Alytaus futbolo istorija glaudžiai persipynus su periferija: Simno ir Butrimonių “skūrinės pylkės“ entuziastais. Nepaminėti jų – būtų tiesiog nekorektiška.
VYTAUTAS STANEVIČIUS
Alytus–Simnas… per Butrimonis
Simne futbolas pradėtas žaisti tarpukariu. Po karo, Simnui tapus rajono centru, susikūrė rimta futbolo mėgėjų komanda, kuri dalyvavo Lietuvos žemesniųjų futbolo lygų pirmenybėse. 1959 metais reorganizavus Lietuvos administracinį padalijimą ir panaikinus rajoną, Simnas tapo Alytaus rajono pavaldumo miesteliu. Futbolas dėl to nemirė, o miestelio centre esantis stadionas knibždėte knibždėjo jaunimo, gainiojančio futbolo kamuolį. Netgi būdavo metų, kai Simno komanda žaisdavo aukštesnėje lygoje, bet su vyresniu broliu Alytumi rungtyniauti buvo sunku. Mažo miestelio problema – gabiausieji baigę mokslus išvykdavo studijuoti ar dirbti į sostinę Vilnių, Kauną, kaimyninį Alytų. Nors kur žengė pirmuosius žingsnius nepamiršo, tačiau nuolat žaisti už Simną ne visada pavykdavo. Tradiciškai Simne žaisdavo vietos futbolininkai, bet pasitaikydavo išimčių. Alytaus jaunesniems futbolininkams buvo reikalinga žaidybinė praktika ir jie, jei kažkuriuo metu nepatekdavo į pagrindinę Alytaus reprezentacinę komandą, žaisdavo Simne, – juk čia visada gyvavo futbolo tradicijos ir antroji religija buvo ne krepšinis, bet FUTBOLAS!
Dabar išsukime iš „greitkelio“ Alytus–Simnas ir padarykim nedidelį nukrypimą, linksmai nukeliaudami link Butrimonių. Juose futbolas irgi buvo mylimas, nors savų žaidėjų čia buvo stygius. Alytiškiai „nebrokino“ žaisti Butrimonyse ir tai darė gan sėkmingai. „Nebrokino“ alytiškiai, nes kartais už žaidimą buvo atsilyginama ir „broga“. Šioje komandoje neretai išbėgdavo į aikštę tik vienintelis butrimoniškis futbolo entuziastas, beje vienarankis (tai jam netrukdė žaisti), Viktoras Kiseliovas. Atlėkdavęs su vairuotoju sunkvežimiu į Alytų, miesto centre arba vasaros metu tiesiog Vokiečių pliaže, surinkdavo pirmą pasitaikiusią, tačiau spalvingą „rinktinę“, juolab, kad futbolo talentų Alytuje nestigo ir sunkvežimio kėbule su vėjeliu, nušvilpdavo atgal į Butrimonis. Netgi būdavo konkurencija, o, kad nekiltų konfliktų, „rinktinės“ sąrašas kartais būdavo ir išplėstinis, su atsarginiais žaidėjais. Butrimonių, kaip ir Simno, komanda dažniausiai žaisdavo sekmadieniais, o alytiškių rungtynės vykdavo šeštadieniais. Jauniems Alytaus vaikinams nebuvo problema žaisti dvi dienas paeiliui, juolab Butrimonys žaidė žemesnėje lygoje. Įdomią tendenciją pastebėjo tų legendinių Butrimonių mačų dalyvis, „Alyčio“ centro gynėjas Algirdas Žemaitis: kuo geresnis oras, tuo sėkmingesnė rungtynių baigtis Butrimonims. Paslaptis paprasta: esant puikiam saulėtam orui Butrimonių futbolo fanatikui (gerąja prasme) V. Kiseliovui lengviau buvo suklijuoti stipresnę komandą, nes dauguma Alytaus futbolininkų po šeštadienio rungtynių relaksuodavo Vokiečių ar Centriniame pliažuose. Beveik kasmet sezono pabaigoje savo lygos varžybose Butrimonys būdavo tarp lyderių, bet tapti nugalėtojais, kaip kad buvo padaręs Simnas, matyt sutrukdydavo blogas oras.
