Dramblys. Žmonės legendos

Jei bulvarinio popso žurnale „Žmonės. Legendos“ legendomis laikomi iš baudžiauninkų kilę, prichvatizacijos metu pralobę, loviniu (I Love You) keliu prasimušę į viršų ir dažnai įdomūs tik patys sau, tai niekam nenusidėsime savo puslapyje legenda pavadindami savo bendraamžį, Kriaušiaus vaiką Joną “Dramblį” Dambrauską. Jis savo kartoje tapo tikra legenda, kurią prieš metus aplankė Albertas “Šekspyras” Antanavičius koncertinių gastrolių metu po  pietvakarių Lietuvą. Albertas pasakoja: koncerte bisas, ovacijos ir šiame fone pasigirsta išskirtinis nepainiojamas su niekuo balsas:  “Šekspyre, pavaryk dar!” Ogi Dramblys.

Jonas “Dramblys” Dambrauskas gyvena ir gydosi Veisiejų globos namuose, jį remia sesuo iš Australijos. Šiais metais jį aplankė Alvydas Jegelevičius. Alvydas rašo: “Pasitiko, pavaišino, priminė išėjusius. Gražiai pakalbėjo, parodė jaunystės nuotraukas su išėjusiais ir esamais amžininkais, tų laikų liudininkais… Pabuvom, patylėjom kartu…”

Alvydas pridėjo pora susitikimo nuotraukų.

 

Gimę 1949 Alytaus klasiokai iš Pirmos vidurinės mokyklos. Iš kairės: Jonas Dambrauskas-Dramblys, Zina Stumbraitė-Ivanauskienė (Ivano žmona) ir Alvydas Jegelevičius.

Veisieju globos namai. Legendinis mūsų kartos alytiškis Jonas Dambrauskas – Dramblys savo kambaryje 2017 09 20

Reklama

Roko senjorų vakaras. Angelai ir pušies šakelės

 

 

Rugsėjo 2 dieną Miesto Sode vyko Roko Senjorų vakaras, skirtas muzikanto, dainininko Vladimiro Bondarevo – Žoros atminimui ir senų draugų ir draugių susitikimui. Grojo Alytaus Aisčiai su aisčiu Romualdu Stankevičium priešakyje.

Renginys subūrė 3 kartus mažiau dalyvių, lyginant su 2015 metų Aisčių koncertu. Tada ploščiatkė nesutalpino savyje visų, nes atvyko senieji alytiškiai ne tik iš Kurorto, Centro ar Kriaušiaus, be ir iš Vilniaus, Kauno, USA, Norvegijos, Airjos ir Anglijos. Gal nyki reklama “pasitarnavo“, nes informacijos skvarbą iliustruoja epizodas, kai Dzilbus jau movėsi batus eiti į Miesto Sodą, suskambo telefonas. Šakninis Aisčių bosistas Viktoras Jonkus sakė, jog gaudant podleščikus, Kobra minėjo, jog kažkoks renginys Žorkos atminimui vyks, tik nežino kur ir kada. Štai taip. Kai sužinojo kur ir kada, Viktoras dar paklausė: ar galima truputį pavėluoti. Na, nebūtų Vycka. Julė į renginį atėjo šlapiais plaukais – ką tik iš baseino. O kiek dar būtų susirinkę, jei būtų žinoję…  Šiais metais organizatoriai glūkoidų net į informacinius rėmėjus neįtraukė. Palyginimui 2015 mūsų tinklapis Aisčių atgimimo po 45 metų koncertui padarė krūvą virtualių proklamacijų ir istorinių rašinių apie grupę.

AISČIAI sugrįžta
AISČIAI: atgimė visiems laikams
AISČIŲ KONCERTAS 2015. “Tik neišsibėgiokit, jūsų gerbėjai ir gerbėjos dar neišmirė“

Tie kurie atėjo, vis klausė Dzilbaus, kodėl negroji, o kodėl nedainuoja grupės siela –  Alvydas Jegelevičiaus, o kur drumeris ir dainininkas Vacys Kazlauskas – Septynios Arklio Jėgos?? Mes tai SENŲ Aisčių gabalų atėjome paklausyti.  Nedainavo, negrojo, gali būti, kad skurdžiam  biudžetui dar dvi burnos būtų nepakeliama našta, todėl Aisčių pirmeivių ir nekvietė. Bet laikas eina, viskas kinta ir dabartinė grupė parodė, jog groja profesionaliai. Pūtikai skambėjo kaip Blood Sweat and Tears ar Chicago, ritmo grupė be priekištų. Respektas jauniesiems gitaristams. Pasitaikė ir jovaliuko, bet tai studentiško įpročio: viską išmokti paskutinę naktį prieš egzameną pasekmė. Maloniai nustebino solistės kai kurie vokaliniai epizodai, pavyzdžiui, Tinos Turner daina privertė suklusti, o senas Aisčių Manfred Man topinis songas nuvylė nykiu vokalu, nors interpteracija superinė. Keletą dainų padainavo Albertas Šekspytas Antanavičius ir jam, kaip visada, pasisekė penyti publikos palankumą.

Laimutis po neesančiu grybu prekiavo kolumbietiška kava. Linas Jakštonis pasakė daug tiesos apie Aisčius ir renginio prasmę.  Juozas Muzikevičius paparacino su nikonu. Kai pamatai žmogų su ekskliusyviniu fotoaparatu, vis pamnai –  šis vyrukas dirba National Geographic žurnalui. Juozas šiam žurnalui nedirba, bet sėkmingai medžiojo išnykstančius senuosius alytiškius ir tai jam puikiai pavyko. Dar leido pasinaudoti nuotraukomis, kurias sudėjome į foto galerą. Čia rasite ir kitų glukoidų užfiksuotų foto taikinių.

 

 

 

 

 

 

 

Kai iPhone 6S ir vėlesni modeliai suteikė galimybę daryti Live Photo nuotraukas, garažų klipai, naudodmi tokias foto, padarė ekspermentinį klipuką. Live Photo atrodo kaip įprasti *.jpeg failai, tačiau savyje turi 1 – 2 sekundžių vaizdo ir garso informaciją. Nemokami konvereriai kokybę nužudo, bet žiūrėkite. Gal patiks?


Į renginį atėjo Henrikas Šyvokas – miesto senatorius, Igoris Riabovas – nenuilstantis spidolinių laikų rock apžvalgininkas, melomanai: Jonas Kudirka, Algirdas Žemaitis, Miesto Sodo pirmoji ponia Aldona Marcinkevičienė, istorikas Arvydas Šmitas Braždys, dviračių sporto entuziastė kurortietė Dalia, akvarelininkas Benas Jenčius, koncertmeisteris Viktoras Ščetilnikovas, mokytoja Rita Ališauskienė, londonietis, vis daugiau laiko gyvenantis LT, Vladas Kapitonas Dimavičius, ėjimo sporto pradininkas Kastytis Pavilonis, LT futbolo čemionas Vytas Watas Malinauskas, airiškų reportažų autorius glūkoiduose autorius Vytas Galbuogis, daug pasipuošusių pagyvenusių ponių, vis provokuojančių atsiminti ar tai ta, kurią matei 1968 metais ploščiatkės šokių vakare ir kiti, jau sunkiai įvardijami.

Kai nusipelnę alytiečiai už gerybinę veiklą pradėjo gauti dovanų keramikės Ilonos Kalibatienės statulėlę Angelas (tokių jau įteikta devynios, 2015 gavo ir glukoidai, o šiame renginyje – mūsų Albertas Šekspyras Antanavičius ir įmonės Asociacija Matučio Namai vadovas Vilmantė Petrusevičienė), glukoidai nutarė renginius, kuriuose dalyvauja, vertinti PUŠIES ŠAKELĖMIS – nuo vienos iki penkių. Kriterijai: organizaciniai reikaliukai, dvasingumas, palyginimas su panašiais renginiais, kokybė įvairiomis prasmėmis, išliekamoji vertė, masiškumas, atsiliepimai ir begalė kitų niuansų. Šis renginys gauna TRIS PUŠIES ŠAKELES. Džiaukimės ir paplokime.

Iki naujų susitikimų Miesto Sode!

