Aisčiams 50. Filmas-koncertas prie Dailidės. 2019

Šį kartą, minint „Aisčių“ 50-metį, glūkoidų korespondentai Juozas Muzikevičius ir Vytautas San Simnas Stanevičius dėl labai rimtų priežasčių nukrypo nuo kurso ir nedalyvavo renginyje prie Dailidės, todėl likome be tikslių, intriguojančių ir kokybiškų nuotraukų. Tik atsitiktinumas lėmė, jog koncertas buvo nufilmintas. Tai padarė Aidas, sugebėjęs pačiu laiku sugrįšti iš Lenkijos, kur dalyvavo panašiuose šventiniuose renginiuose. Dar Laima ir Vytas Galbuogis „pašaudė telefonais“ ir tokiu būdu Garažų Klipams padėjo kažką tokio sumontuoti ir pateikti vartotojui.
Filmas-koncertas skirtas tiems, kurie negalėjo pamatyti ir išgirsti ar tiesiog nežinojo, jog išmirštanti senelių grupė „Aisčiai“ dar kvėpsi.

AISČIAMS 50. Dailidė 2019 || Garažų Klipai 2019

Reklama

„Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“, o glūkoidai kviečia į koncertą AISČIAI 2019

Visi, prieš 50 metų entuziastingai klausę AISČIUS, dar vaikštantys ar jau vežimėliuose vežiojami,  ateikite  su vaikais ir anūkais į AISČIAI 2019 koncertą Kurorte prie Pirmos Dailidės šį ŠEŠTADIENĮ, BIRŽELIO 15 D, 19:00. Koncertas skiriamas grupės 50-mečio sukakčiai paminėti ir Aisčių muzikantams ir solistams, jau išėjusiems amžinybėn, atminti. Tai jie, mūsų geriausieji: VALDAS JURGELEVIČIUS, STASYS SIMANAVIČIUS, RIKANTAS LILIS, SVETLANA SERIOGINAITĖ, RIMGAUDAS DRUMŽLYS, VIKTORAS JONKUS, VACLOVAS KAZLAUSKAS

 

AISČIAI 2019 [trailer] || Garažų Klipai || Foto ir video: Juozas Muzikevičius, Vytautas Palubinskas, Eugenijus Vnarauskas

 

 

A P I E   A I S Č I U S 

Tai jau antroji knyga apie Lietuvos roko muzikos pradmenis Lietuvoje, kurioje minima Alytaus grupė ”Aisčiai”. Pirmoji – Mindaugo Peleckio ”Lietuvos rokas” (2011). Miela, kad tokie minienciklopediniai rašiniai pasiekia dar gyvus to laikmečio muzikantus. Sovietmečiu tokie reiškiniai kaip roko muzika ar hipiai egzistavo tik undergraunde. Tada apie knygą šia tematika geriau nesvajoti, o informacijos buvo tiek, kiek jos išsiverždavo pro tarybinio jaunuolio moralės ir kultūros sargų saugyklų plyšius.

Pora laiškų į glūkoidų pašto dėžutę apie įvykį.

Džiugu, kad Roko Radzevičiaus knyga apie LT roką jau pasirodė ir neužilgo bus knygyne, bet internetu žymiai pigiau – 30 Lt. Džiaugiuosi, kad ir mūsų “Aisčių” muzikinė veikla čia paminėta. Šaunu.   Alvydas A. Jegelevičius

Noriu pasidžiaugti, kad knyga „Lietuvos roko pionieriai“ jau yra. Labai dėkoju visiems jums už skirtą laiką. Knyga gavosi tikrai stora – 463 psl. Tik, gaila, visiems knygos padovanoti negalėsiu. Tad tuos, kas gali, kviečiu ją  įsigyti mūsų el.parduotuvėje.  Netrukus ji pasirodys ir knygynuose. Rokas Radzevičius

Skaitykite dar tik rengiamą tekstą apie “Aisčius“ Roko Radzevičiaus knygoje „Lietuvos roko pionieriai“ (tekstas netaisytas, foto įterpta mūsų). Alvydas A. Jegelevičius kukliai nutyli savo pastangas informacijos apie “Aisčius“ skleidime, tačiau paplokime jam už iniciatyvą ir taip bent virtualiai pagerbkime “Aisčių “ grupės lyderį.

roko_pionieriai

I S T O R I J A

Grupė susikūrė 1969 m., globojama Alytaus pašto viršininko ir grupės bosisto Viktoro Jonkaus tėvo, Juozo Jonkaus. „Aisčiai“ įsikūrė Alytaus pašto pastato trečiajame aukšte buvusioje salėje. Juozui Jonkui tai buvo gana rizikinga, nes laikotarpiu savo organizacijoje priglaudė grupės narius, kurių muzika turėjo maištavimo požymių.

Pirma Aičių rock grupės sudėtis: Viktoras Jonkus „Vikcius“ – bosinė gitara, solinė gitara, pirmas ans. vadovas; Valdas Jurgelevičius „Valdukas“ – bosinė gitara; Rimgaudas Drumžlys „Bimbė“ -, gitara, vargonai, vokalas; Jonas Miliauskas – mušamieji; Lionė Navickaitė – vokalas;

Gintas Unguraitis:  „Aisčiai“ pirmieji, galima sakyt, pabandė roko muziką grot, gal ta muzika į roką nebuvo labai panaši… Tokios muzikos dar niekas nebuvo bandę grot. Buvo grojami koveriai. Dar nebuvo tokios roko muzikos, kurią būtų bandę patys kurt ir grot“ 

Igoris Riabovas:  „Aisčiai“ buvo muzikantų kalvė.“ 

Alvydas Jegelevičius: „Mes nepolitizavom ir valdžioj neieškojom priešų. Muzikos artumas buvo neginčijamas, tai buvo tas įspūdis,kai tu jauti, kad dainuoja bičiulis šalia, ne operos solistas arba ne rafinuotas estrados ideologizuotas atlikėjas su kauke veide <…> Artumo jausmas ir buvo demokratijos ir laisvės požymis, adekvatus tavo sielai.“

Pavojus buvo juntamas ne tik dėl grojamos muzikos, bet ir dėl paties grupės pavadinimo. Po pirmosios reklaminės „Aisčių“ koncerto afišos, kurioje buvo parašytas ir grupės pavadinimas, pasirodymo, Alytaus pašto grupė buvo dėl jo kritikuojama. „Aisčiams“ buvo teigiama, jog jie neturi teisės taip vadintis, todėl vėlesniuose koncertų skelbimuose buvo rašoma tik „Vokalinis – instrumentinis ansamblis“.

„Aisčiai“  ne tik grojo, taip pat pasižymėjo ir „šviesos muzika“ – ant galinės scenos sienos buvo projektuojamos trijų spalvų (geltonos, žalios, raudonos arba mėlynos, žalios, raudonos) šviesos, mirksinčios ritmiškai į taktą. Įdomu tai, jog pateikdama Lietuvos trispalvės simboliką „šviesos muzikos“ metu, grupė neturėjo politizavimo idėjų. Valdžia dėl naudojamų šviesos spalvų priekaištų taip pat nereiškė.

Pirmasis „Aisčių“ koncertas Alytuje įvyko 1969 m., po bene daugiau nei pusės metų repeticijų, tačiau jau prieš tai grupė spėjo apsilankyti Simne, Dauguose, Druskininkuose, Marijampolėje (tuometiniame Kapsuke). 1970 m. muzikantų veikla išsiplėtė – pradėjo dalyvauti įvairiuose konkursuose. 1970 m. gruodžio mėn. pradžioje Vilniaus Ryšių darbuotojų klube vyko pirmoji respublikinė ryšių įmonių meno saviveiklos kolektyvų apžiūra. Šioje apžiūroje „Aisčiai“, nors ir neseniai susikūrusi grupė, laimėjo pirmąją vietą rajonų kategorijoje. Taip pat buvo pripažinti „absoliučiai geriausio respublikoje“ vokalinio – instrumentinio ansamblio vardu.

Gintas Unguraitis:  „Konkurentai buvo vilniečiai „Gėlių vaikai“, aišku, mums ta pergalė nelabai dūšioj gera, mes vis tiktai grodavom tokią lietuvišką muziką, kuri vadinosi „estrada“. Nors gal ir pažangiai, tobulai tie dalykai būdavo atlikti, bet Stasio Daugirdo kūryba jau buvo ta, kuri vadinama „tikra“- jie patys kurdavo dainas, aranžuodavo, prasmingi tekstai… <….> Nors ir didžiuodavomės, bet žinodavom, kad ta pergalė nebuvo pelnyta“

Grupės repertuare skambėdavo įvairi muzika – tiek lietuvių bei tarybinių kompozitorių, tiek ir aranžuotų lietuvių liaudies ir užsienio kompozitorių dainos. 1970 m. prie grupės prisijungus jos naujam vadovui Alvydui Jegelevičiui, „Aisčių“ repertuaras pasipildė    ir jo kūrybos  dainomis – „Tik sapne“, „Žaliosios akys“, „Tu lauk manęs“ (visos trys alytiškio A.Saulyno tekstais), ir kitomis. Kai kurie grupės nariai jau buvo ragavę muzikos mokslų muzikos mokyklose  arba turėjo bent tam tikrus muzikinius pradmenis, todėl tų laikų garsių grupių (Monkies, Christie, Ten Years After, Manfred Mann) koverius iš klausos atkurti „Aisčiams“ nebuvo sunku – pavykdavo išmokti ir gitarų akordus, ir boso partijas, ir kt.

Grupėje „Aisčiai“ skirtingu laiku grojo nemažai muzikantų. Kai kurie jų „išėjo“ į profesionaliąją sceną, tobulėjo, kai kurie pasuko kitais keliais. Laikui bėgant „Aisčiai“ pradėjo  skalaidytis – grupės nariai pasklido po kitus Alytaus estradinius ansamblius, arba išvažiavo mokytis, dirbti  ir gyventi į kitus miestus.

Alytaus Ryšių mazgo (gal tiksliau ir paprasčiau – Alytaus pašto rock (big-byto) grupė ?) tarybiškai vadinta kaip instrumentinis – vokalinis ansamblis „Aisčiai“ gyvavo 1968 – 1982 m., vadinamas pirmąja Alytaus roko grupe.

aisciai_69

1969 -spalis. Tai gali būti pati pirmoji Aisčių nuotrauka. Grupės įkūrėjas – Viktoras Jonkus, prie “bembų“ – Simas Simanavičius.  Pirmąjį Aisčių logo trafaretą pagamino  fotografijos autorius Genius Vnarauskas. Geniaus Vnarausko fotoarchyvas 

Grupės palaikytojai – Shmuel Tatz-Mulė, Seilius, Pilvelis, Bondarevas-Žora.

Vėliau į grupę įsiliejo ir „Aisčių“ vardo krikštatėvis, būgnininkas Stasys Simanavičius-Simas ir Gintas Unguraitis-Dzilbus (gitara, klavišiniai, vokalas).

Alvydas Jegelevičius-Jegelė (solo gitara, klavišiniai, solistas) Aisčiams vadovavo 1970-73 m.;

aisciai_3_slide

Alvydas Jegelevičius kairėje. Iš pašto veža aparatus į  restoraną “Nemunas“, kuriame jie grojo beveik dešimtmetį. 

Romas Stankevičius – bosinė gitara, klavišiniai, Aisčių vadovas nuo 1973-76;

aisciai_slide_8

1975. Romas Stankevičius stovi kairėje . Centre Dalia Meisnerytė. Ir trys vyrukai, ilgiausia kartu groję Aisčiuose:  Viktoras Jonkus – sėdi kairėje, Gintautas Unguraitis-Dzilbus – sėdi dešinėje ir Vaclovas Kazlauskas – stovi dešinėje.

Gintas Unguraitis – Aisčiams vadovavo iki 1982 m.

aisciai_slide_11

 

bimbe

Rimgaudas Drumžlys-Bimbė pirmas kairėje. 1973

 

Rikantas Lilis – solistas-vokalistas, gitara;

 vacius-6

Rikantas Lilis antras iš dešinės . “Aisčiai“  išdykauja. Su Janna. 1974 repeticijų salė pašte.

Dalia Meisnerytė – solistė-vokalistė;

Svetlana Serioginatė – solistė-vokalistė;

aisciai_4_slide

Visi trys aukščiau minėti dirbo LTSR Valstyb. Filharmonijoje.

Onutė Patackaitė – solistė-vokalistė, pranešėja;

Janina Jegelavičiūtė – solistė-vokalistė

Vaclovas Kazlauskas – solistas-vokalistas, mušamieji;

muzmenaivacius-5

Vaclovas Kazlauskas. Už jo poetas, bardas Albertas “Šekspyras“ Antanavičius  – niekada nevengdavo “Aisčių“ 

Ir prie Aisčių prisišlieję atlikėjai iš kitų Alytaus grupių

Algis Jakutis – solistas-vokalistas.

jakutis

1980.  Dainuoja Algis Jakutis. Drums – Valdas “Vatuvkė“ Ogijenko, dešinėje su akordeonu “Abramo“. Juozo Muzikevičiaus fotoarchyvas.

Valentinas Chlevickas – vokalas, gitara;

aisciai_slide_17

Valentinas Chlevickas (dešinėje) su Gintu Unguraičiu-Dzilbum 1982

 

Dainius Prusevičius – mušamieji;

aisciai_21_slide_cr

Dainius Prusevičius pas Dzilbų kieme 1981

 

2009. “Aisčių“ pasirodymas po 40 metų. Romas, Alvydas ir Gintas miesto sode. Geniaus Vnarausko fotoarchyvas 

aisciai_2009

Parengta remiantis:

  1. Liudo Ramanausko interviu su A. Jegelevičiumi, I. Riabovu ir G. Unguraičiu (FM99);
  2. Komunistinis rytojus, 1970 lapkričio 7d., Nr. 132;
  3. Komunistinis rytojus, 1970 gruodžio 22, Nr. 151;
  4. Darbo vėliava, 1970 lapkričio 19 d. Nr. 137;
  5. www.glukoidai.wordpress.com
  6.  M.Peleckis-Kaktavičius, Rokas vienija, Mintis, 2011, Vilnius
  7. R. Radzevičiaus  interviu su A. Jegelevičiumi 2012 10 02

“Aisčių “ foto galerija:

galera_aisciai1

Viktorui 69. Būtų sukakę

VIKTORAS. ATMINK || Garažų Klipai 2018

Kefas, Kolka, Vikcius. Tai mūsų draugai.  Nepamirškime

“Sveiki visi, kas pažinojote Nikolajų Kuznecovą (Kolką), noriu pranešti liūdną žinią, šiandien geras draugas ir mano tėvas mirė 2019 – 01-15. Tai buvo ypatingas žmogus“. Tokią žinutę-komentarą pamatėme mūsų tinklapyje. Ne visiems pavyko atsisveikinti su Kolka, todėl čia ir dabar prisiminkime šį mūsiškį ir ryškų jo ir mūsų gyvenimo periodą tada, tolimais 1970- 1974.
Nikolajus Kuznecovas buvo pagrindinis ir vienintelis Jim Morrison Memory Club

free pop rock loveaksesuarų gamintojas: žalvariniai ženkliukai visiems klubo nariams, kuriuose kiekvieną raidelę reikėjo padaryti atskirai, juvelyriškai. Kolka pagamino ir pagarbos ženklą – nerūdijančio plieno lakšte suvirinimo aparatu “išgraviruotu” tekstu – FREE LIFE  LOVE POP, kurį padovanojome kauniečių roko grupei Gintarėliai. Šį veiksmą milicija įvertino smurtu prieš hipiuojantį miesto jaunimą. Nikolajus daug metų dirbo siuvimo fabrike. Ten vykdė pramoninių siuvimo mašinų techninį aptarnavimą, prikeldavo sudėtingus įrenginius naujam gyvenimui, net tada, kai verdiktas būdavo: nurašyti į metalo kaužą. Tai buvo žmogus auksinėmis rankomis, puikus šeimos tėvas ir patikimas draugas.

 

Kartu prisiminkime ir amžinai buvusį kelyje (pagal J. Keruaką) Sigitą Kizalą (Kefą), Kolkos gerą draugą. Šiems dviems vyrukams atminti Garažų Klipai ekspromtu pagamino trumpą filmuką apie hipiakus šiandien. Tiems, kurie keliauja po Pietų Europos salas, filmo epizodai prisimins matytus vaizdelius. O gal tai sužadins mintį patraukti į hipių irštvą San Franciske… Judėk kol gali!

hd_ico  HIPIAKAI (NEMIRĖ) || Garažų Klipai 2019

Sausio pabaigoje netekome dar vieno Aisčių muzikanto – Viktoro Jonkaus. Viktoras daug metų sirgo reta liga, bet gyveno kaip visi: gaudė lydekas, remontavo PC ar kitą su elektra-elektronika susijusią įrangą, gyveno internetinės prekybos svetainėse. Nepraleido glukoidų susibūrimų, kepė išskirtinio skonio duoną, kuria nuolat vaišindavo draugus. Įsiminė, kai prieš pat Naujuosius mane aplankė Viktoras su Jule ir įteikė tos skaniosios kepalą, kurią galiu valgyti ir be nieko. Taip, atrodo, Viktoras anksčiau nedarė. Dabar užsuko minutei, lyg amžiams atsisveikinti norėdamas. Sakiau, pabūkite. Ne, sako, dar reikia kelis TOKIUS aplankyti.
Viktoro durys neužsidarė keletą pastarųjų dešimtmečių. Pataisyk, sureguliuok tą ar aną, radiją ar televizorių (sovietiniai dažnai gesdavo), o 21-me amžiuje kompą ar kokį nors modernų divaisą. Viskas, jam prisilietus, startuodavo naujam gyvenimui. Kai patenki pas gydytoją, jis klausia: kuo skundžiatės? Ir pradedi pasakoti kur diegia, peršti, gelia. Tada išgirsti, jog sergi tuo ar anuo ir reikės to ar kito, kad pasveiktum. Gan ilgas pažinimo procesas. O Vikcius įrangos ligas nustatydavo taip: pamenu, gal apie 1980 skambinu jam, žinai, ta mano spalvota Raduga kažkaip kartais neįsijugia, kartais vaizdas dingsta, o dabar ekrane tik sniegas. Kas galėtų būti? Viktoras kantriai išklauso, patyli ir sako: TAI GAL SUGEDO. Reta žmogaus savybė: kalbėti mažai, pasakyti viską ir lakoniškai. Tą jis atlikdavo nepriekaištingai. Be to, kalbėdavo be užuominų. Už tai mes jį mylėjom. Ir už nuoširdumą.
O kiek pas Viktorą žvejų lankėsi pagalbos ar patarimo dėl meškerių ir tų visokių voblerių. Jis buvo prisiekęs žvejys ir suprato principą: darbas sutvertas žmonėms, kurie nemoka žuvauti.  Jei sustreikuodavo automašinos elektrinė dalis, o serviso specai nuleido rankas – Viktoras gedimą rasdavo.

Kai su Virgium bastėmės po USA, radome šį užrašą, dedikuotą prisiekusiems žvejams. Viktoras, būtent, toks ir buvo

Kruopštumą ir pažangias mintis technikos srityje paveldėjo iš savo tėvo. Tada, tolimais 1967, jo namuose buvo suvynioti pirmieji adapteriai elektros gitaroms. Jei tada Alytuje rasdavai neveikiantį telefoną-automatą, žinok ant kažkieno gitaros jau stovi adapteris. Tai jis pirmasis mieste sukonstravo reverberį, paprastai kalbant – aido efektą balsui. Jei šviesoforo stiklai mįslingai po nakties išgaravo, žinok, Aisčių muzikantai: Valdas Jurgelevičius, Rimgaudas Drumžlys ir Viktoras Jonkus sukonstravo pirmąjį mieste šviesos muzikos bloką, kurį pademonstravo Aisčių gerbėjams koncerte kultūrkėje, 1970 metų rudenį. Tai Viktoras su Simu grupei pasiūlė pavadinimą Aisčiai, kuriam kolegos pritarė. Uvertiūra: vėlų 1969 rudens vakarą, po repeticijos Viktoras Jonkus, nešinas gitara ir drumeris Stasys “Simas“ Simanavičius eina tamsia gatve, šneka apie šį bei tą ir Viktoras, lyg tarp kitko, sako, kad mūsų grupė kažkaip vadintis turėtų. Simas, o jis buvo didelis lietuvybės išpažintojas ir labai kreivai žiūrintis į tautą, kuri nuolat stengėsi ‘‘dognat i pričinit dobro“, sako – bus AISČIAI – bus įtvirtinta lietuvybė! Anokia paslaptis, Viktoras net savo dukrą Aiste pavadino. Grupės įvaizdžiui sustiprinti.

 

Dar vienas muzikinės karjeros epizodas. Apie 1975 buvo įprasta, grojant restorane Nemunas, dar grodavome miesto įmonių estradiniuose ansambliuose. Mums tai dar vienas atlyginimas. Tų imonių-įstaigų direktoriai laikė prestižu turėti estrados ar šokių, dramos ar dainų kolektyvus. Statybos tresto vadas K. Šimčikas protegavo ne tik estrados grupę, vadovaujamą Adolfo Juzumo, bet ir Alytaus futbolo rinktinę. Vikcius ir sako man: gal nori ateiti groti į trestą. Jis ten jau metai, kai grojo. Sakau, taigi ten žmonių netrūksta. Viktoras: jei ateisi, Juzumas išvys du vorus (taip vadino Joną Ptakauską ir dar vieną gitaritą – vardo jau nepamenu) – ir atsiras tos vietos. Taip ir buvo. Treste su Viktoru grojome, konceravome ir repetavome dar keturis metus, kol K. Šimčikas, pučian naujiems vėjams, nuleido globą ir pasiuntė mus į keturias puses. Ir futbolistus taip pat.

Viktoro namuose, Tvirtovės gatvėje, 1968 vienas pirmųjų mieste, jau stovėjo juostinis magnetofonas iš kurio sklido Jimi Hendrix. Šį Sietlo genijų Vikcius mėgo. Tada, sovietmečiu, jis niekada nesilankė vadinamųjų grandų (Estradinių melodijų, Nemuno žiburių, Nerijos ir kitų) koncertuose. O kam? Sakydavo. Geriau vieną gerą pamatyti. Ir važiuodavo į Vilnių ar Kauną pas Bonnie Tyler, Wishbone Ash ar Nazaret. Laidotuvių dieną Julė paprašė manęs įrašyti ką nors iš Carlos Santana. Pasirodo, šią muziką Viktoras nepaprastai mėgo. Mums,  artimiausiems draugams tai buvo lengvas šokas ir didelė staigmena-naujiena. Vėlyva naujiena. Nežinojome. Santaną visad mėgau ir aš, dabar namuose jis skamba dažnai.
Kovo 10 dieną Viktorui būtų 69. Sriubos kepimo ženklas. Išsireiškimas iš Viktoro terminologijos naujadarų aruodo.

 

MIESTO ŠVENTEI VYKSTANT: GLŪKOIDŲ NUOTYKIAI PRIEŠ 50 METŲ (3)

TREČIA IR PASKUTINĖ DALIS arba “VIENOS DIENOS KRONIKA: RESTORANAS“.  Septintame dešimtmetyje alytiškius „Nemuno“ restorane linksmino Kęstas Pilvelis, Zenonas Bulgakovas, Žora Bondarevas, Vytautas Kaupinis, Juozas Navickas, Silvestras Seilius, Juzė Cegelskas, kiti. Jų įnašas į Alytaus subkultūrą nevienareikšmis. Nuo 1970 metų juos pakeitė jaunesni kolegos – “Aisčių“ muzikantai …

Galvos skausmo kur aštuntą dešimtmetį Alytuje praleisti savaitgalio vakarą nebuvo, nes nebuvo ir pasirinkimo. Tie laikai, kai miesto inteligentai vesdavosi savo atžalas į kultūrnamį žiūrėti Valentino Kirlio vaidintą Herkų Mantą jau buvo praėję.  „Nemuno “ restorane publika susirinkdavo iki devintos vakaro, nebent tai būtų uždaras užsakytas vakarėlis ir jau aštuntą šveicorius pro stiklines duris įtaigiai mojuoja ranka neigiamus ženklus, nepalikdamas vilties patekti į vidų. Tik ne muzikantams. Nors, kai naujai priimtas į darbą durų viršininkas karjieros pradžioje dar neatpažindavo etatinių muzmenų, Vacys pravesdavo jam supažindinimo procedūrą: esu Vaclovas Kazlauskas – septynios arklio jėgos, muzikantas, o čia mano kovos draugai – Vycka ir Dzilbus. Šį kartą atleidžiu, bet ryt vakare vartelius atkelk laiku ir plačiai.

restoran_maket
Restorane baro tada dar nebuvo, bet tik įėjus, pirmame aukšte, šalia rūbinės buvo toks bufetas, kuriame  ant kuolų sėdėjo pusamžiai vyrai, įvairiomis dingstimis atitrūkę nuo žmonų, darė po šimtą. Ramus, melancholiškas vaizdelis, staiga bufetininkė, pamačiusi pro lango stiklą  žmogelį, visiems lankytojams praneša: ana, vėl ateina tas, kur po pusantro litro ant galvos pakelia ir negriūna … Taip tiesiai ir be užuolankų visiems ir pasakė. Jau neprisiminsime to čempiono vardo, kuris nustebino net ilgametę patirtį miesto girdyklose sukaupusią bufetininkę, matyt, jis galėjo būti vertas Jurgio Žukausko vario dirbinio – apdovanojimo. Taip, kaip Petras I „apdovanodavo“ girtuoklius.

Salėje keli staliukai jau užimti: Aninė, Petras Visockas, ponas Kaminskas įsitaisę po balkonu, kampe. Tai vyriška kompanija, ir jie čia atėjo tiesiog praleisti laiką, vėliau gal kils kitų minčių. Jie jaučiasi laisvai, kalba garsiai ir tai šiek tiek disonuoja su vis dar ramia restorano aplinka. Ant stalo – tradicinis repertuaras už 10 rublių: burbuliukas su moonshainu, ąsotis gaivos ir nerealaus dydžio karbonadai, kurie niekaip nesutelpa į dviejų delnų dydžio lėkštę. Dar žalieji žirneliai, kurių parduotuvėje nenusipirksi, nebent būtum kompartijos ar kitos išrinktųjų kastos narys. Būtinai fri-bulvytės, kurias visi labai mėgo. Ir kažkodėl kelios juodos duonos riekelės.

Ant pakylos sėdi dvi porelės, apsirengę tvarkingai, vaikinukai mandagiai patarnauja mergytėms –  jie „kietuoliai“, nes į restoraną atsivedė panas. Keturi stalai ant pakylos sustumti į krūvą,  pagražinti baltomis medžiaginėmis servietėlėmis, nukrauti šaltais užkandžiais – kažkas švęs gimtadienį. Juozas Kašėta, kiti padavėjai trina rankas – bus nedarbinių pajamų. Muzikantai taip pat įžiūri neapmokestintą pelną – gali tekti groti iki antros nakties, o jubiliatai taip mėgsta būti pasveikinti viešai, skiriant gražiausius linkėjimus per mikrofoną. Kartais sveikinimų susikaupdavo tiek daug, jog pasimetę muzikantai, tarkime,  Antosę, mininčią gimtadienį, pasveikino sėkmingai laimėjus skyrybų bylą ir taip sukėlė aršų jubiliatės nepasitenkinimą. Tada stalo įgaliotinis, priėjęs prie scenos, atvirai priekaištauja muzikantams. Vacys, pasitelkęs įgimtą gražbilystę, surezgia tokį impozantišką sveikinimą,  po kurio visi lieka patenkinti ir nesusipratimą jau traktuoja kaip linksmą pokštą.

Scenoje ant pakylos pianinas, vokiški elektrovargonai, būgnai, stiprintuvai,  gitaros. Mikrofoninės kolonėlės pririštos prie salės kolonų. Šiandien šioje scenoje prekiaujama labai prasto skonio šviestuvais. Viktoras – bosistas-garso operatorius-elektrotechnikas (viskas viename) dar patikrina ar teisingai ir patikimai sujungti aparatai. Vacys, tvarkydamas  būgnus, sėsdamas ant kėdės, kurios viena koja grindų skylėje, neišlaiko pusiausvyros ir su visu komplektu nuvirsta. Pustuštė salė paploja. Vacys nusilenkia į tris puses, tuo parodydamas, jog nieko neįvyko, o jei tai įvykis, tai jis nereikšmingas. Romas Stankevičius – grupės siela ir  drausmingiausias iš visų, tyliai sunerimsta: gal mūsų bembačius atėjo švediško alaus paragavęs. Na neragavo  tada to švediško ir ne tai svarbu. Tokį brendą „užpatentavo“ Vacys, išmokęs restorano bufetininkę tetą Mašą  ruošti žigulinio alaus ir 50 gramų degtinės mix’ą. Ir aplamai „švediški“ nutikimai  nebuvo toleruojami, nes kenkė muzmenų įvaizdžiui ir komandiniam darbui.

Vakaro metu  Vaclovo Kazlausko atliekamos S. Povilaičio, kitų estradininkų dainos buvo labai populiarios ir  mėgstamos tuometinės publikos. Grojant tokius gabaliukus įtikti lankytojams didelių pastangų neprireikdavo ir  Vacys savo pasirodymą ištempdavo iki keturių-penkių non-stop šlageriukų su triukšmingu anšlagu. Vieną gražų vakarą gitaristas ir solistas Valius Chlevickas pasakė:  publiką reikia auklėti!  Valius – vilnietis, grojęs su K. Antanėliu, kitais žinomais muzmenais. Nors gyvename kukliame provincijos miestelyje, nederėtų apsiriboti tik pigia „populiarščina“, kodėl nepagroti bliuzo, jazzrock‘o ar tuometinių pasaulinių popso galiūnų gabaliukų. Atsirado abejojančių – publika šnairuos, nebus užsakymų. Dzilbus, jau tada nekentė bumčikų, todėl nuolat “prievartavo“ Dalią Meisnerytę ir Tatjaną Baranauskienę dainuoti vakarietiškus hitus. Ir tai joms sekėsi. Laikas parodė, kad George Benson ar Boney M, Stevie Wonder ar Santana, bitlai ar rollingų „Jumpin‘ Jack Flash“ publikos kotiruojami  taip pat puikiai, kaip ir polivaika, ypač studentų, kurie sugrįžę savaitgaliui į gimtą miestą, mielai ledo vakarus „Nemune“. Šiandien televizininkai tokių idėjų nepropoguoja. Tai kas vertinga, sukišta į Lietuvos TV2, kitaip tariant, į gilų stalčių, o mėšliuką pateikia vitrinose. Be studentų, muzikos vertintojais dar buvo tuometinių skydinių (ENSK) statytojai – Zukerman AG firmos darbuotojai Stefanas, Peteris, Maksas, Diteris. Tai jie užsisakydavo patį pirmą staliuką po palme, prie pat scenos ir linksmai leisdavo vakarus, sakydami – tik pas jus girdime tokią muziką, kokią mėgstame ir įpratę klausyti Vakaruose.  Jų stalelį puošė ir  grupės solistė Dalia Meisnerytė, kurios galingu balsu atliekama It’s Five o’clock (Demis Roussos) kėlė pelnytas ovacijas. Leonido Brežnevo laikmečiu šie austrų ir vokiečių vaikinai suteikė techninę pagalbą vietiniams melomanams  ir muzikantams, parduodami ar dovanodami dvylikastygę gitarą, stereo ausines ar kitą, vietiniams neįkandamą equipmentą. Jais naudojosi ir verslo pionieriai – iškaulydavo iš vakariečių naudotus marškinius, batus ir parduodavo juos amžino deficito kamuojamiems miestelėnams. Pikti liežuviai plakė, jog tie vaikinai  į Vakarų Vokietiją, Austriją išsivežė visas miesto „k“, tačiau tokie teiginiai prasilenkia su objektyviais pasvarstymais. Didžioji dauguma „išsivežtų“ panelių iš tikro buvo tyrai pamilusios arba vakariečius-skydinių statytojus arba vakarietišką gyvenimo būdą, nors pastarasis  joms dar buvo terra incognita.

restoran_crew

Apie pusę vienuolikos šokių aikštelę užplūsta nauji šokėjai. Pasisotinę deficitinio maisto, priragavę deficitinių gėrimų, pasirodo banketų salėje besilinksminantis miesto elitas: partorgai ir sandėlininkai, komjaunimo lyderiai ir prekybinių bazių vedėjai su damomis. Bufetininkė teta Maša pakužda muzikantams, jog banketinis elitas nesunaudos viso specialiai jų vakarėliui skirto deficitinio „Tauro“ alaus. Kitą dieną Viktoras ir Dzilbus, tik restoranui atkėlus vartelius, savo drauges Julę ir Laimą jau vaišina trupiniais nuo elito stalo. Dar viena žinutė apie muzikantų žmonas. Žinant įgimtą ir nenumaldomą moterų potraukį dalintis naujausia informacija, jos nusipelno ypatingos pagarbos, nes  neplatino jokių žinių apie vyrų paklydimus, nukrypimus, paslydimus ar sriubos kepimą nei tarpusavyje, nei už muzmenų gildijos ribų. Gal todėl ir jų šeimos išliko užsigrūdinusios, patvarios ir   ilgalaikės.  Kaip joms tai pavykdavo – tai psichologų ir  socialinių mokslų specialistų tyrinėjimo objektas.
Vėliau, kai po balkonu įrengė barą, ten retkarčiais prisišvartuodavo Jurgis Kunčinas.  Dažnas darydavo jam reveransą – prisėda prie poeto ir persimeta keliais sakiniais apie šį bei tą. Pasėdėti po balkonu užklysdavo poetas Antanas Saulynas, architektai ir gydytojai, tapytojai ir mokytojai  – baro inteligentija.

Dar vienas išskirtinis restorano eksterjero bruožas – lauko balkonas pagal visą salės perimetrą. Pertraukėlių tarp grojimo metu čia renkasi muzikantų draugai ir draugės, čia gimsta alternatyvus vakaro repertuaras, dalyviai – tai  į svečius užklydęs Vytas Dumbliauskas, kuris, padedant broliams Gedui ir  Kęstui Manerskams, padainuos kažką kernagiško. Iš sostinės nostalgijos gimtam Alytui ir savo kolegoms genamas Alvydas A. Jegelevičius publikai dar  pristatys naują savo kūrybos „Nemunėlio dainą“, o nacionalinio simfoninio orkestro pažiba Algis Verbauskas smuiką pakeis į boso gitarą ir padžiazuos. Sueigos balkone kėlė galvos skausmą restorano administratoriui Algiui Norui, pareigingam ir budriam tvarkos prižiūrėtojui, be to Algis nuolat prikišdavo muzikantams dėl netvarkingos aprangos, todėl Viktoras prisegė jam kamerdinerio pravardę.
Baigiamasis vakaro akordas – tai vakarėlio metu kilusių nesutarimų išsiaiškinimas. Karate ar džiu-džitsu tada niekas nemokėjo, todėl boksas buvo ta sporto šaka, kuri idealiai tiko. Aikštėje prieš pat paradines restorano duris abiejų konfliktuojančių pusių atstovai atidžiai stebėjo, kad kovos vyktų garbingai ir pagal taisyklę – vienas prieš vieną. Šiandien nereta, kai visi muša vieną, o jau gulintį – dar ir pasimėgaujant.

Išsikviesti taksi galėjo tik turintys pažinčių dispečerinėje, nes norinčių važiuoti daug, taksi vienas-kitas. Šiandien nestebintų, jei konkuruojantys taksistai pasiimti klijentų įvažiuotų į pirmo aukšto foje.

Salė pamažu ištuštėja, kur nekur dar sėdi niekaip nesusitaikę su realybe lankytojai, o salės šviesų mirksėjimas primena, jog vakarėlis baigtas. Padavėjai skaičiuoja sudaužytas lėkštes ir stikliukus – reikia perduoti pamainą ir jų darbas pasibaigs gerokai po vidurnakčio.

Daugiau apie aną Alytų glūkoiduose:

Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS
Vienos dienos kronika (2): MIESTO SODAS

copyright2009

Miesto šventei artėjant: glūkoidų nuotykiai prieš 50 metų (1)

Trilogija “VIENOS DIENOS KRONOKA“ tai rašinys, publikuotas glūkoiduose prieš 10 metų. Istorija tampa istorija, kai faktai neišsitrina iš atminties ar kitų šaltinių, todėl ir kartojama. Artėjant miesto šventei, siūlome paskaityti ir prisiminti tai, ką patyrė glūkoidai prieš 50 metų savo kukliame provincijos mieselyje, kuriame visi visus pažinojo. Tai pirma dalis – apie miesto pliažą Lelijų gatvėje. Visi aprašyti dalykai – neišgalvoti ir nepagražinti, gali būti, jog kai kas tiesiog pamiršta. Alytaus planas 1967 gali praversti skaitant, o atspausdinus, jį tiktų pasikabinti kad ir palėpėje, ten kur stovi nereikalingi, bet kažkodėl neišmetami daiktai.aa

PLIAŽAS

Vasarą temsta vėlai. Alvydas su Gintu, kurių namus skiria 100 metrų, jau gerokai pramokę Morzės abėcėlę, prožektorių pagalba tariasi ką veikti kitą dieną. Tada namie telefonų Šikučių prospekte dar niekas neturėjo. Gal rytoj eiti į Vokiečių pliažą ir ten pavyks vėl pamatyti kaip būsimoji Alytaus futbolo garsenybė Algimantas “Liuba“ Eidukevičius lipa į pušį. Liuba labai bijo šunų. Vienas toks – Šančių plokščiadančių veislės šunėkas atklydo prie atokaitoje gulinėjančių Vytauto “Smiliaus“ Kunčino, Žorkos, Algirdo Žemaičio, bet tik būsimo “Dainavos“ puolėjo nervai neišlaikė – jis kaip koks Borneo salos papuasas akimirksniu įsliuogė į storoką pušį. Ši istorija ėjo iš lūpų į lūpas ir vasaros pabaigoje jau buvo kalbama, jog Liuba iš pušies išlipo tik vakarop, kai pradėjo temti ir buvo tikras, jog teritorijoje tarp Žemaitės gatvės ir pylimo nėra nė vieno keturkojo. Aišku, tai smarkiai perdėta ir neatitinka tiesos. Skaityti toliau “Miesto šventei artėjant: glūkoidų nuotykiai prieš 50 metų (1)“

Prisiminkime JUOS. Nepamirškime SAVĘS. Su Naujaisiais 2017

baneris-new-year
Naujųjų, 2017 sutikimui skiriame vaizdo klipą, skirtą Aisčių muzikantams atminti. Šis klipas, sukurtas Garažų Klipų studijoje, taip pat skiriamas 2016 išėjusiems išskirtiniams muzikantams, daininikams ir vadybininkams, sukrėtusiems muzikinį pasaulį gerąja prasme ir savo kūryba įrodžiusiems, jog galima generuoti naujus stilius, naują muzikinę kultūrą ir visa tai įtvirtinti. 2016 netekome:  David Bowie, Leonard Cohen, Greg Lake (Emerson Lake and Palmer), Prince, Glenn Frey (Eagles),  Leon Russell, Keith Emerson (Emerson Lake and Palmer), George Martin (The Beatles siela, vadybininkas, garso inžinierius, penktasis bitlas), Maurice White (Earth Wind and Fire),  George Michael.

