Tempdami glėbius gėlių į kapines, tarsi patvirtiname, kad labiau mylime Anapilin išėjusius… Lietuvoje tūkstančiai pasiligojusių, vienišų ir užmirštų žmonių, kurių nelanko artimieji… Aplankykime juos! Jie mūsų laukia…
ANTANAS GRAMBA
MAN NEREIKIA NIEKO
Man nereikia liaupsių, man nereikia rožių –
Man užtenka tavo duriančių spyglių.
Man nereikia autostradų, vieškelių ir tolių.
Man užtenka tako – basom kojom akmenis jaučiu.
Man nereikia laiškų, nei balandžių pašto.
SMS langely – tuščia ir nyku.
Užpustytai širdžiai – viesulai kaimynai.
Veltui aš į tyrus tyliai tau šaukiu.
Grabalioju pirštais įnoringą raidę,
Kaip kadais gražuolę vasaros lauke…
Tik, deja, „SAMSUNG’ as“ – kaip tas jaučių jungas –
Išmeta „artoją“ , ir… „ariu“ šalia*…
Man nereikia nieko. Gal tik tavo žvilgsnio.
Pagaliau taurelės, žodžių mon ami**.
Anūkėlių riksmo, šurmulio naminio,
Su jumis man reikia laužo paupy!
Man nereikia nieko. Gal tik gyvo žodžio.
Gal perkūno trenksmo spengiančioj tyloj!
Aš visus jus myliu. Man visų jūs reikia.
Apie jus galvoju vakaro maldoj…
* “ariu” šalia – klaidingai renku tekstą mobiliajame telefone.
** mon ami – pranc. mano draugas, bičiulis
Ankstesnės Antano eilės:
□ Ką renkiesi: indulgenciją ar sąžinės priekaištus (2009)
□ Moters maratonas (2008)
□ Kelias į niekur (2008)
□ Taurelės išpažintis prasigėrusiam draugui (2007)