Pamąstymai apie bendrąsias sąvokas

FB4C18F0-15E0-4D39-A8F1-07488CF4F240

Tęsiame Alytaus temas. Rasos Petkevičienės straipsnio „Gyvenimo manai, filai ir fanai“ komentatoriai užsiminė apie globalizaciją ir kiek ji gali įtakoti Alytų. Globalizacija ir sovietizacija gražiai rimuojasi. Tiesa? Gal yra daugiau panašumų? O gal daugiau skirtumų? Jei globalizacija dabar laikoma kaip neišvengiama pasaulio vystymosi raidos forma, tai sovietizacija jau parodė visą savo išsigimimą. Straipsnio pabaigoje Rasa siūlo šią temą panagrinėti.

RASA PETKEVIČIENĖ

Dėl p. Vytauto pradėtos aktualios diskusijos apie „globalizacijos“ reikalą, neišturėjau ir aš. Praėjus sovietizacijos kataklizmui, norim tą pripažinti ar ne, mes susirgome, anot L. Donskio, „kultūrine mažakraujyste“, kuri reiškia ne žinių neturėjimą, jų nesupratimą, ne paprastą analfabetizmą, o vertinimo kriterijų išnykimą. Todėl labai dažnai apibendrindami, pavadindami procesus tam tikrais, niekuo neįpareigojančiais vardais (aš juos vadinu burtažodžiais),o iš tikrųjų, prisidengdami tam tikromis klišėmis, mes slepiamės nuo atsakomybės. Šią sąžinės manipuliaciją labai gražiai perprato dar aname šimtmetyje rašytojas Michailas Bulgakovas, savo romano „Šuns širdis“ personažo profesoriaus Preobraženskio klausimu: „Čto takoje „razrucha“? Driachlaja starucha?“. Taigi, kas yra globalizacija? Kažkada, persiskaičius aibę kultūros teoretikų (Spenglerį, A. Veberį, M. Veberį, L. Mumfordą, o padedant Ortegai y Gasetui, atradau masinės sąmonės šaltinio aprašymą, jauseną, kurią ypač įžvalgiai apibūdino šis masės žmogaus fenomeno ekspertas, nusakydamas ją kaip išorinį reiškinį, kuris tiesiog bado akis, yra lengvai pastebimas, bet sunkiai perkandamas. Jį Ortega y Gasetas vadina grūstimi, arba perpildymu: „Miestai prikimšti žmonių. Namai pilni gyventojų. Viešbučiai atvykėlių, traukiniai – keleivių, kavinės – lankytojų, gatvės ir bulvarai – praeivių…“ Pasaulis – didelis kaimas, perpildytas žmonių, praradusių dvasinės priklausomybės jauseną, dėl to negalinčių rasti sau vietos.

Mūsų gimtoji vieta (vėl grįžtu prie Alytaus), turi būti mūsų pačių atpažinta ir kultūriškai įvardinta, nes visų pirma ji yra mūsų pačių patirties reiškinys bei jos laukas. O šis įvardijimas prasideda dialogu su savuoju miestu… Neturėkime iliuzijos, jog tai lengvas procesas. Šio dialogo pradžia, man asmeniškai, buvo nykus, sukriačiantis patyrimas. 2001- jų metų nykų lapkričio vakarą ėjau į namus iš kompiuterijos kursų, įprastu keliu, pro buvusią „Laputės“ parduotuvėlę, lopšelio-darželio sodą. Paprastai šiame kelio ruože (dabar jis apšviestas gana jaukia šviesa),visuomet jausdavaus nejaukiai, bet tąsyk čia tvyrojo nenusakomai baugus pasikeitimas: vietoje žiojėjančios tamsos, išvydau erdvę, apšviestą baltos šaltos šviesos. Darželio sodo pievelėje gulėjo krepšelis chrizantemų, šalia jo degė gedulinga žvakelė. Tai buvo priminimas klaikaus įvykio, kai kažkas baisus, sudrąskė merginą, einančią į namus po darbo, po jos pačios namų langais… Netikėtai iš pasąmonės išniro kažkada nugrimzdęs posmas: „ Jei kas miršta dabar, kur nors, be priežasties miršta kur nors žiūri į mane…“ Tai austrų poetas R. M. Rilke, o man girdėjosi žudomos mergaitė klyksmas, kuris greit išnyko, – lyg užduso beorėje Dievo erdvėje…

Man reikėjo atsidurti absoliutaus susvetimėjimo būsenoje, kad pradėčiau dialogą su savuoju miestu. Kaip tik (kaip viskas susiję) tuo laikotarpiu buvau „susirgusi“ Alytaus ligoninės istorija ir dariau ‚kraštotyrinius žygius“, tyrinėdama senosios ligoninės projekto autoriaus ir jos statytojo, žymaus ir vienintelio tarpukario Alytaus architekto Stasio Taškūno gyvenimą. Atradau jo dukrą, Aureliją Taškūnaitę-Lekevičienę, įrašiau į diktofoną pokalbį jos Tėvo statytame name, jos namuose. Lai byloja šis pokalbis (jis autentiškas, nepakeistas tik sutrumpintas):

