Paukščių akademija. Ironiškas novelių apsakymas. Pirma dalis


Studentiškas laikas. Sovietmetis. Novelės. Prieš išleisdamasas knyga, apdairus rašytojas pasinaudos glūkoidų tinklapiu – žinutės ištransliavimu į Jūsų PROTUS ir ŠIRDIS. Kiti rengia pompastiškus abejotinos vertės poezijos knygų,  kurių niekas neperka, pristatymus. 21 amžius patogus tuo, jog užverstas grafomanų knygelėmis ir literatūriniais šedevrais: tinka visiems skoniams – aukštų meninių standartų ieškantiems ir neturintiems joko supratimo apie meną. Bet svarbu imti ir skaityti. Šias undergroundines noveles parašė žmogus, pageidaujantis būti nežinomu. Bet atomazgoje žada atsiskleisti. O jūs paspėliokite. Gal pavyks. 

KEISTAS KĘSTAS

Viens, du, trys… pradedam.

Vilniuje švis. Saulės spinduliai veržte veršis pro autobusų stoties langus. Skverbsis į visų gyvų. Ir negyvų daiktų akis.

Judėjimas prasidės. Plačiais mostais mosikuos valytojos. Išdidžiai pyks. Ant šiukšlių. Ir netvarkingų paukštukų. Marmaronai (*1) kaukšės.  „Čečiotką“ (*2). Kerziniais batais. Vis čiupinės mažas dėžutes. Ant pečių. Kartais kažką pasufleruos į tas dėžutes. Ir vėl kulniuos. Pro nusilesusius paukštukus. Nutūpusius ant suolų. Nusilesėliai miegos. Kaip angelai. Padėję galvutes ant sparnelų. Sapnuos. Dangiškus liūliukus. Kol neprikels marmaronai.

 

Praslinks šešėliai. Liūdnais veidais. Paukštukai. Iš kitos Paukštukijos (*3). Po du maišu. Ant pečių. Linguos į šalis. It pingvinai.

Griausmingai karksės garsiakalbiai. Vienus varys į autobusus. Kitus – iš autobusų. Tretiems primins, kad autobusai gali suvažinėti. Netyčia. Čia- stoty.

Atsidursi šviesų, garsų sumaišty. Ir tu. Išlipsi iš autobuso su tėvu. Apaksite. Apkursite. Nuo sostinės blizgesio. Ir skurdo. Kopsite laiptais. Pereisite geležinkelio stoties aikštę. Važiuosite troleibusu. Nr.1. Čia užklyks ant tavęs. Tipas. Recidyvistinės išvaizdos.  „Čevo stoiš“. “Prochodi“ (*4). Pasiųsi tu jį toli. Gal kur nusinešė saulę miškai?“ Galvosi: negi ir  Paukščių akademijoje (*5) tokie snapai? Ištinę. Ir mėlyni. Ne. Ten bus kiti. Kultūringesni.

 

Ten bus gražu. Dangoraižis. Pilkos kolonos. Užrašas: „Paukščių akademija“. Parketas. Ąžuolo. Ot!

Žengsi nedrąsiai.  Išvysi lentelę: „Priėmimo komisija“. Dvilinki siūbuos paukštukai.Kaišios popieriukus. Dėdėms ir tetoms. Išdidiems. Kaip faraonams. Sostuose.

Prieisi prie sosto ir tu.

– Iš kur?

– Iš…

– Aišku…

– Kariuomenėj tarnavai?

– Kad aš…

– Aišku…

– Sveikatos pažymos yra?

– A…

– Aišku. Pirmas egzaminas liepos pirmą.

– Aišku?

– Aaaaišku…

Išeisi. Neverksi. Neisidžiaugsi. Neliūdėsi. Sakys. V.Kernagis (*6). Tėvą sutiksi autobusų stoty. Parvažiuosit namo. Valio. Po kiek laiko vėl. Sostinė. Liepos pirmoji. Dangoraižis. Pilkos kolonos. Paukščių akademija. Parketas. Aktų salė. Daug suolų. Daug paukštukų. Daug  plunksnagraužių (*7). Viena lenta. Vienas rašinys. Nekvėpuot. Nepumpsėt. Galvyčių nekraipyt. Vieną rašinį rašyt.

Rašysi. Rašysi. Rašysi. Gausi. Trejetą. Penkiabalėj sistemoj. Bus siutas. Globalinis. Rodos, sudraskysi. Į bilijoną akademyčių. Kolonyčių. Sostinyčių. Kažkayčių. O paskui. Siutas dings. Bus vien penketai. Akyse.Žemėj. Ore. Ir danguj. Panašiai sakys. Toks dėdė. K.Binkis (*8). Penketai. Ir egzaminų lape.

Žodžių reikšmės:

1. Marmaronai – tokie vyrukai. Milicininkai. Mėlynai raudonai apsirengę. Geriau su jais nedraugauti. 2. Čečiotka – toks šokis, kai bandoma batų kulnais įkalti vinį į grindis. 3.  Paukštukija – tokia šalis, kurioje daug paukštukijų. Vadinosi „SSSR“. 4. „Čevo stoiš. Prochodi“ – rus. „Ko stovi. Praeik“. 5. Paukščių akademija – tokia vieta Vilniuje, kurioje vieni mokyti moko kitus. Būti mokytais. Kad šie mokytų nemokytus. 6. V. Kernagis- barzdotas dėdė, dainavęs lakštingališkai. 7. Plunksnagraužiai – studentų kankintojai. Dėstytojai. 8. Binkis. Jis gi Kazys. Poetas rašęs ne tik apie aguonas. Ir apie kitus augalus…

Reklama

One thought on “Paukščių akademija. Ironiškas novelių apsakymas. Pirma dalis

  1. Tikra tiesa…
    Ir dar. Tie patys paukščių akademintojai – tokie patys problematiški (kartais – net pernelyg naivūs), kaip ir jų auklėtiniai skraiduoliai… Tą slegiantį laikmetį atsimename dažnas iš mūsų – dabar jau 60-mečių…
    Verti dėmesio tekstai… Tai mūsų visų (nebūtinai vien sparnuočių akademikų) istorija…
    Viešpatie – apsaugok mus nuo naujų marmaronų. Nuo naujo karo. Karo, nuolatinės įtampos mūsų smegenyse, atmintyje, kasdienybėje… Ne vien apkasuose… Jų galime ir nespėti išsikasti…
    Sėkmės autoriui!
    Rimantas

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s