Papildėme MUZMENŲ galeriją

Dėkui Gedui Manerskui, dabar gyvenančiam USA, kuris rado savo archyvuose žinomų to laikmečių muzikantų nuotrauką. Jie užsilipo ant kultūrkės stogo ir nusifotografavo. Robertas, Rolando Daučiūno pusbrolis, Valdas ‘Vatuvkė’ Ogijenko, Rolandas ir Gedas Manerskas ant kulrūrkės stogo. Ši istorinė foto nugulė į glūkoidų galerijas.

Aplankykite glūkoidų FOTOGALERĄ

Arba eikite tiesiai į ALYTAUS MUZMENAI

Reklama

Rinkimai 2019. Glūkoidiškos įžvalgos.

Apie komitetininkus

Aksioma: socializmas-liberalizmas-konservatyvizmas. Šimtmečiais pasiteisinęs modelis demokratijos šalyse. Bet pridygo komitetininkų, ir jau po rinkimų susiformuoja kontraversiškos koalicijos. Pavyzdžiui, Anykščiuose prie ėdžių visiškai nesistumdo konservatoriai, darbiečiai, 2 Puteikio komitetininkai, 1 liberalas ir 3 valstiečiai. Taika ir darna stoja dviem atvejais: kai tarp koalicijos partnerių viršpelniai pasidalijami teisingai  arba   partneriai (o stebukle) dori, kompetentingi, darbštūs ir atsidavė tam, kam juos išrinko: gerinti miesto gyvenimą. Dar vienas fenomenas: po rinkimų niekas nevyksta, visi atsipūtę, vėliau jie pradeda tarpusavyje rietis, nes artėja rinkimai. Ir taip kadencija po kadencijos.

Yra lengva politinio autizmo forma, kai negebi kritiškai vertinti  besidauginančių bestuburių darinių: judėjimų ir komitetų, sąmbūrių ir susivienijimų, kurių vėliavose pažadai ir tikslai, primena šviesaus komunistinio rytojaus šūkių ekvilibristiką. Šios rinkiminės grupuotės savyje akumulioja partijų lūzerius ir nepritapėlius, išvytus (iškikintus) iš partijų, narcizus ar susipykusius su teisėtvarka, avantiūristus ir tipus su nuostata – eisiu ir aš, gal išrinks. Nors apie miesto valdymo peripetijas neišmano nei BŪ nei MĖ. Bet veržiasi.

Kai tokie dariniai formuojasi provicijos administraciniuose rinkimuose, labai nuogastauti nereikėtų. Kartais pasitaiko ir pilkų atspalvių. Nebūtinai 50. Ten gali rastis visiškai padorių asmenų-asmenybių, galinčių tinkamai atstovauti rinkėjo interesus. Tik, balsuojant už juos, reikia būti itin atidžiam.  Alytuje galimas teisingas rinkėjo pasirinkimas – Liudo Ramanausko žmona Vilija. Liudas daug prisidėjęs miestui puoselėti kultūrą ir elegantiškai pristatinėti miestą viešuose renginiuose. Jo žmona – verta savo vyro ir turinti galingą vidinį potencialą dalyvauti svarbiuose miestui sprendimuose.

Įdomus egzempliorius iš judėjimų, komitetų, būrelių ir šiaip organų tarpo. Iškarpa iš Laisvės TV laidos. Pažiūrėkite.

Kas yra Lietuvos socdemai

Ištakos – pogrindinė marksistų organizacija 1896. Paskutinės Nepriklausomybės aušroje nuo Kremliaus komunistų atskilo komunistai-pragmatikai ir pasivadino Demokratine Darbo partija. G. Kirkilas, A. Brazauskas, J. Bernatonis, kiti. Jie tiesiog buvo gudresni už Jermalavičių, Kuolelį ar kitus komunizmo idėjų vergus. Jie žaibiškai prisitaikė prie aplinkybių ir, nors kaišiojo pagaliukus į Nepriklausomybės atstatymą, suprato, jog Lietuvoje bus mėgiami (Stokholmo sindromas), bet tuometinių rinkimų fone gali atrodyti skystai.

Ką jie daro? Ogi susiranda socdemus, kuriems nusispjauti su kuo eiti obuoliauti. Kad tik daugiau rinkėjų pritraukti, kad tik daugiau valdžios kabinetų užpildyti. Už tokius socdemus, sudariusius sandorį su komunistais, padorus tautietis neturėjo balsuoti 25 pastaruosius metus, bet balsavo. Ar padorus tautietis galėtų balsuoti už atsiskyrėlius-asketus Kirkilo bebrus šiandien? Na, ne. Padorus tautietis jiems padėkotų už nieko neveikimą ir palinkėtų smagios kelionės į Grūto parką. O štai už G. Palucko socdemus padorus tautietis jau balsuotų. Pastarieji išsigrynino, nors nuopelnas ne jų – bebrai išėjo patys. Jei tikrieji socdemai bebrus būtų išsiviję, padorus tautietis tokiems socdemams pagarbą galėtų reikšti jau atvirai. Tikėtina, ateityje koks nors naujai iškeptas G. Palucko socdemas-meras neskambins socdemui-ministrui ir neprašys “pareguliuoti“ įstatymą. O  A. Sysas nustos dainuoti ilgai trunkančias oratorijas apie progresinius mokesčius. Nors aplamai, socialdemokratų pamatinės idėjos nėra blogis. Svarbu kokie žmonės tas idėjas įgyvendina. Trumpa istorija, galinti rinkėją paskatinti balsuoti už vieną G. Palucko socdemą Henriką Šivoką. Kai pamatinio alytiškio gatvėje 60 metų telkšojo Rusnės pavasarius primenanti bala, miesto valdžiažmogiams tai buvo 50-tos eilės reikaliukas. Jie taip ir pasakė: tokių gatvių Alytuje 50. Bet Henrikui taip neatrodė. Jo pastangų dėka gatvė pasipuošė asfalto danga, lietaus nuotekų surinkimu ir šaligatviais. Paprastai tariant, Henrikas Šivokas padarė laimingais 22 namų 65 gyventojus.

