Miesto širdies reinkarnacija

Linas Jakštonis su draugais vykdo svarbų alytiškiams darbą: įpučia dvasią Miesto Sodo palaipsninei reinkarnacijai. Jis taiso praeities žmonių-vandalų padarytas žaizdas, kurių širdyse miestui vietos nebuvo. Gal jie nebuvo alytiškiai? Tikriniai? Buvo tik Alytaus gyventojai. Gali būti, tai ir lėmė sprendimą nugriauti ploščiadkę ir Grybą.  Alytiškiai ir Alytaus gyventojai –  susivienykim ir kartu balsuokime už Miesto Sodo ateitį

Treileris “ATGIMSTA IŠ PELENŲ“ || Garažų Klipai 2018

Alytiški, turi istorinį šansą jau 2019 metais atkurti Miesto sode koncertinę erdvę, kurią prieš du dešimtmečius sunaikino valdžios vandalai, ir kiekvieną savaitgalį mėgautis muzikos, teatro, kino vakarais ir kitais renginiais.
Balsuok su šeima, draugais, bendradarbiais:
* birželio 15 – 17 d. miesto šventės metu tam skirtose vietose;
* birželio 15 – liepos 6. Internete http://www.alytus.lt ir Alytaus miesto savivaldybėje.
Daugiau informacijos:
* http://www.facebook.com/alytausmiestosodas/
* http://www.facebook.com/AlytausSenamiescioBendruomene/
* http://www.alytus.lt

Reklama

Alvydas Jegelevičius ir Vacys Matažinskas džiugina kūrybiniais purslais

〉〉 Alvydas visiems alyciškiams: tai knygelė – proga išsisakyt, atsiskaityt už tuos septynerius metus, kuriuose sutilpo 39-ios poetinės vibracijos, o svarbiausia susitikimas…

 

—   —   —  

〉〉 Vacys pristato antrą knygelę ir kviečia susitikti: gėlių neneškite, geriau paremkite euru-kitu. Leidyba – nepigus užsiėmimas.

Miesto šventei artėjant: glūkoidų nuotykiai prieš 50 metų (2)

Pirmoji dalis – “Pliažas“, čia – tęsinys, kuriame aprašomi miesto sodo XX amžiaus, septinto dešimtmečio lankytojų papročiai ir įpročiai. Visi aprašyti dalykai – neišgalvoti ir nepagražinti, gali būti, jog kai kas tiesiog pamiršta. Alytaus planas 1967 gali praversti skaitant, o atspausdinus, jį tiktų pasikabinti kad ir palėpėje, ten kur stovi nereikalingi, bet kažkodėl neišmetami daiktai.

aa

MIESTO SODAS

Pavakarė. Alvydas su Gintu ruošiasi eiti į miestą. Ant nuogo kūno velkasi T-Shirts, o ant viršaus dar bitlovkę. Kulturizmo pratimai neduoda greito efekto ir toks “užpildas“ vizualiai gali kompensuoti muskulatūros neprieauglį. Tada einant iš Madrido į miestą, pakeliui tekdavo sutikti bent 10 draugų, pasisveikinti su jais. Šiandien 10 kartų einant tuo pačiu maršrutu, pažįstamo veido gali ir nepamatyti.

Pakeliui, prie “Saulutės“ Virgius, tik prieš savaitę įvykdęs šaudymo kandidato į sporto meistrus reikalavimus, demonstruoja savo naują pneumatinį vokišką šautuvą ir siekia naujų aukštumų. Algis Adomaitis iš Madrido atsistoja 20 metrų atstumu nuo šaulio, įsikanda cigaretę ir sutinka, kad Virgius pataikys į ją. Dar kelia sąlygą: jei Virgius kliudys jo galvą, jam kandidatas į meistrus sumokės 10 rublių. Po akimirkos cigaretė pavirsta dulkėmis. Šekspyras būti taikiniu sutinka be draudiminių susitarimų, jis smilium ir nykščiu laikys penkių kapeikų monetą. Rezultatas tas pats, tik dulkių nėra. 2008 metų birželio pabaigoje Virgius apgailestavo, jog šernai neateina į pamėgtas vietas, gal jie nujaučia, kad glukzauras tiesiog niekada neprašauna pro šalį.