 

 

Dvikova su Laiku. Pašnekesys su Algirdu Žemaičiu (atnaujinta 2017.08.25)

Šio rašinio priešistorė – netikėtas telefono skambutis iš Alytaus. Skambino man futbolo veteranas Algirdas Žemaitis,  tik ką laikraštyje „Alytaus naujienos“ perskaitęs, kad DFK „Dainava“ iniciatyva pagerbti darbą Alytaus  sporto ir rekreacijos centre (SRC) baigę treneriai Remigijus Klimavičius ir Petras Simanavičius. Jaunystėje žaidę: Remigijus – ilgus metus auksinėje „Dainavos“, Kauno „Atleto“, Simno, o Petras – „Alyčio“, Alytaus „Bangos“, „Poringės“ bei taip pat ir Simno komandose.Pats Algirdas su Petru buvo komandos draugais „Bangos“ ir „Poringės“ vienuolikėse. A. Žemaitis, baigęs Kauno politechnikos institutą (KPI), pradėjo dirbti Alytaus šiluminiuose tinkluose, kuriuose visada buvo mylimas sportas, ypač tinklinis. Gal dėl to Algirdas liko ištikimas savo vienintelei darbovietei, kurioje dažnas „sirgo“ ir futbolu.
Vyutautas Stanevičius

VYTAUTAS STANEVIČIUS

„Ak! Laike, tu net prigulęs
Mūsų ginamus vartus apšaudai“ – Dzūkų Šekspyras

Nevyniodamas žodžių į vatą, Algirdas ir sako: „Vytai, glūkoidai perbėgo per Alytaus futbolo istorijos tarpsnius, o gyvoji istorija tęsias ir tęsias. Rodos, neseniai patys žaidėm aikštėje, o štai mūsų komandos draugai jau ne tik kad patys nežais, bet baigia ir trenerių karjeras, perduoda estafetę kitiems. O kiek dar nepapasakotų nutikimų, „bajerių“, nesusipratimų iš mūsų gyvenimo futbolo aikštėje ir jos užkulisiuose. Galiu kai kuo pasidalyti, važiuok pas mane, šį bei tą ir aš prisiminiau, o kai ką ir giliai giliai radau“.

Jau kitą dieną Algirdas mane pasitiko prie savo jaukių namų vartelių Alytaus Kurorte, norėdamas pasidalinti, tariant Alberto Antanavičiaus Šekspyro žodžiais, „gerais dalykais“. Sakė, kad Tais Laikais, savaitgaliais iš čia vienu metu galėjo klausytis, ką ir kaip „Cveko“ – Romo Vaitkevičius „chebra“ groja Sodo „plaščiadkėje“ir kaip  Dzilbus– Gintas Unguraitis su kompanija virkdo gitaras „Nemuno“ restorane. Įspėjo, kad labai neįsijausčiau spragsėdamas foto aparatu, nes keletą įdomių retro fotografijų radęs ir noriai pasidalytų su glūkoidais. Įsitaisėm jaukioje pavėsinėje medžių paunksmėje ir taip buvo gera sugrįžt į mūsų jaunystės laiką, prisimint draugus, o atsiminimus apie futbolą, studijas paįvairinti pajuokavimais apie neblėstančias jaunystės šėliones, kurios atrodė lyg ir ne mūsų buvo palydovės. Bet gardus juokas iš mūsų pačių krėstų „bajerių“ liudijo, kad viskas įvyko su mumis.

Dvi sąmokslo pusės

Viena tokia istorija, kurią Algirdas papasakojo iš savo ankstyvojo futbolininko karjeros periodo, tai neužmirštamos treniruočių pobūdžio rungtynės Alytaus kariniame dalinyje. Būdamas jaunuolis, gynė Alytaus „Bangos“ komandos, sėkmingai žaidusios Kapsuko (dabar Marijampolės) zonos pirmenybėse, spalvas. „Kartą susirinkus į treniruotę, treneris Antanas Bytautas pasakė, kad skubiai keliautume į karinį dalinį, kur žaisime su jų komanda, besiruošiančia Pabaltijo karinės apygardos pirmenybėms, kontrolines rungtynes. Kariškiai rimtai ruošėsi šiam susitikimui, gerai paruošė aikštę, kurią apgulė nesuskaitoma gausybė uniformuotų jų komandos ginklanešių, kartojančių karingas skanduotes, jomis keldami saviškių kovinę dvasią, tarsi ragindami mus nušluoti nuo žalios aikštės žolės (gal prieš rungtynes ją dar ir padažė?  Jausmas – tarsi filme „Trečias kėlinys“, kuriame priminta Kijevo „Dinamo“ futbolininkų dvikova karo metais su Vermachto futbolininkais. Skirtingai nei filmo siužete, mums viskas baigėsi laimingai ir linksmai. Alytaus desantininkai meistriškumu mums aiškiai neprilygo, išskyrus vieną žaidėją, kurį, kaip sakė A. Bytautas, paimtų į savo komandą. Rungtynės ėjo į pabaigą, o kareiviai sunkiai surengdavo rimtesnius antpuolius prieš mūsų vartus, tad ką bekalbėti apie triuškinančio ir sauso rezultato sušvelninimą. Artėjant rungtynėms į pabaigą, netikėtai treneris pradėjo gestikuliuoti ir šaukti (kareiviai vis tiek nesuprato), kad reikia būtinai įvarčio į… mūsų vartus. Būtinai! Didelių pastangų dėka pavyko surežisuoti „pendelį“ (11 m. baudinį). Vartininkas Romas Radivonas su širdgėla atsispyrė pagundai ištiesti ranką ir atremti nevykusį smūgį (koks vartininkas norėtų, kad jo tvirtovė būtų pramušta) … visa „laimė“ kamuolys rado kelią į tinklą. Finalinis švilpukas, rungtynes triuškinančiai, bet ne sausai prieš desantininkus laimėjo „Banga“. Klausiam trenerio, “ką tas praleistas įvartis lemia?“. „Eikit praustis, rinksimės dalinio valgykloje, vaišins žirnių koše“. Gi, kaip sakė Algis, jau ne košė galvoje, o kur dingo jo gražuolė ir didžiulė firminė sportinė „tašė“, kurią nupirko tėtis? Treneris nuramino, kad viskas tvarkoje. „Palengvėjo, kai ją pamačiau valgykloje po stalu, kažkodėl baisiai išsipūtusią, tarsi būtų prikimšta granatų. Iš jos buvo traukiami „Alyčio“ butelius, o jų turinys vogčiomis buvo pilamas į didžiulius kareiviškus aliumininius puodelius, kad nematytų kareiviai“. Kaip Algis liudijo, treneris kaip jaunėliui jam neleido gerti tų obuolių „sulčių“. O košė tikrai buvo skani. Visiems atsipalaidavus paaiškėjo, kodėl taip svarbu buvo „sušlapinti“ R. Radivono vartus. Kareivius treniravo alytiškių senas, geras pažįstamas butrimoniškis Viktoras Kiseliovas ir jis su karinio dalinio „zampotilu“ susilažino, kad aikštėje situacija nėra tokia beviltiška ir įvartį kareiviai tikrai įmuš. Rungtynių pabaigoje taip ir įvyko.V. Kiseliovas lažybas laimėjo ir už tai neliko skolingas „sąmokslininkams“.

Algirdas tęsia: kiek kitokio pobūdžio sąmokslas, susijęs su Alytaus „Banga“, įvyko tų pačių 1975 metų rudenį. Šis su liūdna pabaiga.

Nuotraukoje priekyje klūpo: Petras Simanavičius, Džervus, Stasys, Eugenijus Juodaitis, Algis Žiūkas, Edvardas Miknius, Vacius Sinkevičius, a.a. Algis Laukaitis. Stovi iš kairės: pirmųjų trijų neprisimename, Jonas Naruševičius (Vania),  Henrikas Aleksa, Romas Radivonas, Romas Dunderis, Algirdas Žemaitis, Romas Lydeka, a.a.Kazlauskas

„Banga“ tais metais užtikrintai laimėjo Kapsuko zonos futbolo pirmenybes. Kad patektų į „A“ klasę, dar reikėjo Telšiuose išsiaiškinti 4 zonų nugalėtojų turnyre (futbolininkų vadinamoje „pulkoje“), kas to vertas.

Centre – jaunasis „Bangos“ komandos kapitonas A. Žemaitis, antras iš kairės – alytiškis, rungtynių šoninis teisėjas Algis Zaviliauskas, o pirmas iš dešinės – „Bangos“ komandos vartininkas Valacka

Kaip Algirdas teigia, jie buvo pranašesni už savo varžovus, bet nematomos jėgos visais įmanomais ir neįmanomais būdais trukdė jiems įrodyti savo pranašumą, pakilti pakopa aukščiau ir ateinančiame sezone, jau žaidžiant vienoje lygoje su Alytaus „Dainava“, būti jos konkurente. Su teisėjų pagalba (aiškiai ne tik jų) Telšių „Impulsas“ buvo užtemptas į pirmą vietą. Kažkas labai nenorėjo „derbių“ tarp dviejų Alytaus komandų, o ir dar būtų neaišku, ką jų metu labiau palaikytų Alytaus futbolo mėgėjai, čempionišką „Dainavą“, ar vien tik gimtinėje – Alytuje išaugusiais žaidėjais sukomplektuotą Alytaus „Bangą“…

Alytus turėjo čempionus „Dainavą“, bet prarado „Bangą“, kuri jau kilo ir būtų vilnijusi į Lietuvos futbolą „devintąja banga“, juk Dzūkijos sostinė futbolo talentus moka ugdyti…

„Gaidžio“ pokštai „varė iš proto“ trenerį A. Bytautą

 Bendraujant su Algirdu smagiai pasijuokėme iš Lietuvos „Vilties“ futbolo rinktinės (17-18 metų), kurią treniravo A. Bytautas ir Vilniaus „Žalgirio“ meistrų treniruočių pobūdžio rungtynių epizodo. Šioje rinktinėje kaip visada būdavo daug Alytaus talentų, tai ir vartininkas Algis Seilius (deja, žuvęs), ir techniškas, kūrybingas gynėjas Romas Vidžiūnas – „Gaidys“ (taip draugų vadintas, nes staigiai sukinėjo galvą, o ką?… futbolo aikštėje tai privalumas), ir kiti.

Alytiškis vartininkas a.a. Algis Seilius, žaidęs ne tik Lietuvos 18-mečių rinktinėje, bet ir buvęs kandidatu į Tarybų Sąjungos jaunių rinktinę

Alytaus jauniai: antroje eilėje pirmas iš kairės – treneris A. Bytautas, trečias – A. Žemaitis, ketvirtas – Aivaras Vyšniauskas (neseniai buvęs Alytaus futbolo federacijos prezidentu, jaunystėje 100 m distanciją nubėgdavęs per 11 sek.), šeštas – A. Makštutis, paskutinis – Alytaus sporto mokyklos direktorius Algimantas Grauželis

Romas buvo ne tik talentingas, imlus, bet ir neprognozuojamas, dėl ko „varė iš proto“ trenerį. Ir štai dėl ko. Per rungtynes su bendraamžiais, žaisdamas centro gynėjo pozicijoje, atėmęs kamuolį iš varžovų ar gaudavęs jį iš savo vartininko kontratakai, kartais, užėjus įkvėpimui, apeidavo po 2-3 varžovų žaidėjus prie savo baudos aikštelės ir tarsi to būtų negana, sugebėdavo grįžti atgal ir dar kartą jau „per klyną“ (tarp kojų) prakišdavo kamuolį savo aukai. Tokio žaidimo epizodą jis ir pademonstravo tose rungtynėse su meistrais. Perėmęs kamuolį, skirtą Lietuvos futbolo legendai tiek gerąja tiek ir atvirkštine prasme Vytautui Dirmeikiui, jis šiam ir prakišo žaidimo įrankį tarp kojų (arba „klyną“) prieš pat A. Seiliaus ginamus vartus, baudos aikštelėje, vietoje to, kad sužaidęs paprasčiau, išspirtų jį į kampinį ar toliau nuo vartų. Čia neišlaikė aikštėje nusikvatoję ne tik žalgiriečiai, bet ir treneris A. Bytautas, bet tuoj pat prapliupo pykčiu Romui už “avantiūrą“.

Išsaugoti Šekspyro posmai

„Geri dalykai“, taip dviem žodžiais Albertas Antanavičius Šekspyras mėgsta įvardinti jam patinkančius reiškinius, procesus, įvykius ar materialius daiktus. Tikrai „gerais dalykais“ su mumis pasidalino Algirdas. Giliai stalčiuje surado net Šekspyro posmus su autografais, kuriuos šis, beakomponuodamas sau gitara, dainavo prieš 16 metų. Šių eilių  autorius dabar net pats nerastų nei savo stalčiuose, nei galvoje, gal tik širdyje. „Geri dalykai“ nemirtingi…

Alberto eilėraštis, stebūklingai išlikęs Algirdo kultūrinio sluoksnio saugykloje.

Valdžios rokenrolas ir Alytaus miesto šventė 2017

​     Roko muzika ir jos atmainos kukliame provincijos miestelyje merdi. Jei sovietų valdžia 1970 metais Aisčiams uždraudė vadintis Aisčiais, tai šakninių alytiškių išrinkta, jau sava, miesto valdžia išeliminavo miestą reprezentuojančias ir patriotiškai mūsų kukliam provincijos miesteliui nusiteikusias ir nusipelniusias grupes ir atlikėjus. Svaras 409 su Ričardu Vymeriu iškepė antrąjį kompaktą, skirtą alytiškiams, išvykusiems laimės ir pragyvenimo šaltinio ieškoti svečiose šalyse. Ir dar, kompaktas dedikuotas vilčiai, jog jie sugrįš! Gražu, jei Svaro 409 muzikantai pradžiugintų alytiškius savo naujausia kūryba Miesto šventėje. Bet ne.

Svaras 409. Foto: alytausgidas.lt

     Arba Andy Abro Band su Andrium Abramavičium šiltai priimami tarptautiniame Suvalkų bliuzo festivalyje ar kitame artimame užsienyje, bet tėvonijoje jiems vietos nelika.
     2015 metais, kai Miesto Sode miesto šventės metu, po 45 metų pertraukos koncertavo Aisčiai, tikrinių alytiškių anplūdis buvo neregėtas. Iš Vilniaus ir Kauno, iš Amerikos ir Norvegijos iš Kurorto ir Anos Pusės susirinko gimtojo miesto vyrai ir moterys, nesimatę 30-40 metų ir “po grybu“ klausė Alberto “Šekspyro“ Antanavičiaus, Vladimiro “Žorkos“ Bondarevo ir Aisčių. Šiais metais vietinių valdžiažmogių sprendimas neįsileisti miesto grupių į šių metų miesto renginius – keistas ir sunkiai suvokiamas.
Andy Abro band. Foto : FM99
 fgdfgfg
Todėl už DIDELIUS pinigus perkami Eurovizijos lūzeriai ir popso saldukai Linas Adomaitis ir Vaidas Baumila. Geriau jau būtų pasamdę Foo Fighters ir Coldplay. Alytus būtų nugarsėjęs, bent jau Europoje, pretendavęs pasiekti Guineso rekordą svečių anplūdžiu ne tik iš LT bet it iš ES. Viešbučiai perpildyti, žmonės nuomuoja svečiams butus ir kambarius, Laimutis Urbanavičius su savo kilnojama “Gegutės“ kavine nespėja ruošti kavą iš Kolumbijos Andų priekalnėse išaugintų pupelių …
Foo Fighters. Foto: marvelcinematicuniverse.wikia.com
Coldplay. Foto: worldversus.com
 fdgfgf
Bet šios grupės jau kainuotų LABAI DIDELIUS pinigus.
Beje, apie pinigus. Aisčiams savivaldybė už 2015 metų dviejų dalių koncertą Miesto Sode atsilygino VIENU viskio buteliu “Pušies “ kavinėje.
Aisčiai 2015
dfsdfdf
Palyginimui, šių metų dešimtys tūkstančių eurų, kurie bus sumokėti už abejotinos vertės performansus – auksinis sprendimas. Gali susirungti su Oleko šaukštais.
Tiek apie valdžios rokenrolą ir požiūrį į senuosius tikrinius alytiškius. Matyt, mano, jog jie jau išmirė.
O šventė turi būti šauni ir turininga. Įvairių švieselių paradas dar kermošius, miestelėnų eisena, inscenizacijos miesto šventės tematika, dar kažkas. Veiksmai vyks Rotušės aikštėje, Miesto sode, Dailidkės prieigose ir mūsų širdyse.
Linkime gero oro ir gerai pasilinksminti!

ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (4 DALIS)

Alytaus futbolo istorija glaudžiai persipynus su periferija: Simno ir Butrimonių “skūrinės pylkės“ entuziastais. Nepaminėti jų – būtų tiesiog nekorektiška.

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Alytus–Simnas… per Butrimonis
Simne futbolas pradėtas žaisti tarpukariu. Po karo, Simnui tapus rajono centru, susikūrė rimta futbolo mėgėjų komanda, kuri dalyvavo Lietuvos žemesniųjų futbolo lygų pirmenybėse. 1959 metais reorganizavus Lietuvos administracinį padalijimą ir panaikinus rajoną, Simnas tapo Alytaus rajono pavaldumo miesteliu. Futbolas dėl to nemirė, o miestelio centre esantis stadionas knibždėte knibždėjo jaunimo, gainiojančio futbolo kamuolį. Netgi būdavo metų, kai Simno komanda žaisdavo aukštesnėje lygoje, bet su vyresniu broliu Alytumi rungtyniauti buvo sunku. Mažo miestelio problema – gabiausieji baigę mokslus išvykdavo studijuoti ar dirbti į sostinę Vilnių, Kauną, kaimyninį Alytų. Nors kur žengė pirmuosius žingsnius nepamiršo, tačiau nuolat žaisti už Simną ne visada pavykdavo. Tradiciškai Simne žaisdavo vietos futbolininkai, bet pasitaikydavo išimčių. Alytaus jaunesniems futbolininkams buvo reikalinga žaidybinė praktika ir jie, jei kažkuriuo metu nepatekdavo į pagrindinę Alytaus reprezentacinę komandą, žaisdavo Simne, – juk čia visada gyvavo futbolo tradicijos ir antroji religija buvo ne krepšinis, bet FUTBOLAS!
Dabar išsukime iš „greitkelio“ Alytus–Simnas ir padarykim nedidelį nukrypimą, linksmai nukeliaudami link Butrimonių. Juose futbolas irgi buvo mylimas, nors savų žaidėjų čia buvo stygius. Alytiškiai „nebrokino“ žaisti Butrimonyse ir tai darė gan sėkmingai. „Nebrokino“ alytiškiai, nes kartais už žaidimą buvo atsilyginama ir „broga“. Šioje komandoje neretai išbėgdavo į aikštę tik vienintelis butrimoniškis futbolo entuziastas, beje vienarankis (tai jam netrukdė žaisti), Viktoras Kiseliovas. Atlėkdavęs su vairuotoju sunkvežimiu į Alytų, miesto centre arba vasaros metu tiesiog Vokiečių pliaže, surinkdavo pirmą pasitaikiusią, tačiau spalvingą „rinktinę“, juolab, kad futbolo talentų Alytuje nestigo ir sunkvežimio kėbule su vėjeliu, nušvilpdavo atgal į Butrimonis. Netgi būdavo konkurencija, o, kad nekiltų konfliktų, „rinktinės“ sąrašas kartais būdavo ir išplėstinis, su atsarginiais žaidėjais. Butrimonių, kaip ir Simno, komanda dažniausiai žaisdavo sekmadieniais, o alytiškių rungtynės vykdavo šeštadieniais. Jauniems Alytaus vaikinams nebuvo problema žaisti dvi dienas paeiliui, juolab Butrimonys žaidė žemesnėje lygoje. Įdomią tendenciją pastebėjo tų legendinių Butrimonių mačų dalyvis, „Alyčio“ centro gynėjas Algirdas Žemaitis: kuo geresnis oras, tuo sėkmingesnė rungtynių baigtis Butrimonims. Paslaptis paprasta: esant puikiam saulėtam orui Butrimonių futbolo fanatikui (gerąja prasme) V. Kiseliovui lengviau buvo suklijuoti stipresnę komandą, nes dauguma Alytaus futbolininkų po šeštadienio rungtynių relaksuodavo Vokiečių ar Centriniame pliažuose. Beveik kasmet sezono pabaigoje savo lygos varžybose Butrimonys būdavo tarp lyderių, bet tapti nugalėtojais, kaip kad buvo padaręs Simnas, matyt sutrukdydavo blogas oras.

Seniai besimatę „Alyčio“ veteranai Algirdas Žemaitis (kairėje) ir Albertas Antanavičius „Šekspyras“ per „Aisčių“ sugrįžimo koncertą Alytaus parke, 2015 metų biržely…

Vienu tokiu Butrimonių legionieriumi trumpai buvo „pasamdytas“ ir Albertas Antanavičius-„Šekspyras“. Beje, kai mums buvo po septyniolika, žaidžiant Simnui svečiuose prieš Butrimonis, teko garbė jį „dengt“. Tuomet jis blizgėjo centro puolime, mokėjo ir mėgo „pasivedžioti“ kamuolį tarp oponentų gynėjų. Aš buvau Simno centro gynėju. Ginantis užduotį lengvino tai, jog Butrimonių futbolo aikštėje (gal šalia?), tarsi kokioje Indijoje, rungtynių metu ganėsi karvės, o mėgusiam su kamuoliu „pasipižoninti“ „Šekspyrui“ (buvo techniškas) teko įveikti ne tik mano, bet ir karvių priešpriešą, o jei šis virtuozas prasmukdavo pro sudėtingus gynybinius kordonus arčiau vartų, galėjo tikėtis užminti ant karvių paliktos „minos“. Neužlipo jis ant tos „minos“ – gyvas, sveikas ir šiandieną . Gaila, kad tokioje aplinkoje raudonos spalvos marškinėliais žaidėme mes, o ne Butrimonys, bet tai gal ir skatino mus, o ne juos greičiau bėgioti. „Šekspyras“ ir Romas Vaitkevičius-„Cvekas“ (deja, taip anksti iškeliavęs Anapilin) buvo ne tik Alytaus, bet ir Lietuvos moksleivių rinktinės žvaigždės, tad nežiūrint karvių „pagalbos“, vargo turėjau. Vėliau, kartu su „Šekspyru“, studentiškais metais žaidėme Vilniaus universiteto futbolo komandoje „Mokslas“ bei tapome Lietuvos studentų čempionais. Su „Cveku“ turėjau fainą laiką, besiurbčiojant alutį, senosios Alytaus autobusų stoties rūsyje įrengtoje aludėje, jau kažkuriais dutūkstantaisias metais. „Cvekas“ – „liuks bičas“, nuoširdžiai papasakojo apie savo muzikavimus, išgyvenimus, uždarbiavimus užsienyje. Pasišnekučiavimai aludėje užsitęsė (ir gerai, nes nežinojau, kad mes daugiau nesusitiksim), tad mano kelionės laiką Vilniaus autobusu, teko vis perkelti ir perkelti, nes perfrazavus vieną gerai žinomą sparnuotą frazę, „autobusas alų geriančių nelaukia“.
Grįžkime į Simną, į 1967-1968 metus ir pasižvalgykime, kas darėsi jo futbolo padangėje. Ten pikiravosi Simno varžovai iš Kauno, Marijampolės (Kapsuko), Vilkaviškio, Kybartų, Šakių, Druskininkų ir kitur. Visais laikais principingiausiai „derbiai‘ būdavo su dzūkais iš Veisiejų, Varėnos ir Butrimonių. Tuomet Alytaus ir Simno trajektorijos nesusikirsdavo, nes Dzūkijos sostinės „Kooperatininkas“, vėliau „Alytis“ skraidė aukščiau (aukštesnėje lygoje).
. Pirmaisiais „legionieriais“ iš Alytaus Simne buvo Algis Sinkevičius – „Sinkė“, dabartinis vaikų futbolo treneris Petras Simanavičius – „Petka“ ir Navickas-„Navė“. Jų privalumai, o Simnui nauda, – „Sinkės“ greitis, staigumas, patyrimas ir jaunų, vos aštuoniolikos sulaukusių „Petkos“ bei „Navės“ noras žaisti ir „versti kalnus“. Dar vienas pliusas – „Petka“ puikiai valdė kamuolį, pasižymėjo ištverme, o „Navė“ buvo reaktyvinis, galėjo greičiau skrieti už kamuolį ir stipriai smūgiuoti. Tuo metu jų stažuotė Simne buvo naudinga ir jauniems alytiškiams, ir tuo metu „Melioratoriumi“ besivadinančiai Simno komandai. Simniškių maršrutas į Alytų atsirado anksčiau. Juo pirmieji keliavo prieš tai minėtas vartininkas E. Dainauskas (penkiasdešimtųjų pabaigoje), o neužilgo jo pramintu taku į Alytų patraukė puolėjas Vaclovas Sitka, pasižymėjęs gerais fiziniais duomenimis. Jis buvo įvaldęs klastingą smūgį, sirgalių pavadintą „Sitkos šmyge“, kai Vaclovui spyrus į vartus, kamuolys nenuspėjamai keisdavo trajektoriją, klaidindamas vartininką.
1969 metai išbraukti iš Simno futbolo istorijos, – nebuvo komandos. Po metų pertraukos, dar ir septyniolikos neturintiems kupiniems entuziazmo Simno moksleiviams Algiui Tamulynui, Remigijui Klimavičiui, Vytautui Stanevičiui pavyko surasti rėmėjus (tais laikais vadintus šefais) ir tęsti gilias Simno futbolo tradicijas. Taip gimė komanda gražiu pavadinimu „Dzūkija“, nors man buvo kilę minčių pavadinti irgi gražiai, – „Lituanica“. Šiuo legendiniu vardu pavadinom 10a klasės, kurioje trynėme suolą su būsimu „Dainavos“ žaidėju R. Klimavičiumi, rinktinę. Pakilimas neišpasakytas. Jaunieji futbolininkai apsodino futbolo aikštę karklo medeliais, kurie turėjo ją apsaugoti nuo pašaliečių minamų takų. Patys treniravosi Simno turgaus aikštėje, saugodami žaliąją veją sezono atidarymo rungtynėms. Ant greta aikštės esančio seno rūsio sienos kitas klasės draugas, puikus dailininkas a.a. Antanas Austrevičius, didelėmis raidėmis dažais užrašė skambų šūkį: „Dzūkija“ tik pergalę“. Lauktoji sezono atidarymo šventė, – „Dzūkija“ 7:1 sutriuškino Jurbarką. 1970 metais Simno komandoje žaidė tik vietos futbolininkai. Tačiau labai sėkmingo sezono pabaigoje svarbioms rungtynėms su artimiausiais persekiotojais Prienais iš Alytaus pasikvietė savo legendą vartininką E. Dainauską (draugų vadinamu Valdu), kuris, kaip minėta, savo puikią sportinę karjerą pradėjo Simne. Tąkart mūsų gretose nebuvo dviejų svarbių žaidėjų A. Tamulyno ir Broniaus Malžinsko. Veteranas patikimai „užrakino“ ginamus vartus.

1970 metai. „Dzūkija“ prieš svarbią dvikovą Simne su Prienais.
Antras iš dešinės Evaldas Dainauskas…

Lygiosios Simne 1:1 ir simniškiai jau galėjo ruošti transportą į Pakruojį, į finalinį turnyrą. Ten laimėję, iškopė į „A“ klasę, kurioje madas diktavo lygos senbuvis Alytaus „Alytis“. Tais metais Simno jaunimas sėkmingai žaidė ir „Tiesos“ taurės turnyre, kur tik po atkaklios kovos, vos nepateikę staigmenos, nusileido tų metų Lietuvos čempionato sidabro laimėtojams Kauno „Politechnikai“ 0:1. Beje, „Dzūkijos“ puolėjas a.a. A. Tamulynas-„Agemunė-Šefas“ pirmasis įmušė į kauniečių vartus, bet principingai aikštėje teisėjavęs Simno arbitras (neatvyko skirtieji) Juozas Krasnickas įžvelgė nuošalę ir įvarčio neįskaitė nors vietinis šoninis teisėjas vėliavėlės nepakėlė. Kuriozinis atvejis su teisėjais įvyko dėl klaidingos informacijos. Skirtoji teisėjų brigada nuvyko į Alytų, manydami, jog „Politechnikos“ varžovais bus „Alytis“. Mes priėmėm tai kaip komplimentą.

1970 metai. Simno „Dzūkijos“ jauniai
„Dzūkijos“ jaunių komanda, kaip ir pagrindinė sudėtis, zonos pirmenybėse užėmė pirmąją vietą. Lietuvos jaunių čempionate pateko tarp aštuonių pajėgiausių komandų ir čia lapkričio 6 d., pabirus pirmosioms tų metų snaigėms, pakeliui į pusfinalį, Naujosios Vilnios stadione nusileido Vilniaus „Inžinerijai“ 0:3, kurios gretose žaidė geriausi jaunieji Vilniaus futbolininkai: TSRS jaunių rinktinės vartininkas Stasys Trainavičius, „Žalgirio“ debiutantas saugas Genadijus Žarkovas, veržlus puolėjas Ernestas Marcinkevičius (buvęs alytiškis) ir kiti. Beje, Simno jauniai gerokai patampė šeimininkų nervus ne tik rungtynių metu, bet ir po jų, kai paprašė parodyti komandos registracijos dokumentus, taip vadinamas korteles. Vilniečiai su savimi jų neturėjo ir jei varžybų organizatoriai būtų buvę principingi, turėjo anuliuoti rungtynių rezultatą ir įskaityti šeimininkams pralaimėjimą 0:3. Akistatoje su aktyviausiu Simno žaidėju Algiu Tamulynu, kuris nepaisė autoritetų nei aikštėje, nei už jos ribų, neišlaikė net inteligentiškojo vilniečių trenerio Stanislovo Paberžio nervai ir jis tarė, kad jei būtų jaunojo įkyruolio tėvas, įkrėstų jam „beržinės košės“ į užpakalį. Štai, kokios emocijos virė ir jaunių futbole.

Simno „Dzūkija“ „A“ klasėje
1971 metais Simno „Dzūkija“ debiutavo Lietuvos futbolo pirmenybių „A“ klasėje. Debiutas namuose „Dzūkijai“ buvo sėkmingas, įveikta gilias futbolo tradicijas turinti Mažeikių „Elektra“ 1:0, o pergalę lėmusį įvartį įmušė galbūt talentingiausias simniškis A. Tamulynas-„Agemunė-Šefas“, tas pats, kuris po armijos 1973 metais žaidė bronzinėje „Dainavoje“.