Liberali tragedija

Liberalai. Viskas būtų gerai, jei nebūtų prisitapšnoję. Net apsivalyti laiku nesugebėjo. O šansas buvo. Pamenate, kai A. Guoga buvo jų laikinas vadas ir po skandalo su MG Baltic sakė: mes čia viduje susitvarkysime patys. Bet partijos verchai išeliminavo patį A. Guogą. Taigi apsivalyti laiku nepavyko. Už dabartinius liberalų griuvėsius padorus tautietis bent 10 metų balsuoti neturėtų. Tiek laiko rinkėjo nemalonė turėtų tęstis partijai, atidirbinėjusiai vietinės reikšmės oligarchui. R. Šimašius su A. Armonaite kuria naują darinį, tačiau, kad užsitarnautų bent minimalią padoraus rinkėjo pagarbą, abu turėtų viešai prisiekti, jog su Masiulio šutve ir oligarchais neturėjo jokių sąsajų. Labai tikėtina, jog provincijos liberalai išliko padorūs ir jaučia ribą tarp lobizmo ir bakšišo (10 % atgal derybų partneriui).

Konservatoriai

Jų dalia – kabinti kitų pridegintą košę. Ar tai būtų pasulinė krizė ar vietinių veikėjų neadekvatus elgesys tos  krizės akivaizdoje.  Roterdamo Erasmus universiteto Ekonomikos fakulteto asociacija premjerui Andriui Kubiliui suteikė 2012 m. Pasaulio lyderio apdovanojimą už nuopelnus ekonomikos srityje ir  krizės suvaldymą. Prisiminkime: karavanui ypatingai sunkiai judant teisinga kryptimi, nuolat girdėjosi neveislinių šunėkų amsėjimas. Negi reikėjo elgtis graikiškai, tur būt ne, nes jie dar ir šiandien chroniškai skrepliuoja. Padorus tautietis bent du kandidatus iš konservatorių tarpo tikrai rinktų. Tai Povilas Labukas ir Vytas Jazepčikas. Povilas – jaunas žmogus, trykštantis pozityvia energija ir  atsidavęs miesto reikalų sprendiniams iki panagių. Jo tėvai – miesto šviesuomenės atstovai: mama Dalia gydytoja, tėtis Valdas verslininkas, dar ir melomanas. O Povilo brolis Martynas su grupe virina visiškai priimtiną rock muziką. Vytas Jazepčikas – gydytojas, savivaldybės senbūvis, profis tavo kūno atsatymo reikaluose, pakankamai patyręs ir doras politikas.

KETURIOS PLYTOS IKI KARUSELĖS– MAN GERAI  ||  Vaizdas ir garsas pagaminti  Andriaus Abromavičiaus 3A studijoje || Sumiksavo Garažų Klipai  2015

 

Žaliasis fenomenas

Valstiečiai-žalieji tvirtai sėdi valdžios olimpe, jei dar ir savo (ne Lietuvos) prezidentą turės, gims Baltarusijos ar Rusijos analogas Europos Sąjungoje. Na dar televiziją ir žiniasklaidą reikėtų nuhakinti. Oponentai konservatoriai kažkodėl patogiai tyli, na, kartais garsiai sušnabžda. Tai gal viskas gerai? Kaimynas, mėgstantis valgyti vaistus sako. Mano kasdieniniai, jau treti metai geriami, pabrango dvigubai. Po “reformos”. Kalbi su medikais. Sako – kas čia vyksta, kas čia daros – mirga, marga pionierių skaros. Rokių rezultatų, tik mirguliai. Kai kalbi su varguoliu Maximos priengyje, tas sako: žinai,  kai pradedi po 22 valandos spazmuoti dėl moonshaino trūkumo organizme, no problem, dabar  po 22 valandos yra “taškų”, atidarytų 24 valandas paroje.  Po “reformos” atsirado. Tikri startuoliai.

Partijos, kurioms vietos  Lietuvoje būti neturėtų

Partinis šedevras – R. Pakso ereliai. Tai atvirai antieuropinė, antieurinė ir prorusiška partija. Kuo greičiau ši ir populistų Darbo partijos išdundės į Rytus, kur ir buvo suprojektuotos, tuo Lietuvėlėje gyvensim taikiau, išoriškai saugiau ir vieningiau.  Net ir tuo atveju, kai  primėtys iš helikopterio saldainių – tai Judo grašiai, būkite išdidūs ir sąmoningi piliečiai, nepasiduokite pagundai. O kiek šios partijos po savo sparneliu priglobę Kremliaus trolių ir kitokio brudo. Jų paklausa politiniame gyvenime palaipsniui mažėja ir yra atvirkščiai proporcinga tautos imuninės sistemos tvirtėjimui. Nepraeis ir 10 metų, kai šios partijos atsidurs atliekų deginimo krosnyse. Tokius ir žemėn užkasti būtų prastas sprendimas. Nes neekologiškas.

Artėja Prezidento rinkimai. Ten dar įdomiau. Šalia potencialiai tinkamų pretendentų eiti prezidento pareigas, iš krūmų išlindo ir politiniai vargetos. Šoksim kankaną. Glūkoiduose bus ką paskaityti.

SALDŽIOS IR SVAIGIOS ŠLOVĖS MINUTĖS

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Futbolas grįžta į glūkoidus. Ir tai byloja apie platų glūkoidų interesų spektrą. Čia jaukiai įsikūrę rokeriai, melomanai, muzikai, kompozitoriai, poetai, režisieriai, dailininkai, skulptoriai, medikai, keliautojai, hipiai, pankai… Galima vardinti ir vardinti. Vienu žodžiu – GLŪKOIDAI. Ir tai yra puiku.

Kartą metuose, pirmą gruodžio savaitgalį, Alytus pakviečia vakaronei jaunystėje jį garsinusius alytiškius sportininkus. Pagerbiami sporto žmonės – veteranai, padėkojama, palinkima sveikatos ir stiprybės. Greit bėga laikas, rodos visai neseniai su bendraamžiais rungtyniavai bėgimo takelyje, žaliojoje futbolo vejoje, rankinio, tinklinio ar krepšinio aikštelėje, kėlei virš galvos rekordinę štangą ar spaudei varžovą ant menčių, galbūt “sodinai” kulkas į dešimtuką, o šiandien jau gerinami Tavo rekordai, kyla naujos žvaigždutės. O Tu tik palinguoji galva ir pagalvoji: kad man tokios sąlygos, kad aš galėčiau žaisti šiuose Alytaus sporto rūmuose, stadione. Nors ne viskas sportininkų treniruočių kokybei padaryta ir dabar. Laikai pasikeitė, pasikeitė požiūris į sportą, bet, ko gero, veteranams atrodo, kad jie labiau ir nesavanaudiškiau jį mylėjo. Dėl to Alytus turėjo futbolo čempionę “Dainavą”, dėl jos ir surinkdavo tūkstančius aistruolių senutis miesto centrinis stadionas. O kur dar šaunuoliai Alytaus plento dviratininkai, Albino Šukaičio tinklininkai ir “Kooperatininko” tinklininkės. Prisimenam ėjimo takelyje sporto meistrą Kąstytį Pavilonį, kuris „mandrai“ kraipydamas užpakalį taip greit žingsniavo, kad jo nepavydavo dažnas bėgdamas. Nepamirštas ir amžinai jaunas mūsų atmintyje išliko Donatas Tarcijonas, smagiai, tarsi žiogas šuoliuojantis per barjerus, „nešdamasis“ į finišą, pakeliui gerindamas rekordus. Alytaus Kurorte gyvenusi šešiasdešimtųjų greitakojė gazelė Marytė Marcinkevičiūtė tapo sąjunginės moksleivių spartakiados prizininke. Dabar ji gerbiama sporto žurnalistė. Iki šiol ausyse skamba Antano Jasionio „Jaškos“ ir jo komandos draugų kalamos „vinys“ į sporto mokyklos senutėlės salės tinklinio aikštelės grindis. Alytus išaugino ir olimpiečių: parolimpietį disko metiką Algirdą Tatulį bei ėjikę Brigitą Virbalytę ir sprinterį Rytį Sakalauską, o krepšininkas Tomas Pačėsas 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse, gindamas Lietuvos garbę, laimėjo bronzos medalį. Pasiilgstam mes Jūsų. Kai ką dar turim laimės pamatyti nors retai, nors labai retai, o kiti, jau mus stebi iš aukštai šiose gyvenimo lenktynėse, kuriose taip nesinori perkirsti finišo liniją. Gyvenimo trasoje, kuri kupina kliūčių, skubėkime lėtai, kad dar ilgai būtume joje, o finišo juostelė artėtų kuo lėčiau.


Gruodžio 7 d. žiema trumpam nubalino Alytų. Tiesa, ne rogėmis tą vakarą į Alytaus teatro salę skubėjo sporto veteranai – jubiliatai. Džiugu buvo pasimatyti, paspausti dešinę vienas kitam, žila barzda pakutenti tų laikų sporto gracijų skruostus, pabendrauti, išgirsti linkėjimus, pajuokauti.
Juokų nestigo ir juos savo adresu geraširdiškai priėmė futbolininkai, paprastai patys žodžio kišenėje neieškantys. Visai šiai smagiai nuotaikai impulsą davė nepamainomi vakaro vedėjai eksrankininkas, nepasipūtęs ir betarpiškas radijo stoties FM 99 savininkas Liudas Ramanauskas ir elegantiškas šelmis, iki šiol nepasunkėjęs lengvaatletis Kąstytis Pavilonis. Jam futbolo bendruomenė padovanojo tik ką išleistą, dar dažai kvepiančią, Alytaus futbolo istoriją. Joje pasinaudota ir rašiniais Alytaus futbolo tematika, skelbtais pirmiausiai glūkoiduose. Tikėsimės, kad glūkoidai bus nepamiršti ir turės šį gražų leidinį, juolab, kad šiomis dienomis vyko jo pristatymas visuomenei.
Vienas po kito į sceną kilo iškilmių kaltininkai atsiimti dovanėlių ir dėmesio porciją iš kolegų sportininkų. Užtikrintai, tarsi futbolo aikštėje, scenoje jautėsi buvęs Lietuvos moksleivių futbolo rinktinės narys Albertas Antanavičius Šekspyras, o jo dainos, lyg juvelyrinis „pasas“, atakuojant varžovų vartus, pasiekdavo sporto veteranų širdis.
Buvo ir nepatogių klausimų valdžios žmonėms: kada Alytus turės patalpas sporto muziejui? Pasveikinti sporto veteranų atvykusi Alytaus vicemerė Valė Gibienė nesijautė svetima sportiškoje aplinkoje. Būdama gracinga, tarsi meninės gimnastikos atstovė, ji į klausimą atsakė nuoširdžiai kerinčia šypsena, kuria susirinkusieji vyrai buvo nuginkluoti. Ką reiškia tikėti gražios moters šypsena?
Šypsenų nestigo ir po iškilmingos dalies. Vakaras persikėlė į teatro kavinę. Smagu buvo regėti šioje šventėje draugišką glūkoidą Virgilijų Beišą – medicinos mokslų daktarą, rimtą vyrą, puikų chirurgą.