Jau centre išdygsta keistas seniokas. Mindaugas “Fantomas“ Pilkonis, šiandien lauko akmenis profesionaliai verčia architektūrinėm detalėm ir sėkmingai iš to valgo duoną. Fantomas pakeičia savo išvaizdą: skrybėlė, prilipinti ūsai su barzda, tamsus kostiumas, vienoje rankoje lazda lenktu galu, kitoje portfelis. Taip sėkmingai jis kvailino savo geriausius draugus, nes niekas jo neatpažino. Priėjęs prie seno gastronomo stovinčio būrelio saviškių ir galantiškai pasisveikinęs, klausia kur yra viešbutis. Kaip neparodysi kelio Alytuje dar nematytam prieškarinės Lietuvos inteligentui. Nebent kildavo klausimėlis ar senukas nori patekti į viešbutį ar į pasakų namelį – vietą, kur gyveno linksmos mergaitės.

Miesto sodas buvo traukos centras. Visai kaip dabar, tik tada ten dar buvo GRYBAS ir ploščiadkė, kurioje vykdavo šokių vakarėliai, vadinkim diskoteka, ir jokių DJ, tik gyva muzika. Vėliau šiuos akcentus, kalbant Rimo Buroko terminologija, nugriovė intelektualūs vandalai. Grojo čia maestro Jonas Pavilonis, Romas “Cviakas“ Vaitkevičius, Liudas “Bulka“ Bulkevičius, Vytautas “Styga“ Palubinskas, o iš rekrūtų rusų kariuomenėje trumpų atostogų grįžęs Alvydas A. Jegelevičius net sudainavo bitlų “Oh, Darling“ ir “Let It Be“. Tai buvo tikras furoras. Dar viena detalė: šokančiųjų ir stebėtojų buvo maždaug po lygiai. Pažiopsoti prie tvoros ateidavo ir vaikai be tėvelių ir tėveliai su mamytėm, akies krašteliu besistengiantys pamatyti kokią panelę pakabins jų sūnelis arba atidžiai stebėti kaip šokių aikštelėje auga jų dukrelės reitingas.

Apie aštuntą vakare, sodo prieigose jaučiasi pagyvėjimas. Po GRYBU taip pat. Besišypsanti bufetininkė pro langelį vikriai dalija limonadą, saldainius „Karakum“, drumstą žigulinį alų. Pagal blatą galima gauti kai ką stipresnio. Šiais laikais Lietuvoje pagal blatą galima gauti sklypą UNESCO saugomose teritorijose.

Tada čia rinkdavosi visi vietiniai iš Centro, Kurorto, Kriaušiaus, Madrido ar Suvalkų. Kartais kildavo muštynės, tema ta pati: vietiniai kala atėjūnus (dabar vadintume miesto svečiais). Šiandien tendencija gali išlikti – turkai, vietnamiečiai, kinai gali tapti pretekstu santykiams aiškintis. Labiau intrigavo kovos tarp panelių. Nusiauna batelį ir kala kulniuku konkurentei į galvą. Nesutarimų subjektais dažniausiai buvo Kriaušiaus berniukai.

Blatniausi vyrukai buvo iš Kriaušiaus: Kobra, Škalba, Kunė, Ožys, Aninė – jų ir kelnės buvo labiausiai platėjančios, nes turėjo savo kampe siuvėją, kuris kitų miesto rajonų stiliagas tiesiog ignoravo. Čempionas buvo Čarlis iš Kurorto, jo kelnių vėjare švytavo trys grandinėlės, kai kas teigia matęs net keturias šviečiančias lemputes. Kriaušius buvo turtingas ir gražiausiom miesto panelėm: Virga, Albina, Roma, Greta etc., o į mis Alytus titulą pretenduoti galėjo tik Dana Lydytė iš Kurorto. Nors Albertas “Kobra“ Sakalnykas nepamiršdavo abejojantiems priminti, jog gražesnių už jo Dalią Alytuje tiesiog nėra. Deja, oficialių mis paradų tada dar nebuvo, tad liko tik nuomonių įvairovė. Norinčių pakviesti gražuoles šokiui buvo pakankamai, bet ne visi turėjo kapeikų bilietui. Tad tie, nelabai pasiturintys, jau pritemus, apie pusę vienuoliktos, pradeda lipti per ploščiadkės tvorą. Lengviausia ją įveikti buvo galima kampe link Angelo arba prie pat scenos.