1971 metai. Simno stadione po rungtynių su Mažeikių „Elektra“
Simno „Dzūkijos gretose“ buvo ir daugiau gabių, dar aštuoniolikos neturėjusių moksleivių, kurie baigę vidurinę mokyklą išvyko studijuoti ir žaisti stipriose miestų komandose. Mano klasiokas ir komandos draugas R. Klimavičius kitą sezoną jau žaidė Alytaus „Dainavoje“, su kuria pirmą kartą 1972 metais tapo bronziniais prizininkais. Vėliau studijavo Kauno kūno kultūros institute (KKI) ir atlaikęs trenerių Algirdo Klimkevičiaus ir Vygando Leko krūvius rungtyniavo „Atleto“ ekipoje, po instituto tapo treneriu, futbolininko karjerą tęsė „Dainavoje“, o baigęs aktyviai žaisti, futbolo paslapčių ir dabar moko jaunuosius alytiškius. Kitas Simno talentas Bronius Malžinskas (deja, prieš keletą metų iškeliavęs Anapilin) buvo kviečiamas į Vilniaus „Žalgirio“ meistrų kolektyvą, bet pasirinko… studijas Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI), o futbolo paslapčių mokėsi „Inžinerijoje“, kurios gretose kiek anksčiau buvo ir alytiškiai puolėjas E. Marcinkevičius bei universalusis V. Malinauskas-Watas. Bronius tikriausiai nesuklydo, gilindamas žinias nelengvose studijose „visiukuose“, sėkmingai pritaikė jas praktikoje, tapdamas solidžios įmonės vadovu, o ir futbolo neužmiršo, žaisdamas garsioje Kauno „Kelininko“ komandoje nuskynė ne vieną trofėjų, o karjeros saulėlydyje aštuoniasdešimtųjų pabaigoje kartu su R. Klimavičiumi pagelbėdavo ir Simno „Peletrūnui“ sėkmingai žaisti „A“ klasėje. Deja, jau netekome ir Broniaus. Kiek vėliau Kaune, KPI pradėjo studijas ir už „Politechniką“ žaidė centro gynėjas Valdas Stagniūnas (Lietuvos jaunučių čempionas Alytaus „Dainavos“ gretose).
Tęskim Simno kelionę „A“ klasėje 1971 metais. Antros rungtynės žaistos Alytuje prieš kitą Lietuvos futbolo senbuvį „Alytį“. Puiki stadiono veja nebuvo palanki simniškiams. Alytiškiai parodė, kas yra šeimininkai, įmušę tris „sausus“ įvarčius, nuleido „Dzūkijos“ futbolininkus ant žemės. Debiutantai po pralaimėjimo Alytuje „pradėjo buksuoti“ ir keliose rungtynėse iš eilės vėlgi taškų neiškovojo. Tuomet „Alyčio“ konkurentai, kita Alytaus komanda „Dainava“, žaidusi aukščiausioje lygoje, atėjo Simnui į pagalbą, paskolinusi keletą savo žaidėjų, kurie nepatekdavo į pagrindinę „Dainavos“ sudėtį. Jos treneris J. Kubilevičius pasielgė toliaregiškai, suteikė taip reikalingą žaidybinę praktiką alytiškiams, tuo būdu palaikydamas jų sportines kondicijas. Į Simną buvo komandiruoti keturi „Dainavos“ atstovai.
Jauniausias iš jų, eksvilnietis Algis Bajeriūnas, nori nenori, o pravardė – „Bajeris“, turėjo lipte lipt, bet mes taip jo nevadinom net „už akių“, nes buvo draugiškas, inteligentiškas, komunikabilus ir kuklus vaikinas, savo meistriškumu pranokęs kitus. Turėjo brolį dvynį, taip pat futbolininką. Algis jau tuomet galėjo žaisti „Dainavos“ pagrinde. Buvo techniškas, sumanus, kūrybingas 21 metų futbolininkas, Vilniaus futbolo mokyklos auklėtinis, žaidęs sostinės „Pažangos“ vienuolikėje. Tik baigęs tarnybą armijoje (ten žaidė Rygos ASK), trenerio J. Kubilevičiaus pakviestas į „Dainavą“. Tačiau tarp saugų buvo tokia didelė konkurencija, kad net šiam puikiam futbolininkui trumpai teko pažaisti Simne, kad netrintų atsarginių suolelio, o reikalui esant, geros sportinės formos įsijungti į „Dainavos“ gretas. Tuo metu, būdamas abiturientu, Simno garbę gyniau ir aš. Likimas lėmė, kad po kelių metų su A. Bajeriūnu abu žaidėme Vilniuje „Komunalininko“ komandoje, kurioje karjerą bebaiginėjo buvęs Vilniaus žalgirietis gynėjas E. Liaudanskas. Vėliau Algis dirbo šalia Vilniaus esančiame Buivydiškių technikume fizinio lavinimo dėstytoju bei sudomino mergaites treniruotis futbolą.
Alytiškis Juozas Cickevičius-„Cycė“. Šis kiek vyresnis centro puolėjas, bet dėl traumų negalėjęs žaisti ankstesniame savo lygyje. Visada prieš rungtynes kojų raumenis įtrindavo, taip vadinamais „gyvačių nuodais“, kurie skleidė baisią smarvę. Nemanau, kad tai buvo jo taktinė gudrybė, bet varžovų gynėjai dažnai jį palikdavo be priežiūros, o jis jiems to neatleisdavo ir baudė įvarčiais.
A. Sinkevičius-„Sinkė“ prieš keturis metus jau mušė įvarčius į Simno varžovų vartus. Kaip ir anksčiau tebebuvo toks pat greitas krašto puolėjas, kad man, stajeriui, toli buvo iki jo startinio greičio. Gerai, kad žaidėme vienoje komandoje.
A. Telšinskas suteikė komandos žaidimui solidumo, ramumo, juolab, kad jis buvo ir puikus šaškių meistras, tad aikštėje matė situaciją keletu ėjimų į priekį. Rungtyniauti šalia alytiškių jauniems „Dzūkijos“ futbolininkams buvo patirties mokykla. Juolab, kad naujieji komandos draugai nevaidino, buvo šmaikštūs pasakoriai ir, kas svarbiausia, turėjo nemenką žaidybinį patyrimą bei norą juo dalintis.
Įsijungus alytiškiams, kurį laiką grįžome į pergalių kelią, laimėdami prieš Šilutės „Pamarį“ 5:3, Pabradės „Modulį“ 3:0. Atsirevanšavome nuvažiavę į Uteną „Uteniui“ 2:1. Nesiplečiant, simniškiams sezono pabaiga, švelniai tariant, nebuvo tokia sėkminga, o „Alytis“ su buvusio Kapsuko „Sūduva“ tais metais liko viena iš pirmaujančių komandų.
Simno futbolo veteranų – Garbės prezidento Petro Levinsko bei į čia atsikėlusio KKI absolvento, buvusio kėdainiškio, Juozo Augutavičiaus draugiški ryšiai su „Dainavos“ treneriu J. Kubilevičiumi padėjo simniškiams stiprinti komandą. Alytiškis treneris davė naudingų konsultacijų, atskleidė taktikos niuansų. Reikalingų žaidėjų migracija tarp Alytaus ir Simno leisdavo „užkaišioti“ nežymias spragas sudėtyje. Ne kasmet alytiškiai būdavo įtraukiami į Simno komandą. Netgi atvirkščiai, Simno moksleiviai pradėjo važinėti į Alytų ir tapdavo rajoninės sporto mokyklos įvairių amžių futbolo rinktinių nariais. Tai R. Klimavičius (žaidė ir „Dainavoje“), Valdas Stagniūnas (vėliau žaidė Kauno „Politechnikoje“) , Alvydas Verbickas (deja, miręs), Vytautas Krutulis (baigė Vilniaus universitetą fizikos fakultetą, žaidė „Moksle“, dabar Klaipėdoje jaunimo technikos centro direktorius), Romas Blaževičius (deja, jau netekom Romo).

Vėl su senais varžovais

„Dzūkijos“ kapitonas Vytautas Krutulis (balti marškinėliai) pakelia 1974 metų futbolo sezono atidarymo vėliavą Simne
Alytiškiai Simne vėl žaidė po trejų metų – 1974. Tik ką grįžęs iš armijos alytiškis Vaclovas Sinkevičius-„Sinkė“ jaunesnysis (kaip ir anksčiau Simne žaidęs jo vyresnis brolis Algis) bei aštuoniolikametis Volodia Pataškinas buvo pilnateisiai Simno „Dzūkijos“ komandos nariai. Pradėjo naudingai žaisti jau nuo pirmų sezono rungtynių beveik iki sezono pabaigos. Vaclovas anksčiau mokėsi Panevėžio internatinėje sporto mokykloje bei žaidė Lietuvos moksleivių rinktinėje. Buvo krašto gynėjas, o Volodia – veržlus ir rezultatyvus puolėjas. Jauni, draugiški ir linksmi vaikinai padėjo ne tik aikštėje bet ir „statė tiltus“ tarp Alytaus bei Simno, buvo mėgiami (esant tokio amžiaus ir mylimi) vietinių merginų (juolab, kad jaunesnysis „Sinkė“ puikiai šoko), kas nesukeldavo pavydo tarp komandos draugų nei už gerą žaidimą, nei už veiklą po rungtynių, nes kiekvienas turėjom savo nišą… .