Virgis, būdamas moksleiviu, lankė mokytojo Kazimiero Svetiko kulkinio šaudymo sekciją. Kaip jis atskleidė, dar studijuodamas mediciną, pirmame kurse bandė nušauti du zuikius – medicinos studijas Vilniaus universitete ir sportą. Tačiau, kai prieš egzaminų sesiją reikėjo vykti į varžybas ir komandos vadovai padrąsino, sakydami, kad važiuotų, o egzaminuose jie pagelbės, įžvalgus „fuksas“ padėkojęs atsisakė, supratęs, kad šautuvą teks kabinti ant sienos. Vadovavosi lotyniška sentencija – „aut bene, aut nihil“ („arba gerai, arba nieko“). Anksti užbaigęs sportinę karjerą nesigailėjo, visą save atidavęs medicinai. Štai tik pora atsiliepimų apie jį, kaip asmenybę, nepaprastą žmogų, daktarą, kuriuos parašė žmonės, patekę į didelę bėdą:
„Dydis zmogus, tikras medikas, malonus, rupestingas, didziausia padeka, “tokie zmones laiko pasauli“.
„DAKTARE, labai Jums ačiū už šiandien mano mamai labai profesionaliai atliktą sudėtingą skydliaukės operaciją. Jūs gyvenate labai prasmingą gyvenimą.
Linkiu niekada nepavargti. Tokie ŽMONĖS gelbėja likusią Lietuvą…
Telaimina Dievas Jus ir Jūsų šeimą.“

Gera, kad mes esame šalia tokio doro, inteligentiško ir kuklaus žmogaus.
Nepaminėti dar vieno glūkoido Vyto Malinausko Wato – būtų didžiausias nesusipratimas, o ir neįmanoma dėl jo puikiai išpildytos garsios arijos iš operos „Esmeralda“ linksmojoje vakaro dalyje. Po šio tradicinio atlikimo daugelis nerado ramybės… Iki šiol arija tebeskamba mano ausyse… Tad buvo galima pamanyti, kad Watas metė rimtą išūkį trio el Fuego. Watui bis!


Vakaras buvo smagus…

Periūrėkite daugiau vakaro foto. Autorius: Vytas SanSimnas Stanevičius

Pamąstymai apie bendrąsias sąvokas

FB4C18F0-15E0-4D39-A8F1-07488CF4F240

Tęsiame Alytaus temas. Rasos Petkevičienės straipsnio „Gyvenimo manai, filai ir fanai“ komentatoriai užsiminė apie globalizaciją ir kiek ji gali įtakoti Alytų. Globalizacija ir sovietizacija gražiai rimuojasi. Tiesa? Gal yra daugiau panašumų? O gal daugiau skirtumų? Jei globalizacija dabar laikoma kaip neišvengiama pasaulio vystymosi raidos forma, tai sovietizacija jau parodė visą savo išsigimimą. Straipsnio pabaigoje Rasa siūlo šią temą panagrinėti.

RASA PETKEVIČIENĖ

Dėl p. Vytauto pradėtos aktualios diskusijos apie „globalizacijos“ reikalą, neišturėjau ir aš. Praėjus sovietizacijos kataklizmui, norim tą pripažinti ar ne, mes susirgome, anot L. Donskio, „kultūrine mažakraujyste“, kuri reiškia ne žinių neturėjimą, jų nesupratimą, ne paprastą analfabetizmą, o vertinimo kriterijų išnykimą. Todėl labai dažnai apibendrindami, pavadindami procesus tam tikrais, niekuo neįpareigojančiais vardais (aš juos vadinu burtažodžiais),o iš tikrųjų, prisidengdami tam tikromis klišėmis, mes slepiamės nuo atsakomybės. Šią sąžinės manipuliaciją labai gražiai perprato dar aname šimtmetyje rašytojas Michailas Bulgakovas, savo romano „Šuns širdis“ personažo profesoriaus Preobraženskio klausimu: „Čto takoje „razrucha“? Driachlaja starucha?“. Taigi, kas yra globalizacija? Kažkada, persiskaičius aibę kultūros teoretikų (Spenglerį, A. Veberį, M. Veberį, L. Mumfordą, o padedant Ortegai y Gasetui, atradau masinės sąmonės šaltinio aprašymą, jauseną, kurią ypač įžvalgiai apibūdino šis masės žmogaus fenomeno ekspertas, nusakydamas ją kaip išorinį reiškinį, kuris tiesiog bado akis, yra lengvai pastebimas, bet sunkiai perkandamas. Jį Ortega y Gasetas vadina grūstimi, arba perpildymu: „Miestai prikimšti žmonių. Namai pilni gyventojų. Viešbučiai atvykėlių, traukiniai – keleivių, kavinės – lankytojų, gatvės ir bulvarai – praeivių…“ Pasaulis – didelis kaimas, perpildytas žmonių, praradusių dvasinės priklausomybės jauseną, dėl to negalinčių rasti sau vietos.