Dėmesio centre dvi ploščiadkės įžimybės: Juozas “Kamas“ Kaminskas ir Juozas “Bunka“ Petraitis, tada KPI (dabar KTU) penkto kurso studentai, besimokantys tik gerais ir labai gerais pažymiais. Abu ne mažiau kaip šešių pėdų ūgio ir su kostiumais – visai kaip Hollywood‘o grandai per oskarų įteikimą. Beje, vienas į kitą kreipdavosi “pone“, o jų leksika buvo išskirtinė. Pirmo Alytaus (anoj pusėj) bariuke p. Petraitis padavėją kalbino taip – “maloni ponia, prie alaus prašau pateikti ir lesalą“. Jie visiems darė į s p ū d į, o kai kuriems ir į t a k ą.

Bunka labai mėgo laukinius Afrikos gyvūnus. Grįždamas iš “Trijų mergelių“ kavinės Kaune, naktį iš zoologijos sodo “pasiskolino“ naujagimius liūtukus. Atnešė juos į 4-tą studentų bendrabutį Vydūno alėjoje, prižadino komendantę, kad kartu įsiamžintų nuotraukoje. Aišku, po akto, Juozas juos grąžino atgal, nes puikiai suvokė, jog tikroji “kačiukų“ vieta – pas mamą liūtę.

Priešpaskutinis šokis: kviečia merginos. Kaip imperatoriaus Trajano laikais, falanga mergaičių, žybsinčiom akutėm, dar nepradėjus muzikantams groti, pasistumdydamos tarpusavyje, pasiduoda link berniukų. Partnerius renkasi be klaidų. Taigi pakabinti panelę problemų nebuvo, galvos skausmą kėlė mintis į kurį miesto kampą ją reikės lydėti, todėl Kriaušiaus ar Centro panos buvo populiaresnės nei gyvenusios anoj pusėj (Pirmame Alytuje) ar prie sanatorijos. Nebent turėjo išskirtinių pomėgių ir tai buvo žinoma plačiam šokėjų ratui.

Alvydas paskaičiavo, jog panos pagal tuometinę vertybių skalę buvo tik šeštoje vietoje po muzikos, tapybos, body building‘o, E.M. Remarko ar Emilio Zolia ir pliažo. Įprotis sekmadienį grįžti namo laiku, keldavo mylimų tėvelių susižavėjimą. Nors tikroji priežastis buvo kita: pirmą valandą nakties Luxemburgo radijas pradeda transliuoti hitparadą. Tvankią naktį, svirpiant lietuviškom cikadom ir spidolom, vakaronė tęsiasi. Tą naktį jie pirmą kartą išgirdo Pink Floyd – “See Emily Play“, kartu taip prasidėjo šios britų grupės maršas per pasaulį. Tikimybė, kad šiandien net įvairių zvonkių gerbėjai žino kas yra “pinkai“ – išlieka.

________________________

Skaitantieji gali pasigesti tokių miesto rajonų kaip Dainava, Vidzgiris, Putinai. Veiksmas vyko tuo laiku, kai ŽMOGIDĖS Alytuje dar nebuvo statomos, vasarą dabartinėje jų vietoje žaliavo bulvių laukai.

P.S. Jei rašliava patiko, galėtų būti tęsiama …

□ Ankstesnės Alvydo ir Ginto patirtys

□ Pirma dalis – Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS

Miesto šventei artėjant: glūkoidų nuotykiai prieš 50 metų (1)

Trilogija “VIENOS DIENOS KRONOKA“ tai rašinys, publikuotas glūkoiduose prieš 10 metų. Istorija tampa istorija, kai faktai neišsitrina iš atminties ar kitų šaltinių, todėl ir kartojama. Artėjant miesto šventei, siūlome paskaityti ir prisiminti tai, ką patyrė glūkoidai prieš 50 metų savo kukliame provincijos mieselyje, kuriame visi visus pažinojo. Tai pirma dalis – apie miesto pliažą Lelijų gatvėje. Visi aprašyti dalykai – neišgalvoti ir nepagražinti, gali būti, jog kai kas tiesiog pamiršta. Alytaus planas 1967 gali praversti skaitant, o atspausdinus, jį tiktų pasikabinti kad ir palėpėje, ten kur stovi nereikalingi, bet kažkodėl neišmetami daiktai.aa

PLIAŽAS

Vasarą temsta vėlai. Alvydas su Gintu, kurių namus skiria 100 metrų, jau gerokai pramokę Morzės abėcėlę, prožektorių pagalba tariasi ką veikti kitą dieną. Tada namie telefonų Šikučių prospekte dar niekas neturėjo. Gal rytoj eiti į Vokiečių pliažą ir ten pavyks vėl pamatyti kaip būsimoji Alytaus futbolo garsenybė Algimantas “Liuba“ Eidukevičius lipa į pušį. Liuba labai bijo šunų. Vienas toks – Šančių plokščiadančių veislės šunėkas atklydo prie atokaitoje gulinėjančių Vytauto “Smiliaus“ Kunčino, Žorkos, Algirdo Žemaičio, bet tik būsimo “Dainavos“ puolėjo nervai neišlaikė – jis kaip koks Borneo salos papuasas akimirksniu įsliuogė į storoką pušį. Ši istorija ėjo iš lūpų į lūpas ir vasaros pabaigoje jau buvo kalbama, jog Liuba iš pušies išlipo tik vakarop, kai pradėjo temti ir buvo tikras, jog teritorijoje tarp Žemaitės gatvės ir pylimo nėra nė vieno keturkojo. Aišku, tai smarkiai perdėta ir neatitinka tiesos. Continue reading “Miesto šventei artėjant: glūkoidų nuotykiai prieš 50 metų (1)“

Dramblys. Žmonės legendos

Jei bulvarinio popso žurnale „Žmonės. Legendos“ legendomis laikomi iš baudžiauninkų kilę, prichvatizacijos metu pralobę, loviniu (I Love You) keliu prasimušę į viršų ir dažnai įdomūs tik patys sau, tai niekam nenusidėsime savo puslapyje legenda pavadindami savo bendraamžį, Kriaušiaus vaiką Joną “Dramblį” Dambrauską. Jis savo kartoje tapo tikra legenda, kurią prieš metus aplankė Albertas “Šekspyras” Antanavičius koncertinių gastrolių metu po  pietvakarių Lietuvą. Albertas pasakoja: koncerte bisas, ovacijos ir šiame fone pasigirsta išskirtinis nepainiojamas su niekuo balsas:  “Šekspyre, pavaryk dar!” Ogi Dramblys.

Jonas “Dramblys” Dambrauskas gyvena ir gydosi Veisiejų globos namuose, jį remia sesuo iš Australijos. Šiais metais jį aplankė Alvydas Jegelevičius. Alvydas rašo: “Pasitiko, pavaišino, priminė išėjusius. Gražiai pakalbėjo, parodė jaunystės nuotraukas su išėjusiais ir esamais amžininkais, tų laikų liudininkais… Pabuvom, patylėjom kartu…”

Alvydas pridėjo pora susitikimo nuotraukų.

 

Gimę 1949 Alytaus klasiokai iš Pirmos vidurinės mokyklos. Iš kairės: Jonas Dambrauskas-Dramblys, Zina Stumbraitė-Ivanauskienė (Ivano žmona) ir Alvydas Jegelevičius.

Veisieju globos namai. Legendinis mūsų kartos alytiškis Jonas Dambrauskas – Dramblys savo kambaryje 2017 09 20

Roko senjorų vakaras. Angelai ir pušies šakelės

 

 

Rugsėjo 2 dieną Miesto Sode vyko Roko Senjorų vakaras, skirtas muzikanto, dainininko Vladimiro Bondarevo – Žoros atminimui ir senų draugų ir draugių susitikimui. Grojo Alytaus Aisčiai su aisčiu Romualdu Stankevičium priešakyje.

Renginys subūrė 3 kartus mažiau dalyvių, lyginant su 2015 metų Aisčių koncertu. Tada ploščiatkė nesutalpino savyje visų, nes atvyko senieji alytiškiai ne tik iš Kurorto, Centro ar Kriaušiaus, be ir iš Vilniaus, Kauno, USA, Norvegijos, Airjos ir Anglijos. Gal nyki reklama “pasitarnavo“, nes informacijos skvarbą iliustruoja epizodas, kai Dzilbus jau movėsi batus eiti į Miesto Sodą, suskambo telefonas. Šakninis Aisčių bosistas Viktoras Jonkus sakė, jog gaudant podleščikus, Kobra minėjo, jog kažkoks renginys Žorkos atminimui vyks, tik nežino kur ir kada. Štai taip. Kai sužinojo kur ir kada, Viktoras dar paklausė: ar galima truputį pavėluoti. Na, nebūtų Vycka. Julė į renginį atėjo šlapiais plaukais – ką tik iš baseino. O kiek dar būtų susirinkę, jei būtų žinoję…  Šiais metais organizatoriai glūkoidų net į informacinius rėmėjus neįtraukė. Palyginimui 2015 mūsų tinklapis Aisčių atgimimo po 45 metų koncertui padarė krūvą virtualių proklamacijų ir istorinių rašinių apie grupę.