Seniai besimatę „Alyčio“ veteranai Algirdas Žemaitis (kairėje) ir Albertas Antanavičius „Šekspyras“ per „Aisčių“ sugrįžimo koncertą Alytaus parke, 2015 metų biržely…
Vienu tokiu Butrimonių legionieriumi trumpai buvo „pasamdytas“ ir Albertas Antanavičius-„Šekspyras“. Beje, kai mums buvo po septyniolika, žaidžiant Simnui svečiuose prieš Butrimonis, teko garbė jį „dengt“. Tuomet jis blizgėjo centro puolime, mokėjo ir mėgo „pasivedžioti“ kamuolį tarp oponentų gynėjų. Aš buvau Simno centro gynėju. Ginantis užduotį lengvino tai, jog Butrimonių futbolo aikštėje (gal šalia?), tarsi kokioje Indijoje, rungtynių metu ganėsi karvės, o mėgusiam su kamuoliu „pasipižoninti“ „Šekspyrui“ (buvo techniškas) teko įveikti ne tik mano, bet ir karvių priešpriešą, o jei šis virtuozas prasmukdavo pro sudėtingus gynybinius kordonus arčiau vartų, galėjo tikėtis užminti ant karvių paliktos „minos“. Neužlipo jis ant tos „minos“ – gyvas, sveikas ir šiandieną . Gaila, kad tokioje aplinkoje raudonos spalvos marškinėliais žaidėme mes, o ne Butrimonys, bet tai gal ir skatino mus, o ne juos greičiau bėgioti. „Šekspyras“ ir Romas Vaitkevičius-„Cvekas“ (deja, taip anksti iškeliavęs Anapilin) buvo ne tik Alytaus, bet ir Lietuvos moksleivių rinktinės žvaigždės, tad nežiūrint karvių „pagalbos“, vargo turėjau. Vėliau, kartu su „Šekspyru“, studentiškais metais žaidėme Vilniaus universiteto futbolo komandoje „Mokslas“ bei tapome Lietuvos studentų čempionais. Su „Cveku“ turėjau fainą laiką, besiurbčiojant alutį, senosios Alytaus autobusų stoties rūsyje įrengtoje aludėje, jau kažkuriais dutūkstantaisias metais. „Cvekas“ – „liuks bičas“, nuoširdžiai papasakojo apie savo muzikavimus, išgyvenimus, uždarbiavimus užsienyje. Pasišnekučiavimai aludėje užsitęsė (ir gerai, nes nežinojau, kad mes daugiau nesusitiksim), tad mano kelionės laiką Vilniaus autobusu, teko vis perkelti ir perkelti, nes perfrazavus vieną gerai žinomą sparnuotą frazę, „autobusas alų geriančių nelaukia“.
Grįžkime į Simną, į 1967-1968 metus ir pasižvalgykime, kas darėsi jo futbolo padangėje. Ten pikiravosi Simno varžovai iš Kauno, Marijampolės (Kapsuko), Vilkaviškio, Kybartų, Šakių, Druskininkų ir kitur. Visais laikais principingiausiai „derbiai‘ būdavo su dzūkais iš Veisiejų, Varėnos ir Butrimonių. Tuomet Alytaus ir Simno trajektorijos nesusikirsdavo, nes Dzūkijos sostinės „Kooperatininkas“, vėliau „Alytis“ skraidė aukščiau (aukštesnėje lygoje).
. Pirmaisiais „legionieriais“ iš Alytaus Simne buvo Algis Sinkevičius – „Sinkė“, dabartinis vaikų futbolo treneris Petras Simanavičius – „Petka“ ir Navickas-„Navė“. Jų privalumai, o Simnui nauda, – „Sinkės“ greitis, staigumas, patyrimas ir jaunų, vos aštuoniolikos sulaukusių „Petkos“ bei „Navės“ noras žaisti ir „versti kalnus“. Dar vienas pliusas – „Petka“ puikiai valdė kamuolį, pasižymėjo ištverme, o „Navė“ buvo reaktyvinis, galėjo greičiau skrieti už kamuolį ir stipriai smūgiuoti. Tuo metu jų stažuotė Simne buvo naudinga ir jauniems alytiškiams, ir tuo metu „Melioratoriumi“ besivadinančiai Simno komandai. Simniškių maršrutas į Alytų atsirado anksčiau. Juo pirmieji keliavo prieš tai minėtas vartininkas E. Dainauskas (penkiasdešimtųjų pabaigoje), o neužilgo jo pramintu taku į Alytų patraukė puolėjas Vaclovas Sitka, pasižymėjęs gerais fiziniais duomenimis. Jis buvo įvaldęs klastingą smūgį, sirgalių pavadintą „Sitkos šmyge“, kai Vaclovui spyrus į vartus, kamuolys nenuspėjamai keisdavo trajektoriją, klaidindamas vartininką.
1969 metai išbraukti iš Simno futbolo istorijos, – nebuvo komandos. Po metų pertraukos, dar ir septyniolikos neturintiems kupiniems entuziazmo Simno moksleiviams Algiui Tamulynui, Remigijui Klimavičiui, Vytautui Stanevičiui pavyko surasti rėmėjus (tais laikais vadintus šefais) ir tęsti gilias Simno futbolo tradicijas. Taip gimė komanda gražiu pavadinimu „Dzūkija“, nors man buvo kilę minčių pavadinti irgi gražiai, – „Lituanica“. Šiuo legendiniu vardu pavadinom 10a klasės, kurioje trynėme suolą su būsimu „Dainavos“ žaidėju R. Klimavičiumi, rinktinę. Pakilimas neišpasakytas. Jaunieji futbolininkai apsodino futbolo aikštę karklo medeliais, kurie turėjo ją apsaugoti nuo pašaliečių minamų takų. Patys treniravosi Simno turgaus aikštėje, saugodami žaliąją veją sezono atidarymo rungtynėms. Ant greta aikštės esančio seno rūsio sienos kitas klasės draugas, puikus dailininkas a.a. Antanas Austrevičius, didelėmis raidėmis dažais užrašė skambų šūkį: „Dzūkija“ tik pergalę“. Lauktoji sezono atidarymo šventė, – „Dzūkija“ 7:1 sutriuškino Jurbarką. 1970 metais Simno komandoje žaidė tik vietos futbolininkai. Tačiau labai sėkmingo sezono pabaigoje svarbioms rungtynėms su artimiausiais persekiotojais Prienais iš Alytaus pasikvietė savo legendą vartininką E. Dainauską (draugų vadinamu Valdu), kuris, kaip minėta, savo puikią sportinę karjerą pradėjo Simne. Tąkart mūsų gretose nebuvo dviejų svarbių žaidėjų A. Tamulyno ir Broniaus Malžinsko. Veteranas patikimai „užrakino“ ginamus vartus.
1970 metai. „Dzūkija“ prieš svarbią dvikovą Simne su Prienais.
Antras iš dešinės Evaldas Dainauskas…
Lygiosios Simne 1:1 ir simniškiai jau galėjo ruošti transportą į Pakruojį, į finalinį turnyrą. Ten laimėję, iškopė į „A“ klasę, kurioje madas diktavo lygos senbuvis Alytaus „Alytis“. Tais metais Simno jaunimas sėkmingai žaidė ir „Tiesos“ taurės turnyre, kur tik po atkaklios kovos, vos nepateikę staigmenos, nusileido tų metų Lietuvos čempionato sidabro laimėtojams Kauno „Politechnikai“ 0:1. Beje, „Dzūkijos“ puolėjas a.a. A. Tamulynas-„Agemunė-Šefas“ pirmasis įmušė į kauniečių vartus, bet principingai aikštėje teisėjavęs Simno arbitras (neatvyko skirtieji) Juozas Krasnickas įžvelgė nuošalę ir įvarčio neįskaitė nors vietinis šoninis teisėjas vėliavėlės nepakėlė. Kuriozinis atvejis su teisėjais įvyko dėl klaidingos informacijos. Skirtoji teisėjų brigada nuvyko į Alytų, manydami, jog „Politechnikos“ varžovais bus „Alytis“. Mes priėmėm tai kaip komplimentą.
1970 metai. Simno „Dzūkijos“ jauniai
„Dzūkijos“ jaunių komanda, kaip ir pagrindinė sudėtis, zonos pirmenybėse užėmė pirmąją vietą. Lietuvos jaunių čempionate pateko tarp aštuonių pajėgiausių komandų ir čia lapkričio 6 d., pabirus pirmosioms tų metų snaigėms, pakeliui į pusfinalį, Naujosios Vilnios stadione nusileido Vilniaus „Inžinerijai“ 0:3, kurios gretose žaidė geriausi jaunieji Vilniaus futbolininkai: TSRS jaunių rinktinės vartininkas Stasys Trainavičius, „Žalgirio“ debiutantas saugas Genadijus Žarkovas, veržlus puolėjas Ernestas Marcinkevičius (buvęs alytiškis) ir kiti. Beje, Simno jauniai gerokai patampė šeimininkų nervus ne tik rungtynių metu, bet ir po jų, kai paprašė parodyti komandos registracijos dokumentus, taip vadinamas korteles. Vilniečiai su savimi jų neturėjo ir jei varžybų organizatoriai būtų buvę principingi, turėjo anuliuoti rungtynių rezultatą ir įskaityti šeimininkams pralaimėjimą 0:3. Akistatoje su aktyviausiu Simno žaidėju Algiu Tamulynu, kuris nepaisė autoritetų nei aikštėje, nei už jos ribų, neišlaikė net inteligentiškojo vilniečių trenerio Stanislovo Paberžio nervai ir jis tarė, kad jei būtų jaunojo įkyruolio tėvas, įkrėstų jam „beržinės košės“ į užpakalį. Štai, kokios emocijos virė ir jaunių futbole.
Simno „Dzūkija“ „A“ klasėje
1971 metais Simno „Dzūkija“ debiutavo Lietuvos futbolo pirmenybių „A“ klasėje. Debiutas namuose „Dzūkijai“ buvo sėkmingas, įveikta gilias futbolo tradicijas turinti Mažeikių „Elektra“ 1:0, o pergalę lėmusį įvartį įmušė galbūt talentingiausias simniškis A. Tamulynas-„Agemunė-Šefas“, tas pats, kuris po armijos 1973 metais žaidė bronzinėje „Dainavoje“.
1971 metai. Simno stadione po rungtynių su Mažeikių „Elektra“
Simno „Dzūkijos gretose“ buvo ir daugiau gabių, dar aštuoniolikos neturėjusių moksleivių, kurie baigę vidurinę mokyklą išvyko studijuoti ir žaisti stipriose miestų komandose. Mano klasiokas ir komandos draugas R. Klimavičius kitą sezoną jau žaidė Alytaus „Dainavoje“, su kuria pirmą kartą 1972 metais tapo bronziniais prizininkais. Vėliau studijavo Kauno kūno kultūros institute (KKI) ir atlaikęs trenerių Algirdo Klimkevičiaus ir Vygando Leko krūvius rungtyniavo „Atleto“ ekipoje, po instituto tapo treneriu, futbolininko karjerą tęsė „Dainavoje“, o baigęs aktyviai žaisti, futbolo paslapčių ir dabar moko jaunuosius alytiškius. Kitas Simno talentas Bronius Malžinskas (deja, prieš keletą metų iškeliavęs Anapilin) buvo kviečiamas į Vilniaus „Žalgirio“ meistrų kolektyvą, bet pasirinko… studijas Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI), o futbolo paslapčių mokėsi „Inžinerijoje“, kurios gretose kiek anksčiau buvo ir alytiškiai puolėjas E. Marcinkevičius bei universalusis V. Malinauskas-Watas. Bronius tikriausiai nesuklydo, gilindamas žinias nelengvose studijose „visiukuose“, sėkmingai pritaikė jas praktikoje, tapdamas solidžios įmonės vadovu, o ir futbolo neužmiršo, žaisdamas garsioje Kauno „Kelininko“ komandoje nuskynė ne vieną trofėjų, o karjeros saulėlydyje aštuoniasdešimtųjų pabaigoje kartu su R. Klimavičiumi pagelbėdavo ir Simno „Peletrūnui“ sėkmingai žaisti „A“ klasėje. Deja, jau netekome ir Broniaus. Kiek vėliau Kaune, KPI pradėjo studijas ir už „Politechniką“ žaidė centro gynėjas Valdas Stagniūnas (Lietuvos jaunučių čempionas Alytaus „Dainavos“ gretose).