Mūsų gimtoji vieta (vėl grįžtu prie Alytaus), turi būti mūsų pačių atpažinta ir kultūriškai įvardinta, nes visų pirma ji yra mūsų pačių patirties reiškinys bei jos laukas. O šis įvardijimas prasideda dialogu su savuoju miestu… Neturėkime iliuzijos, jog tai lengvas procesas. Šio dialogo pradžia, man asmeniškai, buvo nykus, sukriačiantis patyrimas. 2001- jų metų nykų lapkričio vakarą ėjau į namus iš kompiuterijos kursų, įprastu keliu, pro buvusią „Laputės“ parduotuvėlę, lopšelio-darželio sodą. Paprastai šiame kelio ruože (dabar jis apšviestas gana jaukia šviesa),visuomet jausdavaus nejaukiai, bet tąsyk čia tvyrojo nenusakomai baugus pasikeitimas: vietoje žiojėjančios tamsos, išvydau erdvę, apšviestą baltos šaltos šviesos. Darželio sodo pievelėje gulėjo krepšelis chrizantemų, šalia jo degė gedulinga žvakelė. Tai buvo priminimas klaikaus įvykio, kai kažkas baisus, sudrąskė merginą, einančią į namus po darbo, po jos pačios namų langais… Netikėtai iš pasąmonės išniro kažkada nugrimzdęs posmas: „ Jei kas miršta dabar, kur nors, be priežasties miršta kur nors žiūri į mane…“ Tai austrų poetas R. M. Rilke, o man girdėjosi žudomos mergaitė klyksmas, kuris greit išnyko, – lyg užduso beorėje Dievo erdvėje…

Man reikėjo atsidurti absoliutaus susvetimėjimo būsenoje, kad pradėčiau dialogą su savuoju miestu. Kaip tik (kaip viskas susiję) tuo laikotarpiu buvau „susirgusi“ Alytaus ligoninės istorija ir dariau ‚kraštotyrinius žygius“, tyrinėdama senosios ligoninės projekto autoriaus ir jos statytojo, žymaus ir vienintelio tarpukario Alytaus architekto Stasio Taškūno gyvenimą. Atradau jo dukrą, Aureliją Taškūnaitę-Lekevičienę, įrašiau į diktofoną pokalbį jos Tėvo statytame name, jos namuose. Lai byloja šis pokalbis (jis autentiškas, nepakeistas tik sutrumpintas):

R. P. Gal galėtumėt papasakot apie savo namus?
A. T. Šis namas buvo statytas 1937 metais, o 1938 m. jame apsigyvenome.

R. P. Tėvelis jį projektavo ir statė?
A. T. Tėvelis pirmiausia nupirko sklypą iš to meto burmistro. Iš viso pirko 25 arus. Tėvas ėmė paskolą iš banko, nors buvo jau dirbęs 15 metų, bet neturėjo pakankamaipinigų tokiam pirkimui. Pradėjo statybas. Projektavo, aišku, viską pats. Baigė šitą namą statyti 1937 metais, o įsikėlėme – 1938. Įsikėlę pagyvenome du metus.1940 m.kai atėjo sovietai, saugumo viršininkui labiausiai patiko mūsų namas, nes jis buvo modernus. Viskas buvo – centralinis šildymas, vietinis vandentiekis, vietinė kanalizacija. Viskas buvo – vonia, du tualetai… viskas… Tėvą pirmiausia išmetė iš darbo, kad nedirbtų Alytuj.., o mus iškeldino visai iš šito namo į du mažus kambarėlius su tamsia virtuve Basanavičiaus gatvėje. Šitą tai aš atsimenu… Šitą tai dar atsimenu. Tėvą pačiu pirmu vežimu, 1941 m. birželio 14 d. išvežė. Kadangi neturėjome jokio pragyvenimo šaltinio, mama išėjo dirbti į sanatoriją. Ten, nuo atvežtų rusų belaisvių, užsikrėtė dėmėtaja šiltine ir po pusės metų, 1942 m. sausio 6 d. mirė… Mes likom trys našlaičiai, nė vieno giminaičio, nė vieno. Vyriausiai seseriai buvo 13 metų, broliui – 10, man- 6…

Nuotraukos iš Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės bibliotekos kraštotyros fondo; gauta iš architekto Stasio Taškūno dukters Aurelijos Taškūnaitės -Lekevičienės

R. P. : Ar iš vaikystės su tėveliais prisimenate dar kokių momentų?
A. T.: Iš tėvelio tai prisimenu tą momentą, kai man pirko suknelę… Yra dar ta suknelė… Man turėjo sueiti penki metukai. Tai kaip tikrai „damai“ tėtis leido pačiai išsirinkti medžiagą. Aš išsirinkau raudoną su baltom smulkutėm penkiakampėm žvaigždutėm… Ir pasiuvo taip, kaip aš norėjau, – trumpom rankovėm, kliošinę ir su diržu… Dar prisimenu, kai tėtis mane vežė dviračiu per Angelo aikštę, pasisodinęs priekyje ant rėmo, o aikštė buvo grįsta akmenimis… Prisimenu Mamytės laidotuves… gerai prisimenu… Tada aš sirgau gelta, gulėjau šitam pačiam kambary. Žinau , kad geltą visiems tada užnešiau, brolis labai sunkiai sirgo… Kai mama mirė… Ji mirė čia – sanatorijoj, kur dirbo. Ten ją ir pašarvojo, mažam tokiam namely. Mane nuvedė ten, parodė, tai man atrodė, kad mama miega, ir kai jos rankos taip sudėtos, rodos, tuoj pakels jas, rodos jos jau kyla kyla…
R. P.: Prašom pasakyt, ar su tėčiu koks nors ryšys buvo iš tremties?
A. T.: Nieko. Tik atsimenu, kai mama gavo laišką, atsimenu sėdėjo prie siuvimo mašinos… Tas vaizdas man liko… Perskaitė laišką, užsikniaubė…“

Taigi, mielieji, jei kas miršta dabar be priežasties miršta kažkur, žiūri į mus… Tokios patirtys „sveikatina“ mus ir neleidžia įsijausti į „Šuns širdies“ veikėjo Poligrafo Poligrafovyčiaus Šarikovo žodžius: “A gde že ja chačevatsa budu“ ( „ o kur aš maitinsiuosi“) arba „vsie gospoda v Pariže“…

O dėl specifinės globalizacijos atmainos – sovietizacijos – galima pakalbėti tęsiant diskusiją; tam turime laiko- iki Miesto dienos (birželio 15).

MIESTO ŠVENTEI VYKSTANT: GLŪKOIDŲ NUOTYKIAI PRIEŠ 50 METŲ (3)

TREČIA IR PASKUTINĖ DALIS arba “VIENOS DIENOS KRONIKA: RESTORANAS“.  Septintame dešimtmetyje alytiškius „Nemuno“ restorane linksmino Kęstas Pilvelis, Zenonas Bulgakovas, Žora Bondarevas, Vytautas Kaupinis, Juozas Navickas, Silvestras Seilius, Juzė Cegelskas, kiti. Jų įnašas į Alytaus subkultūrą nevienareikšmis. Nuo 1970 metų juos pakeitė jaunesni kolegos – “Aisčių“ muzikantai …

Galvos skausmo kur aštuntą dešimtmetį Alytuje praleisti savaitgalio vakarą nebuvo, nes nebuvo ir pasirinkimo. Tie laikai, kai miesto inteligentai vesdavosi savo atžalas į kultūrnamį žiūrėti Valentino Kirlio vaidintą Herkų Mantą jau buvo praėję.  „Nemuno “ restorane publika susirinkdavo iki devintos vakaro, nebent tai būtų uždaras užsakytas vakarėlis ir jau aštuntą šveicorius pro stiklines duris įtaigiai mojuoja ranka neigiamus ženklus, nepalikdamas vilties patekti į vidų. Tik ne muzikantams. Nors, kai naujai priimtas į darbą durų viršininkas karjieros pradžioje dar neatpažindavo etatinių muzmenų, Vacys pravesdavo jam supažindinimo procedūrą: esu Vaclovas Kazlauskas – septynios arklio jėgos, muzikantas, o čia mano kovos draugai – Vycka ir Dzilbus. Šį kartą atleidžiu, bet ryt vakare vartelius atkelk laiku ir plačiai.

restoran_maket
Restorane baro tada dar nebuvo, bet tik įėjus, pirmame aukšte, šalia rūbinės buvo toks bufetas, kuriame  ant kuolų sėdėjo pusamžiai vyrai, įvairiomis dingstimis atitrūkę nuo žmonų, darė po šimtą. Ramus, melancholiškas vaizdelis, staiga bufetininkė, pamačiusi pro lango stiklą  žmogelį, visiems lankytojams praneša: ana, vėl ateina tas, kur po pusantro litro ant galvos pakelia ir negriūna … Taip tiesiai ir be užuolankų visiems ir pasakė. Jau neprisiminsime to čempiono vardo, kuris nustebino net ilgametę patirtį miesto girdyklose sukaupusią bufetininkę, matyt, jis galėjo būti vertas Jurgio Žukausko vario dirbinio – apdovanojimo. Taip, kaip Petras I „apdovanodavo“ girtuoklius.

Salėje keli staliukai jau užimti: Aninė, Petras Visockas, ponas Kaminskas įsitaisę po balkonu, kampe. Tai vyriška kompanija, ir jie čia atėjo tiesiog praleisti laiką, vėliau gal kils kitų minčių. Jie jaučiasi laisvai, kalba garsiai ir tai šiek tiek disonuoja su vis dar ramia restorano aplinka. Ant stalo – tradicinis repertuaras už 10 rublių: burbuliukas su moonshainu, ąsotis gaivos ir nerealaus dydžio karbonadai, kurie niekaip nesutelpa į dviejų delnų dydžio lėkštę. Dar žalieji žirneliai, kurių parduotuvėje nenusipirksi, nebent būtum kompartijos ar kitos išrinktųjų kastos narys. Būtinai fri-bulvytės, kurias visi labai mėgo. Ir kažkodėl kelios juodos duonos riekelės.

Ant pakylos sėdi dvi porelės, apsirengę tvarkingai, vaikinukai mandagiai patarnauja mergytėms –  jie „kietuoliai“, nes į restoraną atsivedė panas. Keturi stalai ant pakylos sustumti į krūvą,  pagražinti baltomis medžiaginėmis servietėlėmis, nukrauti šaltais užkandžiais – kažkas švęs gimtadienį. Juozas Kašėta, kiti padavėjai trina rankas – bus nedarbinių pajamų. Muzikantai taip pat įžiūri neapmokestintą pelną – gali tekti groti iki antros nakties, o jubiliatai taip mėgsta būti pasveikinti viešai, skiriant gražiausius linkėjimus per mikrofoną. Kartais sveikinimų susikaupdavo tiek daug, jog pasimetę muzikantai, tarkime,  Antosę, mininčią gimtadienį, pasveikino sėkmingai laimėjus skyrybų bylą ir taip sukėlė aršų jubiliatės nepasitenkinimą. Tada stalo įgaliotinis, priėjęs prie scenos, atvirai priekaištauja muzikantams. Vacys, pasitelkęs įgimtą gražbilystę, surezgia tokį impozantišką sveikinimą,  po kurio visi lieka patenkinti ir nesusipratimą jau traktuoja kaip linksmą pokštą.

