respublikinėse varžybose buvo suteikta garbė į aikštę palydėti tuometinius pasaulio čempionus, Ispanijos rinktinės žvaigždes, rungtynėms su Lietuva.

Nuotrauka viršuje: Simno gimnazijos stadionas su dirbtinės vejos danga
Žemiau: Bekompromisė dvikova atnaujintame Simno miesto stadione
Dabar Simne yra du stadionai, vienas su dirbtine danga, kitas – rekonstruotas natūralios žolės. Beje, kai beveik prieš tris dešimtmečius senajame Alytaus miesto stadione keitė aikštės dangą, Alytaus reprezentantai pasitikdavo savo varžovus Simne, o kiekvienos rungtynės simniškiams – tai šventė. Paradoksas, pagėrėjus sąlygoms suaugusiųjų komandos pasiekimai suprastėjo. Viską valdo pinigai. Deja, sportą taip pat. Pagrindinė Simno komanda net ir prie savo kuklių, tačiau Simnui reikšmingų pasiekimų nepriartėja, o Alytaus reprezentantus nuo čempionų titulo skiria praraja…

Nuotraukoje: 2010 metų rugsėjis. Viskas paruošta atnaujinto Alytaus stadiono atidarymui
Gražuolio rekonstruoto stadiono tribūnos Dzūkijos sostinėje rungtynių metu – pustuštės. Jose matomi tik beribę meilę saviškiams demonstruojantys „Dzūkų tankų“ fanai. Tačiau gražia švente su pilnomis žiūrovų tribūnomis tapo 2013 metų Europos futbolo devyniolikamečių čempionato grupės rungtynės, kurios buvo patikėtos surengti Alytui.

Atnaujintas Alytaus gražuolis stadionas. A. Žerdeckos (Lenkija) foto
Norisi baigti optimistine gaida, nes Alytaus berniukai mėgsta šį žaidimą, o vietiniai treneriai (buvę A. Bytauto auklėtiniai) iš dzūkų vaikų išaugina žaidėjus, atstovaujančius Lietuvos rinktinei. Jei šiandien prasčiau, nereiškia, kad šio periodo nepakeis palankesni futbolui laikai…
Viliamės, kad legendinis treneris J. Kubilevičius gal bus ir neteisus, sakydamas, jog Alytui naujųjų čempionų reiks laukti dar 100 metų.
Post scriptum.
Laikas greit bėga. Nuo 1975 metų jau prabėgo 42 metai. Negi, kol sulauksim naujųjų čempionų, liko „tik“… 58?
Pasistenkim išgyventi

Daugiau apie Alytaus futbolą::
>> ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (1 DALIS)
>> ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (2 DALIS)
>> ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (3 DALIS)
>> ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (4 DALIS)

Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS (papildyta)

ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (4 DALIS)

Alytaus futbolo istorija glaudžiai persipynus su periferija: Simno ir Butrimonių ”skūrinės pylkės” entuziastais. Nepaminėti jų – būtų tiesiog nekorektiška.

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Alytus–Simnas… per Butrimonis
Simne futbolas pradėtas žaisti tarpukariu. Po karo, Simnui tapus rajono centru, susikūrė rimta futbolo mėgėjų komanda, kuri dalyvavo Lietuvos žemesniųjų futbolo lygų pirmenybėse. 1959 metais reorganizavus Lietuvos administracinį padalijimą ir panaikinus rajoną, Simnas tapo Alytaus rajono pavaldumo miesteliu. Futbolas dėl to nemirė, o miestelio centre esantis stadionas knibždėte knibždėjo jaunimo, gainiojančio futbolo kamuolį. Netgi būdavo metų, kai Simno komanda žaisdavo aukštesnėje lygoje, bet su vyresniu broliu Alytumi rungtyniauti buvo sunku. Mažo miestelio problema – gabiausieji baigę mokslus išvykdavo studijuoti ar dirbti į sostinę Vilnių, Kauną, kaimyninį Alytų. Nors kur žengė pirmuosius žingsnius nepamiršo, tačiau nuolat žaisti už Simną ne visada pavykdavo. Tradiciškai Simne žaisdavo vietos futbolininkai, bet pasitaikydavo išimčių. Alytaus jaunesniems futbolininkams buvo reikalinga žaidybinė praktika ir jie, jei kažkuriuo metu nepatekdavo į pagrindinę Alytaus reprezentacinę komandą, žaisdavo Simne, – juk čia visada gyvavo futbolo tradicijos ir antroji religija buvo ne krepšinis, bet FUTBOLAS!
Dabar išsukime iš „greitkelio“ Alytus–Simnas ir padarykim nedidelį nukrypimą, linksmai nukeliaudami link Butrimonių. Juose futbolas irgi buvo mylimas, nors savų žaidėjų čia buvo stygius. Alytiškiai „nebrokino“ žaisti Butrimonyse ir tai darė gan sėkmingai. „Nebrokino“ alytiškiai, nes kartais už žaidimą buvo atsilyginama ir „broga“. Šioje komandoje neretai išbėgdavo į aikštę tik vienintelis butrimoniškis futbolo entuziastas, beje vienarankis (tai jam netrukdė žaisti), Viktoras Kiseliovas. Atlėkdavęs su vairuotoju sunkvežimiu į Alytų, miesto centre arba vasaros metu tiesiog Vokiečių pliaže, surinkdavo pirmą pasitaikiusią, tačiau spalvingą „rinktinę“, juolab, kad futbolo talentų Alytuje nestigo ir sunkvežimio kėbule su vėjeliu, nušvilpdavo atgal į Butrimonis. Netgi būdavo konkurencija, o, kad nekiltų konfliktų, „rinktinės“ sąrašas kartais būdavo ir išplėstinis, su atsarginiais žaidėjais. Butrimonių, kaip ir Simno, komanda dažniausiai žaisdavo sekmadieniais, o alytiškių rungtynės vykdavo šeštadieniais. Jauniems Alytaus vaikinams nebuvo problema žaisti dvi dienas paeiliui, juolab Butrimonys žaidė žemesnėje lygoje. Įdomią tendenciją pastebėjo tų legendinių Butrimonių mačų dalyvis, „Alyčio“ centro gynėjas Algirdas Žemaitis: kuo geresnis oras, tuo sėkmingesnė rungtynių baigtis Butrimonims. Paslaptis paprasta: esant puikiam saulėtam orui Butrimonių futbolo fanatikui (gerąja prasme) V. Kiseliovui lengviau buvo suklijuoti stipresnę komandą, nes dauguma Alytaus futbolininkų po šeštadienio rungtynių relaksuodavo Vokiečių ar Centriniame pliažuose. Beveik kasmet sezono pabaigoje savo lygos varžybose Butrimonys būdavo tarp lyderių, bet tapti nugalėtojais, kaip kad buvo padaręs Simnas, matyt sutrukdydavo blogas oras.