R. P. Gal galėtumėt papasakot apie savo namus?
A. T. Šis namas buvo statytas 1937 metais, o 1938 m. jame apsigyvenome.

R. P. Tėvelis jį projektavo ir statė?
A. T. Tėvelis pirmiausia nupirko sklypą iš to meto burmistro. Iš viso pirko 25 arus. Tėvas ėmė paskolą iš banko, nors buvo jau dirbęs 15 metų, bet neturėjo pakankamaipinigų tokiam pirkimui. Pradėjo statybas. Projektavo, aišku, viską pats. Baigė šitą namą statyti 1937 metais, o įsikėlėme – 1938. Įsikėlę pagyvenome du metus.1940 m.kai atėjo sovietai, saugumo viršininkui labiausiai patiko mūsų namas, nes jis buvo modernus. Viskas buvo – centralinis šildymas, vietinis vandentiekis, vietinė kanalizacija. Viskas buvo – vonia, du tualetai… viskas… Tėvą pirmiausia išmetė iš darbo, kad nedirbtų Alytuj.., o mus iškeldino visai iš šito namo į du mažus kambarėlius su tamsia virtuve Basanavičiaus gatvėje. Šitą tai aš atsimenu… Šitą tai dar atsimenu. Tėvą pačiu pirmu vežimu, 1941 m. birželio 14 d. išvežė. Kadangi neturėjome jokio pragyvenimo šaltinio, mama išėjo dirbti į sanatoriją. Ten, nuo atvežtų rusų belaisvių, užsikrėtė dėmėtaja šiltine ir po pusės metų, 1942 m. sausio 6 d. mirė… Mes likom trys našlaičiai, nė vieno giminaičio, nė vieno. Vyriausiai seseriai buvo 13 metų, broliui – 10, man- 6…

Nuotraukos iš Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės bibliotekos kraštotyros fondo; gauta iš architekto Stasio Taškūno dukters Aurelijos Taškūnaitės -Lekevičienės

R. P. : Ar iš vaikystės su tėveliais prisimenate dar kokių momentų?
A. T.: Iš tėvelio tai prisimenu tą momentą, kai man pirko suknelę… Yra dar ta suknelė… Man turėjo sueiti penki metukai. Tai kaip tikrai „damai“ tėtis leido pačiai išsirinkti medžiagą. Aš išsirinkau raudoną su baltom smulkutėm penkiakampėm žvaigždutėm… Ir pasiuvo taip, kaip aš norėjau, – trumpom rankovėm, kliošinę ir su diržu… Dar prisimenu, kai tėtis mane vežė dviračiu per Angelo aikštę, pasisodinęs priekyje ant rėmo, o aikštė buvo grįsta akmenimis… Prisimenu Mamytės laidotuves… gerai prisimenu… Tada aš sirgau gelta, gulėjau šitam pačiam kambary. Žinau , kad geltą visiems tada užnešiau, brolis labai sunkiai sirgo… Kai mama mirė… Ji mirė čia – sanatorijoj, kur dirbo. Ten ją ir pašarvojo, mažam tokiam namely. Mane nuvedė ten, parodė, tai man atrodė, kad mama miega, ir kai jos rankos taip sudėtos, rodos, tuoj pakels jas, rodos jos jau kyla kyla…
R. P.: Prašom pasakyt, ar su tėčiu koks nors ryšys buvo iš tremties?
A. T.: Nieko. Tik atsimenu, kai mama gavo laišką, atsimenu sėdėjo prie siuvimo mašinos… Tas vaizdas man liko… Perskaitė laišką, užsikniaubė…“

Taigi, mielieji, jei kas miršta dabar be priežasties miršta kažkur, žiūri į mus… Tokios patirtys „sveikatina“ mus ir neleidžia įsijausti į „Šuns širdies“ veikėjo Poligrafo Poligrafovyčiaus Šarikovo žodžius: “A gde že ja chačevatsa budu“ ( „ o kur aš maitinsiuosi“) arba „vsie gospoda v Pariže“…

O dėl specifinės globalizacijos atmainos – sovietizacijos – galima pakalbėti tęsiant diskusiją; tam turime laiko- iki Miesto dienos (birželio 15).

