Motinos dienos proga – eilės


ANTANAS GRAMBA

Anksčiau pristačiau eilėraštį, kuriame „ kalbančios“ taurelės įvaizdžiu bandžiau atskleisti į alkoholio liūną puolusio žmogaus tragediją. Dabar skaitykite apie gyvenimo kasdienybę, kuri primena varginančią maratono distanciją … Ją, man regis, dažniausiai bėga moterys. Šiame eilėraštyje pabandžiau pažvelgti per moteriškos sielos prizmę.
Skambantis viltingas meilės motyvas lai įpareigoja mus, vyrus, savo supratimu, atjauta ir pagalba moteriai tą sunkų maratono kelią sutrumpinti …

Moters maratonas

Aš pavargau. Man norisi prisėsti.
Jau avalynę ir marškinėlius
Šiam ilgame kely baigiu nuplėšti.
„Ryga“, „Maliutka“ patvory seniai rūdija.
Aš dar „vežu“ … Dainuoja dar ir MIA.

Pavargo rankos. Nebelinksta keliai.
O dar vaikai, vaikų vaikai, vaikeliai …
Jų meilės klystkeliai, slėpynės ir nenorai –
Tarsi vakarių vėjų ir audrų neramūs šuorai.

Ir norisi tą finišo juostelę krūtine nukirsti.
Gal minutėlei jūroje audringoje nugrimzti …
Įveikus ilgą maratono kelią,
Ilgiuos tavęs – man širdį šitaip gelia!..

Paimk, brangusis, švelniai man už rankos
Ir vesk tenai, kur toliuos kelias rangos.
Kur taboro garsai skambės per visą naktį –
Gal čia aistroj sušoktume sirtakį!..

5 thoughts on “Motinos dienos proga – eilės

  1. Idomu, prasminga ir kaip visuomet truputi graudoka….
    Labai norisi isgirsti koki ketureili, kuris užvesų….džiugintų ir prajuokintų.
    Linkejimai 🙂

  2. Komentavimui pateiktas tekstas šiaip jau bent PSICHOLOGIŠKAI pakankamai graudžiai/gražiai tikslus…Bet žinot, kas man asmeniškai paskutiniu metu …kraupiausia? 😦
    Ogi kad…. devyniolikmetė mergaitė nuo Visagino “kaimo” -Alina Orlova -jau DAUGIAU negu pakankamai garsi be jokių ten “piarinių” investicijų ir t.t., labai nuoširdžiai,pagal savo metelius net pernelyg/baisiai įtaigiai,
    prieš KRAKUSMETĮ užšaldyto mamuto vardu ir savo
    aukščiausiai įtempta balso ir GYVO nervo GAIDA dainuoja :
    AŠ PAVARGAU…(!!!) 😦
    Viešpatie su viešpatukais – kas gi laukia mūsų vaikų, jei jie net tokiuos meteliuos- šitaip ? 😦
    Vienžo -nevykim, “seneliai” dzievulio medžian: nepražuvom iki šiol, vadinas -ir toliau GYVINSIM 😉 Juolab -vaikus/vaikaičius reik/privalu ant kojaičių pastatyt,”sakramentuose” 🙂 užtvirtint, optimizmo jų skaudžiausiose patirtyse įpūst ĮTAIGIAI 🙂

    Kitaip skant -daba svarbiausia – vaikams neduot pražūt.
    Pripažinkim -jų gyvenimo “standartiniai” tempai ir iššūkiai tokie, kad mes jaunystėj net košmariškam sapne nesapnavom(net tie iš mūs, kuriems “kentėjimų” statistiškai buvo paduota gerokai daugiau, nei tas pats “standartas” tuometinis, ir tik mūs tėvai… matė realybėj)
    Dar kitaip -nieko naujo po saule 🙂
    NO PASARAN!!! :))))

  3. Jie liūdni nuo “dūšios”, o aš džiaugiuos, kad juos radau…
    Ačiū, Antanai… Rašyk ir duok skaityti 🙂

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s