 

[Ketvirtos dalies pabaiga. Bus daugiau]

Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS (papildyta)

ALVYDO PETKEVIČIAUS tapybos parodos atidarymas įvyko

ALVYDO PETKEVIČIAUS tapybos parodos „Post Scriptum“ atidarymas vyko balandžio 19 dieną ir sutapo su dailininko gimtadieniu. Racionalu tokias progas sulieti į vieną datą. Pasigrožėti naujausiais kūriniais ir pasveikinti  dailininką gimtadieniu susirinko draugai, draugės, kolegos, artimieji, vaikystės draugai iš Madrido (nepainioti su Ispanijos sostine), taip pat iš Kauno ir Alytaus ir tolimesnių vietų. Giedrei Bulgakovienei ir jos komandai Alvydo draugai dėkoja už gražią prasmingą progą susitikti nekasdieniškoje aplinkoje.

Surengti tapybos parodą nėra paprasta. Teko būti liudininku ir padėjėju, todėl pradedi suprasti, kaip svarbu eksponuoti paveikslų grupes, kad jie susilietų stilistika ar noru išreikšti tą ar kitą mintį. Ir pavieniai kūriniai turi rasti salėje vietą: Algirdui Maineliui atminti ar kinoteatras „Taika“ turi įsikomponuoti į visumą.

Visas detales apie tapytoją ALVYDĄ PETKEVIČIŲ, parodą ir jos dalyvius rasite FM99 ir Garažų klipų bendrame darbe-filme.

A. Petkevičius. Tapybos paroda 2017 || FM99 ir Garažų Klipai || 2017

Nuoseklų dailininko Alvydo Petkevičiaus ir Liudo Ramanausko (FM99) pokalbį klausykite įrašuose.

>> Tarp kabučių – Tapytojas Alvydas Petkevičius. 1 dalis
>> Tarp kabučių – Tapytojas Alvydas Petkevičius. 2 dalis
>> Tarp kabučių – Tapytojas Alvydas Petkevičius. 3 dalis

ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (1 DALIS)

“The Long And Winding Road“ – taip dainavo bitlai 1970. Po penkerių metų Alytaus “Dainavos“ vyrukai iškovojo Lietuvos futbolo auksą. Vingiuotu keliu eina Alytaus futbolas. Su pergalėm ir nuopuoliais. Apie tai penki akcentai, penki straipsniai.

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Futbolas populiaresnis už… krepšinį?

Tarp glūkoidų yra gražaus balso savininkas Vytas Malinauskas “Watas“. Šiame draugų sambūryje visi žino, kad jis žaidė čempioniškoje 1975–ųjų metų Alytaus „Dainavoje“. Kaip pats sakė, grįždami namo po rungtynių svečiuose, visa komanda tradiciškai traukė „Dainavos“ himną, kuriuo palaikydavo komandinę dvasią ir tapdavo vėl vieningi tarsi kumštis. Balsingi vyrai mėgo lietuviškas melodijas, pamėgdžiojo „Bitlus“, kartodavo ir „Aisčių“ „gabalus“, taip atsipalaiduodami ir nusimesdami neseniai žaistų rungtynių įtampą. Tas vieningumas, draugiškumas išliko ir iki šiol. Po tiek prabėgusių metų komandos draugai kasmet Naujųjų išvakarėse prie buvusio „Žuvinto“ restorano renkasi į susitikimą pasidalinti gyvenimo džiaugsmais bei rūpesčiais. Tad nutariau glūkoidus supažindinti su Wato jaunystės laikų Alytaus futbolo istorijos momentais. Juk tuo metu be „Aisčių“, Alytus galėjo didžiuotis ir „Dainava“. Simnas – Dzūkijos sostinės pašonėje. Futbolo klimato atšilimas Alytuje paskatino ir Simno futbolo „želmenėlių“ subujojimą. Tai matydami, Alytaus futbolo specialistai juos prijaukindavo savo žaliojoje vejoje, nors joje, aišku, gražiausiai ir tankiausiai žaliavo pačių alytiškių pasodinti bei puoselėti „daigeliai“. Ne vienas simniškis išbėgdavo į žaliąją futbolo veją vilkėdamas reprezentacinės Alytaus vienuolikės sportinius marškinėlius. Jaunoji futbolininkų pamaina iš Simno taip pat nelikdavo nepastebėta Alytaus sporto mokyklos guru Antano Bytauto. Savo ruožtu, alytiškių futbolininkų pavardes buvo galima rasti Simno, dar dažniau, Butrimonių komandų rungtynių protokoluose. Be abejo, alytiškiai gynė įvairiu laiku mieste egzistavusių komandų: „Kooperatininko“, „Ūkmašinos“, „Poringės“, „Snaigės“ ir garsiojo bei taip Alytaus futbolo mėgėjų mylėto „Alyčio“ garbę. Vartininkas Lionginas Kuprys ir Jonas Kubilevičius Alytaus stadione. Čia gražiai matosi užrašas ant krūtinės – “Dainava“. Alytaus stadionas. J. Kubilevičiaus fotoarchyvas Jonas Kubilevičius smūgiuoja kamuolį. Kokia ekspresija! Jonas atstovauja Kauno “Limą“ (darome prielaidą).J. Kubilevičiaus fotoarchyvas Alytus, kaip ir visa Lietuva futbolą „atrado“ po Pirmojo pasaulinio karo, kuris ilgą laiką pas mus buvo populiaresnis už krepšinį. Pirmoji pažintis neužsitęsė. Kitu bandymu, 1931 metais žaidžiamos rungtynės su Kalvarija. Debiute pralaimėjimas 3:4. Antrose rungtynėse sutriuškinti Lazdijai 7:0.Tačiau oficialiai Alytaus futbolo istorija skaičiuojama nuo 1935 metų, kai buvo įkurta Šaulių sąjungos komanda „Dainava“. Dabar futbolo sezonas praktiškai tęsiasi visus metus. Per TV stebime Anglijos Premier lygos kovas, mėgaujamės Čempionų lygos atkrintamųjų varžybų šedevrais. Sulaukėme Lietuvos rinktinės pavasario egzaminų sesijos pasaulio čempionato atrankoje, kuomet stebint beveik šimtatūkstantinei auditorijai Vemblyje garbingai laikėme šį sunkų egzaminą, stengdamiesi paslėpti sisteminius mūsų futbolo trūkumus. Normalu, kad įsibėgėjant pavasariui, dažniau plaka futbolo aistruolių širdys, bunda viltys, gal ir vietiniam fronte bus permainų (kažin?), juk savi marškiniai arčiau kūno. Alytaus futbolo veteranams sugrįžta principingų kovų bei pergalių vaizdai. Taip ir gyvena miesto prie Nemuno futbolo mėgėjai prisiminimuose ir viltyse. Prisiminti jiems yra ką. Vieni, stebint tūkstančiams (nesuklydau) alytiškių, rodos, dar taip neseniai, vadovaujant šviesaus atminimo legendiniam treneriui Jonui Kubilevičiui, “Dainavos“ gretose 1975 metais nukalė čempionišką auksą. Kiti, buvo tos pergalės liudininkai ir įkvėpėjai.

Pėdsakai aikštėje

Tačiau ir iki tos reikšmingos komandinės pergalės Alytus turėjo savo numylėtinių, ryškių individualybių ir miesto futbolui ištikimų patriotų. Vienas jų, – Leonidas Dobrovolskis, tarp savęs sirgaliai paprastai jį vadino Lionka arba „Dobra“, geriausias savo futbolininko karjeros metais vos neperžengė Maskvos „Spartako“ komandos slenksčio, bet dažnas futbolininkų palydovas traumos jį prie šio slenksčio ir sustabdė. Kiek leido sveikata žaidė Alytuje ir tą darė puikiai nors traumos padariniai ribojo jo galimybes. Ne vienus metus buvo „Alyčio“ kapitonu, vėliau ir treneriu. Jo jaunesnysis brolis Nikolajus – Kolka „Dobra“ neprasčiau draugavo su odiniu kamuoliu. Kviestas į Vilniaus „Žalgirį“ ten neužsikabino, juk komandų senbuviai vargiai norėjo, kad atsirastų šalia perspektyvus konkurentas. Kiek vėliau Kolka tiems, kurie nepanoro matyt jo perspektyvų saldžiai atkeršijo namuose įvarčiu į „Žalgirio“ vartus per draugiškas rungtynes. Būdamas aukštesnio meistriškumo futbolininku nei komandos draugai, liko žaisti Alytuje.