Reklama

MIESTO ŠVENTEI VYKSTANT: GLŪKOIDŲ NUOTYKIAI PRIEŠ 50 METŲ (3)

TREČIA IR PASKUTINĖ DALIS arba “VIENOS DIENOS KRONIKA: RESTORANAS“.  Septintame dešimtmetyje alytiškius „Nemuno“ restorane linksmino Kęstas Pilvelis, Zenonas Bulgakovas, Žora Bondarevas, Vytautas Kaupinis, Juozas Navickas, Silvestras Seilius, Juzė Cegelskas, kiti. Jų įnašas į Alytaus subkultūrą nevienareikšmis. Nuo 1970 metų juos pakeitė jaunesni kolegos – “Aisčių“ muzikantai …

Galvos skausmo kur aštuntą dešimtmetį Alytuje praleisti savaitgalio vakarą nebuvo, nes nebuvo ir pasirinkimo. Tie laikai, kai miesto inteligentai vesdavosi savo atžalas į kultūrnamį žiūrėti Valentino Kirlio vaidintą Herkų Mantą jau buvo praėję.  „Nemuno “ restorane publika susirinkdavo iki devintos vakaro, nebent tai būtų uždaras užsakytas vakarėlis ir jau aštuntą šveicorius pro stiklines duris įtaigiai mojuoja ranka neigiamus ženklus, nepalikdamas vilties patekti į vidų. Tik ne muzikantams. Nors, kai naujai priimtas į darbą durų viršininkas karjieros pradžioje dar neatpažindavo etatinių muzmenų, Vacys pravesdavo jam supažindinimo procedūrą: esu Vaclovas Kazlauskas – septynios arklio jėgos, muzikantas, o čia mano kovos draugai – Vycka ir Dzilbus. Šį kartą atleidžiu, bet ryt vakare vartelius atkelk laiku ir plačiai.

restoran_maket
Restorane baro tada dar nebuvo, bet tik įėjus, pirmame aukšte, šalia rūbinės buvo toks bufetas, kuriame  ant kuolų sėdėjo pusamžiai vyrai, įvairiomis dingstimis atitrūkę nuo žmonų, darė po šimtą. Ramus, melancholiškas vaizdelis, staiga bufetininkė, pamačiusi pro lango stiklą  žmogelį, visiems lankytojams praneša: ana, vėl ateina tas, kur po pusantro litro ant galvos pakelia ir negriūna … Taip tiesiai ir be užuolankų visiems ir pasakė. Jau neprisiminsime to čempiono vardo, kuris nustebino net ilgametę patirtį miesto girdyklose sukaupusią bufetininkę, matyt, jis galėjo būti vertas Jurgio Žukausko vario dirbinio – apdovanojimo. Taip, kaip Petras I „apdovanodavo“ girtuoklius.

Salėje keli staliukai jau užimti: Aninė, Petras Visockas, ponas Kaminskas įsitaisę po balkonu, kampe. Tai vyriška kompanija, ir jie čia atėjo tiesiog praleisti laiką, vėliau gal kils kitų minčių. Jie jaučiasi laisvai, kalba garsiai ir tai šiek tiek disonuoja su vis dar ramia restorano aplinka. Ant stalo – tradicinis repertuaras už 10 rublių: burbuliukas su moonshainu, ąsotis gaivos ir nerealaus dydžio karbonadai, kurie niekaip nesutelpa į dviejų delnų dydžio lėkštę. Dar žalieji žirneliai, kurių parduotuvėje nenusipirksi, nebent būtum kompartijos ar kitos išrinktųjų kastos narys. Būtinai fri-bulvytės, kurias visi labai mėgo. Ir kažkodėl kelios juodos duonos riekelės.

Ant pakylos sėdi dvi porelės, apsirengę tvarkingai, vaikinukai mandagiai patarnauja mergytėms –  jie „kietuoliai“, nes į restoraną atsivedė panas. Keturi stalai ant pakylos sustumti į krūvą,  pagražinti baltomis medžiaginėmis servietėlėmis, nukrauti šaltais užkandžiais – kažkas švęs gimtadienį. Juozas Kašėta, kiti padavėjai trina rankas – bus nedarbinių pajamų. Muzikantai taip pat įžiūri neapmokestintą pelną – gali tekti groti iki antros nakties, o jubiliatai taip mėgsta būti pasveikinti viešai, skiriant gražiausius linkėjimus per mikrofoną. Kartais sveikinimų susikaupdavo tiek daug, jog pasimetę muzikantai, tarkime,  Antosę, mininčią gimtadienį, pasveikino sėkmingai laimėjus skyrybų bylą ir taip sukėlė aršų jubiliatės nepasitenkinimą. Tada stalo įgaliotinis, priėjęs prie scenos, atvirai priekaištauja muzikantams. Vacys, pasitelkęs įgimtą gražbilystę, surezgia tokį impozantišką sveikinimą,  po kurio visi lieka patenkinti ir nesusipratimą jau traktuoja kaip linksmą pokštą.