Scenoje ant pakylos pianinas, vokiški elektrovargonai, būgnai, stiprintuvai,  gitaros. Mikrofoninės kolonėlės pririštos prie salės kolonų. Šiandien šioje scenoje prekiaujama labai prasto skonio šviestuvais. Viktoras – bosistas-garso operatorius-elektrotechnikas (viskas viename) dar patikrina ar teisingai ir patikimai sujungti aparatai. Vacys, tvarkydamas  būgnus, sėsdamas ant kėdės, kurios viena koja grindų skylėje, neišlaiko pusiausvyros ir su visu komplektu nuvirsta. Pustuštė salė paploja. Vacys nusilenkia į tris puses, tuo parodydamas, jog nieko neįvyko, o jei tai įvykis, tai jis nereikšmingas. Romas Stankevičius – grupės siela ir  drausmingiausias iš visų, tyliai sunerimsta: gal mūsų bembačius atėjo švediško alaus paragavęs. Na neragavo  tada to švediško ir ne tai svarbu. Tokį brendą „užpatentavo“ Vacys, išmokęs restorano bufetininkę tetą Mašą  ruošti žigulinio alaus ir 50 gramų degtinės mix’ą. Ir aplamai „švediški“ nutikimai  nebuvo toleruojami, nes kenkė muzmenų įvaizdžiui ir komandiniam darbui.

Vakaro metu  Vaclovo Kazlausko atliekamos S. Povilaičio, kitų estradininkų dainos buvo labai populiarios ir  mėgstamos tuometinės publikos. Grojant tokius gabaliukus įtikti lankytojams didelių pastangų neprireikdavo ir  Vacys savo pasirodymą ištempdavo iki keturių-penkių non-stop šlageriukų su triukšmingu anšlagu. Vieną gražų vakarą gitaristas ir solistas Valius Chlevickas pasakė:  publiką reikia auklėti!  Valius – vilnietis, grojęs su K. Antanėliu, kitais žinomais muzmenais. Nors gyvename kukliame provincijos miestelyje, nederėtų apsiriboti tik pigia „populiarščina“, kodėl nepagroti bliuzo, jazzrock‘o ar tuometinių pasaulinių popso galiūnų gabaliukų. Atsirado abejojančių – publika šnairuos, nebus užsakymų. Dzilbus, jau tada nekentė bumčikų, todėl nuolat “prievartavo“ Dalią Meisnerytę ir Tatjaną Baranauskienę dainuoti vakarietiškus hitus. Ir tai joms sekėsi. Laikas parodė, kad George Benson ar Boney M, Stevie Wonder ar Santana, bitlai ar rollingų „Jumpin‘ Jack Flash“ publikos kotiruojami  taip pat puikiai, kaip ir polivaika, ypač studentų, kurie sugrįžę savaitgaliui į gimtą miestą, mielai ledo vakarus „Nemune“. Šiandien televizininkai tokių idėjų nepropoguoja. Tai kas vertinga, sukišta į Lietuvos TV2, kitaip tariant, į gilų stalčių, o mėšliuką pateikia vitrinose. Be studentų, muzikos vertintojais dar buvo tuometinių skydinių (ENSK) statytojai – Zukerman AG firmos darbuotojai Stefanas, Peteris, Maksas, Diteris. Tai jie užsisakydavo patį pirmą staliuką po palme, prie pat scenos ir linksmai leisdavo vakarus, sakydami – tik pas jus girdime tokią muziką, kokią mėgstame ir įpratę klausyti Vakaruose.  Jų stalelį puošė ir  grupės solistė Dalia Meisnerytė, kurios galingu balsu atliekama It’s Five o’clock (Demis Roussos) kėlė pelnytas ovacijas. Leonido Brežnevo laikmečiu šie austrų ir vokiečių vaikinai suteikė techninę pagalbą vietiniams melomanams  ir muzikantams, parduodami ar dovanodami dvylikastygę gitarą, stereo ausines ar kitą, vietiniams neįkandamą equipmentą. Jais naudojosi ir verslo pionieriai – iškaulydavo iš vakariečių naudotus marškinius, batus ir parduodavo juos amžino deficito kamuojamiems miestelėnams. Pikti liežuviai plakė, jog tie vaikinai  į Vakarų Vokietiją, Austriją išsivežė visas miesto „k“, tačiau tokie teiginiai prasilenkia su objektyviais pasvarstymais. Didžioji dauguma „išsivežtų“ panelių iš tikro buvo tyrai pamilusios arba vakariečius-skydinių statytojus arba vakarietišką gyvenimo būdą, nors pastarasis  joms dar buvo terra incognita.