Seniai besimatę „Alyčio“ veteranai Algirdas Žemaitis (kairėje) ir Albertas Antanavičius „Šekspyras“ per „Aisčių“ sugrįžimo koncertą Alytaus parke, 2015 metų biržely…

Vienu tokiu Butrimonių legionieriumi trumpai buvo „pasamdytas“ ir Albertas Antanavičius-„Šekspyras“. Beje, kai mums buvo po septyniolika, žaidžiant Simnui svečiuose prieš Butrimonis, teko garbė jį „dengt“. Tuomet jis blizgėjo centro puolime, mokėjo ir mėgo „pasivedžioti“ kamuolį tarp oponentų gynėjų. Aš buvau Simno centro gynėju. Ginantis užduotį lengvino tai, jog Butrimonių futbolo aikštėje (gal šalia?), tarsi kokioje Indijoje, rungtynių metu ganėsi karvės, o mėgusiam su kamuoliu „pasipižoninti“ „Šekspyrui“ (buvo techniškas) teko įveikti ne tik mano, bet ir karvių priešpriešą, o jei šis virtuozas prasmukdavo pro sudėtingus gynybinius kordonus arčiau vartų, galėjo tikėtis užminti ant karvių paliktos „minos“. Neužlipo jis ant tos „minos“ – gyvas, sveikas ir šiandieną . Gaila, kad tokioje aplinkoje raudonos spalvos marškinėliais žaidėme mes, o ne Butrimonys, bet tai gal ir skatino mus, o ne juos greičiau bėgioti. „Šekspyras“ ir Romas Vaitkevičius-„Cvekas“ (deja, taip anksti iškeliavęs Anapilin) buvo ne tik Alytaus, bet ir Lietuvos moksleivių rinktinės žvaigždės, tad nežiūrint karvių „pagalbos“, vargo turėjau. Vėliau, kartu su „Šekspyru“, studentiškais metais žaidėme Vilniaus universiteto futbolo komandoje „Mokslas“ bei tapome Lietuvos studentų čempionais. Su „Cveku“ turėjau fainą laiką, besiurbčiojant alutį, senosios Alytaus autobusų stoties rūsyje įrengtoje aludėje, jau kažkuriais dutūkstantaisias metais. „Cvekas“ – „liuks bičas“, nuoširdžiai papasakojo apie savo muzikavimus, išgyvenimus, uždarbiavimus užsienyje. Pasišnekučiavimai aludėje užsitęsė (ir gerai, nes nežinojau, kad mes daugiau nesusitiksim), tad mano kelionės laiką Vilniaus autobusu, teko vis perkelti ir perkelti, nes perfrazavus vieną gerai žinomą sparnuotą frazę, „autobusas alų geriančių nelaukia“.
Grįžkime į Simną, į 1967-1968 metus ir pasižvalgykime, kas darėsi jo futbolo padangėje. Ten pikiravosi Simno varžovai iš Kauno, Marijampolės (Kapsuko), Vilkaviškio, Kybartų, Šakių, Druskininkų ir kitur. Visais laikais principingiausiai „derbiai‘ būdavo su dzūkais iš Veisiejų, Varėnos ir Butrimonių. Tuomet Alytaus ir Simno trajektorijos nesusikirsdavo, nes Dzūkijos sostinės „Kooperatininkas“, vėliau „Alytis“ skraidė aukščiau (aukštesnėje lygoje).
. Pirmaisiais „legionieriais“ iš Alytaus Simne buvo Algis Sinkevičius – „Sinkė“, dabartinis vaikų futbolo treneris Petras Simanavičius – „Petka“ ir Navickas-„Navė“. Jų privalumai, o Simnui nauda, – „Sinkės“ greitis, staigumas, patyrimas ir jaunų, vos aštuoniolikos sulaukusių „Petkos“ bei „Navės“ noras žaisti ir „versti kalnus“. Dar vienas pliusas – „Petka“ puikiai valdė kamuolį, pasižymėjo ištverme, o „Navė“ buvo reaktyvinis, galėjo greičiau skrieti už kamuolį ir stipriai smūgiuoti. Tuo metu jų stažuotė Simne buvo naudinga ir jauniems alytiškiams, ir tuo metu „Melioratoriumi“ besivadinančiai Simno komandai. Simniškių maršrutas į Alytų atsirado anksčiau. Juo pirmieji keliavo prieš tai minėtas vartininkas E. Dainauskas (penkiasdešimtųjų pabaigoje), o neužilgo jo pramintu taku į Alytų patraukė puolėjas Vaclovas Sitka, pasižymėjęs gerais fiziniais duomenimis. Jis buvo įvaldęs klastingą smūgį, sirgalių pavadintą „Sitkos šmyge“, kai Vaclovui spyrus į vartus, kamuolys nenuspėjamai keisdavo trajektoriją, klaidindamas vartininką.
1969 metai išbraukti iš Simno futbolo istorijos, – nebuvo komandos. Po metų pertraukos, dar ir septyniolikos neturintiems kupiniems entuziazmo Simno moksleiviams Algiui Tamulynui, Remigijui Klimavičiui, Vytautui Stanevičiui pavyko surasti rėmėjus (tais laikais vadintus šefais) ir tęsti gilias Simno futbolo tradicijas. Taip gimė komanda gražiu pavadinimu „Dzūkija“, nors man buvo kilę minčių pavadinti irgi gražiai, – „Lituanica“. Šiuo legendiniu vardu pavadinom 10a klasės, kurioje trynėme suolą su būsimu „Dainavos“ žaidėju R. Klimavičiumi, rinktinę. Pakilimas neišpasakytas. Jaunieji futbolininkai apsodino futbolo aikštę karklo medeliais, kurie turėjo ją apsaugoti nuo pašaliečių minamų takų. Patys treniravosi Simno turgaus aikštėje, saugodami žaliąją veją sezono atidarymo rungtynėms. Ant greta aikštės esančio seno rūsio sienos kitas klasės draugas, puikus dailininkas a.a. Antanas Austrevičius, didelėmis raidėmis dažais užrašė skambų šūkį: „Dzūkija“ tik pergalę“. Lauktoji sezono atidarymo šventė, – „Dzūkija“ 7:1 sutriuškino Jurbarką. 1970 metais Simno komandoje žaidė tik vietos futbolininkai. Tačiau labai sėkmingo sezono pabaigoje svarbioms rungtynėms su artimiausiais persekiotojais Prienais iš Alytaus pasikvietė savo legendą vartininką E. Dainauską (draugų vadinamu Valdu), kuris, kaip minėta, savo puikią sportinę karjerą pradėjo Simne. Tąkart mūsų gretose nebuvo dviejų svarbių žaidėjų A. Tamulyno ir Broniaus Malžinsko. Veteranas patikimai „užrakino“ ginamus vartus.

1970 metai. „Dzūkija“ prieš svarbią dvikovą Simne su Prienais.
Antras iš dešinės Evaldas Dainauskas…

Lygiosios Simne 1:1 ir simniškiai jau galėjo ruošti transportą į Pakruojį, į finalinį turnyrą. Ten laimėję, iškopė į „A“ klasę, kurioje madas diktavo lygos senbuvis Alytaus „Alytis“. Tais metais Simno jaunimas sėkmingai žaidė ir „Tiesos“ taurės turnyre, kur tik po atkaklios kovos, vos nepateikę staigmenos, nusileido tų metų Lietuvos čempionato sidabro laimėtojams Kauno „Politechnikai“ 0:1. Beje, „Dzūkijos“ puolėjas a.a. A. Tamulynas-„Agemunė-Šefas“ pirmasis įmušė į kauniečių vartus, bet principingai aikštėje teisėjavęs Simno arbitras (neatvyko skirtieji) Juozas Krasnickas įžvelgė nuošalę ir įvarčio neįskaitė nors vietinis šoninis teisėjas vėliavėlės nepakėlė. Kuriozinis atvejis su teisėjais įvyko dėl klaidingos informacijos. Skirtoji teisėjų brigada nuvyko į Alytų, manydami, jog „Politechnikos“ varžovais bus „Alytis“. Mes priėmėm tai kaip komplimentą.