AISČIAI sugrįžta
AISČIAI: atgimė visiems laikams
AISČIŲ KONCERTAS 2015. “Tik neišsibėgiokit, jūsų gerbėjai ir gerbėjos dar neišmirė“

Tie kurie atėjo, vis klausė Dzilbaus, kodėl negroji, o kodėl nedainuoja grupės siela –  Alvydas Jegelevičiaus, o kur drumeris ir dainininkas Vacys Kazlauskas – Septynios Arklio Jėgos?? Mes tai SENŲ Aisčių gabalų atėjome paklausyti.  Nedainavo, negrojo, gali būti, kad skurdžiam  biudžetui dar dvi burnos būtų nepakeliama našta, todėl Aisčių pirmeivių ir nekvietė. Bet laikas eina, viskas kinta ir dabartinė grupė parodė, jog groja profesionaliai. Pūtikai skambėjo kaip Blood Sweat and Tears ar Chicago, ritmo grupė be priekištų. Respektas jauniesiems gitaristams. Pasitaikė ir jovaliuko, bet tai studentiško įpročio: viską išmokti paskutinę naktį prieš egzameną pasekmė. Maloniai nustebino solistės kai kurie vokaliniai epizodai, pavyzdžiui, Tinos Turner daina privertė suklusti, o senas Aisčių Manfred Man topinis songas nuvylė nykiu vokalu, nors interpteracija superinė. Keletą dainų padainavo Albertas Šekspytas Antanavičius ir jam, kaip visada, pasisekė penyti publikos palankumą.

Laimutis po neesančiu grybu prekiavo kolumbietiška kava. Linas Jakštonis pasakė daug tiesos apie Aisčius ir renginio prasmę.  Juozas Muzikevičius paparacino su nikonu. Kai pamatai žmogų su ekskliusyviniu fotoaparatu, vis pamnai –  šis vyrukas dirba National Geographic žurnalui. Juozas šiam žurnalui nedirba, bet sėkmingai medžiojo išnykstančius senuosius alytiškius ir tai jam puikiai pavyko. Dar leido pasinaudoti nuotraukomis, kurias sudėjome į foto galerą. Čia rasite ir kitų glukoidų užfiksuotų foto taikinių.

 

 

 

 

 

 

 

Kai iPhone 6S ir vėlesni modeliai suteikė galimybę daryti Live Photo nuotraukas, garažų klipai, naudodmi tokias foto, padarė ekspermentinį klipuką. Live Photo atrodo kaip įprasti *.jpeg failai, tačiau savyje turi 1 – 2 sekundžių vaizdo ir garso informaciją. Nemokami konvereriai kokybę nužudo, bet žiūrėkite. Gal patiks?

Į renginį atėjo Henrikas Šyvokas – miesto senatorius, Igoris Riabovas – nenuilstantis spidolinių laikų rock apžvalgininkas, melomanai: Jonas Kudirka, Algirdas Žemaitis, Miesto Sodo pirmoji ponia Aldona Marcinkevičienė, istorikas Arvydas Šmitas Braždys, dviračių sporto entuziastė kurortietė Dalia, akvarelininkas Benas Jenčius, koncertmeisteris Viktoras Ščetilnikovas, mokytoja Rita Ališauskienė, londonietis, vis daugiau laiko gyvenantis LT, Vladas Kapitonas Dimavičius, ėjimo sporto pradininkas Kastytis Pavilonis, LT futbolo čemionas Vytas Watas Malinauskas, airiškų reportažų autorius glūkoiduose autorius Vytas Galbuogis, daug pasipuošusių pagyvenusių ponių, vis provokuojančių atsiminti ar tai ta, kurią matei 1968 metais ploščiatkės šokių vakare ir kiti, jau sunkiai įvardijami.

Kai nusipelnę alytiečiai už gerybinę veiklą pradėjo gauti dovanų keramikės Ilonos Kalibatienės statulėlę Angelas (tokių jau įteikta devynios, 2015 gavo ir glukoidai, o šiame renginyje – mūsų Albertas Šekspyras Antanavičius ir įmonės Asociacija Matučio Namai vadovas Vilmantė Petrusevičienė), glukoidai nutarė renginius, kuriuose dalyvauja, vertinti PUŠIES ŠAKELĖMIS – nuo vienos iki penkių. Kriterijai: organizaciniai reikaliukai, dvasingumas, palyginimas su panašiais renginiais, kokybė įvairiomis prasmėmis, išliekamoji vertė, masiškumas, atsiliepimai ir begalė kitų niuansų. Šis renginys gauna TRIS PUŠIES ŠAKELES. Džiaukimės ir paplokime.