Scenoje ant pakylos pianinas, vokiški elektrovargonai, būgnai, stiprintuvai,  gitaros. Mikrofoninės kolonėlės pririštos prie salės kolonų. Šiandien šioje scenoje prekiaujama labai prasto skonio šviestuvais. Viktoras – bosistas-garso operatorius-elektrotechnikas (viskas viename) dar patikrina ar teisingai ir patikimai sujungti aparatai. Vacys, tvarkydamas  būgnus, sėsdamas ant kėdės, kurios viena koja grindų skylėje, neišlaiko pusiausvyros ir su visu komplektu nuvirsta. Pustuštė salė paploja. Vacys nusilenkia į tris puses, tuo parodydamas, jog nieko neįvyko, o jei tai įvykis, tai jis nereikšmingas. Romas Stankevičius – grupės siela ir  drausmingiausias iš visų, tyliai sunerimsta: gal mūsų bembačius atėjo švediško alaus paragavęs. Na neragavo  tada to švediško ir ne tai svarbu. Tokį brendą „užpatentavo“ Vacys, išmokęs restorano bufetininkę tetą Mašą  ruošti žigulinio alaus ir 50 gramų degtinės mix’ą. Ir aplamai „švediški“ nutikimai  nebuvo toleruojami, nes kenkė muzmenų įvaizdžiui ir komandiniam darbui.

Vakaro metu  Vaclovo Kazlausko atliekamos S. Povilaičio, kitų estradininkų dainos buvo labai populiarios ir  mėgstamos tuometinės publikos. Grojant tokius gabaliukus įtikti lankytojams didelių pastangų neprireikdavo ir  Vacys savo pasirodymą ištempdavo iki keturių-penkių non-stop šlageriukų su triukšmingu anšlagu. Vieną gražų vakarą gitaristas ir solistas Valius Chlevickas pasakė:  publiką reikia auklėti!  Valius – vilnietis, grojęs su K. Antanėliu, kitais žinomais muzmenais. Nors gyvename kukliame provincijos miestelyje, nederėtų apsiriboti tik pigia „populiarščina“, kodėl nepagroti bliuzo, jazzrock‘o ar tuometinių pasaulinių popso galiūnų gabaliukų. Atsirado abejojančių – publika šnairuos, nebus užsakymų. Dzilbus, jau tada nekentė bumčikų, todėl nuolat “prievartavo“ Dalią Meisnerytę ir Tatjaną Baranauskienę dainuoti vakarietiškus hitus. Ir tai joms sekėsi. Laikas parodė, kad George Benson ar Boney M, Stevie Wonder ar Santana, bitlai ar rollingų „Jumpin‘ Jack Flash“ publikos kotiruojami  taip pat puikiai, kaip ir polivaika, ypač studentų, kurie sugrįžę savaitgaliui į gimtą miestą, mielai ledo vakarus „Nemune“. Šiandien televizininkai tokių idėjų nepropoguoja. Tai kas vertinga, sukišta į Lietuvos TV2, kitaip tariant, į gilų stalčių, o mėšliuką pateikia vitrinose. Be studentų, muzikos vertintojais dar buvo tuometinių skydinių (ENSK) statytojai – Zukerman AG firmos darbuotojai Stefanas, Peteris, Maksas, Diteris. Tai jie užsisakydavo patį pirmą staliuką po palme, prie pat scenos ir linksmai leisdavo vakarus, sakydami – tik pas jus girdime tokią muziką, kokią mėgstame ir įpratę klausyti Vakaruose.  Jų stalelį puošė ir  grupės solistė Dalia Meisnerytė, kurios galingu balsu atliekama It’s Five o’clock (Demis Roussos) kėlė pelnytas ovacijas. Leonido Brežnevo laikmečiu šie austrų ir vokiečių vaikinai suteikė techninę pagalbą vietiniams melomanams  ir muzikantams, parduodami ar dovanodami dvylikastygę gitarą, stereo ausines ar kitą, vietiniams neįkandamą equipmentą. Jais naudojosi ir verslo pionieriai – iškaulydavo iš vakariečių naudotus marškinius, batus ir parduodavo juos amžino deficito kamuojamiems miestelėnams. Pikti liežuviai plakė, jog tie vaikinai  į Vakarų Vokietiją, Austriją išsivežė visas miesto „k“, tačiau tokie teiginiai prasilenkia su objektyviais pasvarstymais. Didžioji dauguma „išsivežtų“ panelių iš tikro buvo tyrai pamilusios arba vakariečius-skydinių statytojus arba vakarietišką gyvenimo būdą, nors pastarasis  joms dar buvo terra incognita.