Tęskim Simno kelionę „A“ klasėje 1971 metais. Antros rungtynės žaistos Alytuje prieš kitą Lietuvos futbolo senbuvį „Alytį“. Puiki stadiono veja nebuvo palanki simniškiams. Alytiškiai parodė, kas yra šeimininkai, įmušę tris „sausus“ įvarčius, nuleido „Dzūkijos“ futbolininkus ant žemės. Debiutantai po pralaimėjimo Alytuje „pradėjo buksuoti“ ir keliose rungtynėse iš eilės vėlgi taškų neiškovojo. Tuomet „Alyčio“ konkurentai, kita Alytaus komanda „Dainava“, žaidusi aukščiausioje lygoje, atėjo Simnui į pagalbą, paskolinusi keletą savo žaidėjų, kurie nepatekdavo į pagrindinę „Dainavos“ sudėtį. Jos treneris J. Kubilevičius pasielgė toliaregiškai, suteikė taip reikalingą žaidybinę praktiką alytiškiams, tuo būdu palaikydamas jų sportines kondicijas. Į Simną buvo komandiruoti keturi „Dainavos“ atstovai.
Jauniausias iš jų, eksvilnietis Algis Bajeriūnas, nori nenori, o pravardė – „Bajeris“, turėjo lipte lipt, bet mes taip jo nevadinom net „už akių“, nes buvo draugiškas, inteligentiškas, komunikabilus ir kuklus vaikinas, savo meistriškumu pranokęs kitus. Turėjo brolį dvynį, taip pat futbolininką. Algis jau tuomet galėjo žaisti „Dainavos“ pagrinde. Buvo techniškas, sumanus, kūrybingas 21 metų futbolininkas, Vilniaus futbolo mokyklos auklėtinis, žaidęs sostinės „Pažangos“ vienuolikėje. Tik baigęs tarnybą armijoje (ten žaidė Rygos ASK), trenerio J. Kubilevičiaus pakviestas į „Dainavą“. Tačiau tarp saugų buvo tokia didelė konkurencija, kad net šiam puikiam futbolininkui trumpai teko pažaisti Simne, kad netrintų atsarginių suolelio, o reikalui esant, geros sportinės formos įsijungti į „Dainavos“ gretas. Tuo metu, būdamas abiturientu, Simno garbę gyniau ir aš. Likimas lėmė, kad po kelių metų su A. Bajeriūnu abu žaidėme Vilniuje „Komunalininko“ komandoje, kurioje karjerą bebaiginėjo buvęs Vilniaus žalgirietis gynėjas E. Liaudanskas. Vėliau Algis dirbo šalia Vilniaus esančiame Buivydiškių technikume fizinio lavinimo dėstytoju bei sudomino mergaites treniruotis futbolą.
Alytiškis Juozas Cickevičius-„Cycė“. Šis kiek vyresnis centro puolėjas, bet dėl traumų negalėjęs žaisti ankstesniame savo lygyje. Visada prieš rungtynes kojų raumenis įtrindavo, taip vadinamais „gyvačių nuodais“, kurie skleidė baisią smarvę. Nemanau, kad tai buvo jo taktinė gudrybė, bet varžovų gynėjai dažnai jį palikdavo be priežiūros, o jis jiems to neatleisdavo ir baudė įvarčiais.
A. Sinkevičius-„Sinkė“ prieš keturis metus jau mušė įvarčius į Simno varžovų vartus. Kaip ir anksčiau tebebuvo toks pat greitas krašto puolėjas, kad man, stajeriui, toli buvo iki jo startinio greičio. Gerai, kad žaidėme vienoje komandoje.
A. Telšinskas suteikė komandos žaidimui solidumo, ramumo, juolab, kad jis buvo ir puikus šaškių meistras, tad aikštėje matė situaciją keletu ėjimų į priekį. Rungtyniauti šalia alytiškių jauniems „Dzūkijos“ futbolininkams buvo patirties mokykla. Juolab, kad naujieji komandos draugai nevaidino, buvo šmaikštūs pasakoriai ir, kas svarbiausia, turėjo nemenką žaidybinį patyrimą bei norą juo dalintis.
Įsijungus alytiškiams, kurį laiką grįžome į pergalių kelią, laimėdami prieš Šilutės „Pamarį“ 5:3, Pabradės „Modulį“ 3:0. Atsirevanšavome nuvažiavę į Uteną „Uteniui“ 2:1. Nesiplečiant, simniškiams sezono pabaiga, švelniai tariant, nebuvo tokia sėkminga, o „Alytis“ su buvusio Kapsuko „Sūduva“ tais metais liko viena iš pirmaujančių komandų.
Simno futbolo veteranų – Garbės prezidento Petro Levinsko bei į čia atsikėlusio KKI absolvento, buvusio kėdainiškio, Juozo Augutavičiaus draugiški ryšiai su „Dainavos“ treneriu J. Kubilevičiumi padėjo simniškiams stiprinti komandą. Alytiškis treneris davė naudingų konsultacijų, atskleidė taktikos niuansų. Reikalingų žaidėjų migracija tarp Alytaus ir Simno leisdavo „užkaišioti“ nežymias spragas sudėtyje. Ne kasmet alytiškiai būdavo įtraukiami į Simno komandą. Netgi atvirkščiai, Simno moksleiviai pradėjo važinėti į Alytų ir tapdavo rajoninės sporto mokyklos įvairių amžių futbolo rinktinių nariais. Tai R. Klimavičius (žaidė ir „Dainavoje“), Valdas Stagniūnas (vėliau žaidė Kauno „Politechnikoje“) , Alvydas Verbickas (deja, miręs), Vytautas Krutulis (baigė Vilniaus universitetą fizikos fakultetą, žaidė „Moksle“, dabar Klaipėdoje jaunimo technikos centro direktorius), Romas Blaževičius (deja, jau netekom Romo).
Vėl su senais varžovais
„Dzūkijos“ kapitonas Vytautas Krutulis (balti marškinėliai) pakelia 1974 metų futbolo sezono atidarymo vėliavą Simne
Alytiškiai Simne vėl žaidė po trejų metų – 1974. Tik ką grįžęs iš armijos alytiškis Vaclovas Sinkevičius-„Sinkė“ jaunesnysis (kaip ir anksčiau Simne žaidęs jo vyresnis brolis Algis) bei aštuoniolikametis Volodia Pataškinas buvo pilnateisiai Simno „Dzūkijos“ komandos nariai. Pradėjo naudingai žaisti jau nuo pirmų sezono rungtynių beveik iki sezono pabaigos. Vaclovas anksčiau mokėsi Panevėžio internatinėje sporto mokykloje bei žaidė Lietuvos moksleivių rinktinėje. Buvo krašto gynėjas, o Volodia – veržlus ir rezultatyvus puolėjas. Jauni, draugiški ir linksmi vaikinai padėjo ne tik aikštėje bet ir „statė tiltus“ tarp Alytaus bei Simno, buvo mėgiami (esant tokio amžiaus ir mylimi) vietinių merginų (juolab, kad jaunesnysis „Sinkė“ puikiai šoko), kas nesukeldavo pavydo tarp komandos draugų nei už gerą žaidimą, nei už veiklą po rungtynių, nes kiekvienas turėjom savo nišą… .
[Ketvirtos dalies pabaiga. Bus daugiau]
Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS (papildyta)
Patinka:
Patinka Įkeliama...