Iki naujų susitikimų Miesto Sode!

 

 

Dvikova su Laiku. Pašnekesys su Algirdu Žemaičiu (atnaujinta 2017.08.25)

Šio rašinio priešistorė – netikėtas telefono skambutis iš Alytaus. Skambino man futbolo veteranas Algirdas Žemaitis,  tik ką laikraštyje „Alytaus naujienos“ perskaitęs, kad DFK „Dainava“ iniciatyva pagerbti darbą Alytaus  sporto ir rekreacijos centre (SRC) baigę treneriai Remigijus Klimavičius ir Petras Simanavičius. Jaunystėje žaidę: Remigijus – ilgus metus auksinėje „Dainavos“, Kauno „Atleto“, Simno, o Petras – „Alyčio“, Alytaus „Bangos“, „Poringės“ bei taip pat ir Simno komandose.Pats Algirdas su Petru buvo komandos draugais „Bangos“ ir „Poringės“ vienuolikėse. A. Žemaitis, baigęs Kauno politechnikos institutą (KPI), pradėjo dirbti Alytaus šiluminiuose tinkluose, kuriuose visada buvo mylimas sportas, ypač tinklinis. Gal dėl to Algirdas liko ištikimas savo vienintelei darbovietei, kurioje dažnas „sirgo“ ir futbolu.
Vyutautas Stanevičius

VYTAUTAS STANEVIČIUS

„Ak! Laike, tu net prigulęs
Mūsų ginamus vartus apšaudai“ – Dzūkų Šekspyras

Nevyniodamas žodžių į vatą, Algirdas ir sako: „Vytai, glūkoidai perbėgo per Alytaus futbolo istorijos tarpsnius, o gyvoji istorija tęsias ir tęsias. Rodos, neseniai patys žaidėm aikštėje, o štai mūsų komandos draugai jau ne tik kad patys nežais, bet baigia ir trenerių karjeras, perduoda estafetę kitiems. O kiek dar nepapasakotų nutikimų, „bajerių“, nesusipratimų iš mūsų gyvenimo futbolo aikštėje ir jos užkulisiuose. Galiu kai kuo pasidalyti, važiuok pas mane, šį bei tą ir aš prisiminiau, o kai ką ir giliai giliai radau“.

Jau kitą dieną Algirdas mane pasitiko prie savo jaukių namų vartelių Alytaus Kurorte, norėdamas pasidalinti, tariant Alberto Antanavičiaus Šekspyro žodžiais, „gerais dalykais“. Sakė, kad Tais Laikais, savaitgaliais iš čia vienu metu galėjo klausytis, ką ir kaip „Cveko“ – Romo Vaitkevičius „chebra“ groja Sodo „plaščiadkėje“ir kaip  Dzilbus– Gintas Unguraitis su kompanija virkdo gitaras „Nemuno“ restorane. Įspėjo, kad labai neįsijausčiau spragsėdamas foto aparatu, nes keletą įdomių retro fotografijų radęs ir noriai pasidalytų su glūkoidais. Įsitaisėm jaukioje pavėsinėje medžių paunksmėje ir taip buvo gera sugrįžt į mūsų jaunystės laiką, prisimint draugus, o atsiminimus apie futbolą, studijas paįvairinti pajuokavimais apie neblėstančias jaunystės šėliones, kurios atrodė lyg ir ne mūsų buvo palydovės. Bet gardus juokas iš mūsų pačių krėstų „bajerių“ liudijo, kad viskas įvyko su mumis.

Dvi sąmokslo pusės

Viena tokia istorija, kurią Algirdas papasakojo iš savo ankstyvojo futbolininko karjeros periodo, tai neužmirštamos treniruočių pobūdžio rungtynės Alytaus kariniame dalinyje. Būdamas jaunuolis, gynė Alytaus „Bangos“ komandos, sėkmingai žaidusios Kapsuko (dabar Marijampolės) zonos pirmenybėse, spalvas. „Kartą susirinkus į treniruotę, treneris Antanas Bytautas pasakė, kad skubiai keliautume į karinį dalinį, kur žaisime su jų komanda, besiruošiančia Pabaltijo karinės apygardos pirmenybėms, kontrolines rungtynes. Kariškiai rimtai ruošėsi šiam susitikimui, gerai paruošė aikštę, kurią apgulė nesuskaitoma gausybė uniformuotų jų komandos ginklanešių, kartojančių karingas skanduotes, jomis keldami saviškių kovinę dvasią, tarsi ragindami mus nušluoti nuo žalios aikštės žolės (gal prieš rungtynes ją dar ir padažė?  Jausmas – tarsi filme „Trečias kėlinys“, kuriame priminta Kijevo „Dinamo“ futbolininkų dvikova karo metais su Vermachto futbolininkais. Skirtingai nei filmo siužete, mums viskas baigėsi laimingai ir linksmai. Alytaus desantininkai meistriškumu mums aiškiai neprilygo, išskyrus vieną žaidėją, kurį, kaip sakė A. Bytautas, paimtų į savo komandą. Rungtynės ėjo į pabaigą, o kareiviai sunkiai surengdavo rimtesnius antpuolius prieš mūsų vartus, tad ką bekalbėti apie triuškinančio ir sauso rezultato sušvelninimą. Artėjant rungtynėms į pabaigą, netikėtai treneris pradėjo gestikuliuoti ir šaukti (kareiviai vis tiek nesuprato), kad reikia būtinai įvarčio į… mūsų vartus. Būtinai! Didelių pastangų dėka pavyko surežisuoti „pendelį“ (11 m. baudinį). Vartininkas Romas Radivonas su širdgėla atsispyrė pagundai ištiesti ranką ir atremti nevykusį smūgį (koks vartininkas norėtų, kad jo tvirtovė būtų pramušta) … visa „laimė“ kamuolys rado kelią į tinklą. Finalinis švilpukas, rungtynes triuškinančiai, bet ne sausai prieš desantininkus laimėjo „Banga“. Klausiam trenerio, “ką tas praleistas įvartis lemia?“. „Eikit praustis, rinksimės dalinio valgykloje, vaišins žirnių koše“. Gi, kaip sakė Algis, jau ne košė galvoje, o kur dingo jo gražuolė ir didžiulė firminė sportinė „tašė“, kurią nupirko tėtis? Treneris nuramino, kad viskas tvarkoje. „Palengvėjo, kai ją pamačiau valgykloje po stalu, kažkodėl baisiai išsipūtusią, tarsi būtų prikimšta granatų. Iš jos buvo traukiami „Alyčio“ butelius, o jų turinys vogčiomis buvo pilamas į didžiulius kareiviškus aliumininius puodelius, kad nematytų kareiviai“. Kaip Algis liudijo, treneris kaip jaunėliui jam neleido gerti tų obuolių „sulčių“. O košė tikrai buvo skani. Visiems atsipalaidavus paaiškėjo, kodėl taip svarbu buvo „sušlapinti“ R. Radivono vartus. Kareivius treniravo alytiškių senas, geras pažįstamas butrimoniškis Viktoras Kiseliovas ir jis su karinio dalinio „zampotilu“ susilažino, kad aikštėje situacija nėra tokia beviltiška ir įvartį kareiviai tikrai įmuš. Rungtynių pabaigoje taip ir įvyko.V. Kiseliovas lažybas laimėjo ir už tai neliko skolingas „sąmokslininkams“.

Algirdas tęsia: kiek kitokio pobūdžio sąmokslas, susijęs su Alytaus „Banga“, įvyko tų pačių 1975 metų rudenį. Šis su liūdna pabaiga.

Nuotraukoje priekyje klūpo: Petras Simanavičius, Džervus, Stasys, Eugenijus Juodaitis, Algis Žiūkas, Edvardas Miknius, Vacius Sinkevičius, a.a. Algis Laukaitis. Stovi iš kairės: pirmųjų trijų neprisimename, Jonas Naruševičius (Vania),  Henrikas Aleksa, Romas Radivonas, Romas Dunderis, Algirdas Žemaitis, Romas Lydeka, a.a.Kazlauskas

„Banga“ tais metais užtikrintai laimėjo Kapsuko zonos futbolo pirmenybes. Kad patektų į „A“ klasę, dar reikėjo Telšiuose išsiaiškinti 4 zonų nugalėtojų turnyre (futbolininkų vadinamoje „pulkoje“), kas to vertas.

