MIESTO ŠVENTEI VYKSTANT: GLŪKOIDŲ NUOTYKIAI PRIEŠ 50 METŲ (3)

TREČIA IR PASKUTINĖ DALIS arba “VIENOS DIENOS KRONIKA: RESTORANAS“.  Septintame dešimtmetyje alytiškius „Nemuno“ restorane linksmino Kęstas Pilvelis, Zenonas Bulgakovas, Žora Bondarevas, Vytautas Kaupinis, Juozas Navickas, Silvestras Seilius, Juzė Cegelskas, kiti. Jų įnašas į Alytaus subkultūrą nevienareikšmis. Nuo 1970 metų juos pakeitė jaunesni kolegos – “Aisčių“ muzikantai …

Galvos skausmo kur aštuntą dešimtmetį Alytuje praleisti savaitgalio vakarą nebuvo, nes nebuvo ir pasirinkimo. Tie laikai, kai miesto inteligentai vesdavosi savo atžalas į kultūrnamį žiūrėti Valentino Kirlio vaidintą Herkų Mantą jau buvo praėję.  „Nemuno “ restorane publika susirinkdavo iki devintos vakaro, nebent tai būtų uždaras užsakytas vakarėlis ir jau aštuntą šveicorius pro stiklines duris įtaigiai mojuoja ranka neigiamus ženklus, nepalikdamas vilties patekti į vidų. Tik ne muzikantams. Nors, kai naujai priimtas į darbą durų viršininkas karjieros pradžioje dar neatpažindavo etatinių muzmenų, Vacys pravesdavo jam supažindinimo procedūrą: esu Vaclovas Kazlauskas – septynios arklio jėgos, muzikantas, o čia mano kovos draugai – Vycka ir Dzilbus. Šį kartą atleidžiu, bet ryt vakare vartelius atkelk laiku ir plačiai.

restoran_maket
Restorane baro tada dar nebuvo, bet tik įėjus, pirmame aukšte, šalia rūbinės buvo toks bufetas, kuriame  ant kuolų sėdėjo pusamžiai vyrai, įvairiomis dingstimis atitrūkę nuo žmonų, darė po šimtą. Ramus, melancholiškas vaizdelis, staiga bufetininkė, pamačiusi pro lango stiklą  žmogelį, visiems lankytojams praneša: ana, vėl ateina tas, kur po pusantro litro ant galvos pakelia ir negriūna … Taip tiesiai ir be užuolankų visiems ir pasakė. Jau neprisiminsime to čempiono vardo, kuris nustebino net ilgametę patirtį miesto girdyklose sukaupusią bufetininkę, matyt, jis galėjo būti vertas Jurgio Žukausko vario dirbinio – apdovanojimo. Taip, kaip Petras I „apdovanodavo“ girtuoklius.

Salėje keli staliukai jau užimti: Aninė, Petras Visockas, ponas Kaminskas įsitaisę po balkonu, kampe. Tai vyriška kompanija, ir jie čia atėjo tiesiog praleisti laiką, vėliau gal kils kitų minčių. Jie jaučiasi laisvai, kalba garsiai ir tai šiek tiek disonuoja su vis dar ramia restorano aplinka. Ant stalo – tradicinis repertuaras už 10 rublių: burbuliukas su moonshainu, ąsotis gaivos ir nerealaus dydžio karbonadai, kurie niekaip nesutelpa į dviejų delnų dydžio lėkštę. Dar žalieji žirneliai, kurių parduotuvėje nenusipirksi, nebent būtum kompartijos ar kitos išrinktųjų kastos narys. Būtinai fri-bulvytės, kurias visi labai mėgo. Ir kažkodėl kelios juodos duonos riekelės.

Ant pakylos sėdi dvi porelės, apsirengę tvarkingai, vaikinukai mandagiai patarnauja mergytėms –  jie „kietuoliai“, nes į restoraną atsivedė panas. Keturi stalai ant pakylos sustumti į krūvą,  pagražinti baltomis medžiaginėmis servietėlėmis, nukrauti šaltais užkandžiais – kažkas švęs gimtadienį. Juozas Kašėta, kiti padavėjai trina rankas – bus nedarbinių pajamų. Muzikantai taip pat įžiūri neapmokestintą pelną – gali tekti groti iki antros nakties, o jubiliatai taip mėgsta būti pasveikinti viešai, skiriant gražiausius linkėjimus per mikrofoną. Kartais sveikinimų susikaupdavo tiek daug, jog pasimetę muzikantai, tarkime,  Antosę, mininčią gimtadienį, pasveikino sėkmingai laimėjus skyrybų bylą ir taip sukėlė aršų jubiliatės nepasitenkinimą. Tada stalo įgaliotinis, priėjęs prie scenos, atvirai priekaištauja muzikantams. Vacys, pasitelkęs įgimtą gražbilystę, surezgia tokį impozantišką sveikinimą,  po kurio visi lieka patenkinti ir nesusipratimą jau traktuoja kaip linksmą pokštą.