restoran_crew

Apie pusę vienuolikos šokių aikštelę užplūsta nauji šokėjai. Pasisotinę deficitinio maisto, priragavę deficitinių gėrimų, pasirodo banketų salėje besilinksminantis miesto elitas: partorgai ir sandėlininkai, komjaunimo lyderiai ir prekybinių bazių vedėjai su damomis. Bufetininkė teta Maša pakužda muzikantams, jog banketinis elitas nesunaudos viso specialiai jų vakarėliui skirto deficitinio „Tauro“ alaus. Kitą dieną Viktoras ir Dzilbus, tik restoranui atkėlus vartelius, savo drauges Julę ir Laimą jau vaišina trupiniais nuo elito stalo. Dar viena žinutė apie muzikantų žmonas. Žinant įgimtą ir nenumaldomą moterų potraukį dalintis naujausia informacija, jos nusipelno ypatingos pagarbos, nes  neplatino jokių žinių apie vyrų paklydimus, nukrypimus, paslydimus ar sriubos kepimą nei tarpusavyje, nei už muzmenų gildijos ribų. Gal todėl ir jų šeimos išliko užsigrūdinusios, patvarios ir   ilgalaikės.  Kaip joms tai pavykdavo – tai psichologų ir  socialinių mokslų specialistų tyrinėjimo objektas.
Vėliau, kai po balkonu įrengė barą, ten retkarčiais prisišvartuodavo Jurgis Kunčinas.  Dažnas darydavo jam reveransą – prisėda prie poeto ir persimeta keliais sakiniais apie šį bei tą. Pasėdėti po balkonu užklysdavo poetas Antanas Saulynas, architektai ir gydytojai, tapytojai ir mokytojai  – baro inteligentija.

Dar vienas išskirtinis restorano eksterjero bruožas – lauko balkonas pagal visą salės perimetrą. Pertraukėlių tarp grojimo metu čia renkasi muzikantų draugai ir draugės, čia gimsta alternatyvus vakaro repertuaras, dalyviai – tai  į svečius užklydęs Vytas Dumbliauskas, kuris, padedant broliams Gedui ir  Kęstui Manerskams, padainuos kažką kernagiško. Iš sostinės nostalgijos gimtam Alytui ir savo kolegoms genamas Alvydas A. Jegelevičius publikai dar  pristatys naują savo kūrybos „Nemunėlio dainą“, o nacionalinio simfoninio orkestro pažiba Algis Verbauskas smuiką pakeis į boso gitarą ir padžiazuos. Sueigos balkone kėlė galvos skausmą restorano administratoriui Algiui Norui, pareigingam ir budriam tvarkos prižiūrėtojui, be to Algis nuolat prikišdavo muzikantams dėl netvarkingos aprangos, todėl Viktoras prisegė jam kamerdinerio pravardę.
Baigiamasis vakaro akordas – tai vakarėlio metu kilusių nesutarimų išsiaiškinimas. Karate ar džiu-džitsu tada niekas nemokėjo, todėl boksas buvo ta sporto šaka, kuri idealiai tiko. Aikštėje prieš pat paradines restorano duris abiejų konfliktuojančių pusių atstovai atidžiai stebėjo, kad kovos vyktų garbingai ir pagal taisyklę – vienas prieš vieną. Šiandien nereta, kai visi muša vieną, o jau gulintį – dar ir pasimėgaujant.

Išsikviesti taksi galėjo tik turintys pažinčių dispečerinėje, nes norinčių važiuoti daug, taksi vienas-kitas. Šiandien nestebintų, jei konkuruojantys taksistai pasiimti klijentų įvažiuotų į pirmo aukšto foje.

Salė pamažu ištuštėja, kur nekur dar sėdi niekaip nesusitaikę su realybe lankytojai, o salės šviesų mirksėjimas primena, jog vakarėlis baigtas. Padavėjai skaičiuoja sudaužytas lėkštes ir stikliukus – reikia perduoti pamainą ir jų darbas pasibaigs gerokai po vidurnakčio.

Daugiau apie aną Alytų glūkoiduose:

Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS
Vienos dienos kronika (2): MIESTO SODAS

copyright2009

Miesto širdies reinkarnacija

Linas Jakštonis su draugais vykdo svarbų alytiškiams darbą: įpučia dvasią Miesto Sodo palaipsninei reinkarnacijai. Jis taiso praeities žmonių-vandalų padarytas žaizdas, kurių širdyse miestui vietos nebuvo. Gal jie nebuvo alytiškiai? Tikriniai? Buvo tik Alytaus gyventojai. Gali būti, tai ir lėmė sprendimą nugriauti ploščiadkę ir Grybą.  Alytiškiai ir Alytaus gyventojai –  susivienykim ir kartu balsuokime už Miesto Sodo ateitį

Treileris “ATGIMSTA IŠ PELENŲ“ || Garažų Klipai 2018

Alytiški, turi istorinį šansą jau 2019 metais atkurti Miesto sode koncertinę erdvę, kurią prieš du dešimtmečius sunaikino valdžios vandalai, ir kiekvieną savaitgalį mėgautis muzikos, teatro, kino vakarais ir kitais renginiais.
Balsuok su šeima, draugais, bendradarbiais:
* birželio 15 – 17 d. miesto šventės metu tam skirtose vietose;
* birželio 15 – liepos 6. Internete http://www.alytus.lt ir Alytaus miesto savivaldybėje.
Daugiau informacijos:
* http://www.facebook.com/alytausmiestosodas/
* http://www.facebook.com/AlytausSenamiescioBendruomene/
* http://www.alytus.lt

Alvydas Jegelevičius ir Vacys Matažinskas džiugina kūrybiniais purslais

〉〉 Alvydas visiems alyciškiams: tai knygelė – proga išsisakyt, atsiskaityt už tuos septynerius metus, kuriuose sutilpo 39-ios poetinės vibracijos, o svarbiausia susitikimas…

 

—   —   —  

〉〉 Vacys pristato antrą knygelę ir kviečia susitikti: gėlių neneškite, geriau paremkite euru-kitu. Leidyba – nepigus užsiėmimas.