Centre – jaunasis „Bangos“ komandos kapitonas A. Žemaitis, antras iš kairės – alytiškis, rungtynių šoninis teisėjas Algis Zaviliauskas, o pirmas iš dešinės – „Bangos“ komandos vartininkas Valacka

Kaip Algirdas teigia, jie buvo pranašesni už savo varžovus, bet nematomos jėgos visais įmanomais ir neįmanomais būdais trukdė jiems įrodyti savo pranašumą, pakilti pakopa aukščiau ir ateinančiame sezone, jau žaidžiant vienoje lygoje su Alytaus „Dainava“, būti jos konkurente. Su teisėjų pagalba (aiškiai ne tik jų) Telšių „Impulsas“ buvo užtemptas į pirmą vietą. Kažkas labai nenorėjo „derbių“ tarp dviejų Alytaus komandų, o ir dar būtų neaišku, ką jų metu labiau palaikytų Alytaus futbolo mėgėjai, čempionišką „Dainavą“, ar vien tik gimtinėje – Alytuje išaugusiais žaidėjais sukomplektuotą Alytaus „Bangą“…

Alytus turėjo čempionus „Dainavą“, bet prarado „Bangą“, kuri jau kilo ir būtų vilnijusi į Lietuvos futbolą „devintąja banga“, juk Dzūkijos sostinė futbolo talentus moka ugdyti…

„Gaidžio“ pokštai „varė iš proto“ trenerį A. Bytautą

 Bendraujant su Algirdu smagiai pasijuokėme iš Lietuvos „Vilties“ futbolo rinktinės (17-18 metų), kurią treniravo A. Bytautas ir Vilniaus „Žalgirio“ meistrų treniruočių pobūdžio rungtynių epizodo. Šioje rinktinėje kaip visada būdavo daug Alytaus talentų, tai ir vartininkas Algis Seilius (deja, žuvęs), ir techniškas, kūrybingas gynėjas Romas Vidžiūnas – „Gaidys“ (taip draugų vadintas, nes staigiai sukinėjo galvą, o ką?… futbolo aikštėje tai privalumas), ir kiti.

Alytiškis vartininkas a.a. Algis Seilius, žaidęs ne tik Lietuvos 18-mečių rinktinėje, bet ir buvęs kandidatu į Tarybų Sąjungos jaunių rinktinę

Alytaus jauniai: antroje eilėje pirmas iš kairės – treneris A. Bytautas, trečias – A. Žemaitis, ketvirtas – Aivaras Vyšniauskas (neseniai buvęs Alytaus futbolo federacijos prezidentu, jaunystėje 100 m distanciją nubėgdavęs per 11 sek.), šeštas – A. Makštutis, paskutinis – Alytaus sporto mokyklos direktorius Algimantas Grauželis

Romas buvo ne tik talentingas, imlus, bet ir neprognozuojamas, dėl ko „varė iš proto“ trenerį. Ir štai dėl ko. Per rungtynes su bendraamžiais, žaisdamas centro gynėjo pozicijoje, atėmęs kamuolį iš varžovų ar gaudavęs jį iš savo vartininko kontratakai, kartais, užėjus įkvėpimui, apeidavo po 2-3 varžovų žaidėjus prie savo baudos aikštelės ir tarsi to būtų negana, sugebėdavo grįžti atgal ir dar kartą jau „per klyną“ (tarp kojų) prakišdavo kamuolį savo aukai. Tokio žaidimo epizodą jis ir pademonstravo tose rungtynėse su meistrais. Perėmęs kamuolį, skirtą Lietuvos futbolo legendai tiek gerąja tiek ir atvirkštine prasme Vytautui Dirmeikiui, jis šiam ir prakišo žaidimo įrankį tarp kojų (arba „klyną“) prieš pat A. Seiliaus ginamus vartus, baudos aikštelėje, vietoje to, kad sužaidęs paprasčiau, išspirtų jį į kampinį ar toliau nuo vartų. Čia neišlaikė aikštėje nusikvatoję ne tik žalgiriečiai, bet ir treneris A. Bytautas, bet tuoj pat prapliupo pykčiu Romui už “avantiūrą“.

Išsaugoti Šekspyro posmai

„Geri dalykai“, taip dviem žodžiais Albertas Antanavičius Šekspyras mėgsta įvardinti jam patinkančius reiškinius, procesus, įvykius ar materialius daiktus. Tikrai „gerais dalykais“ su mumis pasidalino Algirdas. Giliai stalčiuje surado net Šekspyro posmus su autografais, kuriuos šis, beakomponuodamas sau gitara, dainavo prieš 16 metų. Šių eilių  autorius dabar net pats nerastų nei savo stalčiuose, nei galvoje, gal tik širdyje. „Geri dalykai“ nemirtingi…

Alberto eilėraštis, stebūklingai išlikęs Algirdo kultūrinio sluoksnio saugykloje.