restoran_crew

Apie pusę vienuolikos šokių aikštelę užplūsta nauji šokėjai. Pasisotinę deficitinio maisto, priragavę deficitinių gėrimų, pasirodo banketų salėje besilinksminantis miesto elitas: partorgai ir sandėlininkai, komjaunimo lyderiai ir prekybinių bazių vedėjai su damomis. Bufetininkė teta Maša pakužda muzikantams, jog banketinis elitas nesunaudos viso specialiai jų vakarėliui skirto deficitinio „Tauro“ alaus. Kitą dieną Viktoras ir Dzilbus, tik restoranui atkėlus vartelius, savo drauges Julę ir Laimą jau vaišina trupiniais nuo elito stalo. Dar viena žinutė apie muzikantų žmonas. Žinant įgimtą ir nenumaldomą moterų potraukį dalintis naujausia informacija, jos nusipelno ypatingos pagarbos, nes  neplatino jokių žinių apie vyrų paklydimus, nukrypimus, paslydimus ar sriubos kepimą nei tarpusavyje, nei už muzmenų gildijos ribų. Gal todėl ir jų šeimos išliko užsigrūdinusios, patvarios ir   ilgalaikės.  Kaip joms tai pavykdavo – tai psichologų ir  socialinių mokslų specialistų tyrinėjimo objektas.
Vėliau, kai po balkonu įrengė barą, ten retkarčiais prisišvartuodavo Jurgis Kunčinas.  Dažnas darydavo jam reveransą – prisėda prie poeto ir persimeta keliais sakiniais apie šį bei tą. Pasėdėti po balkonu užklysdavo poetas Antanas Saulynas, architektai ir gydytojai, tapytojai ir mokytojai  – baro inteligentija.

Dar vienas išskirtinis restorano eksterjero bruožas – lauko balkonas pagal visą salės perimetrą. Pertraukėlių tarp grojimo metu čia renkasi muzikantų draugai ir draugės, čia gimsta alternatyvus vakaro repertuaras, dalyviai – tai  į svečius užklydęs Vytas Dumbliauskas, kuris, padedant broliams Gedui ir  Kęstui Manerskams, padainuos kažką kernagiško. Iš sostinės nostalgijos gimtam Alytui ir savo kolegoms genamas Alvydas A. Jegelevičius publikai dar  pristatys naują savo kūrybos „Nemunėlio dainą“, o nacionalinio simfoninio orkestro pažiba Algis Verbauskas smuiką pakeis į boso gitarą ir padžiazuos. Sueigos balkone kėlė galvos skausmą restorano administratoriui Algiui Norui, pareigingam ir budriam tvarkos prižiūrėtojui, be to Algis nuolat prikišdavo muzikantams dėl netvarkingos aprangos, todėl Viktoras prisegė jam kamerdinerio pravardę.
Baigiamasis vakaro akordas – tai vakarėlio metu kilusių nesutarimų išsiaiškinimas. Karate ar džiu-džitsu tada niekas nemokėjo, todėl boksas buvo ta sporto šaka, kuri idealiai tiko. Aikštėje prieš pat paradines restorano duris abiejų konfliktuojančių pusių atstovai atidžiai stebėjo, kad kovos vyktų garbingai ir pagal taisyklę – vienas prieš vieną. Šiandien nereta, kai visi muša vieną, o jau gulintį – dar ir pasimėgaujant.

Išsikviesti taksi galėjo tik turintys pažinčių dispečerinėje, nes norinčių važiuoti daug, taksi vienas-kitas. Šiandien nestebintų, jei konkuruojantys taksistai pasiimti klijentų įvažiuotų į pirmo aukšto foje.

Salė pamažu ištuštėja, kur nekur dar sėdi niekaip nesusitaikę su realybe lankytojai, o salės šviesų mirksėjimas primena, jog vakarėlis baigtas. Padavėjai skaičiuoja sudaužytas lėkštes ir stikliukus – reikia perduoti pamainą ir jų darbas pasibaigs gerokai po vidurnakčio.

Daugiau apie aną Alytų glūkoiduose:

Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS
Vienos dienos kronika (2): MIESTO SODAS

copyright2009

Miesto širdies reinkarnacija

Linas Jakštonis su draugais vykdo svarbų alytiškiams darbą: įpučia dvasią Miesto Sodo palaipsninei reinkarnacijai. Jis taiso praeities žmonių-vandalų padarytas žaizdas, kurių širdyse miestui vietos nebuvo. Gal jie nebuvo alytiškiai? Tikriniai? Buvo tik Alytaus gyventojai. Gali būti, tai ir lėmė sprendimą nugriauti ploščiadkę ir Grybą.  Alytiškiai ir Alytaus gyventojai –  susivienykim ir kartu balsuokime už Miesto Sodo ateitį

Treileris “ATGIMSTA IŠ PELENŲ“ || Garažų Klipai 2018

Alytiški, turi istorinį šansą jau 2019 metais atkurti Miesto sode koncertinę erdvę, kurią prieš du dešimtmečius sunaikino valdžios vandalai, ir kiekvieną savaitgalį mėgautis muzikos, teatro, kino vakarais ir kitais renginiais.
Balsuok su šeima, draugais, bendradarbiais:
* birželio 15 – 17 d. miesto šventės metu tam skirtose vietose;
* birželio 15 – liepos 6. Internete http://www.alytus.lt ir Alytaus miesto savivaldybėje.
Daugiau informacijos:
* http://www.facebook.com/alytausmiestosodas/
* http://www.facebook.com/AlytausSenamiescioBendruomene/
* http://www.alytus.lt

Alvydas Jegelevičius ir Vacys Matažinskas džiugina kūrybiniais purslais

〉〉 Alvydas visiems alyciškiams: tai knygelė – proga išsisakyt, atsiskaityt už tuos septynerius metus, kuriuose sutilpo 39-ios poetinės vibracijos, o svarbiausia susitikimas…

 

—   —   —  

〉〉 Vacys pristato antrą knygelę ir kviečia susitikti: gėlių neneškite, geriau paremkite euru-kitu. Leidyba – nepigus užsiėmimas.

Miesto šventei artėjant: glūkoidų nuotykiai prieš 50 metų (2)

Pirmoji dalis – “Pliažas“, čia – tęsinys, kuriame aprašomi miesto sodo XX amžiaus, septinto dešimtmečio lankytojų papročiai ir įpročiai. Visi aprašyti dalykai – neišgalvoti ir nepagražinti, gali būti, jog kai kas tiesiog pamiršta. Alytaus planas 1967 gali praversti skaitant, o atspausdinus, jį tiktų pasikabinti kad ir palėpėje, ten kur stovi nereikalingi, bet kažkodėl neišmetami daiktai.

aa

MIESTO SODAS

Pavakarė. Alvydas su Gintu ruošiasi eiti į miestą. Ant nuogo kūno velkasi T-Shirts, o ant viršaus dar bitlovkę. Kulturizmo pratimai neduoda greito efekto ir toks “užpildas“ vizualiai gali kompensuoti muskulatūros neprieauglį. Tada einant iš Madrido į miestą, pakeliui tekdavo sutikti bent 10 draugų, pasisveikinti su jais. Šiandien 10 kartų einant tuo pačiu maršrutu, pažįstamo veido gali ir nepamatyti.

Pakeliui, prie “Saulutės“ Virgius, tik prieš savaitę įvykdęs šaudymo kandidato į sporto meistrus reikalavimus, demonstruoja savo naują pneumatinį vokišką šautuvą ir siekia naujų aukštumų. Algis Adomaitis iš Madrido atsistoja 20 metrų atstumu nuo šaulio, įsikanda cigaretę ir sutinka, kad Virgius pataikys į ją. Dar kelia sąlygą: jei Virgius kliudys jo galvą, jam kandidatas į meistrus sumokės 10 rublių. Po akimirkos cigaretė pavirsta dulkėmis. Šekspyras būti taikiniu sutinka be draudiminių susitarimų, jis smilium ir nykščiu laikys penkių kapeikų monetą. Rezultatas tas pats, tik dulkių nėra. 2008 metų birželio pabaigoje Virgius apgailestavo, jog šernai neateina į pamėgtas vietas, gal jie nujaučia, kad glukzauras tiesiog niekada neprašauna pro šalį.

Jau centre išdygsta keistas seniokas. Mindaugas “Fantomas“ Pilkonis, šiandien lauko akmenis profesionaliai verčia architektūrinėm detalėm ir sėkmingai iš to valgo duoną. Fantomas pakeičia savo išvaizdą: skrybėlė, prilipinti ūsai su barzda, tamsus kostiumas, vienoje rankoje lazda lenktu galu, kitoje portfelis. Taip sėkmingai jis kvailino savo geriausius draugus, nes niekas jo neatpažino. Priėjęs prie seno gastronomo stovinčio būrelio saviškių ir galantiškai pasisveikinęs, klausia kur yra viešbutis. Kaip neparodysi kelio Alytuje dar nematytam prieškarinės Lietuvos inteligentui. Nebent kildavo klausimėlis ar senukas nori patekti į viešbutį ar į pasakų namelį – vietą, kur gyveno linksmos mergaitės.

Miesto sodas buvo traukos centras. Visai kaip dabar, tik tada ten dar buvo GRYBAS ir ploščiadkė, kurioje vykdavo šokių vakarėliai, vadinkim diskoteka, ir jokių DJ, tik gyva muzika. Vėliau šiuos akcentus, kalbant Rimo Buroko terminologija, nugriovė intelektualūs vandalai. Grojo čia maestro Jonas Pavilonis, Romas “Cviakas“ Vaitkevičius, Liudas “Bulka“ Bulkevičius, Vytautas “Styga“ Palubinskas, o iš rekrūtų rusų kariuomenėje trumpų atostogų grįžęs Alvydas A. Jegelevičius net sudainavo bitlų “Oh, Darling“ ir “Let It Be“. Tai buvo tikras furoras. Dar viena detalė: šokančiųjų ir stebėtojų buvo maždaug po lygiai. Pažiopsoti prie tvoros ateidavo ir vaikai be tėvelių ir tėveliai su mamytėm, akies krašteliu besistengiantys pamatyti kokią panelę pakabins jų sūnelis arba atidžiai stebėti kaip šokių aikštelėje auga jų dukrelės reitingas.

Apie aštuntą vakare, sodo prieigose jaučiasi pagyvėjimas. Po GRYBU taip pat. Besišypsanti bufetininkė pro langelį vikriai dalija limonadą, saldainius „Karakum“, drumstą žigulinį alų. Pagal blatą galima gauti kai ką stipresnio. Šiais laikais Lietuvoje pagal blatą galima gauti sklypą UNESCO saugomose teritorijose.

Tada čia rinkdavosi visi vietiniai iš Centro, Kurorto, Kriaušiaus, Madrido ar Suvalkų. Kartais kildavo muštynės, tema ta pati: vietiniai kala atėjūnus (dabar vadintume miesto svečiais). Šiandien tendencija gali išlikti – turkai, vietnamiečiai, kinai gali tapti pretekstu santykiams aiškintis. Labiau intrigavo kovos tarp panelių. Nusiauna batelį ir kala kulniuku konkurentei į galvą. Nesutarimų subjektais dažniausiai buvo Kriaušiaus berniukai.

Blatniausi vyrukai buvo iš Kriaušiaus: Kobra, Škalba, Kunė, Ožys, Aninė – jų ir kelnės buvo labiausiai platėjančios, nes turėjo savo kampe siuvėją, kuris kitų miesto rajonų stiliagas tiesiog ignoravo. Čempionas buvo Čarlis iš Kurorto, jo kelnių vėjare švytavo trys grandinėlės, kai kas teigia matęs net keturias šviečiančias lemputes. Kriaušius buvo turtingas ir gražiausiom miesto panelėm: Virga, Albina, Roma, Greta etc., o į mis Alytus titulą pretenduoti galėjo tik Dana Lydytė iš Kurorto. Nors Albertas “Kobra“ Sakalnykas nepamiršdavo abejojantiems priminti, jog gražesnių už jo Dalią Alytuje tiesiog nėra. Deja, oficialių mis paradų tada dar nebuvo, tad liko tik nuomonių įvairovė. Norinčių pakviesti gražuoles šokiui buvo pakankamai, bet ne visi turėjo kapeikų bilietui. Tad tie, nelabai pasiturintys, jau pritemus, apie pusę vienuoliktos, pradeda lipti per ploščiadkės tvorą. Lengviausia ją įveikti buvo galima kampe link Angelo arba prie pat scenos.

Dėmesio centre dvi ploščiadkės įžimybės: Juozas “Kamas“ Kaminskas ir Juozas “Bunka“ Petraitis, tada KPI (dabar KTU) penkto kurso studentai, besimokantys tik gerais ir labai gerais pažymiais. Abu ne mažiau kaip šešių pėdų ūgio ir su kostiumais – visai kaip Hollywood‘o grandai per oskarų įteikimą. Beje, vienas į kitą kreipdavosi “pone“, o jų leksika buvo išskirtinė. Pirmo Alytaus (anoj pusėj) bariuke p. Petraitis padavėją kalbino taip – “maloni ponia, prie alaus prašau pateikti ir lesalą“. Jie visiems darė į s p ū d į, o kai kuriems ir į t a k ą.

Bunka labai mėgo laukinius Afrikos gyvūnus. Grįždamas iš “Trijų mergelių“ kavinės Kaune, naktį iš zoologijos sodo “pasiskolino“ naujagimius liūtukus. Atnešė juos į 4-tą studentų bendrabutį Vydūno alėjoje, prižadino komendantę, kad kartu įsiamžintų nuotraukoje. Aišku, po akto, Juozas juos grąžino atgal, nes puikiai suvokė, jog tikroji “kačiukų“ vieta – pas mamą liūtę.

Priešpaskutinis šokis: kviečia merginos. Kaip imperatoriaus Trajano laikais, falanga mergaičių, žybsinčiom akutėm, dar nepradėjus muzikantams groti, pasistumdydamos tarpusavyje, pasiduoda link berniukų. Partnerius renkasi be klaidų. Taigi pakabinti panelę problemų nebuvo, galvos skausmą kėlė mintis į kurį miesto kampą ją reikės lydėti, todėl Kriaušiaus ar Centro panos buvo populiaresnės nei gyvenusios anoj pusėj (Pirmame Alytuje) ar prie sanatorijos. Nebent turėjo išskirtinių pomėgių ir tai buvo žinoma plačiam šokėjų ratui.

Alvydas paskaičiavo, jog panos pagal tuometinę vertybių skalę buvo tik šeštoje vietoje po muzikos, tapybos, body building‘o, E.M. Remarko ar Emilio Zolia ir pliažo. Įprotis sekmadienį grįžti namo laiku, keldavo mylimų tėvelių susižavėjimą. Nors tikroji priežastis buvo kita: pirmą valandą nakties Luxemburgo radijas pradeda transliuoti hitparadą. Tvankią naktį, svirpiant lietuviškom cikadom ir spidolom, vakaronė tęsiasi. Tą naktį jie pirmą kartą išgirdo Pink Floyd – “See Emily Play“, kartu taip prasidėjo šios britų grupės maršas per pasaulį. Tikimybė, kad šiandien net įvairių zvonkių gerbėjai žino kas yra “pinkai“ – išlieka.

________________________

Skaitantieji gali pasigesti tokių miesto rajonų kaip Dainava, Vidzgiris, Putinai. Veiksmas vyko tuo laiku, kai ŽMOGIDĖS Alytuje dar nebuvo statomos, vasarą dabartinėje jų vietoje žaliavo bulvių laukai.

P.S. Jei rašliava patiko, galėtų būti tęsiama …

□ Ankstesnės Alvydo ir Ginto patirtys

□ Pirma dalis – Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS

Miesto šventei artėjant: glūkoidų nuotykiai prieš 50 metų (1)

Trilogija “VIENOS DIENOS KRONOKA“ tai rašinys, publikuotas glūkoiduose prieš 10 metų. Istorija tampa istorija, kai faktai neišsitrina iš atminties ar kitų šaltinių, todėl ir kartojama. Artėjant miesto šventei, siūlome paskaityti ir prisiminti tai, ką patyrė glūkoidai prieš 50 metų savo kukliame provincijos mieselyje, kuriame visi visus pažinojo. Tai pirma dalis – apie miesto pliažą Lelijų gatvėje. Visi aprašyti dalykai – neišgalvoti ir nepagražinti, gali būti, jog kai kas tiesiog pamiršta. Alytaus planas 1967 gali praversti skaitant, o atspausdinus, jį tiktų pasikabinti kad ir palėpėje, ten kur stovi nereikalingi, bet kažkodėl neišmetami daiktai.aa

PLIAŽAS

Vasarą temsta vėlai. Alvydas su Gintu, kurių namus skiria 100 metrų, jau gerokai pramokę Morzės abėcėlę, prožektorių pagalba tariasi ką veikti kitą dieną. Tada namie telefonų Šikučių prospekte dar niekas neturėjo. Gal rytoj eiti į Vokiečių pliažą ir ten pavyks vėl pamatyti kaip būsimoji Alytaus futbolo garsenybė Algimantas “Liuba“ Eidukevičius lipa į pušį. Liuba labai bijo šunų. Vienas toks – Šančių plokščiadančių veislės šunėkas atklydo prie atokaitoje gulinėjančių Vytauto “Smiliaus“ Kunčino, Žorkos, Algirdo Žemaičio, bet tik būsimo “Dainavos“ puolėjo nervai neišlaikė – jis kaip koks Borneo salos papuasas akimirksniu įsliuogė į storoką pušį. Ši istorija ėjo iš lūpų į lūpas ir vasaros pabaigoje jau buvo kalbama, jog Liuba iš pušies išlipo tik vakarop, kai pradėjo temti ir buvo tikras, jog teritorijoje tarp Žemaitės gatvės ir pylimo nėra nė vieno keturkojo. Aišku, tai smarkiai perdėta ir neatitinka tiesos. Continue reading “Miesto šventei artėjant: glūkoidų nuotykiai prieš 50 metų (1)“

Dramblys. Žmonės legendos

Jei bulvarinio popso žurnale „Žmonės. Legendos“ legendomis laikomi iš baudžiauninkų kilę, prichvatizacijos metu pralobę, loviniu (I Love You) keliu prasimušę į viršų ir dažnai įdomūs tik patys sau, tai niekam nenusidėsime savo puslapyje legenda pavadindami savo bendraamžį, Kriaušiaus vaiką Joną “Dramblį” Dambrauską. Jis savo kartoje tapo tikra legenda, kurią prieš metus aplankė Albertas “Šekspyras” Antanavičius koncertinių gastrolių metu po  pietvakarių Lietuvą. Albertas pasakoja: koncerte bisas, ovacijos ir šiame fone pasigirsta išskirtinis nepainiojamas su niekuo balsas:  “Šekspyre, pavaryk dar!” Ogi Dramblys.

Jonas “Dramblys” Dambrauskas gyvena ir gydosi Veisiejų globos namuose, jį remia sesuo iš Australijos. Šiais metais jį aplankė Alvydas Jegelevičius. Alvydas rašo: “Pasitiko, pavaišino, priminė išėjusius. Gražiai pakalbėjo, parodė jaunystės nuotraukas su išėjusiais ir esamais amžininkais, tų laikų liudininkais… Pabuvom, patylėjom kartu…”

Alvydas pridėjo pora susitikimo nuotraukų.

 

Gimę 1949 Alytaus klasiokai iš Pirmos vidurinės mokyklos. Iš kairės: Jonas Dambrauskas-Dramblys, Zina Stumbraitė-Ivanauskienė (Ivano žmona) ir Alvydas Jegelevičius.

Veisieju globos namai. Legendinis mūsų kartos alytiškis Jonas Dambrauskas – Dramblys savo kambaryje 2017 09 20