Mes renkame PREZIDENTĄ

Ingrida ŠIMONYTĖ
Tinkama eiti Prezidento pareigas. Puikiai orentuojasi ekonominiuose klausimuose, turi politinį stuburą, jei išrinksim – tautą atstovaus tinkamai.

Vytenis ANDRIUKAITIS
Tinkamas eiti Prezidento pareigas. Svarbu, jog kartu su Kirkilo komunistais nenuėjo į Grūto parką. Turi patirtį ir supratimą apie valstybę ir jos valdymą

Arvydas JUOZAITIS
Misteris Istorinė Klaida. Tai ne Prezidentas, tai tik abejotinos vertės filosofas, o ir jo deklaruojamas suvokimas apie valstybės valdymą pakankamai miglotas. Bet, jei pasirinksite A. Juozaitį – tai geriau negu M. Puidoką, V. Tomaševskį, N. Puteikį kartu sudėjus

Valentinas MAZURONIS
R. Pakso bendražygis. Daug metų skelbė nušalinto valstybės veikėjo įdėjas, vėliau iš partijos pasitraukė. Bet nuėjo pas trintuką Uspaskichą. Kur jis nueis toliau? Kalbant glaustai, Prezidento pareigoms netinkamas, bet gali eiti Aplinkosaugos ministro pareigas. Tą jis įrodė.

Bankų skandalai ir kandidatų klipai || Laikykitės ten su Andriumi Tapinu

Saulius SKVERNELIS
Jis, dar nebūdamas Prezidentu, žarstė prezidentinę “išmintį“ 2018 sausio mėnesį susirūpinimu gerinti sąntykius su Rusija. Mėgsta atlikti veiksmus, dubliuojančius dabartinę Prezidentę. Gal treniruojasi? Prezidento kėdei – tiesiog nepribrendęs, o ir premiero postas jam per sunkus. Gali būti neblogas vidaus reikalų ministras ar generalinis komisaras.

Gitanas NAUSĖDA
Tinkamas eiti Prezidento pareigas. Pakankamai stiprus ekonominiuose klausimuose, prioritetus valstybės valdyme dėlioja įžvalgiai.

Mindaugas PUIDOKAS
Lengvas nesusipratimas politinėje arenoje, nors mintis dėlioja rišliai. Dėmesio galite nekreipti.

Naglis PUTEIKIS
Vaikinas, kuris šokinėja iš partijos į judėjimus ar vice versa. Mintyse toks pats šokis. Toks “Jumpin’ Jack Flash“ – pagal rollingus. Ilgiau jo pasiklausius, supranti ribotumą, norą kažkam atkeršyti. Aišku viena – tauta jo neišrinkas.

Valdemaras TOMAŠEVSKIS
Koloradinis vyrukas. Žadantis nesąmones daliai rinkėjų, kuriems saldūs kliedesiai labai patrauklūs.

 

O mes pažaiskime rinkimus ir jau dabar balsuokime už patikusį kandidatą.

 

 

Reklama

YELLOW SUBMARINE KŪRĖJAS IŠKELIAVO AMŽINYBĖN

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

 

Kovo 26 d. mirė povandeninio laivo Yellow Submarine sumanytojas, konstruktorius ir statytojas Artūras Džonsonas (Arthur Johnson), kurio geltonasis povandeninis laivas ir dabar, drauge su Bitlais, plaukioja ir nardo beribėse mūsų (ir ne tik mūsų, bet jau ir anūkų) svajų bei fantazijų gelmėse…
Beveik prieš 51 metus, 1968 m. liepos 17 d., Londono paviljone “Piccadilly Circus“ įvyko trečiojo filmo “Beatles“ premjera, animacinė, “Geltonas povandeninis laivas“. Tais metais Bitlai vengė viešumo ir net nedalyvavo filmo kūrime. Didžiąją laiko dalį jie praleido Indijoje, Himalajų prieškalnių ašrame, globojami guru Maharishi Mahesho, kur bandė perprasti transcedentinės meditacijos pamokas ir įrašė “White Album“.
Kuomet dėl filmo premjeros pasirodė Bitlai, jų gerbėjai blokavo gatves ir paralyžiavo Londono eismo laviną. Tai buvo vienas iš paskutinių milžiniškų viešų “Beatlemania“ parodymų Anglijoje.
Bitlai, vykdydami sutartinius įsipareigojimus, pasirodė animacinių filmų kūrime, kuriuos jie įgyvendino su “United Artists“. Su kompanija pasirašė sutartį trims filmams: “Hard Days Night“ (1964 m.), taip pat “Help!“ (1965 m.). Tačiau vis dar liko skola – trečiajam.
Filmo „Yellow Submarine“ animacinė funkcija buvo laikoma idealia. Toks sprendimo būdas leido sėkmingai įvykdyti sutartį. Bitlai nenorėjo veltis į šią kino avantiūrą, bet juos slėgė sudėtinga to meto situacija. Tai tragiška jų vadybininko Brajeno Epšteino mirtis, finansiniai sunkumai, kuriuos sukėlė biznio taisyklių neišmanymas, nori nenori vertė spręsti šią problemą. Sukurtas multfilmas visus padarė laikinai laimingais.
1969 metų sausį Bitlai Didžiojoje Britanijoje išleido savo dešimtąjį studijinį albumą „Yellow Submarine“ su šešiomis dainomis, kuris yra ir bendravardžio nuotaikingo animacinio filmo garso takelis.
Daugiau apie talentingą britų inžinierių Arthur Johnson, kurio geltonas povandeninis laivas dalyvavo Bitlų filmo pristatyme, atsiuntė Audrius.
2019 metu kovo 26 dieną Grimsby mieste (Anglija) mirė Arthur Johnson, kuris dėl pomėgio išradinėti atsidūrė dėmesio centre, petis į petį su Bitlais. 1968 metais Arthur Johnson, visiškai nežinodamas apie Bitlų filmą, savo namų galiniame sode sukonstravo vienvietį povandeninį laivą. Vieninteliai dažai, kuriuos rado garaže, buvo geltoni. Laivas svėrė pusė tonos. Arthur pavadino ji Resurgam, lotyniskai “vel“. Vietinis laikraštis Grimsby Telegraph aprašė apie šį submariną ir jis atsidūrė dėmesio centre.