Rasa&Dzilbus – Lay Lady Lay || Garažų klipai 2016

I d ė j a. Karjeros pradžioje 1969 metais Aisčiai stengėsi rasti savo “veidą“, grojo lietuviškus kūrinius, net “Gintarėlių“.  Bet šalia  skambėjo populiariausių britų, amerikiečių grupsų kūriniai. Būtent šiam “užsienietiškam“ Aisčių skambesiui prisiminti ir gimė šis klipas. Bobo Dylano “Lay Lady Lay“, vienas geriausių amerikiečio kūrinių, kuris surado sąsają  su Aisčiais. Jie 1970 ir 2015 sugrojo Manfred Mann “Mighty Queen“. Retas mūsiškių žinojo, jog šios dainos autorius Bob Dylan, o ne Manfred Man. Tačiau daugelis žinojo, jog Bob Dylano kūrinius grojo daugybė žinomų-nežinomų, pradedančių ir nueinančių. Ir jų atliekamos B. Dylano kūrinių  interpretacijos būdavo įsimintinos ir pavykę. Kelios dešimtys pavyzdžių, paminėsiu vieną. Gal Igoris savo DinoRocke panagrinės plačiau. Kai 1965 Bob Dylanas sukūrė “All Along The Watchtower“, vėliau jį grojo Jimi Hendrix, Neil Young,  Dave Matthews Band, Lenny Kravitz su Eric Clapton. Ir begalė nežinomų, tarkime, Glasgow gatvės muzikantų.

Pirmoji daina skirta išėjusiems amžinybėn aisčiams: Stasiui Simnavičiui, Valdui Jurgelevičiui, Rikantui Liliui, Svetlanai Serioginaitei ir Rimgaudui Drumžliui – “Aisčių daina“, pasakojanti grupės istoriją. Antroji – “Lay Lady Lay“ – primenanti tą “kitą“ aisčių repertuarą, kurį pamiršti nevalia.

Rasa&Dzilbus – Aisčių daina || Garažų klipai 2016

A u d i o. Garso takelis sukurtas pačiomis primityviausiomis priemonėmis. Balsai įrašyti iPhone 5S telefonu. Gitara, gitaros solinė partija ir bass: viskas įgrota elementaria akustine gitara, o įrašyta tuo pačiu telefonu. Pagarba ir padėka dabartiniam “Aisčių“ frontmenui Romualdui Stankevičiui, kuris “įdėjo“ tikros bass gitaros garsus ir “sucentravo“ įrašą. Vertingos buvo ir Donato Juodišiaus konsultacijos, kurio pasiekimai garsų mene jau pripažinti visuotinai:

Žinutė Twiteryje:
Keistokas, bet smagus įvykis: Kultūros ministerijos bei LATGA-A paremta, ką tik pasirodė eksperimentinės muzikos kompaktinė plokštelė „Lietuvos garso menas / Lithuanian sound art“, skirta ne pardavimui, o reprezentacijai. Teigiama, kad jos išleistas net 1001 egzempliorius (daugelio eksperimentinės muzikos leidinių tiražai neviršija 50-300 egz.). Ar tai reiškia, kad kadaise undergroundine buvusi eksperimentinė muzika tapo valstybės pripažinta?

Mindaugas Peleckis
2012 m. Rugsėjo 22 d., 20:47
Skaityta: 691 k.

 

V i d e o. Sunku prikalbinti suvaidinti vaizdo klipe. Aktoriai nesimėto, o dar ir brangūs. Tačiau paieškojus – pavyko. Čia paaiškinimai nebūtini, pažiūrėsite ir įvertinsite.

Šis klipas skiriamas JIEMSJUMS, MUMS, VISIEMS gyviesiems, trokštantiems geresnio gyvenimo, naujų idėjų.

Su NAUJAISIAIS 2017 METAIS!!

 

 

AISČIŲ KONCERTAS 2015. “Tik neišsibėgiokit, jūsų gerbėjai ir gerbėjos dar neišmirė“

Gerbiama publika, į sceną žengė lyg feniksas iš pelenų atgijusi big byto grupė “Aisčiai”. Trys jos senbuviai – Valentinas Chlevickas (solo gitara, vokalas), Romualdas Stankevičius (klavišiniai, boso gitara, vokalas), Gintautas Unguraitis – Dzilbus (gitara, vokalas). Brolį Valdą, pirmąjį Aisčių bosistą, išėjusį Anapilin, pakeitęs Romas Jurgelevičius (mušamieji) ir naujokas Virgaudas Lėlius (boso gitara, gitara, vokalas). Taip Miesto Sode birželio 20 dienos vakare juos pristatė FM99 radio stoties frontmenas Liudas Ramanauskas

Aisčių pasirodymas po 45 metų jau įvyko. O įvykiai klostėsi taip: Albertas “Šekspyras“ Antanavičius su savo dainomis pravėrė duris į dviejų dalių AISČIŲ koncertą-šokių vakarą ploščiadkėje Alytaus Miesto sode. Teisėta miesto valdžia įteikia nuostabius angelus (keramikė Ilona Kalibatienė) Algirdui Verbauskui už muzikinius indėlius miestui, Aldonai Marcinkevičienei už puikią idėją verčiant kūnu: energingus veiksmus atkuriant Miesto Sodą ir Dzilbui už šio tinklapio gyvasties palaikymą.

Negalima pamiršti Lino Jakštonio, kuris nepaprastai daug nuveikė, kad šis renginys gražiai įsiterptų miesto šventės kontekste. Padėka žodžio meistrams, palaikiusiems gerą nuotaiką: Liudui Ramanauskui ir Emiliui.

AISCIAI-KOLIAZAS-VISI

 

Kad Aisčiai suburs tokią gausą “jaunuomenės“, kuriems jau virš 50, turbūt niekas nesitikėjo. Jei pradėsime juos čia vardinti, jums neužteks kantrybės skaityti. Patogiau dalį jų bus galima pamatyti galerijoje apie šį renginį, kuri bus papildoma, kai tik jūs patys atsiųsite daugiau foto. O daugiausia senųjų Alytaus mohikanų atvyko iš Vilniaus, dar iš Kauno. Kažkas, girdime, sako, žinai per pusvalandį sutikau ir paspaudžaiu ranką 30 kartų savo draugams, kurių daugelio buvau nematęs 20 – 40 metų. Po koncerto apie 70 ar daugiau kviestinių svečių susirinko tikrai jau legendinėje PUŠIES kavinėje pasėdėti, pakalbėti, pagroti, padainuoti. Iki aušros…

Atsiliepimai be pataisymų apie Aisčių koncertą::

< na, seneliai gerai pavarė…
< o kodėl negrojo Yellow River ar San Bernardino?..
< Žorka labai gražai įsiklijavo, o tai buvome jau jį pamiršę
< o kas tas vyrukas, kuris bliuzą taip fainiai sugrojo?
< kad jūs grosit ir pagrosit, abejonių nebuvo. Jūs padarėt žymiai daugiau nei galėjau įsivaizduoti
< tie ritmiški gabalai vežė, o lėti kažkaip neskambėjo
< reikėjo pradėti koncertą nuo Smoke On The Water
< o žmonių tai surinkot daugiau nei prie pagrindinės scenos Rotušės aikštėje
< dar negirdėjom “o vakarais, kai suskamba daina“, čia Jegelevičiaus?..
< gal garso operatoriai jūsų konkurentai, kad su garsu ne viskas buvo gerai
< tokią muziką paprastai groja tik už pinigus
< tik neišsibėgiokit, jūsų gerbėjai ir gerbėjos dar neišmirė

…  ir taip toliau ir panašiai.

Žinokime ir prisiminkime, kad:

nesulaukę šios dienos, išėjo Anapilin: poetas, hipis Rimas Burokas, rašytojas Jurgis Kunčinas, daininkai – Rikantas Lilis (Aisčiai), Svetlana Serioginaitė (Aisčiai), Tatjana Baranauskienė ir visa plejada muzikantų: Rimgaudas Drumžlys (Aisčiai), Robertas Griškevičius, Algirdas Jasionis, Petras Verbauskas, Valdas Jurgelevičius (Aisčiai), Pranas Seilius, Vytautas Kaupinis, Romas Muliuolis, Kęstas Pilvelis, Jonas Ptakauskas, Stasys Simanavičius (Aisčiai), Romas Vaitkevičius – Cvekas.

Padėka Vytautui Galbuogiui, Vytautui “Stygai“ Palubinskui, Eugenijui Vnarauskaui, Algirdui Verbauskaui už foto reportažus. Fotogalera, kuri nuolat pasipildys, kai tik atsiųsite daugiau foto. galera_picassa-aisciai-2015

kkkk

dfgdfdfg

 

djfdhjkdhfkjdfhd

asjhaksjdhasjkdshkjasdhsjkd

sahdgsjgsajgjdg

Respektas Edgarui Judickui, kuris operatyviai įkėlė Aisčių koncertą į Youtubą. Tai ir pasižiūrėkite

AISČIAI. Roko senjorų vakaras. 2015. 06. 20. Alytus

AISČIAI: atgimė visiems laikams

Nors Baltosios Rožės miesto šventinių renginių reklaminiuose bukletuose Aisčiai pristatomi kaip legendinė roko grupė, jie tokio titulo linkę nedėvėti. Taip, tada 1970 metais mieste jie buvo pirmieji, kurie grojo kitokią muziką nei visi kiti. Būtent to pirminio laikotarpio muzika juos ir išplukdė į labai mėgiamų  grupių lygą. Koncertai, konkursai – tai buvo visiška sėkmė. Kai 3-čiame pašto aukšte jie repetuodavo, apačioje Vilniaus gatvėje nuolat būriavosi fanų būrelis, kuriems rūpėjo: ką jie čia dar naujo  suskels. Aisčiai neturėjo tiek gerbėjų kaip kokio nors Bundeslygos futbolo fanų klubas, bet kukliame provincijos miestelyje tai jau buvo šis tas.

Birželio 20 dieną apie 7 vakaro Miesto Sodo ploščiadkėje su jumis susitiks Aisčiai, pagros ir padainuos pluoštą senų gabaliukų dar iš 1970 metų. Nuskambės ir keletas negirdėtų, visiškai šviežių jų kūrybos dainų. “Aisčių dainoje“ jie apdainuos visą istoriją apie save: kaip pašte repetavo, vadovaujant Alvydui Jegelevičiui, kaip jiems valdžia uždraudė vadintis Aisčiais, kaip Vilniuje skynė laurus konkursuose ir kitas įdomybes.

 

 

aisciai-reklama_romasAlbertas “Šekspyras“ Antanavičius specialiai šiam koncertui sukūrė Aisčiams tekstą dainai  ir pavadino: “Alytus. Šeštą prie pašto“. Tada visi jaunuoliai savo panelėms pasimatymus skirdavo prie pašto, pačioje miesto širdyje. Nuogirdos sako, jog Albertui taip patiko jo paties eilės apie jaunuolį, skubantį Basanavičiaus gatve į pasimatymą, jog jis nesusilaikė ir sukūrė dar ir muziką pagal šį tekstą.  Taigi koncerte girdėsite dvi skirtingas dainos versijas, atliekamas Aisčių ir Šekspyro. Albertas visada būdavo šalia Aisčių, o Aisčiai šalia Šekspyro, todėl jie jūsų patogumui pasirodys kartu. Pradžioje Aisčiai truputėlį “pakankins“ jus džiazroku ir bliuzu, bet išgirsite ir lengvo turinio nuoširdžių songų. Norint sugrįžti į aurą, kuri gobė Miesto Sodą prieš 45 metus, šis koncertas net koncertu neturėtų vadintis, tai tiesiog šokių vakarėlis, kokie tada buvo ypatingai geidžiami tuometinio jaunimo ir jų tėvelių. Tad, kai tik Aisčiai užgros rock-polką “Arielkytė“ – pradėkite visi, kad ir nedrąsiai, šokti, visai kaip tais laikais.

Nors prieš 45 metus Aisčiai nenulipdavo nuo scenos keletą metų iš eilės ir koncertai buvo jiems įprasta dienos procedūra, nuogirdos sako, jog šiandien tie smarkiai pagyvenę jaunuoliai labai jaudinsis ir pergyvens koncerto metu. Todėl prašome labai nešvilpti, o retkarčiais kukliai paploti. Tai jiems suteiks drąsos ir pasitikėjimo savimi.

Iki susitikimo birželio 20 dieną apie 7 vakaro Miesto Sodo ploščiadkėje. Ateikite visi: tie kurie Aisčius žinojo ir tie, kurie norėtų pažinti.

Nepraleiskite progos.

Aisčiai 1969 – 2014 (treileris) || Garažų Klipai Pristato || 2014

Daugiau apie Aisčius::

□ AISČIAI sugrįžta
□ Klausykite FM99 apie roko pradmenis Alytuje
□ Žiniasklaida apie Aisčius
□ Aisčių istorijos fotogalerija
□ Aisčiai: Rimgaudas Drumžlys prisimena
□ Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS
□ Vilniaus alytiškių klubas ir Aisčiai
□ „Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“
□ Apie Aisčius knygoje “Lietuvos rokas”
□ Alytaus muzmenai 1960 – 1980. O kur Airija, Svaras 409?

 

 

Blusturgio 2015 kalendorius

Atšilo, atėjo pavasaris ir blusų turgus vėl kukliai alsuoja prie Žalios mokyklos Dariaus-Girėno gatvėje. Kad turguje perkama-parduodama – jokios nuostabos. Čia galima sutikti kito sukirpimo žmones, ne tuos kurie turguje perka Xuančžou priemiesčio garaže pagamintus Adidas sportbačius, o piliečius,  besidominčius miesto gyvenimu ar sužinoti, koks likimas ištiko miesto šviesuolį ar Alytaus gangsterį. Rekomenduojama pasidairyti ar, dar geriau, kažką nupirkti pas Igorį: istorinio vinilo porciją, CD ar patvirtinti (paneigti) gandą, jog mirė Uriah Heep vargonistas Ken Hensley. Nuraminsime nežinančius – gyvas ir aktyvus Hammondo vargonų spaudytojas.

Linas Jakštonis agitavo senuosius alytiškius apsilankyti vasarą Miesto Sode “Aisčių“ koncerte. Ta pačia proga Laima ir Alvydas Petkevičius barė Dzilbų, kuris jau mėnuo nelanko grupės repeticijų. Pastarasis bandė teisintis, negalintis greitai įvykdyti kolegų muzikantų reikalavimo: įsigyti Fender Stratocaster gitarą su Marshall Stanmore Soundbox’u. Nebent kolegos sušvelnintų reikalavimus.

Čia išvysi Aldoną Marcinkevičienę turinčią nuomonę ir idėjas miesto gyvenimui gražinti.

blusturgis2

Prie antikvarinių knygų gali sutikti Liudą Ramanauską su savo atžalomis, besidominčiais bukinizmu. Anksčiau vienas broliukų pirko Emerson Lake  and Palmer vinilinį diską. Trumpai apie šeimas. Nenorine Liudą statyti į vitriną, tiesiog pasinaudoti gražiu pavyzdžiu būtų naudingas pavyzdys toms šeimoms, kurios dar nepradėjo savo mažamečių dominti tik pinigais, coca colla ir pramogomis wonderlende.  Visims miela, kai šeimose užauga vaikai, žinantys ko norės vėliau, tarkime, būti šoferiu, kaip Elvis Preslis ar žaisti futbolą, kaip Rodas Stewartas. Tokios pažintinės mažamečių kelionės, kad ir po blusturgį, tikrai įneš į vaiko sąmonę teisingą pradą.

Paminėjome pinigus. Žorka gal papildė savo numizmato kolekciją kokia graikų drachma ar Izraelio šekeliu. Gal dar ir filatelistai išlys į jaukią 200 jardų gatvės atkarpą prie Miesto sodo.

Prisegame Blusturgis 2015 kalendorių. Jis toks paprastas, aiškus, toks, kokį gavome. Tikras blusturgio eksponatas.

blusturgis_kalendorius

AISČIAI sugrįžta

Apie 1970 metus vėlų vakarą po repeticijos Viktoras Jonkus, nešinas gitara ir drumeris Stasys “Simas“ Simanavičius eina tamsia gatve, šneka apie šį bei tą ir Viktoras, lyg tarp kitko, sako, kad mūsų grupė kažkaip vadintis turėtų. Simas, o jis buvo didelis lietuvybės išpažintojas ir labai kreivai žiūrintis į tautą, kuri nuolat stengėsi ‘‘dognat i pričinit dobro“, sako – bus AISČIAI. Iš karto gavęs Viktoro pritarimą, jie sekančią dieną tai pristatė kitiems grupės nariams. Taip gimė AISČIAI. Gražus lietuviškas, baltiškos kilmės pavadinimas. Po poros mėnesių, kai Viktoro ir Julės šeimoje šviesą išvydo jų pirmagimė, Viktoras davė jai Aistės vardą, taip įrodydamas, kokią svarbą grupė turi jų vertybių lentynoje. Aistė – gražus lietuviškas vardas, bet pati Aistė dar gražesnė ir už savo vardą. Anot Dzilbaus, tokios Lietuvoje tik kelios per šimtmetį gimsta.

Aisčiai 1969 – 2014 (treileris) || Garažų Klipai Pristato || 2014

Paradoksas, jog  apie savo atsikūrimą 2014 metais, jie patys  daugiau sužino iš gandų, pokalbių su pažįstamais ir net iš jaunimo, kuris dar ir gimęs tada nebuvo. Dar linksmiau,  jau sulaukė dviejų pasiūlymų koncertuoti ir, visai linksma – dalyvauti Elektrėnų bliuzmenų festivalyje. Tai jau viršijo visus realius ir menamus,  lakią vaizduotę turinčio subjekto, įsivaizdavimus.

O nuoga tiesa tokia, kad keletas pagyvenusių vaikinų susinešė keletą trofėjinių gitarų, įvairių flanžerių, boosterių, įsigijo Ludwig drumsus, ieško Hammond‘o vargonų ir jau kažką bando brazdinti.  Gal tai Aisčiai? Pasvarstykim kartu: Romas Stankevičius, vienas iš grupės lyderių  ir gimęs groti bass gitara, daug nuveikė, kad grupė Vilniuje LT ryšininkų apžiūroje 1973 laimėtų pirmąją vietą. Gintautas Dzilbus Unguraitis Aisčiuose su pertraukomis grojęs nuo 1970 iki 1982. Valentinas Chlevickas, rimtas gitaristas ir vokalistas, architektas, prie Aisčių prisijungė nuo 1976.  Romas Jurgelevičius užtikrintai atstovauja savo brolį, Valdą, pirmąjį Aisčių bosistą, jau iškeliavusį Anapilin. Tiesa Romas muša būgnus ir jam, atrodo, sekasi. Ir buvęs Aisčių gerbėjas, dabar pavyzdingai stengiasi pritapti prie veteranų – Vytautas “Styga“ Palubinskas. Jie laukia prisijungiant bene svarbiausios personos – Alvydo Jegelevičiaus. Tai jis, lyderiaudamas grupėje, 1971 pasiekia pirmą pergalę konkurse Vilniuje, nurungdamas tuometinius grandus vilniečius “Gėlių vaikus“ su Stasiu Daugirdu priešakyje. Toje pačioje salėje Vilniuje, ką Romas Stankevičius padarė pora metų vėliau. Vaclovas Kazlauskas, ilgametis grupės solistas ir būgnininkas taip pat artimiausiu laiku žada apsilankyti repeticijoje. Viktoras Jonkus taip pat turėtų pasirodyti proginiame koncerte ir suvirpinti dar orginalios Aisčių bosinės gitaros stygas. Viktoras ją išsaugojo, lyg žinodamas, jog dar gali prisireikti. Su Rimgaudu “Bimbe“ Drumžliu kol kas nepavyko susisiekti. Kitus prašome atsiliepti.

Aisčių geneologinis medis ir grupės narių aktyvios veiklos metai. Kai tik pastebėsite netikslumus ir komente tai parašysite, nedelsiant patikslinsime.

aisciu-GENeALOGIJA

 

Nuo 1969 iki 1974 Aisčiai koncertavo, dalyvavo konkursuose, vėliau susibūrė Nemuno restorane, o nuo 1978 – Žuvinto restorane. Publika sakydavo: jūs čia rengiate koncertus ir todėl mes nuolat čia. Daugiau apie šį laikotarpį skaitykite glūkoiduose. “Nemune“ vykdavo tikri koncertai ir publikos atsiliepimai buvo ypač palankūs. Vykdavo jam sesijos, kai grodavo visi buvę aisčiai, kolegos iš kitų grupių ir svečiai. Lygiagrečiai Viktoras ir Gintas grojo Statybos tresto vokaliniame-instrumentiniame Adolfo Juzumo vadovaujamame  ansamblyje (VIA) ir koncertinė veikla buvo ne mažiau aktyvi, nei Aisčių prieš keletą metų. Vacys grojo Romo vadovaujamuose Vyno gamyklos, vėliau Medvilnės kombinato VIA, kur dalyvavo konkursuose Lietuvoje ir nugalėdavo arba tapdavo prizininkais, daug koncertavo. Beje Romualdo Stankevičiaus vadovaujami muzmenai pasiekė visų laikų profesionaliausią muzikinį skambesį mūsų kukliame provicijos miestelyje. Bet apie tai turėtų būti atskira studija glukoiduose.

 

Istorinis Alvydo Jegelevičiaus dokumentas apie Aisčius, surašytas apie 1973 metus. Šį almanachą saugo Viktoras Jonkus, vienintelis iš Aisčių  nuėjęs kelią nuo grupės susikūrimo 1969 iki kolapso 1982.

Yra netikslumų, pavyzdžiui,  trečiame lape rašoma “Valdui išėjus, į ans. atėjo gerai pažįstamas Gintas Unguraitis“. Beje, kai dokumento autorius dar tarnavo rekrūtuose, tai Gintas JAU grojo Aisčiuose kartu su Valdu (čia dvi foto, kurios tai patvirtina) ir jau vėliau, prisijungus Alvydui,  buvo liudininku bei dalyviu scenos, vykusios III pašto aukšte, kai Valdui teko palikti grupę.

aisciai-irodymas-0Visiška analogija kaip atsitiko su Sidu Barettu iš Pink Floyd. Ir priežastys panašios. Tik negalvokite, kad Aisčiai lyginasi su pinkais. Jiems iki Pink Floyd šešėlio tiek toli, kaip nuo čia iki Honkongo. Tačiau būkime kuklūs ir išdidūs – džiaukimės ką turėjome ir ką dar žadame nuveikti.

Istorija renkama po trupinį ir tikslinama, todėl šis procesas gali būti begalinis. Ateityje reikėtų analizuoti Aisčių grotą muziką, pavyzdžiui vertinant kas BLOGIAU: harmonizuotos Gorbulskio užstalės dainos ar užsienio grupių koverių grojimas. Gal veringiausi – savi gabalai?

Šiandien jie turi svajonę. Mielai pagrotų Lino Jakštonio autentiškai atstatytoje Miesto Sodo ploščiadkės scenoje, kurioje skambėtų porą Aisčių ankstyvųjų hitų, pora šiandieninių kūrinių, pora Alvydo Jegelevičiaus, gal maestro atgaivins kažkodėl primirštą songą “Šeštadienį šeštą valandą“, pora Vaclovo Kazlausko anų laikų hitų. Ir koncerto siurprizas turėtų būti Alytaus veteranų veterano Vladimiro “Žoros“ Bondarevo pasirodymas. Akomponuotų Aisčiai.

Tokia ateities vizija.

Daugiau apie AISČIUS::

Klausykite FM99 apie roko pradmenis Alytuje
Žiniasklaida apie Aisčius
Aisčių istorijos fotogalerija
〉 Aisčiai: Rimgaudas Drumžlys prisimena
〉 Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS
Vilniaus alytiškiu klubas ir Aisčiai
„Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“
 Apie Aisčius knygoje “Lietuvos rokas”
〉 Alytaus muzmenai 1960 – 1980. O kur Airija, Svaras 409?

Viskas apie Žorką, viešai ir su meile!!

Kai kalbame apie viešumą ir bjauriąją viešumo atmainą – totalų sekimą: telefonų pokalbiai, e-mailus, serverių nulaužimą ir slaptų duomenų paviešinimą, vis prisimename australą Julianą Assange ar amerikietį Edwardą Snowdeną. Pastarasis paviešino tai, ką visi visada žinojo, gerai kad globėjus susirado, o tai būtų Guantaname pamokytas “viešumo“ etikos.
Bet svarbiausia vieša žinia, jog Žora, ką tik kukliai paminėjo savo 70-metį. Mes paviešinsime, ką turi glūkoidų infotarnyba: e-mailus, sms, pokalbių nuotrupas etc. apie garbingą mūsų muzikantą-veteraną Vladimirą Žorą Bondarevą. Kodėl tokią formą renkamės? Todėl, kad glūkoiduose į daugelį įprastų dalykų stengiamasi žvelgti neįprastai, laužant stereotipus, kvailus įpročius ar archaiškus papročius. Bet svarbiausia viešoje erdvėje neįžeidinėti kolegų internautų ir neužsigauti, jei jie reiškia kitą nuomonę. Vis neišdyla iš atminties, kai viena garbinga ponia glūkoidų komentarų skiltyje labai supyko ant oponento tik todėl, kad jo nuomonė violetinės bylos kontekste buvo kita. Jei tai būtų kokia nors persisukus ir kosinti bobutė, mat ją bala. Pamirštume ir tiek. Gaila, o gal jau nepyksta?..
Toliau, Alvydo A. Jegelevičiaus žodžiais tariant, viskas apie vienintelį, nepakartojamą, unikalų žmogų, kurio ištikimybė ir muzikai, ir žmonai, ir Alytui – tiesiog akivaizdi.

Mielas Žora, su gimtadieniu! Sveikas sulaukęs 70 metų. Linkime daug prasmingų judesių, saugok sveikatą, neprarask geros nuotaikos ir džiaukis kiekviena diena. Kitų metų glūkoidų susirinkime tikimės išgirsti Tave dainuojant “Hello, Dolly“. Ir sudainuoti taip, kad L. Armstrongo dvasia nušvistų naktiniame Glūko danguje.  Akordus jau atsirinkome.

Tavo draugai, draugės, glūkoidų tinkliuko skaitytojai ir visi geros valios žmonės

nemunas-jago-zora

gravatar_jagoAlviJago e-mail

Sveikas, Gintai,

pasveikink vienintelį, nepakartojamą, unikalų žmogų, kurio ištikimybė ir muzikai, ir žmonai, ir Alytui – tiesiog akivaizdi. Spalio 15 d. Jo didžioji G.D. Glukoidų galerijoje yra daugybė nuotraukų.

zora_3

Ir aš didžiuojuosi, kad 1968 m. karštą pavasarį (Čekoslovakija), prieš vaiską nusifotografavau su juo ir su kitais žinomais kultūrkės muzikantais ACP (Alytaus Centriniam Parke). Gali patalpint šią nuotrauką. Tai – ne todėl, kad ten aš, o todėl – kad Žorka su manim. Nepaprastai vertinu tuos laikus ir žmones su kuriais teko bendraut, draugaut. Beje, Žoros G.D. – tai puiki proga išsiaiškinti jo tikrą vardą. Kaip kadaise Albertas Sčastlyvas gražiai ir garbingai pastebėjo, išgirdęs netikusiai tariant savo žmonos vardą – kam Janė, o kam Janina. Taigi – ar tik nebus mūsų originalusis BONDAREVAS pakrikštytas GEORGIJAUS vardu ?… Ką manot ?.. Išversti nesunku –JURGIS, bet,.. Gal dar yra kokių paslapčių ?..

Pasveikink nuo visų, nusiųsk ir muzikinį sveikinimą Tu moki.

Menu kai Žorka kultūrkėj kriokdavo kaip Armstrongas „Iz za ostrova, na streženj..Stenki Razina čelny…“ Tik grodavo ne triūba, o trombonu. Beje – mokėjo suprast ir pateikt kiekvieno instrumento spalvą. Tai patvirtina jo prigimtinį talentą ne tik suprasti, bet dar svarbiau – pajusti muziką, garsą, skambesį…

gravatar_dzilbusDzilbus e-mail

Gerai, Alvydai, kažką sugalvosiu, bet jau lapkričio mėnesį, mat Laimai 60 metų jubiliejui dukra Rasa padovanojo šipkortę į Maljorkos salą, o man reikės ją lydėti ir saugoti. Kalbi apie nuotrauką, bet jos prisegtos neradau, bet, manau, kalbi apie šią (prisegu) iš muzmenų galeros. Tik jos raiška ir dydis labai prasti. Gal tavo geresnės kokybės. Prikabink dar kartą.  Del Žoros vardo abejonės menkos, jis tikrai Jurgis (Georgijus), tik mes, kaip paprastai: Vania, Kolia, Žora, Slava, Alioša etc.

gravatar_dzilbusDzilbus mobil

… Žora, vis tik nusprendėm apie tave kažką gražaus parašyti, taigi kaip ten su tavo vardu?

gravatar_zoraŽorka mobil

Vladimiras mano vardas, o Žorka pradėjo vadinti dar studentavimo laikais, kai rodė filmą, o herojus buvo visais atžvilgiais: kūno kalba, mimika ir iš veido panašus į mane. Kažkas pavadino – taip ir prilipo.

gravatar_zoraŽorka komentaras

Vakar vakare per MEZZO kanalą žiurejau Marsaliso sekstetą džiazo festivalyje. Labai kaifavau, kai grojo garsųjį Louis Armstrong – “When The Saints Go Marching In“ ir prisiminiau 1963 metų rudenį. Alytaus kulturkė. Pilna salė. Po partminejimo koncertas. Mes su tik ką susikūrusiu kulturkės estradiniu ansambliu atlikom tą patį “When The Saints Go Marching In“ (Kai šventieji marširuoja). Dainavau angliškai, nors kokia ten buvo kalba, bet… Keista, bet katučiu buvo daug. Tai tikrai buvo pirmas mieste dainavimas angliškai iš didelės scenos. Kita dieną bėgau gesinti gaisrą viduriuose į valgyklą, ant kurios vėliau pastatė Rotušės mūrą. Bufetava įpylė iš bačkos alaus, pagyrė už koncertą. Ir daug kas tuo metu dėkojo už gerą muziką. O juk tuo metu šokiams dar grojo A. Galakvosčiaus dūdų orkestras kulturkės salei ir ploščiadkei: Rozammociut unda, Dunojaus bangos ir pan. Gal ir nebūtina, bet noriu paminėti to mūsų estradinio ansamblio šviesios atminties muzikantus: Antaną Račkauską: sax, vadovas, Antaną Navicką: triūba, sax, trombonas, daktarė su papirosu Čeponytė: kliapas, Juozas Cegelskas:  gitara, J. Zagorskas: kontrabosas, Antanas Leonavicius: būgnai. Kultūrkės ansamblis gyvavo dar ilgai. Kurį laiką vadovavo J. Karpavičius. Kai stojo vadovauti  Jonas Pavilonis, mes daug kur konkursuose, visokiausiuose renginiuose sublizgėjom. Tai tiek, gal ir nelabai įdomiai, bet tai istorija apie estradinės muzikos pradininkus mūsų mieste.

gravatar_zoraŽorka komentaras

Jam dabar butu 75. Jeigu Kefyras (Sigitas “Kefas“ Kizala*) Vakaruose buvo greta Erico Claptono, tai aš Rytuose pabuvau greta Vladimiro Visockio. 1973 metai, Maskva, Naujasis  Arbatas, alaus baras-restoranas ,,Žiguli‘‘. Prie gretimo staliuko atėjo toks neišvaizdus vyriokas. Volodia,Volodia – visi sveikino ji. Įkalė alaus, šnapso. Pradėjo jo prašyti padainuoti. Atsirado gitara. Ir gal tik antroje dainoje mes supratom, kad tai Visockis. Nu, kaifas – tas jo prikimęs baritonas, kokie žodžiai, energija. O juk jis kūrė 3-4 akordų ribose. Beveik visi suėjo arčiau jo, net du mentai stovejo, bet ramiai. 50 metu praėjo, o užmiršti negaliu. Toks aktorius, poetas, atlikejas-bardas.

* glūkoidas Sigitas “Kefas“ Kizala, gyvendamas USA,  turėjo progą bendrauti su Ericu Claptonu, buvo stalo kaimynai vienoje tavernoje. Tai įvyko po Sigito gimtadienio, kurį šventė naktį Vajomingo valstijos greitkelio stovėjimo aikštelėje apspistas kojotų [ tik akys blizga, baisu ir siusiuko nueiti…]

gravatar_zoraŽorka komentaras

Pirmi Alytui elektrovargonai atsirado kultūrkėj, ir vadinosi jie ”Jonika”. Ir dar gana ilgai ir kitus vargonus vis vadindavom jonikom.

gravatar_zoraŽorka komentaras

O man patinka kai kas iš anų laikų pop stagnatorių: T. Makačino, B. Gorbiulskio, Raudonikio ir kt. Pats kai ką iš jų niūniavau. Nespjaunu ir ant Gillespie, Armstrongo, Chicago, Tom Jones, Creedence C. Revival ir kt.

gravatar_zoraŽorka komentaras (apie Mindaugą Tamošiūną)

Norėdamas prisiminti šį puikų muziką, pasigirsiu, kad du mėnesius mokiausi pas jį pūsti tromboną. Eilę kartų V KPI rūmuose žaidžiau su juo stalo tenisą. Gaudavau. Idomus, tik tankiai piktokas žmogus buvo. Visada mėgdavau padainuoti jo ”Užmirštoji taurė”. Faina daina, kurią gerai atlikti buvo kaifas.

gravatar_zoraŽorka komentaras

Atsakau į Alvydo J. klausimėlius. Pasišnekėjus su A. Bytautu*,  prisiminėm, kad ta (gana neblogai dainavusi) buvo Lionė Navickaitė. Ka ji nuveikė soscinėi – nežinom. Iš Kurorto dainavo Pinkus, bet ne Vytas (a†a Vytautas Pinkevičius), o Česka. Dabar apie Jono Pavilonio vadovaujamą kultūrkės ansamblį galiu pasakyti tik tiek: buvo gera, stipri chebra. Vadovas Jonas Pavilonis netgi gana neblogai užgrodavo triūba. Nevardysiu visų, nes yra glūkoidų galerijoje [muzmenai] nuotrauka, kur stovim prie tokios didelės betoninės vazos su gėlėm už kultūrkės link Miesto Sodo. Ten visi stipriausio sąstato muzmenai. Daug grojom, koncertavom mieste, rajone, po visą L.T. Taurės Utenoje, Telšiuose, Jonavoje ir kt. Grojom Liepojoje karinio laivyno jūreiviams. Prie Palangos netgi buvom įsikūrę su stovykla. Koncertavom Palangoje, Kretingoje ir kt. Tada su Vaclovu Kazlausku** net pabandę pavaidint italus, kelias užkadrinom. Aš pagavau vienintelę per gyvenimą plekšnę. Kelis kartus bandėm laimę ”Vilniaus bokštuose”. Bet aš ir Jaška***  toliau antro turo nepakilom.Tarp kitko, esame vienintelis kolektyvas Alytuje kur visi [be a†a Alg. Jasionio] dar gyvi. Oi, pavargau tokį diktantą rašyti. Einu įkalsiu ALAUS. Tiek Alvydai tau ir kitiems prikūrė Žora iš Kurorto. P.S. Prašymas Gintui Dz.- jei netingi, aprašyk ar papaišyk artimiausią kelią iki Glūko. Adijos.

* A. Bytautas – futbolo treneris, išauginės visą futbolininkų kartą Alytuje, tarp jų glūkoidą Vytą Watą Malinauską, Romą Dumbliauską, Algimantą Liubą Eidukevičių, etc.

** Vaclovas Kazlauskas – ilgametis Aisčių bembačius ir vokalistas, grojo pas Joną Pavilonį, Romą Stankevičių;

*** a†a Algirdas Jasionis – Alytaus muzmenų Shmuel Tatz, Zenono Gramacko, bendraamžis ir kolega

gravatar_zoraŽorka komentaras (apie Aisčius)

Susikurėt 1969. Vikcius*, Valdas,  Simas (Algis jo vardas). Ar čia pats pirmas sąstatas? Dėl pirmo, reikėtų klausti Vikcių, bet man atėjus, buvo Vikcius, Valdas** ,  Bimbė***, Svetlana**** ir dar viena juodukė Ona, vėliau Janė, bet gal su tavim kartu atėjo, nepamenu. Pradėjote groti mašinu gamyklos klube. Tacas pasakojo, kad jis pasiūlė sugroti vieną pirmųjų dainų “Atvažiavo meška”. Tada aš buvau vaiske, gavau nuo Romuko***** laiską, kad Aisčiai su raudonais čebatais groja !!! Čia ir buvo pirmas sąstatas, kažką Vikcius minėjo. Buvo ir “Atvažiavo meška“, Mulė už 200 rublių turėjo čekų gitarą. Ir su čiabatais ir apranga grojo klube, pats mačiau – tada studentavau.

* Viktoras Jonkus – ilgametis Aisčių bosistas ir garso operatorius, vienintelis grupėje, nuėjęs visą kelią nuo įsikūrimo [1969] iki išsiskirstymo [1982], pirmasis grupės vadovas, nors pirmaisiais metais daug veikloje reiškėsi Shmuel Tatz-Mulė;

** a†a Valdas Jurgelevičius – Aisčių pirmasis bosistas;

*** Rimgaudas Drumžlys – Aisčių klavišininkas;

**** a†a Svetlana Serioginaitė – Aisčių vokalistė;

***** Romualdas Stankevičius – vienas Aisčių vadovų, vadovavo Vyno gamyklos, Medvilnės kombinato VIA, grojęs profesionaliuose Filharmonijos ansambliuose

gravatar_dzilbusDzilbus komentaras (apie Aisčius)

Reikėtų paminėti ir Aisčių aušrą, apie tai net enciklopedijose* nerašo: 1 vidurinė mokykla, 1967, kai Vikcius** padarė elektro gitarą, bet niekas gerai nemokėjo ja naudotis, tai  mokykloj AlviJago*** visus nustebino, kai parodė kaip ta gitara turi skambėti. 11-toje klasėje jie: Vikcius** guit., Gintas**** – guit, a†a Ričardas Žukauskas (Žakas)  – drums, grojom be boso ir per pavojaus grūšią, kuri leido baisius garsus, akompanuodami a†a Vytui Pinkevičiui iš Kurorto, kuris dainavo Hard Days Night, Dizzi Miss Lizzy [Beatles gabalai]. Dar Simo***** sesuo Vitalija dainavo Trakų pilį (pagal Animals) ir/ar dar kažką. Visa tai vykdavo 1 vidurinės mokyklos šokių vakaruose. Dar šis sąstatas važiavo į Nemunaitį ir dar kažkur koncertuoti su konferansu a†a Vytu Kunčinu ir Vikciaus**  Jule, kuri ant scenos darydavo špagatą ir kitus gimnastikos triukus. Anksciau 1 vidurinės mokyklos šokiams grojo mokyklos moksleiviai klasiokai Vidas Pranevičius – klarnetu, Strazdas trombonu, triūba, Rička (Žakas) mušė būgnus, bet atėję “elektrikai“ Viktoras su Dzilbum juos nukonkuravo. Jiems grojant, salės kampuose pasislėpę nuo griežtų mokytojų-prižiūrėtojų, moksleiviai šokdavo twistą (draudžiamą šokį).

*Knygos, turinčios enciklopedijos požymių ir rašiusios apie Aisčius. Tai  Mindaugo Peleckio ”Lietuvos rokas” 2011 ir Roko Radzevičiaus  „Lietuvos roko pionieriai“ 2013

** Viktoras Jonkus – ilgametis Aisčių bosistas ir garso operatorius, pirmasis grupės vadovas, vienintelis grupėje, nuėjęs visą kelią nuo įsikūrimo [1969] iki išsiskirstymo [1982]

*** Alvydas A. Jegelevičius – vienas Aisčių vadovų, kompozitorius, atlikėjas, grojęs profesionaliuose Filharmonijos ansambliuose

****Gintautas Unguraitis – Aisčių gitara, klavišiniai, paskutinis grupės vadovas

***** a†a Stasys Simanavičius – Aisčių bembačius

Alytaus gimtadienis 2013 [rock‘o reikaliukai]

RIMTAI IR BE EMOCIJŲ

Alytaus gimtadienio šventės metu dėmesys krypo į vietinių rockmenų pasirodymus. Tai R.Vymeris (ex ,,Svaras 409″), A. Jegelevičius (ex ,,Aisčiai“), A. Abromavičius (ex ,,Heraldika“),  A. Sikorskis (ex ,,Vynas“), Alytaus roko lyga „Laiko sala“, Moonshine, dar kai kurie svečiai.

Koks įspūdis. Kas tuos įspūdžius akumuliuoja? Jei tai žmonės VISĄ savo gyvenimą klausę, kolekcionavę Deep Purple ar Nirvana, Iron Maiden ar Oasis, matę krūvas koncertų DVD ar gyvai– jie dažnai turi supratimą apie hard&heavy muziką. Gyvas pavyzdys šventėje: susitinkame   melomaną Valių Stadulį, ką tik iš Vokietijos, kur dvi paras kaifavo  rocko fiestoje, kurioje dalyvavo Europe, Whitesnake, Journey ir kiti grandai. Ką gali Valius pasakyti apie Alytaus sproginėjančius garsus? Jis tik nusišypso ir kukliai patyli. Ta tyla ir yra pirmas vertinimas.

Kitas epizodas. Dzilbus, jau besibaigiant grupių pasirodymams, klausia Valentiną Chlevicką (gitara, vokalas, muzikos kolekcijos, grojęs su Kęstučio Antanėlio grupe Vilniuje su exAisčiais ir begale kitų): na, Valiau, koks įspūdis, kaip grojo, kas patiko-nepatiko? Valius kiek patylėjęs: –  žinai, aparatūra tikrai neblogai skamba…

Vertinti mūsų vietinius šaunuolius, lyginant juos su Led Zeppelin, labai NEGARBINGAS užsiėmimas, todėl toliau juos tik girsime.

NUOŠIRDŽIAI IR SU EMOCIJOMIS

Pagarbą reikia atiduoti exAisčių vadui Alvydui A. Jegelevičiui, padėkoti už pasirodymą ir priminimą, jog būtent “Aisčiai“ Alytuje 1969 įpūtė pirmąjį rocko j o n v a b a l į. Kai “Aisčiai“ grodavo koverius iš grupių Ten Years After, Chistie, Manfred Man, CCR, liepsnojo scenos užuolaidos Prienuose, lūždavo salės Alytuje ar Elektrėnuose. Tai fanų darbas, jie net lydėdavo grupę koncertų metu, kaip kokie Manchester United F.C. futbolo klubo gerbėjai. Tada tokia muzika buvo kažkas negirdėto ir gaivaus.

Šiandien, klausant exHeraldika Andriaus Abromavičiaus gitarinius papjaustymus ar Ričardo Vymerio atliekamus gabalus, suvoki, kad rock‘o reikaliukai ženkliai pasistūmėjo į priekį. Tai DŽIUGINA. Pora savaičių anksčiau, šalia Žaliosios mokyklos pasirodė grupė iš Austrijos (matysite filmuke). Vyrukai sugrojo tiksliai ir subalansuotai. Tai tikra hardrocko klasika. Jokio jovalo.  Dar matėme ir girdėjome Moonshine su Gabriele Dzekunskaite. Glukoidų verdiktas: tai Alytaus rock‘o viltis. Gabrielė parodė, kad ladies in rock gali ne mažiau už patikrintus rockmenus. Esi šaunuolė. Dar pagyrimas Moonshine gitaristui. Gaila, nežinome Tavo vardo ar bent niko (tikimės, komentuose kažkas vis tik parašys), bet linkime Tau savo Fender Stratocaster‘iu  daryti taip kaip Ritchie Blackmore, daryti geriau už Ritchie.

rocko_reikalai

DALYVIAMS IR GERBĖJAMS

Filme matysite Alytaus grupių beveik visus penktadienio pasirodymus. Ten bus dar daugiau vertinimų, tad neužsigaukite, jei kas ne taip. Tobulumui nėra ribų. Roma irgi nepasistatė per dieną. Ir neužsilenkite iš laimės, jei sulauksite pagyrų.

Rock’o reikaliukai || kamera ir montažas  Dzilbus || Trukmė 00:10:17

Alytaus muzmenai 1960 – 1980. O kur Airija, Svaras 409?

Gražu, kai apie pirmąją Alytaus roko grupę “Aisčiai“ rašo jau antroje enciklopedijos požymių turinčioje knygoje, bet ar teisinga būtų primiršti kitas, taip pat Alytų garsinusias grupes? Šiame poste skelbiame dalelę istorijos, kurią Alytaus senieji muzikos veteranai atplėšė iš savo prisiminimų  ir padovanojo glūkoidams. Tai būgnininkas Jonas Miliauskas, saksofonininkas, dainininkas Žora Bondarevas ir sintezatorių entuziastas Juozas Muzikevičius.

baras_zalias

valdas_ogijenkoKĄ TIK GAVOME LIŪDNĄ ŽINIĄ, KURIĄ PRANEŠĖ ALDONA MARCINKEVIČIENĖ, JOG DAUGŲ GATVĖS KAPUOSE SUPILTAS NAUJAS KAUBURĖLIS SU UŽRAŠU

VOLDEMARAS OGIJENKA  1956 – 2013.

VALDAS GROJO SU ALYTAUS GRUPĖMIS, BŪGNUS MUŠĖ IR “HIPERBOLĖJE“.

baras_zalias

Tai, kad Alytaus muzikantų galerija pildosi, rodo, kad patys ir esame savos istorijos kūrėjai ir metraštininkai. Tai tam tikros rūšies savitarna. Arūnas Lepeška papasakojo kaip nuosekliai ir primygtinai prašė Joną Miliauską, vieną pirmųjų Alytaus būgnininkų, pasidalinti nuotraukomis su glūkoidais. Jonas Miliauskas grojo kultūros namuose (ir ne tik), vadovaujant Jonui Paviloniui. Tai ir Viktoro Jonkaus (Aisčiai) kolega pagal motociklų “Jawa“  liniją. Jonas Miliauskas su savo Jawa sugebėjo tada ir Krymo pusiasalį Juodojoje jūroje pasiekti.

gongalvis_2-moldova

»» Jonas Miliauskas Moldovoje 1967. Kažkas pajuokavo, kad Trowos barabanams labai tiktų šio mielo gyvūno oda…

Tai jis Vaclovui Kazlauskui (Aisčiai) parodė pirmus bembų breikus. Dėkojame Jonui už foto, kurios sugulė į muzmenų galeriją.
Žora Bondarevas dar kartą revizavo savo fotovizualinius resursus ir surado vertų prisiminti epizodų iš laikotarpio, apimančio pasirodymus mašinų gamyklos klube, kultūros namuose ir koncertinės išvykos į Liepoją (Latvija). Jo surastos nuotraukos taip pat jau galerijoje.
Šių abiejų veteranų pateiktose fotonuotraukose rasime maestro Joną Pavilonį, V. Zokienę, Vidą Balyną, Vytą Pisaravičių, Liudą Vaitkų, Tanią Baranauskienę ir Vytautą Kaupinį (gaila, jų abiejų jau nėra gyvųjų tarpe) ir kitus.

gongalvis_kulturke

»» Jonas Miliauskas, Jonas Pavilonis, Žora Bondarevas, Algirdas Jasionis,  Liudas Vaitkus

Dar vienas įdomus faktas mūsų muzikiniame gyvenime. Juozas Muzikevičius sintezatoriui, jau tapusiam  legenda „Korg i3“, yra sukūręs visą tembrų paletę. Naturalu, kai muzikantai ekspermentuoja. Šį kartą Juozo sukurtais tembrais pasinaudojo muzikantas-vakarietis Denny Flynn ir kaip padėką, atsiuntė  CD su savo autografu. Daugiau apie Juozo veiklą rasite čia.

Denny_Flynnn

»» Šiame kompakte Denny Flynn naudojo Juozo Muzikevičiaus sukurtus KORG tembrus

Skaitytojo laiškas:

Sveiki,

Nesenai vienas jūsų bičiulis užsiminė apie Jūsų puslapį, kuriame suradau foto, kurią prikabinau.
Jeigu yra noras patikslinti duomenis, tai vienas iš nuotraukoje užfiksuotų muzikantų pagelbėjo.

Pagarbiai, Virginijus Jurkonis

44_elektros tinkla_sepia

»» Iš kairės į dešinę: 1. Smolskytė (vokalas), 2. Juozas Stasionis (akordeonas, klavišiniai, vokalas), 3. Justinas Lukoševičius (gitara, vokalas),4. Juozas Meisneris (klavišiniai, vokalas, vadovas), 5. Alfredas (Valdas) Bielskus (bosinė gitara), 6. Valė Orlova (vokalas), 7. Gintautas Makauskas (mušamieji).

Žora Bondarevas dar surado vertingų nuotraukų žyminčių 1965 – 1980 laikotarpį . Vienoje atpažinsite “Nemuno“ restorano senbūvius (apie 1965), grojusius dar iki “Aisčių“ dešimtmečio. Vis tik įdomi foto, kurioje groja Silvos, Kaupo ir Žorkos žmonos. Gaila neišliko audio …. Daugiau Žoros fotografijų rasite Muzmenų galerijoje

tratas

LIEPOJA2

(Nukrypimas). Norisi paminėti vieną muzikinę veiklą, nepelnytai bandančią išsprūsti iš atminties. Apie 1980 metus pramogauti vakarais galima buvo “Vaivos“ kavinėje ir “Žuvinto“ restorane. Gyva muzika. Tai dviejų grupių, nuožmiai konkuravusių Alytaus pramogų pasaulyje kova. Tai Ginto Pikūno komanda iš Vaivos kavinės ir exAisčiai (Viktoras Jonkus, Gintas “Dzilbus“ Unguraitis, Vacys “Septynios arklio jėgos“  Kazlauskas, Valentinas Chlevickas ir Dainius Prusevičius), tuomet užėmę strategiškai svarbiausią miesto tašką – Žuvinto restoraną. Jeigu “Vaivoj“ Kęstas sudainavo Elton John’o – “Daniel“, tai exAisčiai turi atsakyti Valiaus Chlevicko “Jumpin‘ Jack Flash“ (Rolling Stones). Vieni pas kitus retkarčiais svečiuodavosi, o tai įpareigodavo konkurentus muzikuoti pasitempus. Tą vakarą, kai prie tolimo stalo Žuvinte aplipusi jų gerbėjų sėdi “Vaivos“  komanda , scenoje exAisčiai priversti negroti niekalo, groti tik gabalus, kuriuos jau atidirbę, dar gali išmesti kažką specialaus, kad ir “I Shot Sheriff“ pagal Ericą Claptoną ir dar reggae stiliuje. Aišku, apie tai galima būtų daug parašyti, tik reikia užsivesti. (Nukrypimo pabaiga)

vaiva kavine

»» Ginto Pikūno (centre) komanda (“Vaivos“ kavinė) apie 1980 metus.  Kairėje matote nuolatinį glūkoidų sueigų dalyvį bosistą Vytą “Stygą“ Palubinską. O Gintui sakome: kada, pagaliau,  atvažiuosi prie Glūko, dar ir Dainių (prapuolenį) atsivežk (Dainius Prūsevičius – dešinėje) ir Dzilbaus Laimos klasiokę Romutę Skumanaitę (antra iš dešinės) nepamiršk pakviesti.

Grįžkime prie pagrindinės minties. Žinome, kad glūkoidus skaito bent du tos grupės nariai: Gintas Pikūnas ir Vytautas “Styga“ Palubinskas. Todėl abiejų ir prašome pasidalinti su glūkoidais atsiminimais apie grupės narius, svarbius arba specialiais ypatumais persunktus grupės veiklos epizodus.

Logiška fotogalerijos tęstinumo idėja rutuliojasi į elementarų klausimą: ar tik Aisčiai, kultūrnamio, Vyno gamyklos, Medvilnės kombinato, Šiluminių tinklų, Statybos tresto muzikantai formavo estrados ar roko veidą Alytuje. Taigi, kad ne. Airija su Darium Mileriu-Nojum, Svaras 409 su Ričardu Vymeriu, dar kažkas. Kas tie “dar“?  O jie tikrai buvo, yra ir mes tai žinome. Tad pasidalinkime tuo ką žinome. Rašykite į  Glūkoidų paštas
_Vynas-Airija-Aisciai-Sekspyras

»» Darius Mileris-Nojus (“Airija“) – dešinėje-viršuje su kolegomis miesto šventėje 2008. Vytauto Stanionio nuotr.

Ar negali būti taip, kad undergrounde kažkas dabar kuria šedevrus, tik lieka inkognito, nes neturi turtingo strateguotojo, todėl daro sau ar  kukliam gerbėjų ratui. Taigi mintis ta: visi turintys info, galintys ir norintys suteikti informaciją apie Alytaus grupes nuo 1980 metų iki šių laikų – YPATINGAI PAGEIDAUJAMI apsireikšti glūkoidų svetainėje. Nuotraukos, bent trumpi grupių veiklos aprašymai – tai ir būtų ta svarbi info, kuria čia mielai pasidalinsime.

„Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“

Tai jau antroji knyga apie Lietuvos roko muzikos pradmenis Lietuvoje, kurioje minima Alytaus grupė ”Aisčiai”. Pirmoji – Mindaugo Peleckio ”Lietuvos rokas” (2011). Miela, kad tokie minienciklopediniai rašiniai pasiekia dar gyvus to laikmečio muzikantus. Sovietmečiu tokie reiškiniai kaip roko muzika ar hipiai egzistavo tik undergraunde. Tada apie knygą šia tematika geriau nesvajoti, o informacijos buvo tiek, kiek jos išsiverždavo pro tarybinio jaunuolio moralės ir kultūros sargų saugyklų plyšius.

Pora laiškų į glūkoidų pašto dėžutę apie įvykį.

Džiugu, kad Roko Radzevičiaus knyga apie LT roką jau pasirodė ir neužilgo bus knygyne, bet internetu žymiai pigiau – 30 Lt. Džiaugiuosi, kad ir mūsų “Aisčių” muzikinė veikla čia paminėta. Šaunu.   Alvydas A. Jegelevičius

Noriu pasidžiaugti, kad knyga „Lietuvos roko pionieriai“ jau yra. Labai dėkoju visiems jums už skirtą laiką. Knyga gavosi tikrai stora – 463 psl. Tik, gaila, visiems knygos padovanoti negalėsiu. Tad tuos, kas gali, kviečiu ją  įsigyti mūsų el.parduotuvėje.  Netrukus ji pasirodys ir knygynuose. Rokas Radzevičius

Skaitykite dar tik rengiamą tekstą apie “Aisčius“ Roko Radzevičiaus knygoje „Lietuvos roko pionieriai“ (tekstas netaisytas, foto įterpta mūsų). Alvydas A. Jegelevičius kukliai nutyli savo pastangas informacijos apie “Aisčius“ skleidime, tačiau paplokime jam už iniciatyvą ir taip bent virtualiai pagerbkime “Aisčių “ grupės lyderį.

roko_pionieriai

„Aisčiai“ (Alytaus)

Alytaus Ryšių mazgo (gal tiksliau ir paprasčiau – Alytaus pašto rock (big-byto) grupė ?) tarybiškai vadinta kaip instrumentinis – vokalinis ansamblis „Aisčiai“ gyvavo 1968 – 1976 m., vadinamas pirmąja Alytaus roko grupe.

Pirma Aičių rock grupės sudėtis: Viktoras Jonkus „Vikcius“ – bosinė gitara, solinė gitara, pirmas ans. vadovas; Valdas Jurgelevičius „Valdukas“ – bosinė gitara; Rimgaudas Drumžlys „Bimbė“ -, gitara, vargonai, vokalas; Jonas Miliauskas – mušamieji; Lionė Navickaitė – vokalas;

aisciai_69

1969 -spalis. Tai gali būti pati pirmoji Aisčių nuotrauka. Grupės įkūrėjas – Viktoras Jonkus, prie “bembų“ – Simas Simanavičius.  Pirmąjį Aisčių logo trafaretą pagamino  fotografijos autorius Genius Vnarauskas. Geniaus Vnarausko fotoarchyvas 

Grupės palaikytojai – Shmuel Tatz-Mulė, Seilius, Pilvelis, Bondarevas-Žora.

Vėliau į grupę įsiliejo ir „Aisčių“ vardo krikštatėvis, būgnininkas Stasys Simanavičius-Simas ir Gintas Unguraitis-Dzilbus (gitara, klavišiniai, vokalas).

Alvydas Jegelevičius-Jegelė (solo gitara, klavišiniai, solistas) Aisčiams vadovavo 1970-73 m.;

aisciai_3_slide

Alvydas Jegelevičius kairėje. Iš pašto veža aparatus į  restoraną “Nemunas“, kuriame jie grojo beveik dešimtmetį. 

Romas Stankevičius – bosinė gitara, klavišiniai, Aisčių vadovas nuo 1973-76;

aisciai_slide_8

1975. Romas Stankevičius stovi kairėje . Centre Dalia Meisnerytė

Gintas Unguraitis – Aisčiams vadovavo iki 1977m.

aisciai_slide_11

 

bimbe

Rimgaudas Drumžlys-Bimbė pirmas kairėje. 1973

 

Rikantas Lilis – solistas-vokalistas, gitara;

 vacius-6

Rikantas Lilis antras iš dešinės . “Aisčiai“  išdykauja. Su Janna. 1974 repeticijų salė pašte.

Dalia Meisnerytė – solistė-vokalistė;

Svetlana Serioginatė – solistė-vokalistė;

aisciai_4_slide

Visi trys aukščiau minėti dirbo LTSR Valstyb. Filharmonijoje.

Onutė Patackaitė – solistė-vokalistė, pranešėja;

Janina Jegelavičiūtė – solistė-vokalistė

Vaclovas Kazlauskas – solistas-vokalistas, mušamieji;

muzmenaivacius-5

Vaclovas Kazlauskas. Už jo poetas, bardas Albertas “Šekspyras“ Antanavičius  – niekada nevengdavo “Aisčių“ 

Ir prie Aisčių prisišlieję atlikėjai iš kitų Alytaus grupių

Algis Jakutis – solistas-vokalistas.

jakutis

1980.  Dainuoja Algis Jakutis. Drums – Valdas “Vatuvkė“ Ogijenko, dešinėje su akordeonu “Abramo“. Juozo Muzikevičiaus fotoarchyvas.

Valentinas Chlevickas – vokalas, gitara;

aisciai_slide_17

Valentinas Chlevickas (dešinėje) su Gintu Unguraičiu-Dzilbum 1982

Romas Vaitkevičius „Cvekas“ – vokalas, gitara;

cvekas

1972. “Kūrikai“: Vidas Lubauskas, Liudas “Bulka“ Bulkevičius,  Algis Verbauskas. Aukščiau –    Ričardas Čmieliauskas, Romas “Cviakas“ Vaitkevičius, Jonas Ptakauskas. Aldonos Marcinkevičienės fotoarchyvas 

Dainius Prusevičius – mušamieji;

aisciai_21_slide_cr

Dainius Prusevičius pas Dzilbų kieme 1981

[‘Aisčiai’]

Grupė susikūrė 1969 m., globojama Alytaus pašto viršininko ir grupės bosisto Viktoro Jonkaus tėvo, Juozo Jonkaus. „Aisčiai“ įsikūrė Alytaus pašto pastato trečiajame aukšte buvusioje salėje. Juozui Jonkui tai buvo gana rizikinga, nes laikotarpiu savo organizacijoje priglaudė grupės narius, kurių muzika turėjo maištavimo požymių.

Gintas Unguraitis:  „Aisčiai“ pirmieji, galima sakyt, pabandė roko muziką grot, gal ta muzika į roką nebuvo labai panaši… Tokios muzikos dar niekas nebuvo bandę grot. Buvo grojami koveriai. Dar nebuvo tokios roko muzikos, kurią būtų bandę patys kurt ir grot“ 

Pavojus buvo juntamas ne tik dėl grojamos muzikos, bet ir dėl paties grupės pavadinimo. Po pirmosios reklaminės „Aisčių“ koncerto afišos, kurioje buvo parašytas ir grupės pavadinimas, pasirodymo, Alytaus pašto grupė buvo dėl jo kritikuojama. „Aisčiams“ buvo teigiama, jog jie neturi teisės taip vadintis, todėl vėlesniuose koncertų skelbimuose buvo rašoma tik „Vokalinis – instrumentinis ansamblis“.

Pirmasis „Aisčių“ koncertas Alytuje įvyko 1969 m., po bene daugiau nei pusės metų repeticijų, tačiau jau prieš tai grupė spėjo apsilankyti Simne, Dauguose, Druskininkuose, Marijampolėje (tuometiniame Kapsuke). 1970 m. muzikantų veikla išsiplėtė – pradėjo dalyvauti įvairiuose konkursuose. 1970 m. gruodžio mėn. pradžioje Vilniaus Ryšių darbuotojų klube vyko pirmoji respublikinė ryšių įmonių meno saviveiklos kolektyvų apžiūra. Šioje apžiūroje „Aisčiai“, nors ir neseniai susikūrusi grupė, laimėjo pirmąją vietą rajonų kategorijoje. Taip pat buvo pripažinti „absoliučiai geriausio respublikoje“ vokalinio – instrumentinio ansamblio vardu.

Gintas Unguraitis:  „Konkurentai buvo „Gėlių vaikai“, aišku, mums ta pergalė nelabai dūšioj gera, mes vis tiktai grodavom tokią lietuvišką muziką, kuri vadinosi „estrada“. Nors gal ir pažangiai, tobulai tie dalykai būdavo atlikti, bet Stasio Daugirdo kūryba jau buvo ta, kuri vadinama „tikra“- jie patys kurdavo dainas, aranžuodavo, prasmingi tekstai… <….> Nors ir didžiuodavomės, bet žinodavom, kad ta pergalė nebuvo pelnyta“

Grupės repertuare skambėdavo įvairi muzika – tiek lietuvių bei tarybinių kompozitorių, tiek ir aranžuotų lietuvių liaudies ir užsienio kompozitorių dainos. 1970 m. prie grupės prisijungus jos naujam vadovui Alvydui Jegelevičiui, „Aisčių“ repertuaras pasipildė    ir jo kūrybos  dainomis – „Tik sapne“, „Žaliosios akys“, „Tu lauk manęs“ (visos trys alytiškio A.Saulyno tekstais), ir kitomis. Kai kurie grupės nariai jau buvo ragavę muzikos mokslų muzikos mokyklose  arba turėjo bent tam tikrus muzikinius pradmenis, todėl tų laikų garsių grupių (Monkies, Christie, Ten Years After, Manfred Mann) koverius iš klausos atkurti „Aisčiams“ nebuvo sunku – pavykdavo išmokti ir gitarų akordus, ir boso partijas, ir kt.

Igoris Riabovas:  „Aisčiai“ buvo muzikantų kalvė.“

„Aisčiai“  ne tik grojo, taip pat pasižymėjo ir „šviesos muzika“ – ant galinės scenos sienos buvo projektuojamos trijų spalvų (geltonos, žalios, raudonos arba mėlynos, žalios, raudonos) šviesos, mirksinčios ritmiškai į taktą. Įdomu tai, jog pateikdama Lietuvos trispalvės simboliką „šviesos muzikos“ metu, grupė neturėjo politizavimo idėjų. Valdžia dėl naudojamų šviesos spalvų priekaištų taip pat nereiškė.

Alvydas Jegelevičius: „Mes nepolitizavom ir valdžioj neieškojom priešų. Muzikos artumas buvo neginčijamas, tai buvo tas įspūdis,kai tu jauti, kad dainuoja bičiulis šalia, ne operos solistas arba ne rafinuotas estrados ideologizuotas atlikėjas su kauke veide <…> Artumo jausmas ir buvo demokratijos ir laisvės požymis, adekvatus tavo sielai.“

Grupėje „Aisčiai“ skirtingu laiku grojo nemažai muzikantų. Kai kurie jų „išėjo“ į profesionaliąją sceną, tobulėjo, kai kurie pasuko kitais keliais. Laikui bėgant „Aisčiai“ pradėjo  skalaidytis – grupės nariai pasklido po kitus Alytaus estradinius ansamblius, arba išvažiavo mokytis, dirbti  ir gyventi į kitus miestus.

2009. “Aisčių“ pasirodymas po 40 metų. Romas, Alvydas ir Gintas miesto sode. Geniaus Vnarausko fotoarchyvas 

aisciai_2009

Parengta remiantis:

  1. Liudo Ramanausko interviu su A. Jegelevičiumi, I. Riabovu ir G. Unguraičiu (FM99);
  2. Komunistinis rytojus, 1970 lapkričio 7d., Nr. 132;
  3. Komunistinis rytojus, 1970 gruodžio 22, Nr. 151;
  4. Darbo vėliava, 1970 lapkričio 19 d. Nr. 137;
  5. www.glukoidai.wordpress.com
  6.  M.Peleckis-Kaktavičius, Rokas vienija, Mintis, 2011, Vilnius
  7. R. Radzevičiaus  interviu su A. Jegelevičiumi 2012 10 02

“Aisčių “ foto galerija:

galera_aisciai1

Alvydas A. Jegelevičius – “Galvok apie meilę…“

Tai naujas Alvydo kompaktas, kuriame tarp kitų dainų tekstų autorių yra  Jurgis Kunčinas ir Albertas “Šekspyras“ Antanavičius. Kurorto ir Madrido rajonų kūrėjų kooperacija visad sveikintina. Dar neteko girdėti visų dainų. O dainų pavadinimai sako apie save tik Alvydo kūrybą atidžiai stebintiems, kitiems verta žengti gražų žingsnelį – nusipirkti šį CD. Tai būtų garbingas kiekvieno glūkoido poelgis. Juk mūsų ne tiek daug ir ne kasdien kažką įsimintino sukuriam.

Dalykiškas nukrypimas, visiškai nesusijęs su Alvydo kompakto antireklama. Zuzi internetinėje parduotuvėje, norint nusipirkti Alvydą, svetainė prašo begalės info apie pirkėją: vardo, pavardės, adreso , telefono numerio, mailo. Karti patirtis sako, jei kažką kažkur pirkdamas pildei anketą, ir nesvarbu parduotuvėje ar internete, gausi į mobiliaką atitinkamą srautą spamo su pasiūlymais apie kvailas nuolaidas, išpardavimus etc. Aš apsidraudžiau nuo tokių “paslaugų“: įdiegiau į savo iPhoną SMSninja aplikaciją. Tai tikra nindzė-nepageidaujamų SMS’ų ir skambučių kileris. Veikia efektyviai ir be klaidų.
O Alvydo kompaktą vistiek pirksim. Viena dainų: “Pirmosios gėlės“ jau skambėjo ir rodėsi mūsų saite, kai glūkoidų studijoje “Garažų klipai pristato“ kažkas uždėjo vaizdą.

Čia galite užsakyti Alvydo Jegelevičiaus naują CD “Galvok apie meilę…“