…O kas Jus praminė „Šekspyru“?

VYTAUTAS STANEVIČIUS

PIRMAS ĮVYKIS

Įsibėgėja visų ilgai lauktoji, bet taip greit pralekianti žalioji vasara. „Lenktyniauju“ ir aš su ja. Kol finišo juostelės nematyti, stengiuosi palaikyti tempą. Vasaros pasiūlyta sparta, jau nuo pat starto aukšta, tačiau laikausi žingsnis žingsnin, kaip ir „senais gerais laikais“. Renginys veja renginį. Koncertai, parodos, gimtadieniai, šventės, kelionės, atlaidai, susitikimai… Tačiau laukiamiausias įvykis (man) šią vasarą… pasaulio futbolo čempionatas. Rašau tai drąsiai, gal net per drąsiai, bet toks esu ne vienas ir pritariančių čia, glūkoiduose, taip pat netrūks. Komentaruose pasiruošęs išklausyti kiekvieną, o dar geriau – prie Glūko.
Taip, taip, susitikimas prie Glūko liepos pirmą savaitgalį irgi turi savo reikšmingą ir nepajudinamą vietą glūkoidų reitinguose. Pirmas liepos savaitgalis – susitikimas prie GLŪKO ir TAŠKAS. GLŪKOIDUI – ŠVENTA.
Šiandien dar tik birželis, kuris jau pasiūlė ir vykdo savo programą. Prieš keletą dienų vykęs glūkoido Jegelės poezijos knygos „Eilės iš eilės“ pristatymas buvo tarsi pirmasis ratas šioje vasariškoje karuselėje. Jau visai nedaug beliko ir iki Alytaus miesto gimtadienio…

Jaunųjų muzikantų forumo fotoreportažą, autorius Vytautas “San Simnas“ Stanevičius, rasite fotogaleroje :

Tarp šių glūkoidams svarbių įvykių įsipaišė kuklus, bet labai šiltas ir malonus pasimatymas Alytaus muzikos mokykloje. Alytiškiai muzikos pedagogai pakvietė į svečius „Šekspyrą“ (Albertą Antanavičių) į ten prasidėjusią jaunųjų muzikantų vasaros stovyklą. Patyręs bardas puikiai žinojo, kas domina mažuosius, kad bendravimas virstų švente. Tam pasitarnavo ir puikiai parengtas repertuaras. Vaikučiai, jų pedagogai su svečiu, jaukiai įsitaisę ant šalia mokyklos žaliuojančios pievelės, negailėjo vienas kitam abipusių katučių, nors dainavo tik vienas iš jų – „Šekspyras“. Neatsispyrė jo balso ir dainų žodžių magijai pro šalį Kurorto gatve ėjusios moterys, stabtelėjusios, kaip joms atrodė, trumpam, bet taip ir išklausiusios viską nuo pradžių iki paskutinio akordo. Juk viskas iš širdies į širdį. Pauzėse tarp dainų svečias neturėjo atokvėpio, nes žingeidūs vaikai beklausinėdami stengėsi sužinoti viską apie šį įdomų dėdę. Vienos pertraukėlės metu linksma trimitininkė leido man pasijusti laimingu Louis Armstrongu, parodžiusi, kaip reikia pūsti „dūdą“ ir man pasaulis tapo nuostabus.

 

Tada ir pastebėjau šiame nuostabiame Alytaus gamtos kampelyje tarp žiūrovų (o gal jis mane, trimito „virtuozą“, pamatė anksčiau) dar vieną dėdę – glūkoidą Algirdą Žemaitį, juolab, kad jo namai „rubežiuojasi“ su muzikos mokykla. Linksmai bei gražiai gyvena Algirdas. Linksma bei gražu buvo ir man, pamačius ant balto popieriaus lapo vaikų nupieštus glūkoidus: maestro Alvydą A. Jegelevičių, „Šekspyrą“ bei kitus Alytui ir muzikos mokyklai nusipelniusius muzikus. Kaip ir dera menininkams, jų portretai smagiai plevėsavo vėjuje tarsi pabrėždami laisvą, nevaržomą menininko prigimtį.