1970 metai. Simno „Dzūkijos“ jauniai
„Dzūkijos“ jaunių komanda, kaip ir pagrindinė sudėtis, zonos pirmenybėse užėmė pirmąją vietą. Lietuvos jaunių čempionate pateko tarp aštuonių pajėgiausių komandų ir čia lapkričio 6 d., pabirus pirmosioms tų metų snaigėms, pakeliui į pusfinalį, Naujosios Vilnios stadione nusileido Vilniaus „Inžinerijai“ 0:3, kurios gretose žaidė geriausi jaunieji Vilniaus futbolininkai: TSRS jaunių rinktinės vartininkas Stasys Trainavičius, „Žalgirio“ debiutantas saugas Genadijus Žarkovas, veržlus puolėjas Ernestas Marcinkevičius (buvęs alytiškis) ir kiti. Beje, Simno jauniai gerokai patampė šeimininkų nervus ne tik rungtynių metu, bet ir po jų, kai paprašė parodyti komandos registracijos dokumentus, taip vadinamas korteles. Vilniečiai su savimi jų neturėjo ir jei varžybų organizatoriai būtų buvę principingi, turėjo anuliuoti rungtynių rezultatą ir įskaityti šeimininkams pralaimėjimą 0:3. Akistatoje su aktyviausiu Simno žaidėju Algiu Tamulynu, kuris nepaisė autoritetų nei aikštėje, nei už jos ribų, neišlaikė net inteligentiškojo vilniečių trenerio Stanislovo Paberžio nervai ir jis tarė, kad jei būtų jaunojo įkyruolio tėvas, įkrėstų jam „beržinės košės“ į užpakalį. Štai, kokios emocijos virė ir jaunių futbole.

Simno „Dzūkija“ „A“ klasėje
1971 metais Simno „Dzūkija“ debiutavo Lietuvos futbolo pirmenybių „A“ klasėje. Debiutas namuose „Dzūkijai“ buvo sėkmingas, įveikta gilias futbolo tradicijas turinti Mažeikių „Elektra“ 1:0, o pergalę lėmusį įvartį įmušė galbūt talentingiausias simniškis A. Tamulynas-„Agemunė-Šefas“, tas pats, kuris po armijos 1973 metais žaidė bronzinėje „Dainavoje“.

1971 metai. Simno stadione po rungtynių su Mažeikių „Elektra“
Simno „Dzūkijos gretose“ buvo ir daugiau gabių, dar aštuoniolikos neturėjusių moksleivių, kurie baigę vidurinę mokyklą išvyko studijuoti ir žaisti stipriose miestų komandose. Mano klasiokas ir komandos draugas R. Klimavičius kitą sezoną jau žaidė Alytaus „Dainavoje“, su kuria pirmą kartą 1972 metais tapo bronziniais prizininkais. Vėliau studijavo Kauno kūno kultūros institute (KKI) ir atlaikęs trenerių Algirdo Klimkevičiaus ir Vygando Leko krūvius rungtyniavo „Atleto“ ekipoje, po instituto tapo treneriu, futbolininko karjerą tęsė „Dainavoje“, o baigęs aktyviai žaisti, futbolo paslapčių ir dabar moko jaunuosius alytiškius. Kitas Simno talentas Bronius Malžinskas (deja, prieš keletą metų iškeliavęs Anapilin) buvo kviečiamas į Vilniaus „Žalgirio“ meistrų kolektyvą, bet pasirinko… studijas Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI), o futbolo paslapčių mokėsi „Inžinerijoje“, kurios gretose kiek anksčiau buvo ir alytiškiai puolėjas E. Marcinkevičius bei universalusis V. Malinauskas-Watas. Bronius tikriausiai nesuklydo, gilindamas žinias nelengvose studijose „visiukuose“, sėkmingai pritaikė jas praktikoje, tapdamas solidžios įmonės vadovu, o ir futbolo neužmiršo, žaisdamas garsioje Kauno „Kelininko“ komandoje nuskynė ne vieną trofėjų, o karjeros saulėlydyje aštuoniasdešimtųjų pabaigoje kartu su R. Klimavičiumi pagelbėdavo ir Simno „Peletrūnui“ sėkmingai žaisti „A“ klasėje. Deja, jau netekome ir Broniaus. Kiek vėliau Kaune, KPI pradėjo studijas ir už „Politechniką“ žaidė centro gynėjas Valdas Stagniūnas (Lietuvos jaunučių čempionas Alytaus „Dainavos“ gretose).
Tęskim Simno kelionę „A“ klasėje 1971 metais. Antros rungtynės žaistos Alytuje prieš kitą Lietuvos futbolo senbuvį „Alytį“. Puiki stadiono veja nebuvo palanki simniškiams. Alytiškiai parodė, kas yra šeimininkai, įmušę tris „sausus“ įvarčius, nuleido „Dzūkijos“ futbolininkus ant žemės. Debiutantai po pralaimėjimo Alytuje „pradėjo buksuoti“ ir keliose rungtynėse iš eilės vėlgi taškų neiškovojo. Tuomet „Alyčio“ konkurentai, kita Alytaus komanda „Dainava“, žaidusi aukščiausioje lygoje, atėjo Simnui į pagalbą, paskolinusi keletą savo žaidėjų, kurie nepatekdavo į pagrindinę „Dainavos“ sudėtį. Jos treneris J. Kubilevičius pasielgė toliaregiškai, suteikė taip reikalingą žaidybinę praktiką alytiškiams, tuo būdu palaikydamas jų sportines kondicijas. Į Simną buvo komandiruoti keturi „Dainavos“ atstovai.
Jauniausias iš jų, eksvilnietis Algis Bajeriūnas, nori nenori, o pravardė – „Bajeris“, turėjo lipte lipt, bet mes taip jo nevadinom net „už akių“, nes buvo draugiškas, inteligentiškas, komunikabilus ir kuklus vaikinas, savo meistriškumu pranokęs kitus. Turėjo brolį dvynį, taip pat futbolininką. Algis jau tuomet galėjo žaisti „Dainavos“ pagrinde. Buvo techniškas, sumanus, kūrybingas 21 metų futbolininkas, Vilniaus futbolo mokyklos auklėtinis, žaidęs sostinės „Pažangos“ vienuolikėje. Tik baigęs tarnybą armijoje (ten žaidė Rygos ASK), trenerio J. Kubilevičiaus pakviestas į „Dainavą“. Tačiau tarp saugų buvo tokia didelė konkurencija, kad net šiam puikiam futbolininkui trumpai teko pažaisti Simne, kad netrintų atsarginių suolelio, o reikalui esant, geros sportinės formos įsijungti į „Dainavos“ gretas. Tuo metu, būdamas abiturientu, Simno garbę gyniau ir aš. Likimas lėmė, kad po kelių metų su A. Bajeriūnu abu žaidėme Vilniuje „Komunalininko“ komandoje, kurioje karjerą bebaiginėjo buvęs Vilniaus žalgirietis gynėjas E. Liaudanskas. Vėliau Algis dirbo šalia Vilniaus esančiame Buivydiškių technikume fizinio lavinimo dėstytoju bei sudomino mergaites treniruotis futbolą.
Alytiškis Juozas Cickevičius-„Cycė“. Šis kiek vyresnis centro puolėjas, bet dėl traumų negalėjęs žaisti ankstesniame savo lygyje. Visada prieš rungtynes kojų raumenis įtrindavo, taip vadinamais „gyvačių nuodais“, kurie skleidė baisią smarvę. Nemanau, kad tai buvo jo taktinė gudrybė, bet varžovų gynėjai dažnai jį palikdavo be priežiūros, o jis jiems to neatleisdavo ir baudė įvarčiais.
A. Sinkevičius-„Sinkė“ prieš keturis metus jau mušė įvarčius į Simno varžovų vartus. Kaip ir anksčiau tebebuvo toks pat greitas krašto puolėjas, kad man, stajeriui, toli buvo iki jo startinio greičio. Gerai, kad žaidėme vienoje komandoje.
A. Telšinskas suteikė komandos žaidimui solidumo, ramumo, juolab, kad jis buvo ir puikus šaškių meistras, tad aikštėje matė situaciją keletu ėjimų į priekį. Rungtyniauti šalia alytiškių jauniems „Dzūkijos“ futbolininkams buvo patirties mokykla. Juolab, kad naujieji komandos draugai nevaidino, buvo šmaikštūs pasakoriai ir, kas svarbiausia, turėjo nemenką žaidybinį patyrimą bei norą juo dalintis.
Įsijungus alytiškiams, kurį laiką grįžome į pergalių kelią, laimėdami prieš Šilutės „Pamarį“ 5:3, Pabradės „Modulį“ 3:0. Atsirevanšavome nuvažiavę į Uteną „Uteniui“ 2:1. Nesiplečiant, simniškiams sezono pabaiga, švelniai tariant, nebuvo tokia sėkminga, o „Alytis” su buvusio Kapsuko „Sūduva“ tais metais liko viena iš pirmaujančių komandų.
Simno futbolo veteranų – Garbės prezidento Petro Levinsko bei į čia atsikėlusio KKI absolvento, buvusio kėdainiškio, Juozo Augutavičiaus draugiški ryšiai su „Dainavos“ treneriu J. Kubilevičiumi padėjo simniškiams stiprinti komandą. Alytiškis treneris davė naudingų konsultacijų, atskleidė taktikos niuansų. Reikalingų žaidėjų migracija tarp Alytaus ir Simno leisdavo „užkaišioti“ nežymias spragas sudėtyje. Ne kasmet alytiškiai būdavo įtraukiami į Simno komandą. Netgi atvirkščiai, Simno moksleiviai pradėjo važinėti į Alytų ir tapdavo rajoninės sporto mokyklos įvairių amžių futbolo rinktinių nariais. Tai R. Klimavičius (žaidė ir „Dainavoje“), Valdas Stagniūnas (vėliau žaidė Kauno „Politechnikoje“) , Alvydas Verbickas (deja, miręs), Vytautas Krutulis (baigė Vilniaus universitetą fizikos fakultetą, žaidė „Moksle“, dabar Klaipėdoje jaunimo technikos centro direktorius), Romas Blaževičius (deja, jau netekom Romo).

Vėl su senais varžovais

„Dzūkijos“ kapitonas Vytautas Krutulis (balti marškinėliai) pakelia 1974 metų futbolo sezono atidarymo vėliavą Simne
Alytiškiai Simne vėl žaidė po trejų metų – 1974. Tik ką grįžęs iš armijos alytiškis Vaclovas Sinkevičius-„Sinkė“ jaunesnysis (kaip ir anksčiau Simne žaidęs jo vyresnis brolis Algis) bei aštuoniolikametis Volodia Pataškinas buvo pilnateisiai Simno „Dzūkijos“ komandos nariai. Pradėjo naudingai žaisti jau nuo pirmų sezono rungtynių beveik iki sezono pabaigos. Vaclovas anksčiau mokėsi Panevėžio internatinėje sporto mokykloje bei žaidė Lietuvos moksleivių rinktinėje. Buvo krašto gynėjas, o Volodia – veržlus ir rezultatyvus puolėjas. Jauni, draugiški ir linksmi vaikinai padėjo ne tik aikštėje bet ir „statė tiltus“ tarp Alytaus bei Simno, buvo mėgiami (esant tokio amžiaus ir mylimi) vietinių merginų (juolab, kad jaunesnysis „Sinkė“ puikiai šoko), kas nesukeldavo pavydo tarp komandos draugų nei už gerą žaidimą, nei už veiklą po rungtynių, nes kiekvienas turėjom savo nišą… .

 

[Ketvirtos dalies pabaiga. Bus daugiau]

Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS (papildyta)

ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (3 DALIS)

Trečioji dalis apie Alytaus futbolą ir įsimintinus įvykius. Ši dalis paįvairinta Alberto “Šekspyro” Antanavičiaus daina, skirta vakų futbolo puoselėtojui ir treneriui ANTANUI BYTAUTUI. Garažų klipų studija, neatsiklausus Alberto, sumontavo filmuką iš Vytauto Stenevičiaus surinkto nuotraukų archyvo ir tiki, jog Albertas nepriešaraus.

Futbolas – mūsų likimas (treneriui A. Bytautui) || Muzika & žodžiai:: Albertas “Šekspyras” Antanavičius || Garažų Klipai

https://youtu.be/b LTziyk1K3E

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Pušynas“ – vaikų futbolo komanda
Didžioji dauguma „Dainavos“ komandos-čempionės žaidėjų buvo alytiškiai ir čia pradėjo mokytis futbolo paslapčių. Dzūkijos sostinės vaikų futbolas buvo bene stipriausias Lietuvoje praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais, o vaikų futbolo komandos „Pušynas“ vardas į miesto ir Lietuvos futbolo istoriją įrašytas tokio pat ryškumo raidėmis kaip ir „Dainavos“. Dzūkeliai savo pergalėmis garsino miestą ne tik gimtinėje, bet ir sąjunginėse „Odinio kamuolio“ varžybose, atstovaudami Lietuvos jaunučių ir jaunių rinktinėms.
Iš Užvenčio kilęs Kauno KKI absolventas Antanas Bytautas 1966 metais atvyko į Alytų. Čia tapo puikiu ir gerbiamu treneriu, ugdydamas iš Alytaus berniukų puikius futbolininkus… Visas būrys jo auklėtinių žaidė Lietuvos rinktinėse: pradžioje – moksleivių, vėliau – darbščiausieji ir gabiausieji – suaugusiųjų.

Futbolo treneris ANTANAS BYTAUTAS

Kiti, baigę futbolininko karjerą, nepakabino „bucų“ ant „cveko“, o nuėjo trenerio pėdomis, tapdami vaikų futbolo treneriais: Remigijus Klimavičius, Antanas Makštutis, Rimas Pisaravičius (deja, jau mus palikęs amžinai)… Laikas nenumaldomai bėga ir jau trys mano klasės draugo R. Klimavičiaus sūnūs: Remigijus, Robertas ir Šarūnas taip pat patraukė pramintu tėčio keliu bei padeda jauniesiems futbolininkams tobulėti. Auga ir šakojasi žemaičio A. Bytauto pasodintas futbolo medis Dzūkijoje. Galima sakyti, kad A. Bytautas yra Alytaus vaikų futbolo tėvas, o Dzūkijos dainiaus Alberto Antanavičiaus – ir krikštatėvis. Mat jis davė gabiam futbolininkui, bet neramios ir poetiškos sielos vaikiui „Šekspyro“ pravardę visai to nenorėdamas. Kad Albertas rašo ir eiles, treneriui pašnibždėjo jo auklėtiniai vaikai. „Tai rašai, kaip koks Šekspyras“, – mąsliai ir nuoširdžiai tarstelėjo treneris, jusdamas giminingą maištingo jaunojo futbolininko sielą. Juk ir pačiam A. Bytautui giliai širdyje tūnojo meilė dainai, poezijai. Žodis kaip paukštis – išlėkė, o vaikai yra vaikai, pasigavo ir štai Alytus turi savo „Šekspyrą“. Kupinas jėgų „Šekspyras“ nestokojo pasitikėjimo savimi ir manė, kad jis „visus aploš atrodo viena koja“. Auklėtiniui skirdamas didelį dėmesį jį lenkė tarsi medį, kol šis buvo jaunas ir lankstus, puoselėjo, kad per daug „nesišakotų“, o savo gyvybingumą ir energiją nukreiptų reikiama linkme ne tik futbolo aikštėje. Mokyklos laikais Albertas žaidė Lietuvos moksleivių rinktinėje. Vaikystės ir jaunystės pomėgį futbolui išsaugojo iki šiol.

Abertas “Šekspyras” Antanavičius su žmona Janina. Mokyklos laikais Albertas žaidė Lietuvos futbolo moksleivių rinktinėje

Poezija ir daina jam jau daugiau nei pomėgis. Šia Dievo dovana Alytaus „Šekspyras“ dosniai dalijasi su kraštiečiais savojoje dainuojamoje poezijoje, apdainuodamas Dainavos krašto išvaikščiotas vietas bei dzūkų godas. Neliko skolingas Albertas už duotą „antrąjį vardą“, sukurdamas eiles apie Alytaus futbolą, kurias įkėlė į smagią dainą ir dedikavo savo pirmajam treneriui.
Dar vienas glūkoidas V. Malinauskas-Watas taip pat „perėjo per A. Bytauto rankas“. Gaila, kad vaikai treneriui nepašnibždėjo, jog Watas gražiai dainuoja, tai šiandien matyt, Alytus turėtų ne „Watą“, o „Karuzą“, galbūt „Robertino Loreti“ ar „Kiprą Petrauską“. Mano pirmas susitikimas su Watu įvyko 1967 metų vasarą, kai atostogavau pas pusbrolį Albiną Stanaitį, gyvenusį Liepų gatvėje. Greta Liepų ir Medelyno gatvių sankryžos, dulkėjusioje dykynėje, gatvės vaikai žaidėm futbolą. Buvo toje kompanijoje ir Wato jaunesnis brolis Romas „Molis“ (Bytauto auklėtinis), Jeronimas Palukaitis „Siera“, Sipavičiukai – Bronius su Vyga, mano pusbrolis Albinas (trumpai lankė pas Bytautą) bei kiti savamoksliai „pylkės“ spardytojai. Pasirodė už mus pora metelių vyresnis Watas su tikru odiniu kamuoliu. Pažongliravo galva, kojomis., pamušė petimi… Meistras, ką besakysi. Paskirstė mus į komandas. Žaidžiam. Jis su broliu vienoj komandoj, aš buvau kitoj. Koks džiaugsmas, kai Watui mus „maustant“ man pavyko padarius beveik „špagatą“ iš jo vieną kartą atimti tą tikrą odinį futbolo kamuolį. Į tai iš virtuozo išgirdau tik trumpą „Ooo…“, reiškusį nuostabą. Ko gero, tai buvo pirmas komplimentas man skirtas už futbolą. Žinojau, kad jis „tikras futbolistas“, žaidė už Lietuvos moksleivių rinktinę. Jaučiau pagarbą ir, ką čia slėpti, baltą pavydą. Beje, kaimynystėje, Liepų gatvėje, gyveno ir dar du „tikri futbolistai“ – broliai Žukauskai Benas ir Arnoldas „Aninė“. Šie „buvo metuose“, jau bernai.

Glūkoidai: Vytas “Watas” Malinauskas ir smuikininkas Algirdas Verbauskas Alytaus stadione apie 1973.

Nuo vaikystės pažinojau ir auksinės „Dainavos“ puikų žaidėją, gynybos ramstį ir atakų organizatorių Romą Dumbliauską „Dumblę“. Tik ta pažintis savotiška, aš jį pažinojau, jis manęs ne. Romas tada mokėsi Simno internatinėje mokykloje (nepainioti su dabar tem esama pagalbine internatine mokykla), aš – Simno vidurinėje. Man buvo 11 ar 12 metų, o jis pora metelių vyresnis… Žiema Simne. Ji tada būdavo tikra, sniego į valias ir skatino draugystę su slidėmis ar pačiūžomis. Pamenu, kaip mažasis Romas su slidėmis nutrūktgalviškai leisdavosi nuo Simno šventoriaus kalno pro siaurus vartelius tvirtoje akmeninėje bažnyčios tvoroje, o įsibėgėjęs smagiai šokdavo nuo iš sniego supilto tramplino. Nepaisant mažo ūgio buvo sportiškas ir judrus. Dar iki armijos pradėjo žaisti už „Alytį“. Kaip sakė Watas: „Grįžo iš kariuomenės ir mes jo nepažinom. Ūgtelėjęs kone 10 cm, sustiprėjęs fiziškai, o puikus kamuolio valdymas ir koordinacija niekur neprapuolę“. Suprantama, „Dainavai“ toks žaidėjas, ir dar alytiškis, labai ir labai tiko.
Grįžtant į mūsų kartos moksleiviškus laikus, pasakysiu, kad tuomet Simno internate gabių vaikų netrūko nei mokslui, nei muzikai, nei sportui. Anksčiau populiarus bardas, country muzikos Lietuvoje pradininkas Gintautas Babravičius-Simas, „Dainavos“ saugas, KKI absolventas Remigijus Klimavičius iki 9 klasės, kaip ir „Dumblė“, mokslus ir gyvenimo pradžiamokslį krimto Simne. Labai kieti buvo Simno internato jaunieji šaškininkai tarp respublikos mokyklų laimėję pirmąją vietą iki 14 metų amžiaus vaikų grupėje. Tarp jų buvo Vytautas Krutulis. Jis vėliau šaškes ir šachmatus iškeitė į futbolą. Buvo judrus, nors ir moksliukas. Tačiau mokslų nekeitė į nieką, jie buvo pirmiausia, o futbolui irgi radosi sava vieta. Puikus loginis mąstymas jam labai padėjo kaip futbolininkui žaisti gynybos grandyje, skaityti galimus įvykius aikštėje keletu ėjimų į priekį. Tą pastebėjęs A. Bytautas pradėjo Vytautą, jau besimokiusį Simno vidurinėje mokykloje, ir kitus Simno berniukus: R. Klimavičių, Alvydą Verbicką, Valdą Stagniūną, Romą Blaževičių kviesti žaisti už Alytaus sporto mokyklą. Jie pateisino trenerio lūkesčius, o trys pastarieji su „Dainavos“ jaunučių komanda tapo Lietuvos čempionais.
A. Bytauto vaikams futbolas nesibaigdavo niekad. Gainiojo jie kamuolį ir per treniruotes, ir po jų. Moksleiviškų vasaros atostogų metu vyko gatvių turnyrai, atskleisdami naujus talentus, kurie žaidė komandose su skambiais „Spartako“, „Lokomotyvo“ ir kitais pavadinimais. Skiriami buvo ir individualūs prizai geriausiems kiekvienos pozicijos žaidėjams. Atėjus rudeniui – vėl treniruotės ir varžybos. Tokioje aplinkoje augo ir glūkoidas, tikras dzūkas, pavarde Žemaitis, vardu Algis, kurį tikras žemaitis A. Bytautas taip pat mokė gyvenimo ir futbolo abėcėlės. Norint išvardinti visus gabiausius trenerio A. Bytauto auklėtinius būtų galima sukurti specialų kalendorių, kuriame kiekvienai datai ar abėcėlės raidei rastumėme tinkamą vietą jo mokiniui vietą.

[Trečios dalies pabaiga. Bus daugiau]

Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS (papildyta)

ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (2 DALIS)

Tęsiame seriją rašinių apie Alytaus futbolą. Padėka Sigitui Petravičiui, Laimučiui Urbanavičiui, Broniui Matažinskui, Vytautui Matulevičiui už pastebėjimus. Jie labai svarbūs, nes papildo Vytauto „San Simno“ Stanevičiaus  ambicingą užmanymą aprašyti futbolo žingsnius Alytuje. Vienam tai padaryti žiauriai sudėtinga ir, nors Vytas jau nuveikė titanišką darbą, Jūs savo komentarais-papildymais padėsite jam. Taip visi kartu pasieksime gražų tikslą su pretanzija į Alytaus mikrowikifutbolpediją.