Scenoje ant pakylos pianinas, vokiški elektrovargonai, būgnai, stiprintuvai,  gitaros. Mikrofoninės kolonėlės pririštos prie salės kolonų. Šiandien šioje scenoje prekiaujama labai prasto skonio šviestuvais. Viktoras – bosistas-garso operatorius-elektrotechnikas (viskas viename) dar patikrina ar teisingai ir patikimai sujungti aparatai. Vacys, tvarkydamas  būgnus, sėsdamas ant kėdės, kurios viena koja grindų skylėje, neišlaiko pusiausvyros ir su visu komplektu nuvirsta. Pustuštė salė paploja. Vacys nusilenkia į tris puses, tuo parodydamas, jog nieko neįvyko, o jei tai įvykis, tai jis nereikšmingas. Romas Stankevičius – grupės siela ir  drausmingiausias iš visų, tyliai sunerimsta: gal mūsų bembačius atėjo švediško alaus paragavęs. Na neragavo  tada to švediško ir ne tai svarbu. Tokį brendą „užpatentavo“ Vacys, išmokęs restorano bufetininkę tetą Mašą  ruošti žigulinio alaus ir 50 gramų degtinės mix’ą. Ir aplamai „švediški“ nutikimai  nebuvo toleruojami, nes kenkė muzmenų įvaizdžiui ir komandiniam darbui.

Vakaro metu  Vaclovo Kazlausko atliekamos S. Povilaičio, kitų estradininkų dainos buvo labai populiarios ir  mėgstamos tuometinės publikos. Grojant tokius gabaliukus įtikti lankytojams didelių pastangų neprireikdavo ir  Vacys savo pasirodymą ištempdavo iki keturių-penkių non-stop šlageriukų su triukšmingu anšlagu. Vieną gražų vakarą gitaristas ir solistas Valius Chlevickas pasakė:  publiką reikia auklėti!  Valius – vilnietis, grojęs su K. Antanėliu, kitais žinomais muzmenais. Nors gyvename kukliame provincijos miestelyje, nederėtų apsiriboti tik pigia „populiarščina“, kodėl nepagroti bliuzo, jazzrock‘o ar tuometinių pasaulinių popso galiūnų gabaliukų. Atsirado abejojančių – publika šnairuos, nebus užsakymų. Dzilbus, jau tada nekentė bumčikų, todėl nuolat “prievartavo“ Dalią Meisnerytę ir Tatjaną Baranauskienę dainuoti vakarietiškus hitus. Ir tai joms sekėsi. Laikas parodė, kad George Benson ar Boney M, Stevie Wonder ar Santana, bitlai ar rollingų „Jumpin‘ Jack Flash“ publikos kotiruojami  taip pat puikiai, kaip ir polivaika, ypač studentų, kurie sugrįžę savaitgaliui į gimtą miestą, mielai ledo vakarus „Nemune“. Šiandien televizininkai tokių idėjų nepropoguoja. Tai kas vertinga, sukišta į Lietuvos TV2, kitaip tariant, į gilų stalčių, o mėšliuką pateikia vitrinose. Be studentų, muzikos vertintojais dar buvo tuometinių skydinių (ENSK) statytojai – Zukerman AG firmos darbuotojai Stefanas, Peteris, Maksas, Diteris. Tai jie užsisakydavo patį pirmą staliuką po palme, prie pat scenos ir linksmai leisdavo vakarus, sakydami – tik pas jus girdime tokią muziką, kokią mėgstame ir įpratę klausyti Vakaruose.  Jų stalelį puošė ir  grupės solistė Dalia Meisnerytė, kurios galingu balsu atliekama It’s Five o’clock (Demis Roussos) kėlė pelnytas ovacijas. Leonido Brežnevo laikmečiu šie austrų ir vokiečių vaikinai suteikė techninę pagalbą vietiniams melomanams  ir muzikantams, parduodami ar dovanodami dvylikastygę gitarą, stereo ausines ar kitą, vietiniams neįkandamą equipmentą. Jais naudojosi ir verslo pionieriai – iškaulydavo iš vakariečių naudotus marškinius, batus ir parduodavo juos amžino deficito kamuojamiems miestelėnams. Pikti liežuviai plakė, jog tie vaikinai  į Vakarų Vokietiją, Austriją išsivežė visas miesto „k“, tačiau tokie teiginiai prasilenkia su objektyviais pasvarstymais. Didžioji dauguma „išsivežtų“ panelių iš tikro buvo tyrai pamilusios arba vakariečius-skydinių statytojus arba vakarietišką gyvenimo būdą, nors pastarasis  joms dar buvo terra incognita.

restoran_crew

Apie pusę vienuolikos šokių aikštelę užplūsta nauji šokėjai. Pasisotinę deficitinio maisto, priragavę deficitinių gėrimų, pasirodo banketų salėje besilinksminantis miesto elitas: partorgai ir sandėlininkai, komjaunimo lyderiai ir prekybinių bazių vedėjai su damomis. Bufetininkė teta Maša pakužda muzikantams, jog banketinis elitas nesunaudos viso specialiai jų vakarėliui skirto deficitinio „Tauro“ alaus. Kitą dieną Viktoras ir Dzilbus, tik restoranui atkėlus vartelius, savo drauges Julę ir Laimą jau vaišina trupiniais nuo elito stalo. Dar viena žinutė apie muzikantų žmonas. Žinant įgimtą ir nenumaldomą moterų potraukį dalintis naujausia informacija, jos nusipelno ypatingos pagarbos, nes  neplatino jokių žinių apie vyrų paklydimus, nukrypimus, paslydimus ar sriubos kepimą nei tarpusavyje, nei už muzmenų gildijos ribų. Gal todėl ir jų šeimos išliko užsigrūdinusios, patvarios ir   ilgalaikės.  Kaip joms tai pavykdavo – tai psichologų ir  socialinių mokslų specialistų tyrinėjimo objektas.
Vėliau, kai po balkonu įrengė barą, ten retkarčiais prisišvartuodavo Jurgis Kunčinas.  Dažnas darydavo jam reveransą – prisėda prie poeto ir persimeta keliais sakiniais apie šį bei tą. Pasėdėti po balkonu užklysdavo poetas Antanas Saulynas, architektai ir gydytojai, tapytojai ir mokytojai  – baro inteligentija.

Dar vienas išskirtinis restorano eksterjero bruožas – lauko balkonas pagal visą salės perimetrą. Pertraukėlių tarp grojimo metu čia renkasi muzikantų draugai ir draugės, čia gimsta alternatyvus vakaro repertuaras, dalyviai – tai  į svečius užklydęs Vytas Dumbliauskas, kuris, padedant broliams Gedui ir  Kęstui Manerskams, padainuos kažką kernagiško. Iš sostinės nostalgijos gimtam Alytui ir savo kolegoms genamas Alvydas A. Jegelevičius publikai dar  pristatys naują savo kūrybos „Nemunėlio dainą“, o nacionalinio simfoninio orkestro pažiba Algis Verbauskas smuiką pakeis į boso gitarą ir padžiazuos. Sueigos balkone kėlė galvos skausmą restorano administratoriui Algiui Norui, pareigingam ir budriam tvarkos prižiūrėtojui, be to Algis nuolat prikišdavo muzikantams dėl netvarkingos aprangos, todėl Viktoras prisegė jam kamerdinerio pravardę.
Baigiamasis vakaro akordas – tai vakarėlio metu kilusių nesutarimų išsiaiškinimas. Karate ar džiu-džitsu tada niekas nemokėjo, todėl boksas buvo ta sporto šaka, kuri idealiai tiko. Aikštėje prieš pat paradines restorano duris abiejų konfliktuojančių pusių atstovai atidžiai stebėjo, kad kovos vyktų garbingai ir pagal taisyklę – vienas prieš vieną. Šiandien nereta, kai visi muša vieną, o jau gulintį – dar ir pasimėgaujant.

Išsikviesti taksi galėjo tik turintys pažinčių dispečerinėje, nes norinčių važiuoti daug, taksi vienas-kitas. Šiandien nestebintų, jei konkuruojantys taksistai pasiimti klijentų įvažiuotų į pirmo aukšto foje.

Salė pamažu ištuštėja, kur nekur dar sėdi niekaip nesusitaikę su realybe lankytojai, o salės šviesų mirksėjimas primena, jog vakarėlis baigtas. Padavėjai skaičiuoja sudaužytas lėkštes ir stikliukus – reikia perduoti pamainą ir jų darbas pasibaigs gerokai po vidurnakčio.

Daugiau apie aną Alytų glūkoiduose:

Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS
Vienos dienos kronika (2): MIESTO SODAS

copyright2009

Miesto šventei artėjant: glūkoidų nuotykiai prieš 50 metų (1)

Trilogija “VIENOS DIENOS KRONOKA“ tai rašinys, publikuotas glūkoiduose prieš 10 metų. Istorija tampa istorija, kai faktai neišsitrina iš atminties ar kitų šaltinių, todėl ir kartojama. Artėjant miesto šventei, siūlome paskaityti ir prisiminti tai, ką patyrė glūkoidai prieš 50 metų savo kukliame provincijos mieselyje, kuriame visi visus pažinojo. Tai pirma dalis – apie miesto pliažą Lelijų gatvėje. Visi aprašyti dalykai – neišgalvoti ir nepagražinti, gali būti, jog kai kas tiesiog pamiršta. Alytaus planas 1967 gali praversti skaitant, o atspausdinus, jį tiktų pasikabinti kad ir palėpėje, ten kur stovi nereikalingi, bet kažkodėl neišmetami daiktai.aa

PLIAŽAS

Vasarą temsta vėlai. Alvydas su Gintu, kurių namus skiria 100 metrų, jau gerokai pramokę Morzės abėcėlę, prožektorių pagalba tariasi ką veikti kitą dieną. Tada namie telefonų Šikučių prospekte dar niekas neturėjo. Gal rytoj eiti į Vokiečių pliažą ir ten pavyks vėl pamatyti kaip būsimoji Alytaus futbolo garsenybė Algimantas “Liuba“ Eidukevičius lipa į pušį. Liuba labai bijo šunų. Vienas toks – Šančių plokščiadančių veislės šunėkas atklydo prie atokaitoje gulinėjančių Vytauto “Smiliaus“ Kunčino, Žorkos, Algirdo Žemaičio, bet tik būsimo “Dainavos“ puolėjo nervai neišlaikė – jis kaip koks Borneo salos papuasas akimirksniu įsliuogė į storoką pušį. Ši istorija ėjo iš lūpų į lūpas ir vasaros pabaigoje jau buvo kalbama, jog Liuba iš pušies išlipo tik vakarop, kai pradėjo temti ir buvo tikras, jog teritorijoje tarp Žemaitės gatvės ir pylimo nėra nė vieno keturkojo. Aišku, tai smarkiai perdėta ir neatitinka tiesos. Continue reading “Miesto šventei artėjant: glūkoidų nuotykiai prieš 50 metų (1)“

Prisiminkime JUOS. Nepamirškime SAVĘS. Su Naujaisiais 2017

baneris-new-year
Naujųjų, 2017 sutikimui skiriame vaizdo klipą, skirtą Aisčių muzikantams atminti. Šis klipas, sukurtas Garažų Klipų studijoje, taip pat skiriamas 2016 išėjusiems išskirtiniams muzikantams, daininikams ir vadybininkams, sukrėtusiems muzikinį pasaulį gerąja prasme ir savo kūryba įrodžiusiems, jog galima generuoti naujus stilius, naują muzikinę kultūrą ir visa tai įtvirtinti. 2016 netekome:  David Bowie, Leonard Cohen, Greg Lake (Emerson Lake and Palmer), Prince, Glenn Frey (Eagles),  Leon Russell, Keith Emerson (Emerson Lake and Palmer), George Martin (The Beatles siela, vadybininkas, garso inžinierius, penktasis bitlas), Maurice White (Earth Wind and Fire),  George Michael.

Rasa&Dzilbus – Lay Lady Lay || Garažų klipai 2016

I d ė j a. Karjeros pradžioje 1969 metais Aisčiai stengėsi rasti savo “veidą“, grojo lietuviškus kūrinius, net “Gintarėlių“.  Bet šalia  skambėjo populiariausių britų, amerikiečių grupsų kūriniai. Būtent šiam “užsienietiškam“ Aisčių skambesiui prisiminti ir gimė šis klipas. Bobo Dylano “Lay Lady Lay“, vienas geriausių amerikiečio kūrinių, kuris surado sąsają  su Aisčiais. Jie 1970 ir 2015 sugrojo Manfred Mann “Mighty Queen“. Retas mūsiškių žinojo, jog šios dainos autorius Bob Dylan, o ne Manfred Man. Tačiau daugelis žinojo, jog Bob Dylano kūrinius grojo daugybė žinomų-nežinomų, pradedančių ir nueinančių. Ir jų atliekamos B. Dylano kūrinių  interpretacijos būdavo įsimintinos ir pavykę. Kelios dešimtys pavyzdžių, paminėsiu vieną. Gal Igoris savo DinoRocke panagrinės plačiau. Kai 1965 Bob Dylanas sukūrė “All Along The Watchtower“, vėliau jį grojo Jimi Hendrix, Neil Young,  Dave Matthews Band, Lenny Kravitz su Eric Clapton. Ir begalė nežinomų, tarkime, Glasgow gatvės muzikantų.

Pirmoji daina skirta išėjusiems amžinybėn aisčiams: Stasiui Simnavičiui, Valdui Jurgelevičiui, Rikantui Liliui, Svetlanai Serioginaitei ir Rimgaudui Drumžliui – “Aisčių daina“, pasakojanti grupės istoriją. Antroji – “Lay Lady Lay“ – primenanti tą “kitą“ aisčių repertuarą, kurį pamiršti nevalia.

Rasa&Dzilbus – Aisčių daina || Garažų klipai 2016

A u d i o. Garso takelis sukurtas pačiomis primityviausiomis priemonėmis. Balsai įrašyti iPhone 5S telefonu. Gitara, gitaros solinė partija ir bass: viskas įgrota elementaria akustine gitara, o įrašyta tuo pačiu telefonu. Pagarba ir padėka dabartiniam “Aisčių“ frontmenui Romualdui Stankevičiui, kuris “įdėjo“ tikros bass gitaros garsus ir “sucentravo“ įrašą. Vertingos buvo ir Donato Juodišiaus konsultacijos, kurio pasiekimai garsų mene jau pripažinti visuotinai:

Žinutė Twiteryje:
Keistokas, bet smagus įvykis: Kultūros ministerijos bei LATGA-A paremta, ką tik pasirodė eksperimentinės muzikos kompaktinė plokštelė „Lietuvos garso menas / Lithuanian sound art“, skirta ne pardavimui, o reprezentacijai. Teigiama, kad jos išleistas net 1001 egzempliorius (daugelio eksperimentinės muzikos leidinių tiražai neviršija 50-300 egz.). Ar tai reiškia, kad kadaise undergroundine buvusi eksperimentinė muzika tapo valstybės pripažinta?

Mindaugas Peleckis
2012 m. Rugsėjo 22 d., 20:47
Skaityta: 691 k.

 

V i d e o. Sunku prikalbinti suvaidinti vaizdo klipe. Aktoriai nesimėto, o dar ir brangūs. Tačiau paieškojus – pavyko. Čia paaiškinimai nebūtini, pažiūrėsite ir įvertinsite.

Šis klipas skiriamas JIEMSJUMS, MUMS, VISIEMS gyviesiems, trokštantiems geresnio gyvenimo, naujų idėjų.

Su NAUJAISIAIS 2017 METAIS!!

 

 

AISČIŲ KONCERTAS 2015. “Tik neišsibėgiokit, jūsų gerbėjai ir gerbėjos dar neišmirė“

Gerbiama publika, į sceną žengė lyg feniksas iš pelenų atgijusi big byto grupė “Aisčiai”. Trys jos senbuviai – Valentinas Chlevickas (solo gitara, vokalas), Romualdas Stankevičius (klavišiniai, boso gitara, vokalas), Gintautas Unguraitis – Dzilbus (gitara, vokalas). Brolį Valdą, pirmąjį Aisčių bosistą, išėjusį Anapilin, pakeitęs Romas Jurgelevičius (mušamieji) ir naujokas Virgaudas Lėlius (boso gitara, gitara, vokalas). Taip Miesto Sode birželio 20 dienos vakare juos pristatė FM99 radio stoties frontmenas Liudas Ramanauskas

Aisčių pasirodymas po 45 metų jau įvyko. O įvykiai klostėsi taip: Albertas “Šekspyras“ Antanavičius su savo dainomis pravėrė duris į dviejų dalių AISČIŲ koncertą-šokių vakarą ploščiadkėje Alytaus Miesto sode. Teisėta miesto valdžia įteikia nuostabius angelus (keramikė Ilona Kalibatienė) Algirdui Verbauskui už muzikinius indėlius miestui, Aldonai Marcinkevičienei už puikią idėją verčiant kūnu: energingus veiksmus atkuriant Miesto Sodą ir Dzilbui už šio tinklapio gyvasties palaikymą.

Negalima pamiršti Lino Jakštonio, kuris nepaprastai daug nuveikė, kad šis renginys gražiai įsiterptų miesto šventės kontekste. Padėka žodžio meistrams, palaikiusiems gerą nuotaiką: Liudui Ramanauskui ir Emiliui.

AISCIAI-KOLIAZAS-VISI

 

Kad Aisčiai suburs tokią gausą “jaunuomenės“, kuriems jau virš 50, turbūt niekas nesitikėjo. Jei pradėsime juos čia vardinti, jums neužteks kantrybės skaityti. Patogiau dalį jų bus galima pamatyti galerijoje apie šį renginį, kuri bus papildoma, kai tik jūs patys atsiųsite daugiau foto. O daugiausia senųjų Alytaus mohikanų atvyko iš Vilniaus, dar iš Kauno. Kažkas, girdime, sako, žinai per pusvalandį sutikau ir paspaudžaiu ranką 30 kartų savo draugams, kurių daugelio buvau nematęs 20 – 40 metų. Po koncerto apie 70 ar daugiau kviestinių svečių susirinko tikrai jau legendinėje PUŠIES kavinėje pasėdėti, pakalbėti, pagroti, padainuoti. Iki aušros…

Atsiliepimai be pataisymų apie Aisčių koncertą::

< na, seneliai gerai pavarė…
< o kodėl negrojo Yellow River ar San Bernardino?..
< Žorka labai gražai įsiklijavo, o tai buvome jau jį pamiršę
< o kas tas vyrukas, kuris bliuzą taip fainiai sugrojo?
< kad jūs grosit ir pagrosit, abejonių nebuvo. Jūs padarėt žymiai daugiau nei galėjau įsivaizduoti
< tie ritmiški gabalai vežė, o lėti kažkaip neskambėjo
< reikėjo pradėti koncertą nuo Smoke On The Water
< o žmonių tai surinkot daugiau nei prie pagrindinės scenos Rotušės aikštėje
< dar negirdėjom “o vakarais, kai suskamba daina“, čia Jegelevičiaus?..
< gal garso operatoriai jūsų konkurentai, kad su garsu ne viskas buvo gerai
< tokią muziką paprastai groja tik už pinigus
< tik neišsibėgiokit, jūsų gerbėjai ir gerbėjos dar neišmirė

…  ir taip toliau ir panašiai.

Žinokime ir prisiminkime, kad:

nesulaukę šios dienos, išėjo Anapilin: poetas, hipis Rimas Burokas, rašytojas Jurgis Kunčinas, daininkai – Rikantas Lilis (Aisčiai), Svetlana Serioginaitė (Aisčiai), Tatjana Baranauskienė ir visa plejada muzikantų: Rimgaudas Drumžlys (Aisčiai), Robertas Griškevičius, Algirdas Jasionis, Petras Verbauskas, Valdas Jurgelevičius (Aisčiai), Pranas Seilius, Vytautas Kaupinis, Romas Muliuolis, Kęstas Pilvelis, Jonas Ptakauskas, Stasys Simanavičius (Aisčiai), Romas Vaitkevičius – Cvekas.

Padėka Vytautui Galbuogiui, Vytautui “Stygai“ Palubinskui, Eugenijui Vnarauskaui, Algirdui Verbauskaui už foto reportažus. Fotogalera, kuri nuolat pasipildys, kai tik atsiųsite daugiau foto. galera_picassa-aisciai-2015

kkkk

dfgdfdfg

 

djfdhjkdhfkjdfhd

asjhaksjdhasjkdshkjasdhsjkd

sahdgsjgsajgjdg

Respektas Edgarui Judickui, kuris operatyviai įkėlė Aisčių koncertą į Youtubą. Tai ir pasižiūrėkite

AISČIAI. Roko senjorų vakaras. 2015. 06. 20. Alytus

AISČIAI: atgimė visiems laikams

Nors Baltosios Rožės miesto šventinių renginių reklaminiuose bukletuose Aisčiai pristatomi kaip legendinė roko grupė, jie tokio titulo linkę nedėvėti. Taip, tada 1970 metais mieste jie buvo pirmieji, kurie grojo kitokią muziką nei visi kiti. Būtent to pirminio laikotarpio muzika juos ir išplukdė į labai mėgiamų  grupių lygą. Koncertai, konkursai – tai buvo visiška sėkmė. Kai 3-čiame pašto aukšte jie repetuodavo, apačioje Vilniaus gatvėje nuolat būriavosi fanų būrelis, kuriems rūpėjo: ką jie čia dar naujo  suskels. Aisčiai neturėjo tiek gerbėjų kaip kokio nors Bundeslygos futbolo fanų klubas, bet kukliame provincijos miestelyje tai jau buvo šis tas.

Birželio 20 dieną apie 7 vakaro Miesto Sodo ploščiadkėje su jumis susitiks Aisčiai, pagros ir padainuos pluoštą senų gabaliukų dar iš 1970 metų. Nuskambės ir keletas negirdėtų, visiškai šviežių jų kūrybos dainų. “Aisčių dainoje“ jie apdainuos visą istoriją apie save: kaip pašte repetavo, vadovaujant Alvydui Jegelevičiui, kaip jiems valdžia uždraudė vadintis Aisčiais, kaip Vilniuje skynė laurus konkursuose ir kitas įdomybes.

 

 

aisciai-reklama_romasAlbertas “Šekspyras“ Antanavičius specialiai šiam koncertui sukūrė Aisčiams tekstą dainai  ir pavadino: “Alytus. Šeštą prie pašto“. Tada visi jaunuoliai savo panelėms pasimatymus skirdavo prie pašto, pačioje miesto širdyje. Nuogirdos sako, jog Albertui taip patiko jo paties eilės apie jaunuolį, skubantį Basanavičiaus gatve į pasimatymą, jog jis nesusilaikė ir sukūrė dar ir muziką pagal šį tekstą.  Taigi koncerte girdėsite dvi skirtingas dainos versijas, atliekamas Aisčių ir Šekspyro. Albertas visada būdavo šalia Aisčių, o Aisčiai šalia Šekspyro, todėl jie jūsų patogumui pasirodys kartu. Pradžioje Aisčiai truputėlį “pakankins“ jus džiazroku ir bliuzu, bet išgirsite ir lengvo turinio nuoširdžių songų. Norint sugrįžti į aurą, kuri gobė Miesto Sodą prieš 45 metus, šis koncertas net koncertu neturėtų vadintis, tai tiesiog šokių vakarėlis, kokie tada buvo ypatingai geidžiami tuometinio jaunimo ir jų tėvelių. Tad, kai tik Aisčiai užgros rock-polką “Arielkytė“ – pradėkite visi, kad ir nedrąsiai, šokti, visai kaip tais laikais.

Nors prieš 45 metus Aisčiai nenulipdavo nuo scenos keletą metų iš eilės ir koncertai buvo jiems įprasta dienos procedūra, nuogirdos sako, jog šiandien tie smarkiai pagyvenę jaunuoliai labai jaudinsis ir pergyvens koncerto metu. Todėl prašome labai nešvilpti, o retkarčiais kukliai paploti. Tai jiems suteiks drąsos ir pasitikėjimo savimi.

Iki susitikimo birželio 20 dieną apie 7 vakaro Miesto Sodo ploščiadkėje. Ateikite visi: tie kurie Aisčius žinojo ir tie, kurie norėtų pažinti.

Nepraleiskite progos.

Aisčiai 1969 – 2014 (treileris) || Garažų Klipai Pristato || 2014

Daugiau apie Aisčius::

□ AISČIAI sugrįžta
□ Klausykite FM99 apie roko pradmenis Alytuje
□ Žiniasklaida apie Aisčius
□ Aisčių istorijos fotogalerija
□ Aisčiai: Rimgaudas Drumžlys prisimena
□ Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS
□ Vilniaus alytiškių klubas ir Aisčiai
□ „Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“
□ Apie Aisčius knygoje “Lietuvos rokas”
□ Alytaus muzmenai 1960 – 1980. O kur Airija, Svaras 409?

 

 

Blusturgio 2015 kalendorius

Atšilo, atėjo pavasaris ir blusų turgus vėl kukliai alsuoja prie Žalios mokyklos Dariaus-Girėno gatvėje. Kad turguje perkama-parduodama – jokios nuostabos. Čia galima sutikti kito sukirpimo žmones, ne tuos kurie turguje perka Xuančžou priemiesčio garaže pagamintus Adidas sportbačius, o piliečius,  besidominčius miesto gyvenimu ar sužinoti, koks likimas ištiko miesto šviesuolį ar Alytaus gangsterį. Rekomenduojama pasidairyti ar, dar geriau, kažką nupirkti pas Igorį: istorinio vinilo porciją, CD ar patvirtinti (paneigti) gandą, jog mirė Uriah Heep vargonistas Ken Hensley. Nuraminsime nežinančius – gyvas ir aktyvus Hammondo vargonų spaudytojas.

Linas Jakštonis agitavo senuosius alytiškius apsilankyti vasarą Miesto Sode “Aisčių“ koncerte. Ta pačia proga Laima ir Alvydas Petkevičius barė Dzilbų, kuris jau mėnuo nelanko grupės repeticijų. Pastarasis bandė teisintis, negalintis greitai įvykdyti kolegų muzikantų reikalavimo: įsigyti Fender Stratocaster gitarą su Marshall Stanmore Soundbox’u. Nebent kolegos sušvelnintų reikalavimus.

Čia išvysi Aldoną Marcinkevičienę turinčią nuomonę ir idėjas miesto gyvenimui gražinti.

blusturgis2

Prie antikvarinių knygų gali sutikti Liudą Ramanauską su savo atžalomis, besidominčiais bukinizmu. Anksčiau vienas broliukų pirko Emerson Lake  and Palmer vinilinį diską. Trumpai apie šeimas. Nenorine Liudą statyti į vitriną, tiesiog pasinaudoti gražiu pavyzdžiu būtų naudingas pavyzdys toms šeimoms, kurios dar nepradėjo savo mažamečių dominti tik pinigais, coca colla ir pramogomis wonderlende.  Visims miela, kai šeimose užauga vaikai, žinantys ko norės vėliau, tarkime, būti šoferiu, kaip Elvis Preslis ar žaisti futbolą, kaip Rodas Stewartas. Tokios pažintinės mažamečių kelionės, kad ir po blusturgį, tikrai įneš į vaiko sąmonę teisingą pradą.

Paminėjome pinigus. Žorka gal papildė savo numizmato kolekciją kokia graikų drachma ar Izraelio šekeliu. Gal dar ir filatelistai išlys į jaukią 200 jardų gatvės atkarpą prie Miesto sodo.

Prisegame Blusturgis 2015 kalendorių. Jis toks paprastas, aiškus, toks, kokį gavome. Tikras blusturgio eksponatas.

blusturgis_kalendorius

AISČIAI sugrįžta

Apie 1970 metus vėlų vakarą po repeticijos Viktoras Jonkus, nešinas gitara ir drumeris Stasys “Simas“ Simanavičius eina tamsia gatve, šneka apie šį bei tą ir Viktoras, lyg tarp kitko, sako, kad mūsų grupė kažkaip vadintis turėtų. Simas, o jis buvo didelis lietuvybės išpažintojas ir labai kreivai žiūrintis į tautą, kuri nuolat stengėsi ‘‘dognat i pričinit dobro“, sako – bus AISČIAI. Iš karto gavęs Viktoro pritarimą, jie sekančią dieną tai pristatė kitiems grupės nariams. Taip gimė AISČIAI. Gražus lietuviškas, baltiškos kilmės pavadinimas. Po poros mėnesių, kai Viktoro ir Julės šeimoje šviesą išvydo jų pirmagimė, Viktoras davė jai Aistės vardą, taip įrodydamas, kokią svarbą grupė turi jų vertybių lentynoje. Aistė – gražus lietuviškas vardas, bet pati Aistė dar gražesnė ir už savo vardą. Anot Dzilbaus, tokios Lietuvoje tik kelios per šimtmetį gimsta.

Aisčiai 1969 – 2014 (treileris) || Garažų Klipai Pristato || 2014

Paradoksas, jog  apie savo atsikūrimą 2014 metais, jie patys  daugiau sužino iš gandų, pokalbių su pažįstamais ir net iš jaunimo, kuris dar ir gimęs tada nebuvo. Dar linksmiau,  jau sulaukė dviejų pasiūlymų koncertuoti ir, visai linksma – dalyvauti Elektrėnų bliuzmenų festivalyje. Tai jau viršijo visus realius ir menamus,  lakią vaizduotę turinčio subjekto, įsivaizdavimus.

O nuoga tiesa tokia, kad keletas pagyvenusių vaikinų susinešė keletą trofėjinių gitarų, įvairių flanžerių, boosterių, įsigijo Ludwig drumsus, ieško Hammond‘o vargonų ir jau kažką bando brazdinti.  Gal tai Aisčiai? Pasvarstykim kartu: Romas Stankevičius, vienas iš grupės lyderių  ir gimęs groti bass gitara, daug nuveikė, kad grupė Vilniuje LT ryšininkų apžiūroje 1973 laimėtų pirmąją vietą. Gintautas Dzilbus Unguraitis Aisčiuose su pertraukomis grojęs nuo 1970 iki 1982. Valentinas Chlevickas, rimtas gitaristas ir vokalistas, architektas, prie Aisčių prisijungė nuo 1976.  Romas Jurgelevičius užtikrintai atstovauja savo brolį, Valdą, pirmąjį Aisčių bosistą, jau iškeliavusį Anapilin. Tiesa Romas muša būgnus ir jam, atrodo, sekasi. Ir buvęs Aisčių gerbėjas, dabar pavyzdingai stengiasi pritapti prie veteranų – Vytautas “Styga“ Palubinskas. Jie laukia prisijungiant bene svarbiausios personos – Alvydo Jegelevičiaus. Tai jis, lyderiaudamas grupėje, 1971 pasiekia pirmą pergalę konkurse Vilniuje, nurungdamas tuometinius grandus vilniečius “Gėlių vaikus“ su Stasiu Daugirdu priešakyje. Toje pačioje salėje Vilniuje, ką Romas Stankevičius padarė pora metų vėliau. Vaclovas Kazlauskas, ilgametis grupės solistas ir būgnininkas taip pat artimiausiu laiku žada apsilankyti repeticijoje. Viktoras Jonkus taip pat turėtų pasirodyti proginiame koncerte ir suvirpinti dar orginalios Aisčių bosinės gitaros stygas. Viktoras ją išsaugojo, lyg žinodamas, jog dar gali prisireikti. Su Rimgaudu “Bimbe“ Drumžliu kol kas nepavyko susisiekti. Kitus prašome atsiliepti.

Aisčių geneologinis medis ir grupės narių aktyvios veiklos metai. Kai tik pastebėsite netikslumus ir komente tai parašysite, nedelsiant patikslinsime.

aisciu-GENeALOGIJA

 

Nuo 1969 iki 1974 Aisčiai koncertavo, dalyvavo konkursuose, vėliau susibūrė Nemuno restorane, o nuo 1978 – Žuvinto restorane. Publika sakydavo: jūs čia rengiate koncertus ir todėl mes nuolat čia. Daugiau apie šį laikotarpį skaitykite glūkoiduose. “Nemune“ vykdavo tikri koncertai ir publikos atsiliepimai buvo ypač palankūs. Vykdavo jam sesijos, kai grodavo visi buvę aisčiai, kolegos iš kitų grupių ir svečiai. Lygiagrečiai Viktoras ir Gintas grojo Statybos tresto vokaliniame-instrumentiniame Adolfo Juzumo vadovaujamame  ansamblyje (VIA) ir koncertinė veikla buvo ne mažiau aktyvi, nei Aisčių prieš keletą metų. Vacys grojo Romo vadovaujamuose Vyno gamyklos, vėliau Medvilnės kombinato VIA, kur dalyvavo konkursuose Lietuvoje ir nugalėdavo arba tapdavo prizininkais, daug koncertavo. Beje Romualdo Stankevičiaus vadovaujami muzmenai pasiekė visų laikų profesionaliausią muzikinį skambesį mūsų kukliame provicijos miestelyje. Bet apie tai turėtų būti atskira studija glukoiduose.

 

Istorinis Alvydo Jegelevičiaus dokumentas apie Aisčius, surašytas apie 1973 metus. Šį almanachą saugo Viktoras Jonkus, vienintelis iš Aisčių  nuėjęs kelią nuo grupės susikūrimo 1969 iki kolapso 1982.

Yra netikslumų, pavyzdžiui,  trečiame lape rašoma “Valdui išėjus, į ans. atėjo gerai pažįstamas Gintas Unguraitis“. Beje, kai dokumento autorius dar tarnavo rekrūtuose, tai Gintas JAU grojo Aisčiuose kartu su Valdu (čia dvi foto, kurios tai patvirtina) ir jau vėliau, prisijungus Alvydui,  buvo liudininku bei dalyviu scenos, vykusios III pašto aukšte, kai Valdui teko palikti grupę.

aisciai-irodymas-0Visiška analogija kaip atsitiko su Sidu Barettu iš Pink Floyd. Ir priežastys panašios. Tik negalvokite, kad Aisčiai lyginasi su pinkais. Jiems iki Pink Floyd šešėlio tiek toli, kaip nuo čia iki Honkongo. Tačiau būkime kuklūs ir išdidūs – džiaukimės ką turėjome ir ką dar žadame nuveikti.

Istorija renkama po trupinį ir tikslinama, todėl šis procesas gali būti begalinis. Ateityje reikėtų analizuoti Aisčių grotą muziką, pavyzdžiui vertinant kas BLOGIAU: harmonizuotos Gorbulskio užstalės dainos ar užsienio grupių koverių grojimas. Gal veringiausi – savi gabalai?

Šiandien jie turi svajonę. Mielai pagrotų Lino Jakštonio autentiškai atstatytoje Miesto Sodo ploščiadkės scenoje, kurioje skambėtų porą Aisčių ankstyvųjų hitų, pora šiandieninių kūrinių, pora Alvydo Jegelevičiaus, gal maestro atgaivins kažkodėl primirštą songą “Šeštadienį šeštą valandą“, pora Vaclovo Kazlausko anų laikų hitų. Ir koncerto siurprizas turėtų būti Alytaus veteranų veterano Vladimiro “Žoros“ Bondarevo pasirodymas. Akomponuotų Aisčiai.

Tokia ateities vizija.

Daugiau apie AISČIUS::

Klausykite FM99 apie roko pradmenis Alytuje
Žiniasklaida apie Aisčius
Aisčių istorijos fotogalerija
〉 Aisčiai: Rimgaudas Drumžlys prisimena
〉 Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS
Vilniaus alytiškiu klubas ir Aisčiai
„Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“
 Apie Aisčius knygoje “Lietuvos rokas”
〉 Alytaus muzmenai 1960 – 1980. O kur Airija, Svaras 409?