Kartu su Algirdu klastingų vaikų klausimų dėka sužinojome šį tą naujo bei netikėto apie dar mažojo Alberto vaikystę. Kantri mergaitė iš „ketvirto suolo“, ilgai laukus savo eilės, nesivaržydama paklausė: „…O kas Jus praminė „Šekspyru?“ Sužinojome visą tiesą apie Albertą, o tas krikštatėvis – jo treneris Antanas Bytautas. Nemažas siurprizas mažiesiems alytiškiams, būsimiems scenų liūtams, buvo tai, kad jų svečias vaikystėje puikiai žaidė futbolą, mušė įvarčius ir gynė Lietuvos moksleivių futbolo rinktinės garbę.
Na, o mes to niekada nepamiršome. Tolimi ir rodos tokie artimi prisiminimai skatina norą dažniau matytis, bendrauti. Draugai iš vaikystės – dažniausiai visam gyvenimui.

 

 

ANTRAS ĮVYKIS

Jau kitą dieną Šekspyro sulaukė Simnas. Ten jis, charizmatiškoji sunkiojo metalo grupė iš Kauno THUNDERTALE bei vietos muzikantai grojo patriotiniame-sportiniame renginyje…. Čia ir Kastytis Pavilonis ir Liudas Ramanauskas, Šekspyras ir Simno jaunasis  (būsimasis) elitas

 

Albertas ir glūkoidai: linkėjimai merui VYTAUTUI GRIGARAVIČIUI

Vytautai, su Gimtadieniu! Sveikatos, sėkmės ir Tau, ir aplink Tave. Gimtadienio proga siunčiu vieno Tavo (kai dar buvai komisaras) “sodinuko“ “maliavą“. Prisiminkim…

Albertas “Šekspyras“ Antanavičius su bendraminčiais iš glūkoidų sąmbūrio

 

Šekspyro akustinis sveikinimas.  Nuoširdus ir subalansuotas.

Glūkoidų metų žmogus. Kas jis?

baneris-new-year

 Reikšmingi pasiekimai glūkoidų pasaulyje nedažni ir todėl negali būti nepastebėti. Alberto „Šekspyro“ Antanavičiaus dvigubą CD “Bunkerių paukščiai, arba 29 laiškai iš mūsų tėvų jaunystės“ turime kone kiekvienas savo garsų kolekcijose. Čia Albertas dainuoja savo eilėraščius apie pokarį. Būtent šia tematiką niekaip nepavadinsi komercine, popsova ar, dar daugiau – olialia kultūra. Tai sąmoningo tautiečio požiūris į istorinį tarpsnį, ypač skaudų ir svarbų Lietuvai.

2016 lapkričio mėnesį, kariuomenės dienos proga, Valdovų rūmuose vykusiam iškilmingam paminėjime už patriotizmo skatinimą, ugdymą ir panašius veiksmus,  KA ministras Juozas Olekas Albertui „Šekspyrui“ Antanavičiui įteikia Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos medalį civiliams “Už nuopelnus“. Averse – ąžuolo šakelė ir užrašyti trys žodžiai: Laisvė. Garbė. Tėvynė; reverse – medalio numeris– 416. Tai vieninteliai Krašto apsaugos medaliai “civiliokams“. Reikia pagarsinti, kad šitam paminėjime majoro laipsnis buvo suteiktas alytiškiui Ryčiui Ališauskui – jis mūsų visų žinomo (deja, jau amžiną atilsį) buvusio “Nemuno“ restorano barmeno Edmundo „Mundo“ Ališausko ir mokytojos Ritos Vosyliūtės sūnus. O Edmundą visad prisimename besišypsantį. Kitoks jis nemokėjo būti.

medalis-sekspyras

Beje, 2014 Albertui buvo įteikta ir Alytaus kultūros premija – taigi, mūsų miestas nepamiršo. Kone dvejus metus Albertas albumą kukliai pristatinėjo: išvažinėjo visą Dzūkiją ir gerą gabalą Lietuvos – nedideli koncertėliai mokyklose, bibliotekose, muziejuose, Valstybinių ir vietinės reikšmės švenčių progomis, per kitus ir kitokius renginius.

Kai pasidairai po Alberto darbo kambarį, akis užkliūna už kitų apdovanojimų, apie kuriuos, kažkodėl nekalbame. Pasirodo, šis šaunus vyrukas yra apdovanotas V.Kudirkos medaliu (Marijampolės šaulių skyriaus atminimo medalis), Dzūkijos medaliu (už dalyvavimą pėsčiųjų žygiuose), turi keturių ministrų bei Varėnos mero padėkas, dar kažko panašaus, tik mažesnio kalibro. Ir beveik VISKAM pasitarnavo būtent “Bunkerių paukščiai“ ir žmonės, vienaip ar kitaip prisidėję prie šio ilgo (dvigubo) albumuko apie pokarį. Vieną  – mūsų bendrą draugą – paminėti privalu, tai – Algirdas Žemaitis, paskatinęs Šekspyrą “šio darbelio“ imtis.

Šiandien šv. Kalėdos. Rinkime ALBERTĄ „ŠEKSPYRĄ“ ANTANAVIČIŲ glūkoidų 2016 metų žmogumi. Labai panašu, jog jis to vertas. Komentuose išreiškite nuomonę. Rezultatai nebus suklastoti, nes bent iki 2017 sausio 1dienos, tinklapis patikimai apsaugotas net nuo Kremliaus hakerių atakų.

Su šv. Kalėdom! Linksmo ir malonaus bendravimo.

Ateikite pas ŠEKSPYRĄ

SEKSPYRAS-CD-PRISTATYMAS

Rytoj, 2016 birželio 16 dieną,  5 valandą po pietų Albertas pristato savo galingiausią visų laikų kūrinį. Tai 2005-2007 ir naujausi 2016 metų dainuojami posmai. Renginys vyks kultūros oazėje pas Giedrę, kitaip dar vadinamoje J. Kunčino bibliotekoje, Ligoninės gatvėje. Albertui “Šekspyrui” Antanavičiui dvigubą CD padėjo išleisti: Ričardas Čiupkovas ir Alvydas Jegelevičius, Arūnas Bružas ir Giedrius Klimka, Marius Salynas, Rokas Gelažius, Vytautas Stanionis, Alytaus miesto savivaldybė ir visa krūva rėmėjų. Renginio finalui geriems draugams Albertas užpirko  puškutę andalūziško. Kviečiame dalyvauti.

sekspyro-cd-2016

Albertas “Šekspyras“ Antanavičius pristato savo CD apie pokario partizanus

Gegužės penkioliktąją Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje pristatyta Alberto Antanavičiaus-Šekspyro kompaktinė plokštelė „Bunkerių paukščiai arba 29 laiškai iš mūsų tėvų jaunystės“. Skaitykite::  Savivaldybės tinklapyje “Šekspyro kompaktinės plokštelės pristatymas Adolfo-Ramanausko Vanago gimnazijoje“

sekspyras_cd

cd_cover1 cd_cover2

 

A t g a r s i a i::

# 1
Prisimenant šiuos sunkius tautai išgyvenimus, Albertas ”Šekspyras” Antanavičius 2013 metais kalbasi su Liudu Ramanausku (radiostotis FM99). Albertas pasakoja apie savo dainą ”Paskutinis laiškas”, kurią dedikuoja pokario partizanams ir glūkoidui Algirdui Žemaičiui, pasiūliusiam idėją atsirasti šiai puikiai dainai.

Partizanai. Montažas – Dzilbus

# 2
Artėja Gedulo ir vilties diena. 1941 m. birželio 14 d. pirmieji vagonai, prigrūsti Lietuvos gyventojų, pajudėjo Sibiro link. Verta paskaityti. Šalia to, aprašytas įdomus įvykis glūkoidų pasaulyje, kai vienas “draugas“ pavadina kitą draugą komunistu. Tai analogija į pokario partizanus, kai jiems buvo lipdoma bandito leiblas. Skaitykite:: Terminai ir likimai (viskas labai paprasta).

 

Šekspyras apie glūkzaurą Virgilijų

Gražu ir girtina, kai ką rašome apie glūkoidų visuomenę. Šį kartą Albertas “Šekspyras “ Antanavičius (apie kurį taip pat reikia parašyti – jis to vertas) rašo apie vieną iš glūkoidų pakūrėjų profesorių habil. Dr. Virgilijų Beišą. Virgis ir Dzilbus turi nerašytą tradiciją susitikti pavasarį Vidzgirio miške, o rudeniop Vilniuje arba šalia Vilniaus. Kartą Dzilbus besisvečiuodamas pas Virgį, lyg tarp kitko, pasakė: kažkoks lyg skausmelis pilve jaučiasi. Virgis paspaudė tą pilvą ir, pažvelgęs į vakaronei padengtą, stalą pasakė: čia vakarienė baigta, bet pratęsime ant kito stalo – Santariškėse. Tai tik apendicitas, bet  dar pusdienis, būtų kilę rimtos komplikacijos. Atsirasti reikiamu laiku ir vietoje, kartais palengvina būtį. Kodėl tai minime. Linkime, kad visiems, jei jau neišvengiamai turėsite sveikatos problememų, jų  sprendimas apsiribotų tik tokiomis operacijomis.
beisa-respublika

Žinome, kad žmogų lydi arba dar lydės įvairūs negalavimai, kurių prognozė gali būti letali. Kad tokios grėsmės būtų sumažintos iki minimumo – viso Virgiaus gyvenimo tikslas ir pastangos. Jis visad jam būdinga forma (faktais ir mokslo pasiekimais grįstais teiginiais) atsakys į klausimus apie sveikatą. Kaip atsakyti į bulvarinį klausimą: o jei visi gyvens sveikai, gydytojų kasta liks be darbo. Žinant, kad žmogus nėra protinga būtybė, tik protaujanti – bedarbystė negresia. Sveikatos srityje daugeliu atvejų mes būname sau priešai ir duondaviai medikams. Jei žmogus nori eiti durnyn, kas jam gali uždrausti? Virgis yra minėjęs, jog netinkami gyvenimo įpročiai sugadina sveikatą labiau negu genetiškai įkūnytos negalios. Kultūringo žmogus bruožas, apie kurį plačiai nekalbama:  rūpintis kūno sveikata būtina ne mažiau kaip ir savo dvasiniais skliautais. Tai turėtų būti gyvenimo aksioma.

Visas Alberto straipsnis išspaudintas “Respublikos“ laikraštyje, Nr. 170, 2015.02.06, kurį galite pasiskaityti čia ir dabar:

〉 Prof. V.Beiša ir jo šeimos profesija. Albertas Antanavičius

“Mūsų vardas Lietuva“

2012 m. vyks 7-oji Moksleivių dainų šventė (MDŠ). Apie pasiruošimą jai, jos viziją ir apskritai, kokia ji turėtų būti ir kokia bus, norime žinoti kuo daugiau. Albertas „Šekspyras“ Antanavičius kalbina M.K.Čiurlionio nacionalinės menų mokyklos ir MDŠ – 2012 direktorių Romualdą Kondrotą.

ALBERTAS ANTANAVIČIUS

Gerbiamas direktoriau, kaip kitų metų šventei ruošiasi Jūsų vadovaujama komanda?

Pradėjome ruoštis kone prieš metus. Sukurtos struktūros, koordinuojančios pasiruošimo Dainų šventei veiklą kiekvienam mieste, rajone, yra sukurti koordinaciniai centrai, per kuriuos vyks informacijos sklaida. MDŠ tradicijos gana senos, deja, nėra nuoseklios. Man asmeniškai teko organizuoti ir 1997, ir 2005 metų šventes, todėl Dainų švenčių struktūra yra neblogai pažįstama. 1997 m. šventė buvo skirta mokyklos 650 – ies metų jubiliejui, 2005 m.  – Mindaugo karūnavimui; ir viena, ir kita turėjo savo atradimų. Atsirado ir teatrų, ir amatų, ir dailininkų darbų. Net Valdovų rūmų – tik atkastuose –  požemiuose moksleiviai surengė  mažųjų karūnų parodą. Gražu. Tai patriotinio auklėjimo detalė. Labai svarbi. Ją norisi pakartoti ir 2012 m.

O pasiruošimas – koks jis turėtų būti ir koks jis yra?

Jis džiugina, kad daug kolektyvų, besiruošiančių MDŠ, yra gyvybingi. Jie nėra vienkartiniai, sukurti tik Dainų šventei. Iki šiol paraiškas pateikė ir ruošiasi šventei 447 chorai, 487 šokių
kolektyvai. Negaliu dabar pasakyti, kiek dalyvaus dainų ir šokių ansamblių, bet šventė ruošiama didelė. Mes sau esame iškėlę tokį uždavinį: moksleivis, atvykęs į  Dainų šventę neturi jaustis darbininku – sudainavo, sušoko, pagrojo ir  važiuoja namo; moksleivis turi būti iki Dainų šventės pabaigos ir matyti, ką ir kaip daro jo kolegos, bendraminčiai, bendraamžiai.  Džiaugtis turime visi. Žinoma, ruošiantis MDŠ vyksta daug renginių, kurie tam padeda. Dainų šventė yra tęstinis renginys. Dainų šventės įstatyme sakoma, kad naujos Dainų šventės pasiruošimas prasideda tik šventei pasibaigus.
Besiruošiant 2012 m. MDŠ planuojamas mišrių chorų konkursas Kaune (Dainuok – keliauk. 04 03); festivalis-konkursas (Mes – Lietuvos vaikai. 06 12), kuriame nori dalyvauti net 213 chorų. Tokia šventė dažniausiai užsibaigia Klaipėdos dainų švente. Gegužės mėnesį vyks choreografų konferencija, kurioje bus nagrinėjamas šokių pasiruošimas ir demonstruojamas Šokių dienos repertuaras.

Kada mes galėsime išgirsti chorus, sužinoti  jų repertuarą?

Chorai savo repertuarą demonstruos kovo 5 d. (10 val.) Nacionalinės mokyklos  Šokio teatre. Šokiams vadovaus Živilė Adomaitienė, Ansamblių vakarui –   Vytautas  Buterlevičius, Dainų  dienai – Raimundas Katinas. Visos  šventės pasiruošimas vyksta pagal ministro patvirtintą planą. Įsivaizduoju: JUNESKO saugo tradiciją, o ne stagnaciją. Mes keliame tikslą, kad vaikas atvažiuotų  ne į Vilnių pažiūrėt, o BŪT ir švęst jame. Ir repertuaras – nesudėtingas repertuaras – yra vaikams, o ne mums, tiems, kurie turi vaikus. .

Kuo jūs stebinsite ar nustebinsite publiką? Kita vertus, ar to
reikia? Galų gale, koks Dainų šventės vardas?

Mes ją, Dainų šventę, turime kaip vieną  kūrinį, kaip vieną šventę ir  pavadinimą. Ji vadinasi – “Mūsų vardas Lietuva“. Taip vadinsis ir Dainų diena.Tokiu pavadinimu sukurti ir specialūs
kūriniai. Šokių šventė  vadinsis “Laiko vaikai“, o Ansamblių vakaras – “Tai gražiai gražiai mane augino“. Tokie scenarijai yra paruošti, o atskirų šventės dienų meno vadovus jau pristačiau. Šventė pirmiausia yra vaikams, todėl reikia vaikus pritraukti per repertuarą, kad galų gale šventė atitiktų šventės sampratą; kad tai nebūtų tik koncertas –
iškentėtas, per kančias pasiektas rezultatas, iš kurio visiems lieka tik darbų įsisavinant repertuarą prisiminimas. Kai choristas “zulina“ keletą metų tą pačią dainą, tai po tūkstantojo karto jis nenori nei tos dainos girdėti, nei matyti savęs ją dainuojančio. Dėl to reikia kuo daugiau naujų kūrinių. Dainų dienoje atsiras net ir folkloro – ko niekada lig šiol nėra buvę. Atiduosime pagarbą ir a kapeliniam dainavimui, ir liaudies muzikai. Šokių šventę planuojame uždarose patalpose – to dar nėra buvę, bet… esame tiek mokyti lietaus; nieko nėra blogiau už šokėją, besimaudantį balose; kita vertus, neturime ir erdvių, kuriose būtų galima TAI atlikti: “Žalgirio“ stadione JAU negalima, naujas stadionas DAR nepastatytas. O į kitą miestą kelti Šokių dieną – tai didžiulės išlaidos ir organizacinės problemos; nors tokia praktika jau yra buvus. Žinoma, Dainų šventę lydės ir moksleivių dailės kurinių paroda.

Trumpai pakalbėkime apie šventės uždavinius.

Tikiuosi, kad ir Ansamblių vakaras netaps kokiu nors parodomuoju koncertu, o įtrauks į savo pasirodymą ir kitų šventės dienų dalyvius, ir publiką. Rinkdamas komandą, kuri turėtų  dirbti tiek Dainų dienoje, tiek Šokių dienoje, tiek Ansamblių vakare rėmiausi meno vadovais, kurie turi ir autoritetą, ir viziją, matymą. Galų gale jie daugiausia prisidėjo ir prie scenarijų ruošimo, jų idėjos; o norint tai pamatyti reikia leisti visa tai padaryti iki galo. Žinoma, sulauksime ir pagyrų, ir kritikos, nes mes visi turime ir asmenines pajautas, ir nuomones. Taip MDŠ bus gana marga, bet pagrindinio tikslo nepasiekti negalėtume – moksleivis, vaikas, jaunuolis ją tikrai prisimins ne kaip kančios ir kantrybės bandymą. Su tokiu repertuaru šventė bus tikra šventė, o ne tik koncertas. Didžioji dalis repertuaro jau yra paskelbta internete (www.lmds.lt); yra pakankamai kūrinių, kuriuos kolektyvai gali ruošti; iki apžiūrų dar liko metai, tai kolektyvai, dirbantys normaliu režimu, tikrai įsisavins visą šį repertuarą. Nė kiek nenorėdami sumenkinti kitų šventės dalyvių, manome, kad Dainų diena yra pagrindinis šventės akcentas; galų gale, Dainų šventė – tai ir yra daina.

Kiek dalyvių laukiate?

Apie 20 tūkst. Vilniaus Vingio parko estradoj turėtų būti apie 10 – 12 tūkst. dainininkų drauge su “pūtikais“ ir po 5 tūkst. Šokių dienoj bei Ansamblių vakare. Tai – sąlyginiai skaičiai. Jie gali būti koreguojami – tai priklausys nuo apžiūrų, pasiruošimo lygio, atrankos. Norėtume, kad kuo daugiau vaikų patektų į MDŠ. Tikimės, kad TAI bus įvykis ne tik pačiam dalyviui, bet ir Vilniaus miestui bei jo svečiams. Grįšim prie senos geros tradicijos ir dainininkams be ritmo grupės vėl akomponuos simfoninis orkestras – koks, tegu tai būna maža paslaptis.

O kaip vyks kolektyvų atranka į Dainų šventę? Kaip bus skatinami jų vadovai?

Švietimo ir mokslo ministerija, spręsdama pasiruošimo MDŠ klausimus, sprendžia ir kitą opią problemą – kolektyvų pajėgumo nustatymą ir apmokėjimą už darbą. Pajėgumo nustatymas vykdavo labai chaotiškai. Stengiantis išlaikyti vadovus, reikia juos skatinti materialiai. Gyvenant rinkos sąlygomis, neapmokamo darbo neturėtų būti. Vis tik dar vyrauja supratimas, kad mokytojas ar menininkas gali dirbti ir “už ačiū“. Deja, vien entuziazmu toli nenuvažiuosim; sistema ims po truputį byrėti. Kai kurie pavyzdžiai rodo, kad nemažai kolektyvų persikėlė iš bendrojo lavinimo mokyklų į meno ir muzikos mokyklas. Deja, jų turime tik 110, o vid. m-lų – daugiau nei 1000. Jei tai būtų koks festivalis ar konkursas, gal būt užtektų ir tų pajėgų,
bet čia – Dainų šventė, kuri nuo neatmenamų laikų padėjo Lietuvai išgyventi, išlaikyti savo kalbą, muzikinę kultūrą. Tikiuosi, kad ministerija suras jėgų ir noro išspręsti kolektyvų
vadovų materialaus skatinimo problemą.

Dar – apie dirigentus, baletmeisterius…

Svarbiausia – dirigentus, baletmeisterius reikia pajungti vienai bendrai idėjai. Galima bandyt žaisti įvairius rinkimų variantus, bet, matyt, dirigentų nuopelnai turi priklausyti nuo to, kiek jie prisidėjo organizuojant Dainų šventę; kaip jie paruošė savo kolektyvus. Tad pamatysime naujų, jaunų žmonių veidų iš regionų. Norime, kad kuo daugiau dirigentų ateitų iš periferijos, rajonų, miestelių. Tą patį galiu pasakyti ir apie baletmeisterių asistentus. Asmenybės, žinoma, yra labai svarbu; jos eina iš vienos šventės į kitą; bet reikia ir “šviežio kraujo“. Nei dirigentas, nei meno vadovas nėra panacėja, viena ar kita pavardė neturi nulemti visos Dainų šventės. Jie turi parodyti savo kūrybiškumą per scenarijų, per kolektyvą, per gebėjimą atlikti kūrinį – tuomet atsiranda ir vieta, kaip sakoma, po saule.

Kalbino Albertas Antanavičius,
MDŠ atstovas spaudai,