Būsimieji Lietuvos futbolo čempionai Alytaus “Dainava“. Šį kartą – bronziniai 1973.

Vaikystėje pats savo ausim girdėjau, kai po rungtynių, šone tribūnos pastatytoje metalinėje vandens prausykloje, skirtoje praustis šaltu vandeniu futbolininkams, vandens procedūras atliekant Kolkai, sirgaliai jo paklausė: „kodėl jis čia, o ne „Žalgiryje“? Šis, liedamas šaltą vandenį ant savęs, jau ruošėsi sirgaliams atsikirsti, bet vyresnysis brolis, besišypsodamas, atsakė už jį su jam būdingu šmaikštumu: „geriau kaime pirmam nei mieste paskutiniam“. Nei jis tam mieste būtų buvęs paskutinis, nei ką, bet į stipresnes Lietuvos komandas neperėjo, liko ištikimas Alytui. Senjoriško amžiaus futbolo mėgėjų atmintyje išliko ir įvairių kartų Alytaus žaidėjų: V. Čepulio, vartininko Jono Muliolio, J. Kubilevičiaus „Kubylos“, A. Balsiukevičiaus, Juozo Račkausko “Račkaus“, V. Ramanausko „Rainio“, brolių Verknių, vartininko Liongino Kuprio, Valentino Lubenickio – Valkos, Beno Žukausko jo brolio Arnoldo „Aninės“, Valdo Mikelionio “Makarono“, Juozo Zabitos, vartininko Vaitkevičius „Degtuko“ (Romo “Cveko“ Vaitkevičiaus vyresnysis brolis), Kazio Kazlausko „Kažos“, Romo Plauskos, Edmundo Platūkio, Vinco Prusko, Gintauto Šarakausko „Šaro“, Vytauto Atmanavičiaus „Atmos“, Stasio Armanavičiaus „Bočkos“ ir kitų žaidimas. Na, o iš Alytaus futbolo istorijoje buvusių puikių vartininkų galima surinkti visą simbolinę vienuolikę be kitų grandžių žaidėjų, tokia dosni šiais talentais smėlinga Dzūkijos žemė. Net Lietuvos žurnalistų futbolo rinktinės vartininkas Tautvydas Vencevičius (buvusio Lietuvos rinktinės saugo Donato Vencevičiaus brolis) kilęs iš Alytaus. Galime didžiuotis, vartininkų čia priaugo tarsi grybų ir ne bet kokių, o lyg grybų karalių – baravykų. Turbūt įsižeistų alytiškis jei paklaustumėte, ar žino Alytuje karjerą pradėjusius vartininkus Valdemarą Martinkėną (deja, tragiškai žuvęs), Gintarą Staučę, Žydrūną Karčemarską? Fantastika, ši trijulė iš Alytaus! Tegul neįsižeidžia, bet pakartosiu, tai įvairiu laiku buvę Lietuvos rinktinės vartininkai. Visi po du kartus buvo išrinkti geriausiais Lietuvos metų futbolininkais (šioje kategorijoje laureatu tapo ir alytiškis puolėjas Darvydas Šernas). Žydrūnas karjerą tęsia Turkijoje, o gindamas Lietuvos rinktinės vartus atrėmė tris 11 metrų baudinius. Valdemaras gynė ir Kijevo “Dinamo“, o Gintaras Maskvos “Spartako“ vartus. Šiuo metu G. Staučė dirba Rusijos futbolo rinktinės, besiruošiančios 2018 metų pasaulio čempionatui, trenerių štabe ir yra vartininkų treneris. Tai labai aukštas jo patyrimo įvertinimas. Vieną pikantišką epizodą turbūt vargiai prisimena ir Gintaras, kad, neturėdamas aštuoniolikos, aštuoniasdešimtųjų metų viduryje vienose rungtynėse stovėjo ir Simno komandos, tokiu egzotišku pavadinimu, „Peletrūnas“ vartų stačiakampyje. Kiekvienam laikmečiui savas herojus – šešiasdešimtųjų pradžios patikimas, bebaimis vartų sargas buvo Lionginas Kuprys. Kitas iš tų laikų, jaunystėje garsaus vartininko Jono Baužos konkurentas (abu žaidė Lietuvos moksleivių rinktinėje) simniškis Evaldas Dainauskas, gynęs Alytaus garbę, studijavęs Kauno kūno kultūros institute ir žaidęs “Atleto“ klube. Po studijų vietoj kareiviškų “čebatų“ avėjo Rygos ASK (armijos sporto klubo) “bucus“. Ten tapo Latvijos čempionu, kandidatu į sporto meistrus, o „privalgęs“ kareiviškos košės žaidė legendinėje Šiaulių “Elnio“ komandoje, buvo kviečiamas į Vilniaus “Žalgirį“, bet menisko trauma užkirto kelią tolesniam tobulėjimui. Dzūkijos trauka, namai jį vėl atvedė į “Alytį“. J. Kubilevičius stiprino “Dainavą“ ir kvietė į ją, bet Evaldas padėjo tašką savo sportinėje karjeroje. Kitas iš Simno pakviestas labai jaunas vartininkas Antanas Smaidžiūnas 1967 metų spalio 22 dieną, draugiškose rungtynėse su Vilniaus “Žalgirio“ meistrais, pakeitęs pagrindinį alytiškių vartų sargą šoklųjį J. Kiguolį “Zyzę“. Kaip išsireiškė alytiškis, „Zyzės“ žaidimo liudininkas Vytautas Matulevičius, „gerai vartus laikė vyrukas“ (jam pritariu). Pirmame kėlinyje „Zyzė“, antrame A. Smaidžiūnas su jaunatvišku įkarščiu gynė Alytaus reprezentacinės komandos vartus. Tą saulėtą rudens dieną mieste ažiotažas didžiulis, žiūrovų minios, tikra futbolo šventė. Kai alytiškis N. Dobrovolskis Kolka “nuginklavo“ meistrų vartininką M. Averbuchą, senasis Alytaus stadionas tokio gausmo dar nebuvo girdėjęs. Vis tik iki pertraukos rezultatas tapo lygus. Antrame kėlinyje fiziškai geriau pasiruošę sporto meistrai į Kolkos akibrokštą atsakė dar trimis taikliais smūgiais, palaužę dzūkų pasipriešinimą, įveikė Alytaus rinktinę nors progų nestokojo ir šeimininkai.  Pralaimėta garbingai labiau patyrusiems
meistrams, 1:4. Ne gėda, juk vilniečių gretose žaidė sporto meistrai

Nuotraukoje Vilniaus “Žalgirio“meistrų komanda.  Po varžybų su Alytaus rinktine 1967 m. Vytauto Malinausko fotoarchyvas

Michailas Averbuchas, Algirdas Žilinskas, Stasys Ramelis, Povilas Jegorovas, Romas Biliūnas, Kazimieras Čepas…. Akivaizdu, kad jau tada Alytus galėjo žaisti aukštesniu lygiu Lietuvos pirmenybėse, tačiau iki aukso dar buvo ilgas aštuonių metų kelias. Per tą laiką Alytaus vartus „pilniavojo“ daugiau ar mažiau talentingi bei savaip geri, bet per anksti Anapilin pakviesti Petras Filonovas “Filė“ („Filė“ žaidė ir Simne), Lietuvos moksleivių rinktinės vartininkai bei kandidatai į Tarybų Sąjungos jaunių rinktinę Algis Seilius ir žinoma, ne tik vartininkas, bet ir muzikantas, charizmatiškasis Romas Vaitkevičius “Cvekas“, kiek vėliau „Dainavoje“ įsitvirtino Romas Radivonas, po jo Bronislavas Geležiūnas (šiuo metu turi išsaugojęs gausią „Dainavos“ futbolo komandos relikvijų kolekciją).

Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS