Apmąstymai prieš Vėlines

Tempdami glėbius gėlių į kapines, tarsi patvirtiname, kad labiau mylime Anapilin išėjusius… Lietuvoje tūkstančiai pasiligojusių, vienišų ir užmirštų žmonių, kurių nelanko artimieji… Aplankykime juos! Jie mūsų laukia…

ANTANAS GRAMBA

gramba

MAN NEREIKIA NIEKO

Man nereikia liaupsių, man nereikia rožių –
Man užtenka tavo duriančių spyglių.
Man nereikia autostradų, vieškelių ir tolių.
Man užtenka tako – basom kojom akmenis jaučiu.

Man nereikia laiškų, nei balandžių pašto.
SMS langely – tuščia ir nyku.
Užpustytai širdžiai – viesulai kaimynai.
Veltui aš į tyrus tyliai tau šaukiu.

Grabalioju pirštais įnoringą raidę,
Kaip kadais gražuolę vasaros lauke…
Tik, deja, „SAMSUNG’ as“ – kaip tas jaučių jungas –
Išmeta „artoją“ ,  ir… „ariu“ šalia*…

Man nereikia nieko. Gal tik tavo žvilgsnio.
Pagaliau taurelės, žodžių mon ami**.
Anūkėlių riksmo, šurmulio naminio,
Su jumis man reikia laužo paupy!

Man nereikia nieko. Gal tik gyvo žodžio.
Gal perkūno trenksmo spengiančioj tyloj!
Aš visus jus myliu. Man visų jūs reikia.
Apie jus galvoju vakaro maldoj…

* “ariu” šalia – klaidingai renku tekstą mobiliajame telefone.

** mon ami – pranc. mano draugas, bičiulis

Ankstesnės Antano eilės:

Ką renkiesi: indulgenciją ar sąžinės priekaištus (2009)
Moters maratonas (2008)
Kelias į niekur (2008)
Taurelės išpažintis prasigėrusiam draugui (2007)

Ką renkiesi: indulgenciją ar sąžinės priekaištus

Antanas tęsia aktualių problemų nagrinėjimą pasirinkta forma – eilėmis. Galimybė išsipasakoti išpažinties metu savo paklydimus, gauti atleidimą, o rytoj elgtis dar  biauriau – labai patraukli. O gal kalbėtis su Aukščiausiuoju be tarpininkų ir sąžinės likučių bei valios pastangomis taisyti savo klaidas? O kaip Jūs manote?

ANTANAS GRAMBA

gramba

TYLI IŠPAŽINTIS

Vargonų muzika! Tu drebini skliautus,
O sielai juk ramybę dovanoji!
Kas patikėtų dumplių kuriama galia,
Kai tyliai prie Altoriaus atsistoji?

Į aukštą natą pakelta siela –
Žema nata man primena paikystę.
Į Nukryžiuotąjį su viltimi žvelgiu:
Šimtai akių kasdien į Jį nukrypsta!

Dar vos tik vakar išdaviau Tave,
O šiandien – vėl prie Tavo kojų…
Tu – mano atspara, viltis, šviesa!
Tau nuodėmėm kaskart…“atsidėkoju“…

Kaip Eucharistiją priimt protu ir širdimi,
Kai mintys juodos sielos neapleidžia?
Sugrįžęs gi namo, drabstaus purvais –
Tarsi Tau vėl aš spjaudyčiau į veidą…

Tavo erškėčių kelias – didi meilės pamoka!
Aš – mokinys – šios pamokos dar neišmokau …
Daugybę kartų pažadėjęs artimam atleist,
Tavo žaizdas tik…gilinau ir plėšiau…

2009, vasaris
__________________________________________________

Šv. Velykų proga palepinkim vienas kitą ne tik dailiai numargintais margučiais, bet ir šiltais, maloniais žodžiais!
__________________________________________________

Ankstesnės Antano eilės:
Moters maratonas (2008)
Kelias į niekur (2008)
Taurelės išpažintis prasigėrusiam draugui (2007)

Promilių vergo prisipažinimas

Iš Lietuvos radijo pranešimų: „Praėjusį savaitgalį sulaikyta 500 neblaivių vairuotojų … “

ANTANAS GRAMBA

gramba

KELIAS Į NIEKUR

Gal paskutinį kartą taurę į rankas imu
Ir girtas greitkelin iš šunkelio vairuoju.
Man šitas kaimo kelias per klaidus –
Nuo seno autostradoj aš „kaifuoju“ …

Man promilės vienos jau negana –
Dažnai ir nuo dviejų dar kraujas neužverda …
Tik patikėjęs „antpilo“ galia, aš šiandien
Vėl smagiai dumiu senąja ,,gelda“ …

Kelio ženklų visai neįžiūriu –
Į „tašką“ veda baltas dažų rėžis.
Nepajuntu, kaip priešprieša lekiu.
Matau: tuoj tuoj „manoji“ medin tėkšis !..

O, siaube! Piestu stojasi „Mazda“!
Akimirka – ir aš be batų …
Kaip sugrąžinti laiką spirale?!
Kažkur miške rauda gegutės tylą drasko.

Kokiu pagalbos skambinti varpu?!
Ne 112, ne 02, ne 01 …
Pajuskime žmogaus širdies dūžius
Ir atsakingas būkime kiekvienas!..

2008, birželis

Ankstesnės Antano eilės:
Moters maratonas (2008)
Taurelės išpažintis prasigėrusiam draugui (2007)

Motinos dienos proga – eilės

ANTANAS GRAMBA

Anksčiau pristačiau eilėraštį, kuriame „ kalbančios“ taurelės įvaizdžiu bandžiau atskleisti į alkoholio liūną puolusio žmogaus tragediją. Dabar skaitykite apie gyvenimo kasdienybę, kuri primena varginančią maratono distanciją … Ją, man regis, dažniausiai bėga moterys. Šiame eilėraštyje pabandžiau pažvelgti per moteriškos sielos prizmę.
Skambantis viltingas meilės motyvas lai įpareigoja mus, vyrus, savo supratimu, atjauta ir pagalba moteriai tą sunkų maratono kelią sutrumpinti …

Moters maratonas

Aš pavargau. Man norisi prisėsti.
Jau avalynę ir marškinėlius
Šiam ilgame kely baigiu nuplėšti.
„Ryga“, „Maliutka“ patvory seniai rūdija.
Aš dar „vežu“ … Dainuoja dar ir MIA.

Pavargo rankos. Nebelinksta keliai.
O dar vaikai, vaikų vaikai, vaikeliai …
Jų meilės klystkeliai, slėpynės ir nenorai –
Tarsi vakarių vėjų ir audrų neramūs šuorai.

Ir norisi tą finišo juostelę krūtine nukirsti.
Gal minutėlei jūroje audringoje nugrimzti …
Įveikus ilgą maratono kelią,
Ilgiuos tavęs – man širdį šitaip gelia!..

Paimk, brangusis, švelniai man už rankos
Ir vesk tenai, kur toliuos kelias rangos.
Kur taboro garsai skambės per visą naktį –
Gal čia aistroj sušoktume sirtakį!..

Apie skaudulius eilėmis

Pristatome įprastą žanrą, neįprasta tema – apie besaikį moonshaino vartojimą. Antanas niekada neturėjo dėl to problemų, bet karas keliuose, žmogiškos tragedijos paakino jį rašyti.

ANTANAS GRAMBA

gramba.jpg Esu 55 metų dzūkas. Rašau sau, deklamuoju vaikams, draugams ir anūkams. Į viešumą nelendu. Bandau išlaukti ir vertinti kritiškai tai ką rašau. Savo eilėraščius priskirčiau socialinei poezijai. Mane jaudina visuomenės problemos ir skauduliai. Žinoma, rašau ir apie meilę!..
Labai sunkiai ryžausi šiai publikacijai. Ilgai įkalbinėjamas draugų, pagaliau nutariau peržengti savąjį rubikoną.
Viena iš šiandienos visuomenės rykščių – girtavimas. Šia tema parašiau keletą eilių. Savo debiutui ir jūsų teismui pateikiu vieną jų. Degtinės skonį žinau. Niekada nuo jos nebuvau priklausomas, nors 3-ji metai visiškai nevartoju. Per „ kalbančios“ taurelės įvaizdį pabandžiau atskleisti į alkoholio liūną puolusio žmogaus tragediją …

TAURELĖS IŠPAŽINTIS PRASIGĖRUSIAM DRAUGUI

Marteno krosnies pragarą iškentus,
Kasdien nebylų priekaištą kenčiu.
Tu tarsi kalne prirakintas Prometėjas –
Aš tyliai tavo kepenis „lesu“…

Kodėl tuščia? Nė lašo „samanėlės“,
„Trejų devynerių“ ir „Starkos“ nebėra.
Apduję akys … Kūnas šlitinėjas …
Galvoj dar pinasi „Raudonrožių“ daina …

Staiga pradingo rūmų menės, smokingai, liokajai.
Nutilo smuiko muzika ir pažo juoko negirdžiu.
Užuot kvepėjus cigaru „HAVANA“, dabar langų
Valikliu ir net batų tepalu „trenkiu“…

Jau nespindi manasis krištolo „rūbelis“,
Dažnai šąlu palaikiam pastate …
Kodėl, bičiuli, taip aukštai užkopę,
Šiandieną murkdomės akivaro dugne?!.

2007 rugpjūtis