VYTAUTAS STANEVIČIUS

„Dainavos“ kelias į viršūnę

„Dainava“ greit kopė į Lietuvos futbolo aukštumas. Pakrikus „Alyčiui“ stipriausi Alytaus futbolininkai tapo J. Kubilevičiaus auklėtiniais. Komanda stiprinosi savo gretas ir patyrusiais „legionieriais“ iš Kauno, Suvalkijos. Debiutavo vietiniai jauniai Rimas Pisaravičius, Romas Elsneris. Perspektyvūs buvo Antanas Makštutis, Aurelijus Vilkinis, Algis Žemaitis, Romas Vidžiūnas. Treneris iš vietinių bei kviestinių žaidėjų padarė tvirtą kolektyvą, kurie sugebėjo „Dainavoje“ atskleisti stipriausias savo savybes, pajungdami jas komandiniams interesams. Nenuostabu, juk pats alytiškis J. Kubilevičius buvo didelis autoritetas žaidėjams. 1953 metais tapo Lietuvos moksleivių čempionu. Vėliau, studijuodamas LŽŪA Miškų fakultete, pats puikiai žaidė tuomet stiprioje Kauno „Limos“ komandoje, tapdamas Lietuvos čempionu ir dukart „Tiesos“ taurės laimėtoju. Iš gausios šeimos kilęs treneris žinojo darbo kainą, būdamas geras psichologas mokėjo nuteikti auklėtinius, kad sunkios treniruotės netaptų rutina. Tai atsakas tiems skeptikams, kurie kalbėjo, jog kas čia tokio su tokiais stipriais žaidėjais skinti pergales. Komanda sudėtingas organizmas, kad sklandžiai funkcionuotų reikalingos gilios žinios, nuojauta, tikėjimas auklėtiniais, tėviška jų globa. Visa tai buvo J. Kubilevičiaus širdyje ir galvoje.
1970 metais debiutas aukščiausioje lygoje ir 6 vieta. Po metų žingsnelis atgal – septinti, o jau 1972 m. pirmą kartą iškovota bronza (tarp medalininkų ir simniškis Remigijus Klimavičius), kurios „Dainava“ neatidavė niekam ir po metų (joje žaidė kitas Simno atstovas Algis Tamulynas „Agemunė“). J. Kubilevičiaus auklėtiniai subrendo didesnėms pergalėms ir tarsi to patvirtinimas bei ambicijų pademonstravimas – lygiosiomis 1:1 sužaistos draugiškos rungtynės su Vilniaus „Žalgirio“ meistrais. 1975 metais komanda užkopė į Lietuvos futbolo viršūnę, padovanodama Alytui kol kas vienintelį čempionų titulą. Tų laikų Lietuvos čempionai negalėjo atstovauti gimtam kraštui Europos čempionų taurės turnyre dėl mums visiems žinomų priežasčių. Tad Watas su komandos draugais neturėjo galimybės išbėgti į Europos stadionų žaliąją veją. Norint suvokti šio neeilinio Alytui pasiekimo reikšmę norom nenorom tenka prisiminti trenerio J. Kubilevičius vienam susitikime pasakytus žodžius, jog jis netikįs, kad per artimiausius 100 metų alytiškiai kada nors vėl taps Lietuvos čempionais. Auksą iškovojo su šiais žaidėjais: buvusiais vilkaviškiečiais komandos kapitonu Antanu Janušaičiu ir vartininku Sigitu Krapavičiumi „Sigara“, alytiškiais aikštės žaidėjais kibiu ir kietu gynėju Juozu Aleksieriumi „Aleksu“, technišku, landžiu puolėju Algiu Eidukevičiumi „Liuba“, aikštės vidurio valdovu, tarsi kokiu Bakenbaueriu, Romu Dumbliausku „Dumble“, jaunuoju Romu Elsneriu „Blondinu“, ramiu, patikimu centru gynyboje ekskauniečiu Kęstučiu Giedraičiu „Giedra“, lieknu, tačiau tvirtu ir ištvermingu krašto gynėju iš Alytaus, šeimyninės futbolo dinastijos pradininku Vytautu Grudzinsku „Grudze“, „legionieriumi“ dešiniuoju saugu Algiu Jurgutavičiumi, alytiškiais Stasiu Kazlausku, Juozu Laurinavičiumi „Lauru“, judriu, technišku, universaliu gynėju Vytautu Malinausku „Watu“, suvalkiečiu, bet Alytuje labai pritapusiu „bombardyriumi“, tarsi tų laikų koks Gerdas Miuleris pas vokiečius, Justinu Miliausku „Timu“ (vėliau tapo puikiu futbolo teisėju), kraštiniu saugu Algimantu Mateika, Vincu Plikaičiu. Beldės į čempionų komandos duris Jonas Eidukevičius “Jonelis”, Antanas Makštutis, Algis Balčiūnas “Balčė” ir kiti jauni žaidėjai. Vėliau jiems tos durys plačiai atsivėrė. „Senesnieji“, buvęs simniškis R. Klimavičius, R. Pisaravičius išvyko studijuoti į Kauno kūno kultūros institutą, Ernestas Marcinkevičius „Ernius“ į Vilniaus inžinerinį statybos institutą pas buvusį alytiškį „Inžinerijos“ trenerį J. Muliolį. Pirmieji du grįžo po studijų į Alytų. Vėliau į Alytų iš Kybartų persikėlė ir jų studijų bei „Atleto“ komandos draugas Kybartų futbolininkų Kochanauskų dinastijos atstovas Rimvydas.
Dar noriu sugrįžt prie „Dainavos“ gynėjo Wato. Tais laikais tarp futbolo mėgėjų buvo populiarus toks jumoristinis ketureilis:
„turėjo gynėjas puolėjo gyslelę,
o tokio gynėjo likimas baisus,
jis keturis priešo puolėjus apėjo
ir kirto į savo vartus“


Watas nors humorą ir mėgsta, priešingai šiam lyriniam nukrypimui, kirsdavo į varžovų vartus ir neretai įmušdavo įvarčius, kurie buvo reikalingi kelyje į auksą. Kaip jį apibūdino savo knygoje „Alytaus sportas“ žymi Lietuvos sporto žurnalistė, buvusi alytiškė Marytė Marcinkevičiūtė, tai „gynėjas, kuriam patinka mušti įvarčius“. Kad jis tą moka daryti įrodė ir vėliau žaisdamas „Poringėje“, vieną sezoną tapdamas rezultatyviausiu žaidėju nors žaidė gynėjo pozicijoje.
Be abejonės, J. Kubilevičius dirbo kantriai siekdamas tikslo. Komanda savo kilimą pradėjo iš žemiausios Lietuvos čempionato lygos 1967 metais. Naujai suburta komanda vadinosi „Statybininku“. Greit buvo pervadinta į „Dainavą“. Alytaus futbolo veteranas ir „Dainavos“ kūrėjas J. Kubilevičius su bendraminčiais didelės diplomatijos, entuziazmo dėka šia idėja uždegė Alytaus statybos tresto vadovą Kazimirą Šimčiką, profsąjungų lyderį Vytautą Daniškevičių. Čempionų titulai savaime neateina, čia ne loterija, bet fortūna, kurie nebodami sunkumų atkakliai treniruojasi galų gale nusišypso. Čempionai žino kiek pastangų reikėjo, kad užsitarnautų jos palankumą. Prie pergalės prisidėjo ir Alytaus sirgaliai gausiai ateidavę palaikyti mylimos komandos bei dideli futbolo entuziastai, Alytaus futbolo simboliai a. a. Romas Zaviliauskas „Zavilė“ į rungtynes oriai ateidavęs su laikraštuku rankoje kartu su broliu a. a. Algiu. Šis nevengė atsakingų futbolo teisėjo pareigų. Šiltu žodžiu norisi paminėt didelį futbolo mylėtoją Alytaus rajoninio laikraščio redaktorių a.a. Stanislovą Pleskų, neapleisdavusį nei vienų „Dainavos“ rungtynių bei prieš keletą savaičių, deja, amžiams iškeliavusį Alytaus futbolo metraštininką Romą Trubnikovą. Prisidėjo visi, paminėti ir nepaminėti herojai, eiliniai mėgėjai, visi kas svajojo apie Alytaus futbolo pergales, mylėjo šį žaidimą, nes meilė bei entuziazmas verčia kalnus ir padeda svajonėms išsipildyti. Čempioniška sėkla buvo gaji! Tais metais gimė Žydrūnas Grudzinskas, „Dainavos“ gynėjo Vytauto sūnus. Tėvo pavyzdžiu tapo futbolininku, gynė Lietuvos garbę rinktinėje. Dabar yra futbolo mokyklos Vilniuje direktorius ir pats brandina jaunuosius talentus bei per televiziją labai kvalifikuotai komentuoja futbolo rungtynes iš įvairių pasaulio stadionų, deja… sėdėdamas studijoje. Klausant jo malonaus balso tembro, manau net moteris nenorės perjungti kanalo, bei nejučiom susirgs futbolu…