Kai United Artist (Bitlų įrašų kompanija) apie tai perskaitė, jie panoro, kad jis reklamuotų filmą. 1968 metų liepos 17 dieną submarinas buvo vežamas Londono gatvėmis, su vienu iš “blue meanies“, kurie buvo muzikos nemėgstantys personažai Bitlų filme “Yellow Submarine“. Priekyje jo senoviniu Rolls Royce važiavo Bitlų muzikantai. Submarinas buvo pastatytas priešais Piccadilly Circus teatrą, kuriame vyko pasaulinė “Yellow Submarine“ filmo premjera. Arthur su žmona Paula dalyvavo premjeroje ir po to vykusiame vakarėlyje The Royal Lancaster Hotel viešbutyje.
Paula prisimena: “Jis sukonstravo submariną iš metalo laužo, ir tada atsirado ši daina. Taip jau sutapo. Submarinas buvo vežamas Oxford gatve. Bitlai negalėjo kartu važiuoti su submarinu dėl draudimo kontrakto subtilybių, tačiau jie buvo apsirengę kaip Blue Meanies.
Buvo susirinkusios tenai visos žvaigždės: Keith Richards (Rolling Stones), The Who, Status Quo, Mary Hopkins ir Tony Blackburn. Mes su vyru stovėjome šalia Bitlų. Bet aš dėl jų nesukau galvos, nebuvau jų gerbėja. Aš labiau domėjausi PJ Proby (amerikiečių dainų kūrėjas ir atlikėjas)“.
Buvęs gvardietis, jaunystėje Arthur mėgo sunkumų kilnojimą ir kultūrizmą. Vėliau tapo patyrusiu naru povandenininku, kurio darbas buvo prižiūrėti ir taisyti povandeninius vamzdžius bei montuoti naftos platformų povandenines dalis.
Savo talento dėka Arthur prisijungė prie kompanijos Norvegijoje, gaminusios vienviečius submarinus. Vėliau, ieškojo galimybių pratęsti šį verslą Amerikoje. Likimo ironija – visą gyvenimą būdamas šviesaus ir blaivaus proto, paskutinį savo dešimtmetį žmogus kovojo su Alzhaimerio liga, tačiau mirties priežastis buvo vėžys. Jis mirė būdamas 80-ies metų. Su žmona kartu išgyveno 58 metus. Arthur paliko 5 vaikus, 8 anūkus ir 4 proanūkius.
Balandžio 15 dieną įvyko laidotuvės – jo pelenai buvo išbarstyti į jūrą šalia Humber Mounth Yacht Club klubo, pagerbiant jo talentą ir meilę jūrų inžinerijai. Ceremonijos metu skambėjo Bitlų “Yellow Submarine“ daina, Mario Lanzos “I will walk with God“ ir himnas “To be a piligrim“. Visi laidotuvių dalyviai privalėjo dėvėti kažką geltoną, šitaip pagerbiant talentingą išradėją, kurio sukonstruotas povandeninis aparatas reklamavo Bitlų filmą “Yellow Submarine“.
Dabar submarinas stovi po atviru dangumi Penny Lane gatvėje, Liverpool pietinėje dalyje.
Parengta pagal: Peter Craig, GrimsbyLive.

Alvydas Alvydui

Alvydas Jegelevičius šį laiškelį glūkoidams parašė 2018-07-20, bet tada buvau toli nuo Tėvynės, be neto. Operatyviai įkelti į tinklapį nepavyko. Rašinį teko atidėti, nes ir Alvydų vardadieniai praėjo. Alvydui Petkevičiui balandžio 19 d. sukaks 69. Toks skaičius, kurio reikšmė, pagal mūsų jau iškeliavusį draugą Viktorą Jonkų, nusako “sriubos kepimą“. Jei 64 metai pagal bitlus yra branda, tai sriubos kepimo metai 69 turėtų sugrąžinti (realiai arba mintyse) į potencialią jaunystę. To tapytojui Alvydui Petkevičiui ir linkime. Dar kūrybinių ieškojimų, palaipsniui virstančių meno kūriniais, optimizmo ir geros pavasariškos nuotaikos.

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

Šįryt mane (primename: tai vyko 2018-07-20. Red. pastaba) su vardadieniu pasveikino klasės draugė, Ivano našlė Zina. Suspurdėjau iš netikėtumo, nes nebūčiau net ir žvilgterėjęs kalendoriun, nors čia ir mano motinos Česlovos vardadienis… Bet pagalvojau ir apie kitą, dar ir dar apie kitą Alvydą…

Taigi, turbūt nebus nekuklu, jei priminsiu, kad galima lengvai pasveikint su nelabai populiariu vardadieniu tapytoją Alvydą Petkevičių-Petkę ir ex alytiškį, kompozitorių, rašytoją Alvydą Jegelevičių-Jegelę, na ir kitus tos dienos vardus gražu paminėti, nes mes kasdieną švenčiame kažkokią šventą šventę, kurią reikia švęst ne šiaip sau, o nuo dūšios, kol nudūši, nutautėsi nuo tos švenčių lavinos, o tada tapsi tikras laisvos Lietuvos tapinas, kuriam nors sunku bus grįžt namo, bet tipensi iš paskutinių jėgų ir tavo šventė bus padaryta, va, kokia tikros šventės tiesa laisvoj Lietuvoj. Tai, aišku ne taisyklė. Čia, žinoma, špilka sau pačiam kaip rašė Markas Aurelijus, bet ir špilka iškreiptom tradicijom, kai velkamės maisto perteklius didžiausiais krepšiais ir šypsenas mieruojam pagal lizinginius džipozus – čia aš, čia tu, čia mes – viena xebra, kas dar ?.. Bet visada rytinė graužatis išduos tautišką nenuoširdumą… Atsikelsi, čirkštelsi po krūmu, nusispjausi, nusikeiksi trusiškai ir tyliai sau prisipažinsi – aš esu toks pats ir be viso šito shit’o…

 

Vaizdas, kurį Alvydas dovanoja Alvydui arba Jegelevičius ⇒ Petkevičiui arba kompozitorius-rašytojas ⇒ tapytojui arba draugas  ⇒ draugui

Čia netyčia ir mažas esė išėjo, bet svarbiausia, kad du minėti Alvydai dar kūdikystėje gyveno tam pačiam name pas stikliorių dėdę Šmagą (Jakubauską) Traktoristų gatvėje, šalia mūrinės parduotuvės ir tai yra čysta prauda, ot.

Visiem Jum – Geriausi linkėjimaAJ

Glūkzaurai iš Madrido Linijos kalne

Kiekvieną pavasarį, Vidzgirio botaniniame draustinyje susirenka keletas glūkzaurų. Čia jie praleido vaikystę-paauglystę. Čia Dzilbus ir Alvydas Petkevičius1966, klausydami Liuksemburgo radiją svarstė – tai kurie geresni: rolingai ar bitlai.  Virgis Beiša, apie 1968, slidinėdamas Petrovo kalnuose kartu su Viktoru Reinikovu, ėjo sniege ieškoti Viktoro pamestų dantų. Taip prisakė odontologas, į kurį jie kreipėsi pagalbos,  kai po nesėkmingo nusileidimo stačiu šlaitu, Viktorui slidžių lazda išrovė keletą priekinių. Čia Antanas Ga-Ga Antanavičius su Dzilbum apkase lošė šachmatais, o Albertas Šekspyras Antanavičius su Romėnu (Romu Zdanavičium), Dzilbum ir Virgium Lepeška pavasariais gaudė ežges (kai jų dar buvo)  su meškere, kurioje  bent 4 kabliukai pririšti.

Rimvydo “Viduko“ Aglinsko foto

Šiandien (matysite filme) jie ramiai nepraeina pro turnyką (skersinį, prisitraukimams atlikti ir prikaltą prie dviejų šalia augančių medžių). Tai akivaizdus įrodymas,  kad paslaptingiausia sąvoka visatoje – laikas –  nestovi vietoje. Susitikimas  sutapo su  Aisčių drumerio ir vokalisto Vaclovo Kazlausko (1948-2019) laidotuvėms ir  po keleto valandų jau  rinkomės ant Linijos kalno Vidzgiryje. Nepamiršom ir Viktoro Jonkaus (1950-2019), Aisčių bosisto, kurio netekome metų pradžioje. Liūdni reikaliukai pradėjo lankytis miesto muzmenų pasaulyje. Kad ir kaip bemąstytum – ši objektyvi realybė neaplenks nė vieno.

GLŪKZAURAI IŠ MADRIDO 2019 ||  Garažų Klipai || 2019

BITLAI ir FUTBOLAS. DETALUS TYRIMAS.

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

Šis projektas gimė bendradarbiaujant Vytautui ir “freelanceriui“ Audriui (Simno legionierius Airijoje). Kūrybinė veikla skirta glūkoidams. Kalbant futbolo terminais, Audrius atliko rezultatyvų “pasą“,  o Vytautas jį nukreipė ten, kur šis projektas turėjo atsirasti. Tikimės, kad laimės glūkoidų komanda.
Pabandysiu suvesti draugėn, atrodo, du neįmanomus reiškinius – Bitlus ir futbolą. Ar Bitlai domėjosi futbolu? Į šį klausimą jau kelis dešimtmečius neturėjau atsakymo. Mintijau, bet juk jie britai, o šiems, didžiai daugumai, futbolo virusas į jų kraują patenka su motinos pienu. Tačiau ir britas britui nelygu. Fantazavau, ginčijausi su savimi ir draugu, o atsakymo kaip nebuvo, taip nebuvo. Dėl tų pačių Bitlų pamėgau Liverpulio miestą ir, žinoma, futbolo komandą FC Liverpool.
Šiek tiek futbolo istorijos. Žaidimas, panašus į futbolą, žaidžiamas nuo neatmenamų laikų. Šiuolaikinio futbolo istorija skaičiuojama nuo 1863 m. Kaip žinia, anglai pirmieji suvienodino futbolo taisykles, nes iki tol vos ne kiekvienas kaimas žaidė pagal savas. Jie nusprendė, kiek komandoje turi būti žaidėjų, uždraudė žaidėjams (išskyrus vartininką) griebti kamuolį rankomis, atskyrė futbolą nuo regbio ir t. t. Tuo pačiu metu buvo įkurta ir Anglijos futbolo federacija. Futbolo žaidimas įgavo kiekvienam futbolo mėgėjui žinomus kontūrus.

Seniausiu futbolo klubu pasaulyje laikomas Anglijos Šefildo miesto „Sheffield football club“, įkurtas 1857 metais. Mano favoritas FC Liverpool įsikūrė 1892 m. Yra Liverpulyje ir dar viena puiki komanda – Everton FC. Beje, ši net anksčiau įkurta – 1878 m. Iki konkurento atsiradimo Everton FC žaidė „Anfield“ stadione, pastatytame 1884 m., tame pačiame, kuriame dabar šeimininkauja vokiečio Jurgeno Kloppo treniruojamas FC Liverpool. Kodėl taip atsitiko? Priežastis banali – nesutarimai dėl nuomos mokesčio, tarp tuomečio Everton FC prezidento (jis buvo miesto meru bei stadiono savininku) ir klubo direktorių tarybos. Konfliktas išaugo iki tokio lygio, kad įvyko skyrybos: taryba perėmė Evertono klubą į savo rankas ir pradėjo žaisti Goodison Park stadione. „Anfield“ stadiono šeimininkas ir buvęs Everton FC prezidentas liko be žaidėjų. Stadionas yra, komandos nėra. Tačiau meras nepasimetė ir įkūrė naują komandą. Naujai įkurtam FC Liverpool užteko vienų metų, kad prasimuštų į aukščiausią Anglijos futbolo divizioną. Per savo ilgą istoriją raudonieji (marškinėlių spalva) FC Liverpool patyrė ir nuopuolių, ir pakilimų. 18 kartų laimėjo Anglijos čempionatą, 5 kartus buvo stipriausias Europoje, iškovojo gausybę įvairių titulų, taurių, bet jau 3 dešimtmečius, nuo 1990 m., negali laimėti Anglijos čempionų vardo. Paskutinį kartą stipriausiu Europoje tapo 2005 m., laimėdamas UEFA Čempionų lygą. Beje, tais pačiais metais, gindami šį titulą, Liverpulio futbolininkai žaidė Kaune su FBK Kaunu. Lietuvos atstovai, kad ir pralaimėjo, bet rezultatas 1:3 – gan garbingas. Tas rungtynes stebėjau Kauno sporto kombinato stadione. Šį sezoną raudonieji labai sėkmingai žaidžia visais frontais, bet kada laimės Anglijos Premier lygą, žino tik ponas Dievas. Manoma, kad jų sirgaliai patys geriausi pasaulyje. Futbolo klubas FC Liverpool ir jų sirgaliai verti vieni kitų, jie yra viena didelė šeima! Deja, aš „Anfield” stadione rungtynių nemačiau, bet kai lankiausi Liverpulyje, pašmirinėjau po stadiono tribūnomis esančiomis erdvėmis, firminėje klubo parduotuvėje nupirkau anūkei raudoną futbolo kamuolį, ant kurio puikavosi klubo emblema.
Tiesiog nuodėmė būtų nepabuvoti mėlynųjų arenoje – Goodison park, kai atstumas tarp dviejų nesutaikomų priešų stovyklų tik 765 metrai.
Everton FC yra 8 kartus tapę Anglijos čempionais bei laimėję daug taurių turnyrų. Šiemet kol kas sekasi prasčiau, jie stiprūs vidutiniokai Anglijos futbole.
O dabar pakapstysime giliau, ar Bitlai domėjosi futbolu? Glūkoidų naujasis draugas, mano žemietis iš Simno, šiuo metu gyvenantis Airijoje, Audrius Janecka operatyviai atsiliepė į užuominą apie Bitlus ir futbolą. Vienu klaviatūros klavišo paspaudimu išgydė nuo viruso, kuris graužė mane dešimtmečius. Ačiū jam už puikų darbą, kurį atliko pasidomėjęs britų informacijos kanaluose, tokiuose kaip The Guardian bei kituose.

Fotogalera. Vytautas “San Simnas“ Stanevičius lankėsi Liverpulyje ir fiksavo patrauklius futbolo fanams momentus

 

 

 

 

Paskaitykime, ką gi atsiuntė Audrius…

Laikydamiesi politinio korektiškumo the Beatles niekada viešai nedemonstravo simpatijų savo miesto klubams, nenorėdami sukiršinti ir atstumti fanų.
The Beatles filme Yellow Submarin, “Eleanor Rigby“ scenoje yra užuomina į futbolą, gal būt Merseyside derbis, nes rodoma žaidžiant 2 komandas, kurios vieni marškinėliai mėlyni, o kitos raudoni.

Tačiau tikėtina, kad Paul McCartney yra slaptas evertonietis, nes vieną kartą yra pastebėtas tribūnose per 1968 metu FA Cup finalą tarp West Brom ir Everton.
Jis yra pareiškęs, kad “kaip liverpulietis, aš myliu abi miesto komandas, bet jei kas prispaustų ginklą prie mano kaktos – tada aš tikras mėlynasis“.
“Čia yra sandėris: mano tėvas yra gimęs Evertone, mano šeima oficialiai yra evertoniečiai, tad jei kas liečia miesto derbį, aš turėčiau palaikyti Everton“ „ teigė McCartney radijo stočiai “Radio Merseyside“.
“Kartą po koncerto Wembley Arenoje aš sutikau Kenny Dalglish (Liverpool žaidejas) ir draugiškai pasikalbėjome. Ir žinai ką? Aš nusprendžiau palaikyti abi miesto komandas, nes tai Liverpool, ir manęs nedomina katalikų – protestantų kivirčai“.
“Jos abi yra geros komandos, bet prispaustas prie sienos – aš esu evertonietis.
McCartney brolis Mike McGiear yra absoliutus raudonasis. Filmuojant savo grupės The Scaffolds promo filmą “Thank you very much“, jis nusifilmavo stovintis priekyje sausakimšo Spion Kop ir dainuojantis klubo himną.

 

Pasak the Beatles istoriko Ray O’Brien, John Lennon niekada nebuvo futbolo ar aplamai sporto gerbėjas. Jo tėvas buvo Liverpool gerbėjas, ir jo prašymu John įtraukė buvusio Liverpool žvaigždės Albert Stubbins atvaizdą į Sgt. Pepper albumo viršelį, kur jis buvo vienintelis futbolininkas iš minios žmonių. Jis stovi šalia Marlene Dietriech peties.
Kito eks Liverpool žaidėjo Sir. Matt Busby, kuris 5 metus praleido „Anfield“ stadione prieš tampant Manchester United treneriu, vardas paminėtas Lennon’o the Beatles dainoje “Dig it“.

Nei John Lennon, nei George Harrison niekada nėra buvę stadione žiūrėti futbolo varžybų, George Harrison sūnus Dhani yra karštas raudonųjų fanas ir pastovus „Anfield“ žiūrovas.
George Harrison iš visų the Beatles mažiausiai domėjosi sportu aplamai arba buvo labai užsislaptinęs futbolo gerbėjas, nes siekiant išvengti nepageidaujamų klausimų, yra pareiškęs: “Liverpulyje yra 3 komandos ir aš palaikau vieną iš jų“.

Kurioziška, bet Ringo Starr yra Arsenal fanas. Jo patėvis buvo iš Londono ir pasiimdavo įsūnį į visas klubo rungtynes, tiek išvykoje, tiek namuose. Tačiau Ringo Starr augo, žinodamas apie raudonuosius ir abu jo sūnūs turi nuolatinius bilietus į „Anfield“ stadioną.

Pats aiškiausias įrodymas tarp the Beatles ir futbolo yra jų telegrama Liverpool treneriui Bill Shankly 1965 metais su palinkėjimu raudoniesiems sėkmės artėjančiame FA Cup finale. Ši telegrama yra pakabinta Shankley Hotel viešbučio foje Liverpulyje, kurioje rašoma: “Visokeriopos sėkmės, vaikinai. Mes jus žiurėsime per TV. John, Paul, George ir Ringo“.

P.S. Paskutinė pastraipa paglostė širdį, visgi vyrukai – FC Liverpool gerbėjai

Prie ruso buvo geriau. Abejonių analizė.

• Puiki laida! Nors lyginti buvusią sistemą su dabartine yra didelis išškūkis, šioje laidoje buvo atlikta gera analizė ir, kiek įmanoma, parinkti tikslūs palyginimai. Nemanau, kad tai pakeis sakančių, jog prie ruso buvo geriau nuomonę, bet gal susimąstys tie, kurie linksta į jų pusę.

• Patiko laida. Ypatingai skaičiavimai. Mano mama uždirbdavo 120 rublių, ir visą laiką mums pinigų trūkdavo.. Atsimenu sekciją kai gavo, sakė reikėjo baldų kombinate stumdytis ir muštis su kitais pirkėjais. Tas pats su šaldytuvu “Snaigė“, gavom tik su talonu. O mano pirmas mangetofonas – panaši istorija kaip laidoj. Parodysiu šią laidą dėdėms…

• Ačiū partijai,tėvynei už taloną patalynei.Prie ruso buvo geriau tik partiniams ir vagims. Tų kuriems buvo geriau ir paklauskite: kiek pavogdavo. Tiek jiems ir buvo geriau. Juk viskas paprasta. Aš pensijoje.

Tai keletas atsiliepimų po Andriaus Tapino laidos “Prie ruso buvo geriau ir konservuoti ananasai“. Laikykitės ten su Andriumi Tapinu. Beje, tai tikrai laisva ir objektyvi internetinė, žiūrovų remiama televizija. Tokia seniai seniai buvo reikalinga Lietuvai. O laidos tema amžinai lietuviška. Ar tada buvo geriau ar dabar?? Sveiki ir argumentuoti palyginimai su lengva humoro doze – sėkmes laidas net į Kremliaus trolių protą. Nors, jei jie trolina už rusiškus pinigus vargu ar laida tikslą pasieks. Glūkoidai rekomenduoja pažiūrėti patiems ir kaimynui, draugui, draugei parekomenduoti.

O BUVO TAIP…

Ivanas Jakovlevičius mėgo dėvėti dryžuotas kelnes. Bet sykį, tiesa, niekur nebuvo galima gauti dryžuotų kelnių. Ivanas Jakovlevičius ir “Leningradodiežd“ buvo, ir universalinėje, ir prekybos kieme, ir pasaže. Netgi i Ochtą nusitrenkė, bet niekur dryžuotų kelnių nerado. O senosios Ivanas Jakovlevičius kelnės taip susidėvėjo, kad buvo nebeįmanoma jų apsimauti. Ivanas Jakovlevičius lopė jas keletą kartų, bet galiausiai ir tai nepadėjo. Ivanas Jakovlevičius vėl apėjo visas parduotuves ir vėl neradęs dryžuotų kelnių pagaliau nusprendė nusipirkti languotas. Bet languotu kelnių niekur nebuvo.

LAISVĖS TV LAIDOS “PRIE RUSO BUVO GERIAU IR KONSERVUOTI ANANASAI“. LAIKYKITĖS TEN SU ANDRIUMI TAPINU LAIDOS FRAGMENTAS

Tuomet Ivanas Jakovlevičius nusprendė nusipirkti pilkas kelnes, bet pilkų niekur nerado. Niekur nebuvo ir juodu kelnių, tinkančiu Ivano Jakovlevičiaus ūgiui. Tuomet Ivanas Jakovlevičius ėjo pirkti mėlynų kelnių, bet kol ieškojo, visur dingo ir mėlynos ir rudos. Ir štai Ivanas Jakovlevičiui teko pirkti žalias kelnes su geltonais taškučiais. Parduotuvėje Ivanas Jakovlevičius pasirodė, jog kelnės ne itin ryškios spalvos ir geltoni taškučiai visai nerėžia akies. Bet grįžęs namo, Ivanas Jakovlevičius pastebėjo, kad viena klešnė tarsi kilnaus atspalvio, užtat kita tiesiog melsvai žalsva, o geltoni taškeliai švieste šviečia. Ivanas Jakovlevičius pabandė išversti kelnes, bet kitoje pusėje abi kiškos kėsinosi pereiti į geltoną spalvą su žaliais žirniais ir atrodė tikrai linksmai …

MIRĖ “AISČIŲ“ būgnininkas ir vokalistas VACLOVAS KAZLAUSKAS

baras_zalias

MIRĖ ILGAMETIS “AISČIŲ” BŪGNININKAS,  VOKALISTAS IR PUIKUS DRAUGAS

VACLOVAS KAZLAUSKAS   1948-2019

Pašarvotas senos mašinų gamyklos salėje balandžio 4 d., 17 val. Laidotuvės šeštadienį 11 val.

 

Paskutinis  Vaciaus Kazlausko pasirodymas glūkoidų filmotekoje 2016 metais. Albertui “Šekspyrui“ Antanavičiui tarpininkaujant,  jie susirinko pas Dzilbų “altankėje“ porai valandų pasidalinti paskutinių 20-ties metų įspūdžiais. Čia pamatysite ir  ką tik išėjusį Aisčių boso gitaristą Viktorą Jonkų ir Dzilbų. Šie trys vyrukai  Aisčiuose grojo apie dešimtį metų kartu

ŠEKSPYRAS IR AISČIAI || Garažų Klipai 2016

Išėjo Vaclovas Kazlauskas – charizmatiškas žmogus ir mūsų, bitliakų kartos artistas, konferansjė, būgnininkas, dainininkas, dainavęs kultūrkėj Jono Pavilonio vad. estr. ansamblyje, su “Aisčiais“. Alytaus “Nemune“ ir “Žuvinte“ šildė publiką savo savo nepakartojamu ir lengvu žavesiu… Vėliau mušė būgną Alytaus kariniam orkestre, buvo visad orus ir pasitempęs, deja liga atėmė iš mūsų visų šį puikų amžininką…

Gera buvo būt šalia Vaclovo, nes gerų emocijų užtaisas su jo užkrečiančiu juoku būdavo garantuotas… Kol esam gyvi – nepamiršim Vaclovo. Ilsėkis ramybėje, brangus drauge
A. Jegelevičius
Vilnius – Alytus,
2019 04 04