Rimas Burokas: aš liksiu Jums sutrešę rėmai …

RASA PETKEVIČIENĖ

Gal prieš penketą metų Giedrės bibliotekoje man teko išgyventi retrospektyvų „susitikimą“ su Rimu Buroku. Pateikiu Jums spontanišką to įvykio aprašymą. Jis gimė tuoj pat po „susitikimo“, o vakarai „pas Giedrę“ (taip dažnai mes juos vadinam) – išskirtinis reiškinys Alytaus kultūriniame gyvenime, kaip, beje, visa jos pačios ir jos vadovaujamos bibliotekos veikla. Čia tvyro sunkiai paaiškinama kultūrinės laisvės atmosfera, čia niekuomet ant galų pirštelių nešokinėjama prieš pakviestą vakaro „žvaigždę“, čia vieni kitus šaukia vardais, čia kiekvienas kultūrai neabejingas žmogus gali pasijusti „labiau namie“. Ir vis dėlto jautriausia atmosfera apgaubia tuos vakarus, kuriuose po ilgų kelionių į gimtąjį miestą sugrįžta (kažkodėl dažniausiai pas Giedrę) šio miesto pagimdyti, išauginti, iš šio miesto išėję poetai ar kiti įžymieji ir mylimieji. Atklysta jie miglotais tiltais, o kartu su jais, lyg grįžtančios gervės, nutupia ir buvusios dienos. Mes susirenkam, juntam švelnų jų buvimą ir mielai šypsomės vieni kitiems… Galbūt tai, Rimo žodžiais tariant, „tik liūdnokas amžinybės žaidimas“. Galbūt…

Rimo Buroko aš nepažinojau taip artimai, jog galėčiau prisiminti gyvenimo įvykius, susijusius su juo . Mes tik buvom vieno laiko vaikai, buvom truputį pažįstami, tas truputis – tai keli prasilenkimai. Aš nebuvau patekusi į šio efemeriškos išvaizdos, elegantiško , grakštaus, juodų melancholiškų akių gražuolio magijos lauką. Vienintelis labiausiai man įsiminęs bruožas – aristokratiškumas. Paviršutiniškai bendrauti su Rimu buvo lengva ir įdomu, net žaisminga, bet visuomet intuicija kuždėdavo, jog prisiartinus pernelyg arti šis žmogus skaudžiai žeistų. Žeistų panašiai kaip žeidžia Džimis Morisonas, Jackas Kerouacas, Williamas Blake‘as ar Andrejus Tarkovskis, Julio Cortazaras. Žeidžia jis ir dabar. Savo poezija ir savo likimu.
Skaitai Rimo eiles ir jauti, jog jos – tai abipusis poeto ir tavo vienatvės produktas. (Gal dėl to taip sunku buvo klausytis viešai skaitomų jo eilių). Skaitai ir suvoki, jog jis nieko nedaro tyčia. Labiau rašo tai, ko netenka. Paprasčiausia rašo tai, ką jaučia, ką galvoja, ką mano suprantąs. Vidinės laisvės momentai, kai protas atviras, o siela palikta klajoti, truputį apsvaigusi ir sumišusi… Taigi tikroji poezija nieko neišsako, ji tik atveria galimybes, atidaro visas duris… Į mirtį – taip pat. Nes gyvenimas žeidžia labiau nei mirtis. Mirties akimirką skausmas baigiasi, taigi – poetas manė, jog mirtis yra jo draugė – – – O gal jis koketavo? Gal turėjo relišerį, bet labai giliai? Atrodo Aidas Marčėnas yra sakęs, jog kiekvienas įvykęs eilėraštis – svarbi mirties proceso repeticija, nedidelis svarbiausio mūsų gyvenimo įvykio modelis. Turintis visą seką – neigimą, priešinimąsi, kančią, skausmą, susitaikymą, euforiją, nusivylimą. Rašydamas geras poetas numiršta. Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, net pati sąžiningiausia poeto kelionė, palyginti su tikruoju mirštančiųjų išėjimu, visada tik karikatūra… Gali būti, kad jis žaidžia. Gali būti…

Bet Rimo žaidimai liūdnesni nei įprasta, nes mirti jis išėjo tikrai , šis gražuolis aristokratas, su savimi pasiėmęs vienintelį daiktą – J. Cortazaro „Žaidžiame klases“, – knygą apie sunkias kelio į vidinę laisvę paieškas, – beje, prieš tai įkalintas Lukiškėse dėl to, jog buvo laisvas. Išėjo jaunas, vos sulaukęs 26 – erių, savo arisrokratiška laikysena gyvenime ir mirtyje pasipriešinęs ano meto marazmui – pastangoms paversti asmenybę „visuomeniniu gyvuliu“, – išsaugojęs savo egzistavimo privatumą, individualumą, unikalumą ir atskirumo pojūtį. Savo gyvenimu ir likimu, kaip gyvu priekaištu, perspėjo mus, bet paliko senti ir sulaukti laikų, kai visuotinės gerovės rėmėjai, masių viešpačiai, istorinės būtinybės skelbėjai nervinsis, susidūrę su menu, nes jo nemėgsta apskritai, ypač literatūros ir būtent poezijos, nes, Josifo Brodskio žodžiais tariant, „ menas įrašo tašką tašką ir kablelį (točka točka zapetaja…) su minusu, paversdamas kiekvieną nuliuką tegul ir ne visuomet patraukliu, bet žmogišku snukučiu, kuriuo jau sunkiau manipuliuoti. Išėjo palikęs mus lemčiai: „dirbk, pirk ir mirk“. O gal dar yra pasirinkimas?

„There are things known; there are things unknown; in between there are doors…“ (Williamas Blake‘ as)

Trys Rimo eilėraščiai

Apie šunis

Šuns dienos proga Garažų Klipai parengė jums filmuką ir į jį sukrovė 30 metų bendravimo patirtį su šunimi. Keletas patarimų ir pastebėjimų gali jums praversti ir tai būtų švietėjiška šio filmuko prasmė.

Balandžio 24-ąją pasaulyje minima Šuns diena. Šie, visa širdimi savo šeimininkui atsidavę keturkojai, ne veltui tapo geriausio žmogaus draugo sinonimu. Tad, jei neturi draugų ar tiesiog nenori su niekuo bendrauti – įsigyk šunėką. Realybėje visi turime su kuo bendrauti ir turime gerų draugų, tarp kurių būna ir labai gerų ir šiaip sau. Bet jei nori turėti TIKRĄ draugą – įsigyk šunį. Jie neveidmainiauja ir nesimaivo, kartais neklauso, nes jo nemokei to nedaryti. Niekada tavęs nebara ir, dažniausiai, su tavo sprendimais nuolankiai sutinka, jei tu to jį mokei. Šuns glostymas padeda nusiraminti, mažina kraujospūdį. Kai sunku, gali ir paverkti jam kaklą apsikabinęs (apsikabinusi). Kai kurių veislių šunys gins ir apgins jus bet kuriuo atveju, kiti užspęs šernus, kad medžiotojui beliks tik nuspadinėti 16 kalbro Simson sistemos šautuvo gaiduką. Treti bus šeimos žaisliukai ir skambučiai.

Nuotrauka iš mūsų Fotogalerijos Savaitės foto

O kiek unikalių savybių jie turi. Pavyzdžiui, tiek dešrelę ar duonos gabalėlį gavę šunys jaučiasi vienodai laimingi. Šunims svarbiausia šeimininko rodomas dėmesys ir meilė.
Jei sutikę nedraugišką keturkojį išsigąsite, situacija tik pablogės. Gyvūnai baimę atpažįsta ne tik iš žmogaus kūno kalbos, bet ir gali ją užuosti. Kai išsigandęs žmogus, pats to nesuvokdamas, automatiškai stresuoja ir išskiria prakaito molekules, akimirksniu išsiskiria baimės bei streso hormonai. Šuns uoslė 10 000 kartų jautresnė negu žmogaus, todėl jis be vargo juos užuodžia. Šunys girdi maždaug keturis kartus geriau nei žmonės, o klausos galimybių diapazonas ženkliai viršija žmogaus galimybes, pavyzdžiui The Beatles dainoje „A Day in the Life“ yra įrašytas švilpavimas, kurį gali girdėti tik šunys. Tai ultragarsas. Nors kalbama, kad šunys neskiria spalvų, tai tik dalinė tiesa. Šunys mato geltoną ir mėlyną spalvas. Taigi Photoshopu jiems dirbti būtų sudėtinga.
Kai kur šunys netgi specialiai mokomi atpažinti ligas, nors tai nėra oficialiai pripažintas diagnostikos metodas. Dažniausiai jie mokomi iš anksto atpažinti epilepsijos priepuolį, o jei pastebite, kad gyvūnas įkyriai uostinėja jūsų apgamą, vertėtų jį išsitirti.
Šuns dienos proga Garažų Klipai parengė jums filmuką ir į jį sukrovė 30 metų bendravimo patirtį su šunimi. Keletas patarimų ir pastebėjimų gali jums praversti ir tai būtų švietėjiška šio filmuko prasmė. Rasite ką svarbu nuveikti pirmaisiais šuniuko gyvenimo metais. Arba sužinoti, jog geriausi ir nemokami dresiruotojai yra YouTube kanaluose: Richard Heinz “The Miami Dog Whisperer“, Training Positive, Cesar Millan’s Dog Nation.
Ar žinote, jog šunų veislės skirstomos į šešias grupes dėl jų gebėjimo suvokti ko iš jų prašo žmogus. Pavyzdžiui pirmos kategorijos šunys supranta komandas, jas pakartojus 3-5 kartus. O šeštokai tai padaro, pakartojus komandas 80 – 90 kartų arba neišmoksta jų niekada. Tai sako geriausi pasaulio dresūros specai. Jei jau renkatės šuns veislę, gerai pagalvokite. Atminkite, jog yra veislės, kai šuo gali būti šuniškai protingas, bet jūsų niekada negins, dar užėjusiam neprašytam svečiui parodys kur padėti jūsų žmonos natūralių perlų karoliai. Atminkite, jog yra veislių, kuriems, dėl prastų gebėjimų mokytis, jūs tapsite patarnautojais ir jų įnorių tenkintojais. Tačiau ko tik žmogus nepadaro dėl savo numylėtinių. Čia jau ribos nenubrėžtos.
Jei glūkoidų skaitytojai atsiųstų savo keturkojų draugų nuotraukas, padarytume fotogalerą “MŪSŲ KETURKOJAI“. Ir visiškai nesvarbu ar jie šiame ar jau aname pasaulyje. Pamenu, pavyzdžiui,  Viktoras su Jule turėjo puikią bokserę Deirą ar Rasa šarpėjų Kanį. Svarbu, kad jūs juos labai mėgote, o jie mylėjo jus. Šiųskite fotkes!!!

Visus šunų mylėtojus ir jų keturkojus sveikiname su Tarptautine ŠUNS diena. Linkime puikių tarpusavio sąntykių ir malonių akimirkų, praleistų kartu.

Jūs turite šunį! You have a dog! || Garažų klipai pristato 2018

Trys muškietininkai ir d’Artanjanas

Tie vyrukai, bando susitapatinti su Diuma romanų herojais. Mat vaikystėje skaitė Tris muškietininkus, Po 20-ties metų ir Vikontas de Braželonas. Perfrazavus sau paliankiu rakursu: Nuotykinga jaunystė, Brandus vidurinis amžius ir Reziumė arba dabartis. Kai klevai leidžia paragauti savo sulčių, o Vidzgiris pražysta mėlynai, jie susiburia ant “Linijos kalno“, “Lankutėse“ ar “Po girininku“ ir postringauja įvairiausiom temom. Prisimena Miesto sodo laikus ir Kriaušiaus panas, Pink Floydų “See Emily Cry“ ir kažkur pradingusias Nemuno ežges.

Mikroreportažas iš susitikimo::
Glūkzaurai Vidzgiryje 2018 || Garažų Klipai pristato 2018

„Žalgirio“ Velykų dovana

VYTAUTAS STANEVIČIUS


Didįjį penktadienį pasiekta pergalė Kaune, kai „Žalgiris“ 85:73 nugalėjo Maskvos CSKA, pagimdė spontanišką norą pasidalinti su glūkoidais geromis priešvelykinėmis nuotaikomis. Puikus mūsų krepšininkų žaidimas padovanojo Lietuvos žmonėms reikšmingą pergalę prieš principinį varžovą. „Žalgirio“ krepšininkai ne tik sustabdė Raudonąją Armiją, bet ir pranoko raudonarmiečius“, – taip sakė šių rungtynių komentatorius Vaidas Čeponis. Vyresnės kartos glūkoidai pamena žūtbūtinę kovą su kariškiais, prieš šiek tiek daugiau nei tris dešimtmečius, legendinėje Kauno halėje bei Maskvos teritorijoje, kai grožėjomės Arvydo Sabonio intelektu krepšinio aikštelėje bei pasiaukojamu ir aukšto lygio žaidimu visos tuometinės „Žalgirio“ komandos. Tos dvikovos žadino tautinę savimonę, telkė Lietuvos žmones bendram tikslui ir pergalei ne tik krepšinio aikštelėje. Šių kovų reikšmės lyginti negalima, bet kiekvienas lietuvių laimėjimas tarsi balzamas ant vis dar sopančios širdies.
Nors ir Didysis penktadienis, esu susikaupęs, bet kai kuriuos linksmus perliukus iš tų rungtynių komentatorių darbo noriu priminti ir kiek pajuokauti, nes Velykos šiais metais balandžio 1-ąją, o geranoriškas pajuokavimas gal pralinksmins ir Jus.

 

Tas pats komentatorius Vaidas Čeponis, pagautas žalgiriečių kovingumo pasidžiaugė: „Žalgiriečiai prieš Velykas rodo tvirtus kiaušus“.
Kitam epizode, kai Artūras Milaknis įmetė tritaškį ir padidino skirtumą iki 77:62, Vaidas švystelėjo frazę: „Pyst ir trajakas“. Vėliau pagyrė ir Antaną Kavaliauską: „Kavaliauskas vyras šiandien“, o pačioje pabaigoje tarė kolegai Ryčiui Vyšniauskui: „Nežinau, kaip tu švęsi šiandien, aš tai prisigersiu bealkoholinio alaus, gaila pasnikas šiandien – negalima suvalgyti mėsos“.
Nuo savęs palinkėsiu Vaido žodžiais, tartais atsisveikinant su žiūrovais: „Visiems linksmų Velykų, tvirtų kiaušinių“.
Būnam geranoriški ir supratingi…

Gitara ir alternatyva. Viskas PUŠIES kavinėje

Esu ne kartą skaitinėjęs Jūsų puslapį, aptikau daug įdomių dalykų ir bendrumų su mano paties pasaulėžiūra. Ta proga norėjau pakviesti į koncertą Alytuje, kuriame grosiu. Kadangi nemažai Jūsų kompanijos narių, kaip suprantu, yra klasikinio roko, įskaitant ir psichodeliką, gerbėjai ir šiaip melomanai, manau ir mano grojama muzika, kurią įvardinu kaip “akustinę psichodeliką“, “free folk“, “experimental folk“, gali sudominti. Algis Fediajevas

Prieš metus pirmąsyk koncertavęs Alytuje, Menininkų kavinėje „Pušis“, Algis Fediajevas niekaip negalėjo atsispirti pagundai čia sugrįžti ir šiemet. Kovo 17 d. 21.00 klausytojai vėl galės išgirsti visiškai netradicinę Lietuvos kontekste jo akustinę muziką, į kurią galima žvelgti lyg į mėginimą suderinti priešybes: didelį dėmesį skirdamas pačiai dainai, jos melodijai, tekstui, jausmui tuo pačiu atlikėjas dainos rėmus nuolat laužo originaliu grojimo stiliumi paremtomis psichodeliškomis ir šamaniškomis akustinės gitaros variacijomis, svyruojančiomis tarp ramios harmonijos ir agresyvaus chaoso. Nuolatinis kitimas, nesvarumas, ramybės nebuvimas glūdi ir Algio Fediajevo dainų tekstuose, bet galima eiti ir toliau – tai atsispindi ir atlikėjo muzikinėje biografijoje, paženklintoje įdomių klajojimo motyvų: pirmasis koncertas įvyko ne Lietuvoje, o Gruzijoje, pirmas albumas išleistas Slovakijoje, koncertuota Anglijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Austrijoje, Estijoje, Latvijoje, Slovakijoje, o kur dar grojimai daugybės Europos ir ne tik miestų gatvėse

“Arkos“ galeroje atsiskleidė Alytaus meno bitės (atnaujinta)

VYTAUTAS STANEVIČIUS


Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje “ARKA” š. m. kovo 13 d. atidaryta Alytaus dailininkų ir fotografų paroda ALYTAUS DAILĖ. RETROSPEKTYVA 2012 – 2018, kuri veiks iki š.m. balandžio 7 d. Savo kūrinius joje eksponuoja trys dešimtys Alytaus krašto menininkų, kuriuos bendram projektui sutelkė nuo 2012 m. aktyvią vizualaus meno puoselėjimo ir sklaidos veiklą vykdanti VšĮ „Egarta“ (direktorius dail. Evaldas Grinius).
Glūkoidai neliko nuošaly nuo šio išskirtinio Alytaus menui renginio, su kuriuo supažindiname savo bendraminčius ir sielos draugus.
Pristatomojo turo po Lietuvą metu projektas „Vizualus menas Alytus“ suteikė galimybę su Dzūkijos sostinės kūrėjų darbais susipažinti įvairių mūsų šalies regionų meno mylėtojams. Paroda buvo nukeliavusi ir į kaimyninę Lenkiją bei buvo eksponuojama Alytaus užsienio miesto partnerio Suvalkų Dailės galerijos „Chlodna 20“ erdvėse.
Kas gi tie menininkai, kurių darbai beveik mėnesiui jaukiai įsitaisė sostinės „ARKOS“ galerijoje?
Tai: Faustas Augustinas (fotografija); Justina Abramavičiūtė (stiklas); Zenonas Bulgakovas (fotografija, LFS narys); Janina Džervutė (keramika, LDS narė); Andrius Grigaliūnas (tapyba); Danutė Garlavičienė (keramika, LDS narė); Evaldas Grinius (tapyba, LDS narys); Rimantas Galeckas (tapyba); Algirdas Judickas (koliažas); Benjaminas Jenčius (akvarelė, LDS narys); Jolita Jasevičienė (koliažas); Vidmantas Jankauskas (tapyba); Adolfas Klastaitis (tapyba); Algimantas Kazlauskas (keramika, skulptūra); Ilona Kalibatienė (keramika); Vytautas Kolesnikovas (tapyba); Gintarė Markevičienė (pastelė); Alvydas Petkevičius (tapyba); Kostas Poškus (tapyba); Gediminas Ryženinas (fotografija); Loreta Skruibienė (tapyba); Zita Stankevičienė (fotografija); Arvydas Švirmickas (tapyba); Raimondas Šimkevičius (instaliacija); Arūnas Vaitkus (tapyba, asambliažas); Gediminas Vaitekūnas (tapyba); Ingrida Vaitkienė (tapybinis koliažas); Zenonas Šilinskas (fotografija, LFS narys); Rasa Valiukevičiūtė (fotografija); Vitas Zabita (tapyba).

−−−−−−−−−−−−−−−−−−−−−−−−−−−−−−−−−−−−

EUGENIJUS VNARAUSKAS

Vilniuje „Arkos“ galerijoje, atidaryta Alytaus dailininkų darbų paroda „ALYTAUS DAILĖ. RETROSPEKTYVA.“ Dalyvavo visas Alytaus dailininkų desantas. Ir šauni glūkoidų kuopa. Siunčiu fotoreportažą iš parodos atidarymo. Nuotraukose – žmonės. Kad pasigrožėti šių žmonių kūriniais, reikia atvykti personaliai iki  balandžio 7 dienos.

 

Fotogalera. Autoriai: Eugenijus Vnarauskas ir Vytautas Stanevičius

Kovo 8. Kas tai?

Šį straipsnį paskelbėme prieš metus – 2017. Kadangi kartojimas yra mokslų motina,  tai pakartoti šį postą, įstabios šventės proga, nebus kenksminga.

Pasidavę inercijai, Kovo 8-ąją minime ir švenčiame, nes dar sovietinė propaganda įkalė į galvas, jog tai moters lygybės, dorybės ir žavesio šventė. 1857 kovo mėnesį  Niujorko Žemutinio Ist Saido rajono tekstilės fabriko darbuotojai, dauguma moterys išėjo į gatves, siekdami sutrumpinti darbo laiką ir pagerinti darbo sąlygas. Lygiagrečiai šiam įvykiui 1857 metų kovo 8 dieną Niujorko prostitutės išėjo į gatves ir savo pyktį nukreipė uosto ir miesto valdžiai. Mat pastarieji  jūreiviams vėluoja sumokėti atlyginimus. Šias demonstracijas išvaikė policija. Panašios akcijos pasikartojo Paryžiuje 1894 metais, 1896 kovo 8 d.  Čikagoje, o 1909 vėl Niujorke.

Pasulinės revoliucijos organizatorės ir propagandistės Klara Cetkin ir Roza Liuksemburg ĮŽVALGIAI pasinaudojo šiais pasikartojančiais įvykiais ir  gana sėkmingai įkorporporavo moteris į pasaulinę komunizmo statybą. Jos  panašias moterų eitynes suorganizavo 1910 metais Vokietijoje, o 1911 kovo 8-ją paskelbė moterų kovos už laisvę, lygybę ir kitų patrauklių sąvokų tarptautine diena. Tačiau nemažai istorikų mini ir kitą, religinę  šventės kilmės teoriją, pasak kurios, moterų socialisčių judėjimo istoriją Klara Cetkin ketino susieti su savosios, žydų tautos istorija, o, tiksliau, su persų karaliaus Kserkso žmona Estera.

Jau gerokai vėliau, sovietmečiu buvo nuspręsta, kad apie prostituciją kalbėti nedera, bet moterų demonstracijas reikia paversti savo ideologijai naudingais faktais, tarnaujančiais tarybinės moters įvaizdžio kūrimui. Tai ir padarė.

Tarptautinė moters diena pripažinta ir Jungtinių Tautų Organizacijos, o pasaulyje švenčia ją šalys, kuriose komunizmas buvo kuriamas arba ir dabar viena ar kita forma egzistuoja. Žemėlapyje matote spalvas. Kuo raudonesnė, tuo labiau švenčiama. Tik neaišku kodėl. Ar dėl raudonos ideologijos, kuri niekaip neišgaruoja ar nuo raudonų rožių, kurias  šiuose kraštuose moterims įteikia vyrai.  Žemėlapyje dar galite pastebėti, jog civilizuoti Vakarai laikosi santūriai. O Lietuvoje tai nėra Valstybinė šventė, tik atmintina diena.

Nors šios šventės kilmė nėra krištolinė, įvykių kontekste atsispindėjo moterų kova už norą turėti vienodas teises su vyrais. Na, negalima mokėti mažesnio atlygio vien už tai, kad jos moterys ir daugybę kitų dalykų. Tačiau tokių švenčių fone gimsta feminizmas, transseksualų judėjimai, kiti, džiūstantys nuo dėmesio stokos individai ar jų grupės.

Švęsti ar nešvęsti kovo 8-ąją? Elkis taip, kaip tavo vidinis balsas liepia, bet nepamiršk minėti  MOTINOS dieną gegužės pirmąjį sekmadienį. Vyre, pasveikink tą dieną savo Moterį – ji tavo vaikų Mama. Vaikai, pasveikinkite, apkabinkite savo Mamą, padėkokite jai – ji jus pagimdė, užaugino. Jaunuoli, pasveikink savo panelę. Lai pajunta, jog yra mylima ir gerbiama, nors mama taps vėliau!!! Švęsk MOTINOS dieną!

Vytas „San Simnas“ Stanevičius Kovo 8-sios proga siunčia moterims sveikinimą:

Dėl Jūsų šiandien mes galime viską… Su Kovo 8-ąja, brangiosios.
Jūsų kačiukai