[Antros dalies pabaiga. Bus daugiau]

Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS

ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (1 DALIS)

“The Long And Winding Road” – taip dainavo bitlai 1970. Po penkerių metų Alytaus “Dainavos” vyrukai iškovojo Lietuvos futbolo auksą. Vingiuotu keliu eina Alytaus futbolas. Su pergalėm ir nuopuoliais. Apie tai penki akcentai, penki straipsniai.

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Futbolas populiaresnis už… krepšinį?

Tarp glūkoidų yra gražaus balso savininkas Vytas Malinauskas “Watas“. Šiame draugų sambūryje visi žino, kad jis žaidė čempioniškoje 1975–ųjų metų Alytaus „Dainavoje“. Kaip pats sakė, grįždami namo po rungtynių svečiuose, visa komanda tradiciškai traukė „Dainavos“ himną, kuriuo palaikydavo komandinę dvasią ir tapdavo vėl vieningi tarsi kumštis. Balsingi vyrai mėgo lietuviškas melodijas, pamėgdžiojo „Bitlus“, kartodavo ir „Aisčių“ „gabalus“, taip atsipalaiduodami ir nusimesdami neseniai žaistų rungtynių įtampą. Tas vieningumas, draugiškumas išliko ir iki šiol. Po tiek prabėgusių metų komandos draugai kasmet Naujųjų išvakarėse prie buvusio „Žuvinto“ restorano renkasi į susitikimą pasidalinti gyvenimo džiaugsmais bei rūpesčiais. Tad nutariau glūkoidus supažindinti su Wato jaunystės laikų Alytaus futbolo istorijos momentais. Juk tuo metu be „Aisčių“, Alytus galėjo didžiuotis ir „Dainava“. Simnas – Dzūkijos sostinės pašonėje. Futbolo klimato atšilimas Alytuje paskatino ir Simno futbolo „želmenėlių“ subujojimą. Tai matydami, Alytaus futbolo specialistai juos prijaukindavo savo žaliojoje vejoje, nors joje, aišku, gražiausiai ir tankiausiai žaliavo pačių alytiškių pasodinti bei puoselėti „daigeliai“. Ne vienas simniškis išbėgdavo į žaliąją futbolo veją vilkėdamas reprezentacinės Alytaus vienuolikės sportinius marškinėlius. Jaunoji futbolininkų pamaina iš Simno taip pat nelikdavo nepastebėta Alytaus sporto mokyklos guru Antano Bytauto. Savo ruožtu, alytiškių futbolininkų pavardes buvo galima rasti Simno, dar dažniau, Butrimonių komandų rungtynių protokoluose. Be abejo, alytiškiai gynė įvairiu laiku mieste egzistavusių komandų: „Kooperatininko“, „Ūkmašinos“, „Poringės“, „Snaigės“ ir garsiojo bei taip Alytaus futbolo mėgėjų mylėto „Alyčio“ garbę. Vartininkas Lionginas Kuprys ir Jonas Kubilevičius Alytaus stadione. Čia gražiai matosi užrašas ant krūtinės – “Dainava”. Alytaus stadionas. J. Kubilevičiaus fotoarchyvas Jonas Kubilevičius smūgiuoja kamuolį. Kokia ekspresija! Jonas atstovauja Kauno “Limą” (darome prielaidą).J. Kubilevičiaus fotoarchyvas Alytus, kaip ir visa Lietuva futbolą „atrado“ po Pirmojo pasaulinio karo, kuris ilgą laiką pas mus buvo populiaresnis už krepšinį. Pirmoji pažintis neužsitęsė. Kitu bandymu, 1931 metais žaidžiamos rungtynės su Kalvarija. Debiute pralaimėjimas 3:4. Antrose rungtynėse sutriuškinti Lazdijai 7:0.Tačiau oficialiai Alytaus futbolo istorija skaičiuojama nuo 1935 metų, kai buvo įkurta Šaulių sąjungos komanda „Dainava“. Dabar futbolo sezonas praktiškai tęsiasi visus metus. Per TV stebime Anglijos Premier lygos kovas, mėgaujamės Čempionų lygos atkrintamųjų varžybų šedevrais. Sulaukėme Lietuvos rinktinės pavasario egzaminų sesijos pasaulio čempionato atrankoje, kuomet stebint beveik šimtatūkstantinei auditorijai Vemblyje garbingai laikėme šį sunkų egzaminą, stengdamiesi paslėpti sisteminius mūsų futbolo trūkumus. Normalu, kad įsibėgėjant pavasariui, dažniau plaka futbolo aistruolių širdys, bunda viltys, gal ir vietiniam fronte bus permainų (kažin?), juk savi marškiniai arčiau kūno. Alytaus futbolo veteranams sugrįžta principingų kovų bei pergalių vaizdai. Taip ir gyvena miesto prie Nemuno futbolo mėgėjai prisiminimuose ir viltyse. Prisiminti jiems yra ką. Vieni, stebint tūkstančiams (nesuklydau) alytiškių, rodos, dar taip neseniai, vadovaujant šviesaus atminimo legendiniam treneriui Jonui Kubilevičiui, “Dainavos” gretose 1975 metais nukalė čempionišką auksą. Kiti, buvo tos pergalės liudininkai ir įkvėpėjai.

Pėdsakai aikštėje

Tačiau ir iki tos reikšmingos komandinės pergalės Alytus turėjo savo numylėtinių, ryškių individualybių ir miesto futbolui ištikimų patriotų. Vienas jų, – Leonidas Dobrovolskis, tarp savęs sirgaliai paprastai jį vadino Lionka arba „Dobra“, geriausias savo futbolininko karjeros metais vos neperžengė Maskvos „Spartako“ komandos slenksčio, bet dažnas futbolininkų palydovas traumos jį prie šio slenksčio ir sustabdė. Kiek leido sveikata žaidė Alytuje ir tą darė puikiai nors traumos padariniai ribojo jo galimybes. Ne vienus metus buvo „Alyčio“ kapitonu, vėliau ir treneriu. Jo jaunesnysis brolis Nikolajus – Kolka „Dobra“ neprasčiau draugavo su odiniu kamuoliu. Kviestas į Vilniaus „Žalgirį“ ten neužsikabino, juk komandų senbuviai vargiai norėjo, kad atsirastų šalia perspektyvus konkurentas. Kiek vėliau Kolka tiems, kurie nepanoro matyt jo perspektyvų saldžiai atkeršijo namuose įvarčiu į „Žalgirio“ vartus per draugiškas rungtynes. Būdamas aukštesnio meistriškumo futbolininku nei komandos draugai, liko žaisti Alytuje.

Būsimieji Lietuvos futbolo čempionai Alytaus “Dainava”. Šį kartą – bronziniai 1973.

Vaikystėje pats savo ausim girdėjau, kai po rungtynių, šone tribūnos pastatytoje metalinėje vandens prausykloje, skirtoje praustis šaltu vandeniu futbolininkams, vandens procedūras atliekant Kolkai, sirgaliai jo paklausė: „kodėl jis čia, o ne „Žalgiryje“? Šis, liedamas šaltą vandenį ant savęs, jau ruošėsi sirgaliams atsikirsti, bet vyresnysis brolis, besišypsodamas, atsakė už jį su jam būdingu šmaikštumu: „geriau kaime pirmam nei mieste paskutiniam“. Nei jis tam mieste būtų buvęs paskutinis, nei ką, bet į stipresnes Lietuvos komandas neperėjo, liko ištikimas Alytui. Senjoriško amžiaus futbolo mėgėjų atmintyje išliko ir įvairių kartų Alytaus žaidėjų: V. Čepulio, vartininko Jono Muliolio, J. Kubilevičiaus „Kubylos“, A. Balsiukevičiaus, Juozo Račkausko “Račkaus”, V. Ramanausko „Rainio“, brolių Verknių, vartininko Liongino Kuprio, Valentino Lubenickio – Valkos, Beno Žukausko jo brolio Arnoldo „Aninės“, Valdo Mikelionio “Makarono”, Juozo Zabitos, vartininko Vaitkevičius „Degtuko“ (Romo “Cveko” Vaitkevičiaus vyresnysis brolis), Kazio Kazlausko „Kažos“, Romo Plauskos, Edmundo Platūkio, Vinco Prusko, Gintauto Šarakausko „Šaro“, Vytauto Atmanavičiaus „Atmos“, Stasio Armanavičiaus „Bočkos“ ir kitų žaidimas. Na, o iš Alytaus futbolo istorijoje buvusių puikių vartininkų galima surinkti visą simbolinę vienuolikę be kitų grandžių žaidėjų, tokia dosni šiais talentais smėlinga Dzūkijos žemė. Net Lietuvos žurnalistų futbolo rinktinės vartininkas Tautvydas Vencevičius (buvusio Lietuvos rinktinės saugo Donato Vencevičiaus brolis) kilęs iš Alytaus. Galime didžiuotis, vartininkų čia priaugo tarsi grybų ir ne bet kokių, o lyg grybų karalių – baravykų. Turbūt įsižeistų alytiškis jei paklaustumėte, ar žino Alytuje karjerą pradėjusius vartininkus Valdemarą Martinkėną (deja, tragiškai žuvęs), Gintarą Staučę, Žydrūną Karčemarską? Fantastika, ši trijulė iš Alytaus! Tegul neįsižeidžia, bet pakartosiu, tai įvairiu laiku buvę Lietuvos rinktinės vartininkai. Visi po du kartus buvo išrinkti geriausiais Lietuvos metų futbolininkais (šioje kategorijoje laureatu tapo ir alytiškis puolėjas Darvydas Šernas). Žydrūnas karjerą tęsia Turkijoje, o gindamas Lietuvos rinktinės vartus atrėmė tris 11 metrų baudinius. Valdemaras gynė ir Kijevo “Dinamo”, o Gintaras Maskvos “Spartako” vartus. Šiuo metu G. Staučė dirba Rusijos futbolo rinktinės, besiruošiančios 2018 metų pasaulio čempionatui, trenerių štabe ir yra vartininkų treneris. Tai labai aukštas jo patyrimo įvertinimas. Vieną pikantišką epizodą turbūt vargiai prisimena ir Gintaras, kad, neturėdamas aštuoniolikos, aštuoniasdešimtųjų metų viduryje vienose rungtynėse stovėjo ir Simno komandos, tokiu egzotišku pavadinimu, „Peletrūnas“ vartų stačiakampyje. Kiekvienam laikmečiui savas herojus – šešiasdešimtųjų pradžios patikimas, bebaimis vartų sargas buvo Lionginas Kuprys. Kitas iš tų laikų, jaunystėje garsaus vartininko Jono Baužos konkurentas (abu žaidė Lietuvos moksleivių rinktinėje) simniškis Evaldas Dainauskas, gynęs Alytaus garbę, studijavęs Kauno kūno kultūros institute ir žaidęs “Atleto” klube. Po studijų vietoj kareiviškų “čebatų” avėjo Rygos ASK (armijos sporto klubo) “bucus”. Ten tapo Latvijos čempionu, kandidatu į sporto meistrus, o „privalgęs“ kareiviškos košės žaidė legendinėje Šiaulių “Elnio” komandoje, buvo kviečiamas į Vilniaus “Žalgirį”, bet menisko trauma užkirto kelią tolesniam tobulėjimui. Dzūkijos trauka, namai jį vėl atvedė į “Alytį”. J. Kubilevičius stiprino “Dainavą” ir kvietė į ją, bet Evaldas padėjo tašką savo sportinėje karjeroje. Kitas iš Simno pakviestas labai jaunas vartininkas Antanas Smaidžiūnas 1967 metų spalio 22 dieną, draugiškose rungtynėse su Vilniaus “Žalgirio” meistrais, pakeitęs pagrindinį alytiškių vartų sargą šoklųjį J. Kiguolį “Zyzę”. Kaip išsireiškė alytiškis, „Zyzės“ žaidimo liudininkas Vytautas Matulevičius, „gerai vartus laikė vyrukas“ (jam pritariu). Pirmame kėlinyje „Zyzė“, antrame A. Smaidžiūnas su jaunatvišku įkarščiu gynė Alytaus reprezentacinės komandos vartus. Tą saulėtą rudens dieną mieste ažiotažas didžiulis, žiūrovų minios, tikra futbolo šventė. Kai alytiškis N. Dobrovolskis Kolka “nuginklavo” meistrų vartininką M. Averbuchą, senasis Alytaus stadionas tokio gausmo dar nebuvo girdėjęs. Vis tik iki pertraukos rezultatas tapo lygus. Antrame kėlinyje fiziškai geriau pasiruošę sporto meistrai į Kolkos akibrokštą atsakė dar trimis taikliais smūgiais, palaužę dzūkų pasipriešinimą, įveikė Alytaus rinktinę nors progų nestokojo ir šeimininkai.  Pralaimėta garbingai labiau patyrusiems
meistrams, 1:4. Ne gėda, juk vilniečių gretose žaidė sporto meistrai

Nuotraukoje Vilniaus “Žalgirio”meistrų komanda.  Po varžybų su Alytaus rinktine 1967 m. Vytauto Malinausko fotoarchyvas

Michailas Averbuchas, Algirdas Žilinskas, Stasys Ramelis, Povilas Jegorovas, Romas Biliūnas, Kazimieras Čepas…. Akivaizdu, kad jau tada Alytus galėjo žaisti aukštesniu lygiu Lietuvos pirmenybėse, tačiau iki aukso dar buvo ilgas aštuonių metų kelias. Per tą laiką Alytaus vartus „pilniavojo“ daugiau ar mažiau talentingi bei savaip geri, bet per anksti Anapilin pakviesti Petras Filonovas “Filė” („Filė“ žaidė ir Simne), Lietuvos moksleivių rinktinės vartininkai bei kandidatai į Tarybų Sąjungos jaunių rinktinę Algis Seilius ir žinoma, ne tik vartininkas, bet ir muzikantas, charizmatiškasis Romas Vaitkevičius “Cvekas”, kiek vėliau „Dainavoje“ įsitvirtino Romas Radivonas, po jo Bronislavas Geležiūnas (šiuo metu turi išsaugojęs gausią „Dainavos“ futbolo komandos relikvijų kolekciją).

Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS