Kam priklauso R. Kalantos fakelas?

Kauno COMPANY tada, 1968-1974 pažinojome jei ne asmeniškai , tai “iš veido“. Išorinis vaizdelis: The Doors garsų apsuptyje, ilgais arba ilgesniais plaukais nei pavyzdinio sovietinio jaunuolio, Levi’s Strauss džeksai, o viduje  – laisvas žmogus, laisvas tiek, kad nemąsto sovietinio konclagerio brukamomis klišėmis.  Kai po R. Kalantos laidotuvių, su Viduku, jau rudeniop, eidami panemune Šančiuose link Karmelitų,   pamatėme ant pakrantės akmens sėdintį Arkadijų, supratome kokia kerštinga sovietinė valdžia pagerbusiems Romą. Juos tampė KGB, kiti tiesiog vengė rodytis viešose vietose. Lindo į totalų undergroundą ir vis tiek vienaip ar kitaip nukentėjo. Bet kančia turėjo prasmę: įvykių triptikas sugriovė sovietinę imperiją: Romas Kalanta + Rolandas Reiganas + Sąjūdis. Skaitykite ARKADIJAUS VINOKURO Lietuvos Ryte 2012 metais patalpintą straipsnį

Žinau, nes pats ten buvau. Mes ten buvome. Mes – tai tie Kauno hipiai, nuo kurių ir tais laikais, ir šiandien, norima atsiriboti. Kodėl? Todėl, kad idealistai, suprantantys laisvę plačiau nei vien tik laisvę kapstytis tautiniame rūtų darželyje, nebuvo patogūs tada ir, koks paradoksas, šiandien. Ne veltui gerbiamas A. Patackas kildina Romo Kalantos dvasinį apsisprendimą vien tik iš tautinio, krikščioniškojo konteksto. Nes žino, kad Kauno hipių Company „nariai“ buvo patys tikriausi kosmopolitai. Tarp mūsų buvo lietuviai, rusai, žydai. Mes išpažinom Vakarų roką ir meilę be sienų. Ne veltui mūsų aplinkoje gimė legendinė ir vienintelė tikrojo roko grupė „Raganiai“. Dar šiandien prisimenama Visvaldo Žalnieriaus kultine tapusi daina „Kodėl miršta gėlės“. Bet vėlgi, ne taip paprasta. Mes didžiavomės Kaunu, mums skaudėjo dėl Lietuvos ir ne vienas nešiojo ant kaklo smetoninį litą su kunigaikščio Vytauto atvaizdu. Buvome nusivylę sovietine tikrove, nes antikomunizmą neišvengiamai gavome su motinos pienu. Kaune retas kuris mąstė kitaip. Ne veltui po pirmojo suėmimo 1970 metais, po pirmojo bandymo sukurti Baltijos valstybių jaunimo antisovietinę pogrindinę organizaciją Taline, tardomas KGB tardytojo, jam sakiau: „Nėra kultūros laisvės, neleidžiama susirinkti. Duokite mums laisvę, teisingiau – susirinkimų laisvę, įsitikinimų laisvę, kalbėti, ką galvoji, muzikos laisvę…“. Šiandien ypatingajame archyve yra šis dokumentas: „KGB prie Lietuvos SSR MT Kauno m. skyriaus viršininkas G. Vaigauskas – Slaptai. 1971“. Mūsų vienuolikos hipių grupės vardai ten įrašyti. Beje, nė vienas nieko neišdavėme. Kiek vėliau atsidūriau Kauno KGB rūsyje, o Aleksandras Jegorovas-Džiza beprotnamyje. Kai kalbama apie įtakas R. Kalantos dvasiniam savęs ir aplinkos supratimui, klaidinga atriboti jį nuo stiprių tuomečio Kauno povandeninių kultūrinių ir politinių srovių. Tikrai nesiimu teigti, kad hipių judėjimas Kaune buvo vienintelis R. Kalantos apsisprendimo formuotojas. Tačiau atmesti hipių judėjimą kaip svarbaus laisvės proveržio fenomeną Kaune, Lietuvoje ir sovietijoje, neatsakinga. Tuomečiame Kaune dėl chruščioviniško atšilimo viešumoje pasirodė Justinas Marcinkevičius, Juozas Grušas, Vytautas Žalakevičius, Kazys Saja, Jonas Jurašas, Modris Tenisonas, Stasys Krasauskas, Robertas Antinis. Visų nepaminėsi.

Prisimename visus! Kristupas, tikimės, pakomentuos detaliau. Kauno Company, Senamiestis, apie 1971
Poetas Rimas Burokas su Silvija. Alytus – Vilnius
Kauno Company šerdis: Kristupas Petkūnas, Aleksandras “Džiza“ Jegorovas, Rimas Justinavičius. Gaila: Rimo ir Džizos jau neturime savo tarpe.
Pas Shmitą 1971. Medituoja prie Black Sabbath “War Pigs“: Dzilbus, Virgis Beiša, Donatas Tarcijonas ir Arvydas “Shmitas“ Braždys. Gaila, bet Donatas ir Arvydas jau paliko mus.

1971. AlviJago senelio trobelė, vadinome Morrison’s House (arba Hotel). Sesijos dalyviai: Alvydas Jegelevičius, Janna, Vitalė ir Dzilbus

Net ir žurnalas „Nemunas“, tuo metu stebinantis mus savo atvirumu. Ne veltui pasirinkau žodį – viešai. Kaip ir knygos, dramos, teatras, taip ir Kauno hipiai išpažino savo pasaulėžiūrą viešai. Mes matėmės, mes girdėjomės. Mes išvis iškritome iš bet kokio konteksto: ir socialinio, ir kultūrinio-tautinio, ir politinio. Tuo mes skyrėmės nuo Vakarų hipių. Nes mūsų viešumas laužė ne tik frigidiškas tuometės sovietinės visuomenės elgesio ir bendravimo normas, bet ir buvo suprantama kaip grėsmė sovietiniai ideologijai. Kauno Muzikinio teatro sodelis, garsusis fontanas, tapo to atviro laisvės troškimo simboliu. O teatre pantomimos spektaklius statantis mano mokytojas latvis Modris Tenisonas ir jo trupė žavėjo mus savo kitoniškumu ir drąsa. Drąsa „kalbėti“ mums suprantama ir cenzūrai nepasiduodančia teatro forma. Judesių juk neiškarpysi. Gal todėl ir buvo 1972 metais sunaikintas, net ir šiandien Vakaruose neturintis atitikmens, Kauno Modrio Tenisono pantomimos teatras? Klausimas retorinis, žinoma. Taip ir buvo. KGB dokumentai tai patvirtina. Teatras ir mes tapome viena stipria vieša trauka ir įtaka tūkstančiams jaunuoliu. Beje, Modris Tenisonas užklojo savo švarką ant jau gulinčio Romo. Kai bandoma teigti, kad, esą, tereikėjo hipiams nukirpti plaukus ir iš jų nieko nebeliko, tenka konstatuoti, kad tokių veikėjų lūpomis kalba pavydas. Mes buvome kitokie, kitokie ir išlikome. Pavyzdžiui, nacionalinės premijos laureatas kompozitorius Vidmantas Bartulis, varpininkas Julius Vilnonis, jau minėti Raganiai broliai N. ir J. Gidkindai, architektas Algis Kančas, dailininkas Alvydas Buloka, keramikas ir landšafto dizaineris Jurgis Penkinskas, Lietuvos TV dirbantis A. Jegorovas-Džiza visų džiazo festivalių siela ir grupės „Senas Kuinas“ būgnininkas, rašytojas Vytenis Rožukas, mūsų hipių dvasinis mokytojas Ričardas Tankelevičius, keramikas ir dailininkas Gedas Šibonis, fotografas Romas Požerskis, psichologas Arūnas Kuras ir taip toliau. Atsiprašau, kad visų negaliu paminėti. Ar R. Kalanta mūsų nematė ir apie mus nieko negirdėjo? Taip, mes jo nepažinojome. Taip, jis nė karto pas mus nebuvo atėjęs. Bet tą dieną atėjo ne į Maskvos Raudonąją aikštę ar ne į kokią kitą aikštę prie kokio nors komunistų partijos pastato Vilniuje ar Kaune. Romas savo kraštutiniam simboliniam protestui prieš sistemą pasirinko mūsų, hipių Fontaną, mūsų sodelį. Akivaizdu, kad ne šiaip sau. Nes ta vieta tapo laisvės ir ne konformizmo salele tais gūdžiais laikais. Nemėgstu patetikos ir populistinio kalbėjimo nuo bačkos. Pasakysiu tik tiek, kad mūsų šiandieninėje suskaldytoje Lietuvoje mažiausiai reikalingas svarbių moralinių simbolių pasisavinimas neaiškiems tikslams ar spekuliacija jais. Tegul R. Kalantos fakelas šviečia visiems. Kaip tik jo šviesos šiandien taip trūksta.

Apie Romą Kalantą iš pirmų lūpų || Kurortas, Alytus  || Garažų Klipai 2018

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: