Lietuvai 100. Juozas Bulvičius –mano senelis

BIRUTĖ GAUČIENĖ Lietuvos valstybingumo 100-mečio proga  deklamuoja savo eilėraštį ir sveikina visus teisingus žmones su svarbia Lietuvai švente. Linki kantrybės ir išminties. Valio!

 

Kai tapome NATO ir ES nariais, glūkzauras Virgilijus Beiša 2004 metais Dzilbui sakė: dabar aš ramus, visa kita sutvarkoma. Dzilbus: aš taip džiaugiuosi šiais dviem, be galo svarbiais įvykiais ir, Virgi, visiškai sutinku su Tavimi, tačiau tiems “kitiems“ reikalams, manau,  sutvarkyti prireiks 50 metų, lygiai tiek, kiek buvome okupuoti. Tiek metų prireiks, kol tauta atstatys savo mentalitetą, o piliečio moralinės nuostatos priartės prie  prieškarinės smetoninės Lietuvos lygmens. 2040 metais neliks Lietuvoje vatnykų, runkelių, Kremliaus trolių, uspaschininkų ir paksininkų. Kai tokių nebus, niekas nerinks įvairių šustauskų ar gražulių. Tauta pasveiks.  Sveika tauta rinks teisingai mąstančius politikus, sugebančius vairuoti kraštą link giluminių europinių vertybių. Šiandien turime Laisvę ir Nepriklausomybę – tai, ką privalu  saugoti ir branginti, bet “kiti“ reikaliukai dar plaukioja vėjyje. Iki apsivalymo liko 22 metai. Būkime kantrūs, sumanūs ir susikaupę. 

Vasario 16-toji – tinkama proga prisiminti prieškario Lietuvos garbingus žmones. Besikapstydamas po savo genealoginio medžio archyvus, Dzilbus randa straipsnį apie savo senelį, jį pažinojusio amžininko rašytą.

VLADAS  ŽEMAITIS

Tuomet gyvenau Vilniaus gatvės galugatvyje, netoli išvaizdaus Bulvičių namo. Juozas Bulvičius – Lietuvos knygnešys, Tėvynei nusipelnęs, labai nuoširdus. Nors ir labai turtingas, valdė Simanėliškių dvarą, turėjo, kiek pamenu, gal net pagrindinį akcijų paketą Marijampolės cukraus fabrike, tačiau mėgdavo bendrauti su paprastais ir neturtingais žmonėmis. Dažnai sakydavo žmogų ne plunksnos puošia, bet darbai, santūrumas, meilė artimui. Bulvičiai buvo religingi žmonės. Kalėdodami Vilniaus gatvėje kunigai visuomet Bulvičynėje vakarieniaudavo. Jo žmona labai dažnai mane pakviesdavo tai gatvę nušluoti, tai kokį darbą atlikti. Už paslaugas dosniai atsilygindavo. Tačiau labiausiai stebindavo Bulvičiaus maudymasis eketėje. Netoli Bulvičių daržo tekėjo vandeningas Vilkaujos upelis, šiandien grioveliu tapęs. Anuomet pilnas gilynių. Kunigai, dalį upelio aptvėrę aklina tvora, maudyklę įsirengė. Bulvičius, palikęs ant ledo kailinius, nuogas panirdavo į prakirstą eketę. Joje maudydavosi. Smalsius vaikus net šiurpas krėsdavo. O turtuolis, nekreipdamas į juos dėmesio, lėtai eketėje maudydavosi. Tada nesupratau, kodėl toks turtingas žmogus, kurio namuose buvo vonia, drąsiai lysdavo į ledinį vandenį. Tiktai vėliau sužinojau – jo širdelė negalavo…

Bulvičius mėgo humorą. Retkarčiais, su kairiųjų pažiūrų kaimynais, gyvenančiais Vilniaus gatvėje, juokais pasiginčydavo: kaimyne, kiek žinau, esi buvęs Rusijoje. Kovojai raudonųjų pusėje. Aš – kaptalistas, nepykstu. Tavo vienoki įsitikinimai, mano kitoki. Tiktai kvailiai dėl politikos pykstasi, juk visi esame lietuviai… Jam atsakydavo: tave pirmajį nušaučiau, jeigu tarybų valdžia sugrižtų [turima galvoje 1917-1919 metai – gluk.pastaba]. Bulvičius kvatodavo: netikiu, jog šautum. Esi neblogas kaimynas…

Kuomet rusai užėmė Vilnių, vėliau jį sugrąžino Lietuvai, Bulvičius nujautė: “Negerai viskas klostosi. Rusai ne gera valia Lietuvai “padovanojo“ sostinę“. Pergyveno. Rūpesčiai dar labiau alino nesveiką širdį. Vilniaus gatvės gyventojai vis rečiau matydavo buvusi knygnešį. Bulvičius mirė okupacijos išvakarėse, dar laisvoje Lietuvoje… Buvęs Lietuvos knygnešys vertas šviesaus atminimo. Vikaviškio ar gretimų rajonų žmonės, kurie geriau pažinojo Bulvičių, galėtų parašyti “Sūduvos kraštui“. Jo dukros, kiek teko girdėti, pasitraukė į Ameriką. Sūnus, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, nespėjo i Vakarus pasitraukti. Retkarčiais aplankydamas tėviškės sodą, stabteliu ties nugriautu Bulvičių namu. Net pamatai baigiami išardyti…

 

Dzilbaus seneliai, mama, dėdės ir tetos arba visa Bulvičių  šeima 1938.  Vilkaviškis. Iš Kauno atostogų parvykusios studentės: Gražina (būsima Dzilbaus mama gydytoja-odontologė) ir būsima pedagogė Birutė (vėliau: tremtis Sibire, 1967 emigravo į Kanadą),  Kęstutis – Paryžiaus Sorbonos universiteto absolventas, Kauno Pieno centro direktorius –  po karo pasitraukė į Kolumbiją, karo aviacijos kapitonas Albinas – žuvo pirmomis karo dienomis, palaidotas Kauno Panemunės kapinėse, generalinio štabo majoras Vytautas – vėliau raudonųjų “išlaisvintojų“ nukankintas ir Gorkio kalėjime sušaudytas, jaunėlės: Danutė (emigravo į Kanadą) ir Aldona (visą laiką gyveno Kaune, Dainos gatvėje, pažinojo “Gintarėlius“, nes dirbo jų mokyklos bibliotekoje). Centre –  Suvalkijos ūkininkų sąjungos pirmininkas, knygnešys JUOZAS BULVIČIUS su žmona Konstancija. Po trejų metų iš Rytų atsibastę raudonieji vandalai  sujaukė šios laimingos šeimos gyvenimą.

Daugiau Vasario 16-tosios  temų glūkoiduose:
> DATOS IR ŽMONĖS (apie majorą Vytautą Bulvičių išsamiai)
> TERMINAI IR LIKIMAI (VISKAS LABAI PAPRASTA)  (rasite kaip menami Dzilbaus draugai jį vadino komunistu)

 

Ugnės ir Co vanilinis vinilas

Kas gali pasakyti, kad glūkoidai miega. Tai rodo Ugnės Antanavičiūtės sėkmė Danijoje. Priminsime, jog Ugnė – vienturtė Alberto “Šekspyro“ Antanavičiaus dukra

ALEKSANDRA KERIENĖ

Esame labai laimingi, pristatydami Jums dar vieną mūsų leidybinės kompanijos BMR Label išleistą vinilinę plokštelę!!! Įrašas atliktas su nuostabiais Trio Claviola muzikantais Ugne Antanavičiūte, Vytautautu Giedraičiu, Jurgiu Juozapaičiu Danijos sostinėje Kopenhagoje – Karališkos Akademijos įrašų studijoje.
Plokštelės gamyba padaryta Berlyne – Emil Berliner Studios. O pasidžiaugti kartu šiuo meno kūriniu kvečiame Vilniuje, šių metų knygų mugėje!

Viršelio dailininkė:: Rūta Dumalakaitė || Viršelio dizainas:: Irmantas Savulionis || Teksto autorė:: Lina Navickaitė-Martinelli || Baltic Mobile Recordings

FOTO: žinių portalas Respublika.lt

LIETUVA – TAI JĖGA. PANKAI NEMIRĖ

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Artėjant istorinei datai, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, šventiniai renginiai įgauna vis didesnį pagreitį. Tautiečiai įsitraukia į įvairias iniciatyvas, projektus, renginius, skirtus išskirtiniam mūsų atkurtos valstybės gyvavimo jubiliejui. Prisimenami seni ir, rodos, tik vakar buvę įvykiai, kurių dalyviais bei liudininkais buvome mes patys.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė įspūdingą kino filmų ir renginių programą. Čia pirmosiomis vasario dienomis vyko dokumentinio muzikinio filmo „Lietuva – tai jėga“ premjera.
„Lietuva – tai jėga“ – pilno metražo dokumentinis filmas, kuriame pasakojama apie 1984–1992 metų neformalaus jaunimo gyvenimą ir istorinius įvykius Lietuvoje: disidentų mitingus, KGB persekiojimą, pankroką, protesto koncertus. Apie tai liudija roko muzikantai. Dokumentiniame filme skamba grupių „Genocidas Raudonajam Interventui“, „WC“, „Už Tėvynę“, „Hidroelektra“, „Foje“ dainos. Pagrindinis filmo herojus – Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis, jau penkiolika metų gyvenantis Londone. 1983 metais jis sudegino savo komjaunuolio bilietą, buvo įskųstas ir atsidūrė KGB. 1984 metais planavo pabėgimą į Vakarus. Vėl buvo įskųstas. 1986 metais jis sukūrė pankroko grupę „WC“. Įsisiūbavus „perestroikai“, Varveklis dalyvavo daugybėje istorinių mitingų, roko muzikos festivalių ir buvo tikras sovietų valdžios priešas, ryškus Vilniaus jaunimo lyderis. 1988 metais Vikintas Darius Šimanskas sukūrė naują roko grupę, kuri vadinosi „Genocidas Raudonajam Interventui“, ir nemažai koncertavo. Filme „Lietuva – tai jėga“ papasakota istorija baigiasi 1991 m. sausio 13-ąją, kai Vikintas Darius Šimanskas atsidūrė Gedimino pilyje, kur kartu su savo tėvu Romualdu Šimansku ir kitais savanoriais šauliais saugojo trispalvę – Lietuvos nepriklausomybės simbolį. Filmo režisierius – Vincas Grigas.

Filmo premjera pritraukė didelę auditoriją žiūrovų, juolab, kad joje dalyvavo Lietuvos pankų tėvu vadinamas Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas, grojęs žinomoje pankroko grupėje „Už Tėvynę“. Jo ir
bendraminčių aktyvi veikla aštuoniasdešimtųjų metų antroje pusėje, įnešusi į pankroko sceną didžiulį indėlį yra ir Lietuvos pankroko aukso amžius. N. Pečiūros-Atsuktuvo iniciatyva pradėti organizuoti pankroko festivaliai iš gilaus pogrindžio ištraukė niekam nežinomas grupes. Filmo premjeros vakare Nėrius dėkojo žmonėms, pasidalinusiems archyvine medžiaga, be kurios nebūtų įgyvendintas sumanymas.

Susirinkusieji – įvairaus amžiaus publika, kuri smalsavo sužinoti maištingo pankiško gyvenimo užkulisius, o jame, be pasipriešinimo okupaciniam režimui, netrūko ir ryškių atspalvių, kurie būdingi jaunosios kartos saviraiškai, ypač pankams. Suprantama, kad ne visi jaunystės laikais propagavo pankišką gyvenimo būdą. Iš „laukinių Vakarų“ srauniai tekėjo ir į savo verpetus suko įvairios muzikinės bei kultūrinio gyvenimo srovės. Tačiau pankų grupės bei jų skelbiamos idėjos, anot N. Pečiūros, labai tiko tais permainų laikais, žlungant Sovietų Sąjungai. Filme skamba maištinga lietuviško pankroko muzika, kurią reikėjo perrašyti, nes originalūs to laikmečio įrašai, pasak Nėriaus, „supuvo“. Faktai ir įvykiai kino juostoje pasakojami nuosekliai. Istorinė medžiaga susisteminta. Po peržiūros salėje pasigirdo entuziastingų balsų, raginančių įtraukti kino filmą „Lietuva – tai jėga“ į mokymo programas mokyklose.
Dabar N. Pečiūra – vedęs, jo antra pusė – Daiva. Kaip pats sakė, „žmoną siunčia Dievas“. Neliko firminės skiauterės, savaime suprantama, socializavęsis, mėgstantis bendrauti. Išlikęs toks pats lieknas, energingas, žodžio kišenėje neieškantis veikėjas, tarsi gimęs scenai. Jo prisiminimai, šmaikštūs pasakojimai ir komentarai apie pankišką gyvenimo būdą, muzikavimus, pankroko festivalius, filmo kūrimą sulaukė aplodismentų, juoko ir žingeidžių klausimų…
Šis premjerinis filmas, kaip minėjo N. Pečiūra, ko gero, oficialiai nebus demonstruojamas Lietuvos kino teatruose. Tai ne komercinis projektas ir žiūrovai „Lietuva – tai jėga“ galės matyti tik
specialiuose pristatymo renginiuose. Dar kartą Vilniuje filmas bus rodomas kovo 24 dieną, Kaune – balandžio 7 d., o kiek vėliau gal ir Klaipėdoje. Trečioji premjera Vilniuje įvyks 2018 metų rugpjūčio  mėnesio pabaigoje, kai į sostinėje vyksiantį festivalio „Vilnius Punk’88“ trisdešimtmetį iš Londono atvyks lietuviško pankroko legenda Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis.
Dokumentinis muzikinis filmas „Lietuva – tai jėga“ – daugiau nei valanda svaiginančio laisvės troškimo.

Skirta Vilniaus glūkoidams Lietuvos 100-mečio proga

Vilnius – Lietuvos sostinė, neseniai šventė savo gimtadienį. Čia prieš 100 metų buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Daugelio iš mūsų Vilniuje prabėgo gražiausi studentiški metai, kai kas jame surado savo meilę, o kai kas iš glukoidų jame pasiliko gyventi, kurti, dirbti…

Musu kraštietė, neseniai debiutavusi glukoiduose, Birutė Gaučienė eilemis atskleidžia senojo Vilniaus grožį…

Vilniaus glukoidams skirtas naujo žanro kūrinėlis – eiliuotas gidas Vilniaus svečiams, į kurį savo širdį eilėmis sudėjo Birutė Gaučienė, Vytautas „San Simnas“ Stanevičius dekoravo nuotraukomis ir visa tai sumiksavo Garažų Klipai

MŪSŲ VILNIUS || Birutė Gaučienė || Vytautas „San Simnas“ Stanevičius || Garažų Klipai 2018

„MOZAIKA“ KITAIP ARBA GLŪKOIDŲ DESANTAS GRIGIŠKĖSE

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Viduržiemis. Sausis. Beveik visur balta, juoda. Tik ne Vytauto Matulevičiaus „Mozaikoje“, sudėliotoje šiltomis, pastelinėmis, taip derančiomis viena su kita poezijos spalvų eilėmis…
Grigiškių kultūros centre, nors ir sausį, įvyko šiltas antros poeto knygos sutikimas. Beveik prieš du mėnesius mūsų kraštietis, glūkoidas, poetas Vytautas Matulevičius su savo naujiena – poezijos rinkiniu „Mozaika“ apsilankė Alytaus kraštotyros muziejuje, pradžiuginęs savo kūryba Dzūkijos sostinės poezijos mylėtojus. Šįkart panašus ir kitoks renginys vyko Vilniaus pašonėje, Grigiškėse. Neatsitiktinai. Čia, Grigiškėse, buvęs alytiškis (širdyje alytiškiu ir pasilikęs) su žmona Maryte įsikūręs, čia jų namai. Šių namų durys, kaip ir poeto siela, atviros glūkoidams, tad „griekas“ mums su Šekspyru nepasisvečiuoti pas neišdidų, šiltą žmogų, dar kartą pasiklausyti jo skambančių eilių. Šekspyras į svečius eina tik su gitara. Juolab, kad buvo kviestas pasidalyti savo kūrybos perliukais.

 

Manote, dviems poetams ankšta „po saule“? Tada klystate. Čia atsirado vietos ir trečiam – Juozui Žitkauskui, taip pat dzūkui, kuris dirigavo šiam renginiui. Kaip sekėsi apipavidalinti savo buvusio lietuvių kalbos mokytojo poezijos knygą papasakojo jos dizaineris, Vytauto mokinys Šarūnas Mazaliauskas. Nepašykštėjo Vytautui gražių žodžių jo pusbrolis, iš Alytaus kilęs architektas Jonas Anuškevičius, atvykęs į renginį su žmona Danute, taip pat dzūke, alytiške. Po pono Jono žodžiais drąsiai galėjo pasirašyti ir poeto mokytojavimo laikų kolegė Grigiškių „Šviesos“ vidurinėje mokykloje, biologijos mokytoja bei Vytauto buvusios auklėtinės, atvykusios išgirsti iškalbingojo poeto. Šioje mokykloje jos krikštatėvis (pasiūlė „Šviesos“ vardą) Vytautas Matulevičius jaunąją kartą lietuvių kalbos mokė 14 metų. Posmai keitė posmus, netikėčiausi klausimai sulaukė atsakymų, kalboms ir prisiminimams vos užteko laiko. Tarp posmų griežė smuikai, švelniai gitarą, o tuo pačiu ir Vytauto Matulevičiaus poezijos mylėtojų širdis, virkdė Šekspyras. Poezija su muzika tą vakarą valdė Grigiškes. Kaip gi kitaip, jei kūrybingiems dzūkams net ir ilgi žiemos vakarai tampa trumpais…
Glūkoidų desantas įvykdęs savo misiją sėkmingai, kad nenoriai evakavosi iš Grigiškių…

Susitikimo foto galerija. Foto: V. Stanevičius

 

Juozas Jonkus ir Aisčiai

Ką tik atsisveikinome su ilgamečiu Alytaus Ryšių Mazgo vadovu JUOZU JONKUMI (1928 – 2018). Šias pareigas jis ėjo dar sovietmečiu, o 1970 metais, dirbant atsakingose pareigose, toleruoti savo aplinkoje 18 – 20 metų jaunuolius, grojančius maištingą, Alytuje dar negirdėtą muziką buvo rizikinga. Gal todėl ir grupės pavadinimas “Aisčiai” kėgėbistų buvo suspenduotas. Bet po Juozo Jonkaus sparneliu, pašto patalpose vis tiek vykdavo repeticijos su tikrais instrumentais. Įstaigos vadovui palaiminus, buvo nupirktos vokiška Elgita elektrinė gitara, dar čekų Jolana ir bulgariška bass gitara Orfėjus, Trowa būgnai, bulgariška mikrofoninė aparatūra ir kiti aksesuarai. Tada tokie dalykai muzikantams buvo didelis turtas, be kurio tu būtum buvęs niekas.

Prisiminkime šį puikų žmogų ir dėl jo neeilinių asmeninių savybių ir gebėjimų. Tai jis išugdė savo sūnuje profesionalų elektrotechnikos-elektronikos profį. Viktoras Aisčiuose grojo bass gitara, kartu buvo nepakeičiamas specialistas garso stiprinimo aparatūros priežiūros, gedimų šalinimo ir novatoriškų idėjų realizavimo srityje.

Aisčiai numirė 2015 metais po koncerto Miesto Sode, kuriame dar buvo galima įžvelgti Aisčių dvasią. Juozas Jonkus pergyveno savo kūdikį pora metų ilgėliau. Tokia istorija.

Glūkoidų vardu, velionio žmoną, sūnų Viktorą su  žmona Jule, anūkes Aistę ir Agnę su šeimomis užjaučiame ir liūdime kartu su jumis.

 

 

Ne karaliai, bet Vytautai

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Šiandien į mano el. pašto dėžutę įkrito neeilinės eilės, skirtos Vytautams. Jų autorė – mūsų kraštietė, mokytoja, poetė, bardė, šauni moteris – Birutė Gaučienė-Valutkevičiūtė. Birutė šiuo metu yra vienos Vilniaus gimnazijos mokytoja, o laisvalaikiu kuria eiles, brazdina gitaros stygas, dainuoja, mėgsta keliauti po Lietuvą, kurią be galo myli. Tikra glūkoidė, nors ir nėra dalyvavusi mūsų bendruomenės susiėjimuose, bet jos širdis (nors į ją veikiausiai ir nebuvau patekęs), man atrodo glūkoidiška. Ši, tarsi Dzūkijos lakštingala, poetiškos sielos moteris yra dzūkė, kilusi iš už Simno esančių gražių Dusios ežero vakarinio kranto kalvotų apylinkių.
Vytautų Lietuvoje yra apie 35 000. Vien tik tarp glūkoidų – kas antras. Na, gerai, kas trečias ar ketvirtas… Tad negaliu laikyti užspeitęs tokių eilių, skirtų kiekvienam ir visiems Vytautams.

VYTAUTAI,
NAUJIEJI METAI SU LIETUM ATĖJO,
NUPLAUDAMI BLOGAS MINTIS, VARGUS,
O AŠ, KAIP IR KAS METAI, ATSKUBĖJAU
PASVEIKINT IŠKILIUOSIUS VYTAUTUS.
AŠ NORIU NUOŠIRDŽIAUSIAI PALINKĖTI,
KAD ŠITIE METAI BŪTŲ JUMS GERI,
KAD MEILĖ JŪSŲ ŠIRDYSE ŽYDĖTŲ
IR VISAD BŪTUT RYŽTO KUPINI
NUVEIKT DIDŽIAUSIUS DARBUS DĖL TĖVYNĖS,
IŠGARSINT JĄ, KAIP VYTAUTAS, KADAIS,
TODĖL, KAD LIETUVOJ JŪS ESAT GIMĘ…
DIDŽIUOKITĖS, KAD ESAT VYTAUTAIS!
SU VARDO DIENA!
BIRUTĖ GAUČIENĖ

Paskutinė metų diena. Netikėtai gausus susirinkimas

Kai Žemė dar nebuvo apsisukus paskutinį kartą apie Saulę arba –  lygiai prieš metus čia, prie Glūko, gruodžio 31 dieną, apsilankė tik Viktoras su Jule. Bet šį kartą bendraminčių draugų gausa nustebino. Gal 2018 metai bus kažkuo ypatingi. Kilo mintis net Į VARTUS sustojus, nusifotografuoti, taip kaip padarėme jubiliejinio, 30-to susitikimo proga 2011 metais.

Buvo vaizdo transakcijos su Vokietija – kalbėjome su Onute, kalbėjome su Virgium Lepeška telefonu. Visi linkėjome vieni kitiems įvairių gerų ir banalių dalykėlių. Taip linkėti galima tik žmonėms, neturintiems kompleksų ir, svarbiausia, nuoširdžiai.

Kalėdų Senis dovanojo glūkoidams įvairių gėrybių. Du vyrukai skaitys Keith Richards – “Gyvenimas“, kiti Samuelio Taco “Trigubą Gyvenimą“. Dar kiti ir kitos – Vyto Matulevičiaus “Mozaiką“. Dauguma ragaus Viktoro iškeptos nesikartojančio skonio duoną. Dar viena dovanėlė, tai  Ubiquiti Networks divaisas FrontRow 4D8A,  filmuojantis, transliuojantis, patogus naudoti, mažas ir daug galintis. Galintis net glūkoidų naujametinį meetą nupaparacinti. Sutelkite dėmesį ir stebėkite:

Foto buvo daug, bet kokybiškų mažai.  Iš Algirdo Adomaičio fotogalerijos, Viktoro Jonkaus, Valės Pisaravičienės, Laimos Unguraitienės ir kitų, atrinkome geriausiais.

 

Kaunas 1968. Kęstučio gatvė, Aštunti rūmai. SU naujaisiais 2018

Ruduo. Būsimasis tapytojas, tada jau Stepo Žuko koledžo baigiamojo kurso studentas Alvydas Petkevičius, taigi  jau pakankamai apsitrynęs Kaune,  nusprendė “pritrenkti Kaunu” savo geriausią draugą Dzilbų, tada pirmakursį Kauno Politechnikos instituto fuksą. Abu mėgo bitlus, rolingus, Beach Boys ir Monkees. Alytuje abu eidavo į mašinų gamyklos klube rengiamus šokius. Ten kiečiausias gabalas buvo “My Baby Baby Balla Balla”, kurio visi laukdavo pačioje vakarėlio pabaigoje. Tada visa salė šokdavo supuvusio kapitalistinio pasaulio vulgarų šokį, vadinamą šeiku. Visa kita, kas buvo grojama ištisą vakarą, entuziazmo nekėlė. Taigi, dėl muzikos viskas buvo aišku. O Kaune, Aštuntuose

Ruduo. Kaunas 1968, Kęstučio gatvė, Aštunti rūmai arba KPI Mašinų gamybos fakas. Prie įėjimo minia jaunimo. Prie paradinių durų beveik grumtynės. Įleidžia tik su studentų pažymėjimais. Bilietą, kad čia patekti, reikia nusipirkti prieš dieną, apribojimų į vakarėlį begalė, bet Centro, Senamiesčio, Žaliakalnio chebrantams, jų panelėms daromos protekcijos. Blatas, pažintys, nelegalus patekimas pro kiemo duris ar langus – visi keliai veda į salę, kurioje vyksta išskirtinis Kauno jaunimo šokių vakaras. Jei nepatekai čia šeštadienio vakarą, suvok, jog nepatekai niekur. Jau lipant laiptais girdisi Woolly Bully. Ir groja gyvai, ne iš spidolos ”per” Liuksemburgo radiją. Kūnu nubėga šiurpuliukai. Salėje tik prožektoriai raižo tamsą. Muzikantai praneša: kviečia merginos. Pasigirsta All I Have To Do Is Dream, Everly Brothers 1958 metų gabalas, gyvai, ne per spidolą.  Dzilbų, dar neatsikvošėjusį nuo startinio įspūdžio, išsiveda šokti pana su šukuosena, tokia kaip bitlų žmonų ar draugių…


The Beatles Indijoje su žmonom ir draugėm pas transcendentinės meditacijos specą Maharishi Mahesh Yogi. 1968. Tokias šukuosenas tada turėjo 9 iš 10 Kauno panelių

Gal atsirastų pažinojusių tuos aštuntų rūmų muzikantus? Drumeris buvo ypatingo entuziazmo kupinas, beveik kaip Keith Moon iš The Who. Dar dainavo pana (būtent tą, jau minėtą Everly Brothers gabaliuką – All I Have To Do Is Dream). Kitais metais juos čia pakeitė Vaizbūnai, vėliau Dainiai, Liutauras Čepreckas, Gintarėliai, etc.

Dzilbus – All I Have To Do Is Dream || Garažų klipai 2017

Garažų klipų studijoje, ruošiant malkas Naujametinės nakties barbekiu, kilo mintis prisiminti aštuntus ir sukurti šia tema video roliką. Klipe vaidina pana, dabar moteris, kuri tada visad būdavo ten, kur grodavo Gintarėliai, Gėlės, Nuogi Ant Slenksčio, Dainiai ar Vaizbūnai.  Todėl aprašytas vakarėlis aštuntuose ir šis klipas TURI GLAUDŲ RYŠĮ. Audio ir video pagaminta su iPhono apsais GarageBand ir iMovie. Teko net P. Makartnėjaus bosu pagroti, o priedainyje paspaudyti Hammondo vargonų klavišus. Gyvai – vokalas ir akustinė gitara – įrašyta telefono mikrofonu. Jokių gamybinių-komercinių išlaidų. 

Nors klipe sniego nerasite, vis tik, glūkoidų tinklapis skiria jį šv. Kalėdų progai ir Naujųjų 2018 sutikimui. Gražiausių žiemos švenčių proga, sveikiname visus mūsų bendraminčius, draugus, tinklapio skaitytojus, rėmėjus ir jų šeimas. Gyvenkime draugiškai, sveikai ir dvasingai. To ir linkime Naujaisiais 2018 metais. 

Nuoširdžiai dėkojame parėmusiems glūkoidų tinklapį. Jau nupirkome temą (99,65 € metams), kurią dabar galime modifikuoti ir pritaikyti patogesniam naršymui. Darbai palengva vyksta. Apsilankykite galerijoje [MENIU/GALERIJA/MŪSŲ FILMOTEKA]. Visiškai naujas puslapis – Mūsų Filmoteka, susidedanti iš: KELIONĖS, SONGAI, GLŪKOIDAI, ĮVAIROVĖ.  Ten rasite 10 metų tinklapyje publikuotus filmukus apie glūkoidų sueigas, keliones, mūsų dainas, klipus, pačius įvairiausius nutikimus, susitikimus per dešimtmetį ir ne tik. Visi šie vaizdo įrodymai buvo išsimėtę 486 glūkoidų tinklapyje paskelbtuose rašiniuose ir  YouTubo, Vimeo, Dailymotion platybėse. Dabar jie (dar ne visi, bet bus) vienoje vietoje. Prie kiekvieno filmuko yra linkas į postą, jus sugražins atgal. Kad nuolatos suktumėtės mūsų almanacho GLŪKOIDAI istorijos rate. Jūsų patogumui.

MŪSŲ RĖMĖJAI:

Virgius Beiša – 100 €
Valdas Labukas – 5 €
Diana Stanevičienė – 10 €
Edmundas Gegužis – 100 USD
Alvydas Petkevičius – 2 
Shmuel Tatz – 100 USD
Vytautas Matulevičius – 10 €
Vytautas Galbuogis – 5 €
Rasa Juodišienė – 100 €
Laimutė Unguraitienė – 10 €
Zenonas Langaitis – 10 €

Kodėl tai darome – skaitykite : GLŪKOIDŲ TINKLAPIUI 10 METŲ. REZIUME. Rėmimo lėšas naudosime absoliučiai skaidriai ir skelbsime viešai.

Nepamirškite gruodžio 31 dieną pirmoje dienos pusėje apsilankyti prie Glūko. Ta proga, pažiūrėkite filmukią apie vieną tokių, žieminių susitikimų. Tai vyko 2014 metais gruodžio 31.

Metai, kai neturime KERTUKŲ įkūrėjo Vydmanto Juronio

Kauno halė 1968. Rugsėjo pirmąją Kauno politechnikos instituto Mechanikos fako  fuksai (dabartiniai glukoidai) Vidukas, Vidma, Kapitonas ir Dzilbus, iš susižavėjimo spindinčiais veidais, stebi kai į sceną, užsimaukšlinę ant galvų baltus perukus, įbėga “Kertukai“ ir koncertą pradeda bičboisų gabalu Barabara Ann. Dvasinio pakilimo pikas ir įspūdžio ataka prilygsta šių metų Red Hot Chili Peppers ar Lenny Kravitz pasirodymams Kauno Arenoje. Reikia nepamiršti, jog tai buvo laikai, kai karaliavo sovietmečio pseudomuzikinis stilius, vadinamas tarybine estrada. Prieš  metus, 2012 gruodžio 13 dieną mirė “Kertukų“ grupės narys Vydmantas Juronis. Žiniasklaida tylėjo. Albertas “Šekspyras“ Antanavičius pažinojo, bendravo su Kertukų gitaristu. Tada jis pirmasis glūkoidams ir pranešė apie LT roko istorijos figūros (ne pėstininko) praradimą

 

juronis“Kertukai“ – legendinė 60-ųjų Kauno bigbyto grupė ir Lietuvos roko pirmeiviai. Aktyvi veikla 1966-1971. Susikūrė 1966 Kauno Politechnikos institute. Tais laikais oficialiai vadinosi KPI “vokaliniu-instrumentiniu ansambliu“. Dauguma grupės narių buvo KPI studentai. Pradžioje daugiausia grojo studentiškuose šokiuose. Šiame etape grupės veikloje dalyvavo ir vokalistė Janina Miščiukaitė. 1968 grupė laimėjo “Gintarinės triūbos“ prizą Kauno festivalyje “Muzikinis pavasaris“ ir išsiveržė į plačiąją sceną. Šis įvykis lėmė tai, kad “Kertukai“ tapo bene pirmuoju gitariniu kolektyvu Lietuvoje, apie kurį negalėjo nutylėti ir sovietinė Lietuvos spauda, radijas ir net televizija. Tai smarkiai išpopuliarino grupę. Vien per 1968-uosius metus “Kertukai“ turėjo daugiau nei šimtą koncertų visoje Lietuvoje, ir visur salės lūžo nuo klausytojų antplūdžio. Jų atliekamos dainos “Mes ne Bitlai“, “Lopšinė“ tapo tuometinės jaunimo kartos “hitais“. Vėlesniais metais “Kertukai“ ir toliau sėkmingai koncertavo tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. 1969-taisiais įrašė muzikinį takelį lietuviškam kino filmui “Ave Vita“. 1971 metais daugumai narių baigus mokslus – grupė išsiskirstė.

kertukai_cr

Albertas Antanavičius su Vydmantu Juroniu Vilniuje

“Kertukų“grupės įkūrėjas – Vydmantas Juronis (gitara/vokalas), kuris rašė muziką ir tekstus visoms originalioms grupės dainoms. Oficialus grupės lyderis buvo Gediminas Jurgilas (elektrovargonai). Kiti: Saulius Lukošius – vokalas/ guitar, Feliksas Tulčinas – bass gitara, Alius Tatarskis – būgnai. Taip pat dalyvavo Simas Taršys ir Gražina Akstinaitė (vokalas)

Vydmantas Juronis domėjosi ezoterizmu. Tai žinios, laikomos vertingomis žmogaus dvasinei raidai, nors ne visad pagrįstos moksline įžvalga, kartais mokslininkų vadinamos pseudomokslu. Domėjosi ikikrikščioniškais lietuvių tikėjimais. Muzika lydėjo nuolat: dalyvavo bardų žygyje per Lietuvą, darbas iki pensijos buvo susijęs su garsais – talkinant kriminalistams, iššifruojant audio įrašus ar bendradarbiaujant su garso įrašų firmoms. Vydmantą Juronį palaužė sunki liga.

Lietuva neteko vieno rocko muzikos pradininko, nepasukusio pigios muzikos produkavimo keliu. Gal todėl šiandien turime Andrių Mamontovą, Bix, Raigardą Tautkų, Happyendless, Jurgą Šeduikytę, Garbanotą Bosistą ir daug kitų, kurie po 20 metų Nepriklausomybės įrodė, jog sovietmečio muzikinei stagnacijai atėjo galas.

 

 

LAIKO TĖKMĖS ATSPINDYS. Johnui Lennonui atminti

Iš glūkoidų tinklapio archyvo. Tai  LINOS ir INGOS žinutė iš Niderlandų, atsiųsta 2009 metais. Data nesvarbu, nes tai išliks aktualu mažiausiai 1000 metų.  Dar ir šiandien ištikimi The Beatles gerbėjai negali atleisti Yoko dėl grupės iširimo. Nereikia būti kategoriškiems – priežastys gilesnės. John Lennon ir Yoko Ono buvo (yra) asmenybės, kurių mintys, elgesys ir darbai neįtiko konservatyviai daugumai. Juk ir šiandien kasdieniniame gyvenime pastebime kaip pilkieji visažiniai reaguoja į bankrutavusių tradicijų laužytojus. Prisiminkim JOHN LENNON (9 Spalis 1940 – 8 Gruodis 1980) 

LINA IR INGA
Glūkoidės, Nyderlandai, 2009 pavasaris

yoko1Šią savaitę sukanka 40 metų  kai John Lennon ir Yoko Ono savo povestuvinės kelionės metu apsilankė Amsterdame. Hilton-Hotel  902  kambaryje jie paskelbė aštuonias dienas trukusią akciją  prieš karą pasaulyje ir ypatingai prieš tuo metu vykusį karą Vietname. Deja, iki šiol vyksta karai, kurių  niekas nepajėgia sustabdyti.
Prisiminkim tuos ypatingus laikus  kartu su John ir Yoko.

Šilti linkėjimai iš pavasariškos Olandijos.

2017 metais Vytas ‘San Simnas’ Stanevičius savo Nikonu įamžino Džono Lenono hologramą lietuviškame peizaže.

Susipažinkite – Vytautas Matulevičius. Asmenybės mozaika

 

Vytautas Matulevičius, poeto Anzelmo Matučio sūnus parašė ir išleido eilėraščių knygelę “Mozaika”. Tai jo antroji. Pirmoji pasaulį pamatė prieš kelis dešimtmečius. Ši  – antroji –   plona, bet koncentruota giliais pamąstymais ir net poezijos nemėgėjams gali rastis patraukli. Būtent tada, kai liečia prisiminimus apie, anot Rasos Petkevičienės – muzikinius rezistentus, čia Vytas sako: aš pasiilgau seno gero roko…Asociacija „Matučio namai“ ir autorius pakvietė gruodžio 2 d., šeštadienį, 12 val. Alytaus kraštotyros muziejuje susitikti. Ir susitikome.
Ar galima eilėmis aprašyti The Beatles dainas “Something“ ar “While My Guitar Gently Weeps“?  Galima ir dar įtaigiai. Ar galima hardroko stiliumi poezijoje išreikšti save. Tai tiesiog paprasta, kai sugebi. Vytautas Matulevičius tą įrodė savo išskirtinio dizaino ir undergroundinių minčių, paverstų eilėmis, knygelėje “Mozaika”. “Lietuvi, niekam nesakyk žalčio vardo” – eilutė iš neskelbtų eilių – išsako autoriaus pilietines nuostatas.  Trumpai tariant, šis vaikinas yra visiškas mūsiškis.
Renginio vedančiųjų duetas Vilmantė Petrusevičienė ir Vytautas Matulevičius nusipelno ovacijų. Vilmantės cituoti poeto Anzelmo Matučio laiškai savo sūnui Vytautui ar žmonai yra autentiškumo topas, pasakojant ir pristatant autorių. Dalyviai – kaimynai, draugai, artimieji dėliojo Vyto gyvenimo mozaiką iš atsitiktinių gabaliukų ir jiems tai pavyko.
Gera poezijos knyga, be debesėlių, be pseudo romantikos ir feisbukinių kačiukų. Imkite ir skaitykite. Vienu skaitymo prisėdimu ji įsiskverbs į mūsų jaunystės dieneles ir dar giliai. Kitas faktas iš praeities. Kas nežino Hiperbolės hito “Vandens Ženklai“? Ar žinote, kad tekstą šiai dainai parašė Vytautas Matulevičius? Hiperbolės manageriai pasielgė kiauliškai, visaip manipuliuodami autoryste dainos tekstui, dar ir šiandien tiesa vaikšto kažkur aplinkui.
Renginys vertinamas PENKIOMIS PUŠIES ŠAKELĖMIS. Atitinka glūkoidų mentalitetą, poreikius ir lūkesčius. Mūsų čia susirinko tikrai nedaug. Kai į D. Butkutės koncertus susirenka minia dvasios lūzerių, tai dar nieko nesako apie renginio kokybę. Minia dar niekada žmonijos istorijoje nepagimdė ko nors išskirtinai teigiamo.
Visur ir visada esantis Vytautas “San Simnas” Stanevičius parengė jums žiupsnį fotoakimirkų.
Virgilijui Beišai ir Samueliui Tacui: jums pas Dzilbų yra paliktos knygos su autoriaus linkėjimais ir padėka už paramą.

EMOCIJŲ MOZAIKA „MOZAIKOS“ PRISTATYME

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Mano neakivaizdinė pažintis su poetu įvyko glūkoidų tinklapyje ankstyvą pavasarį, kai jame įkėlė mano pirmą rašinį apie Alytaus futbolo istoriją. Pasipylė komentarai apie… tinklinį, lengvąją atletiką, minėti treneriai A. Šukaitis, Šimkevičius ir kiti. Visą šį nesusipratimą (kaip man tada atrodė) ir pradėjo Vytautas Matulevičius, pageidaudamas, kad „atsirastų koks nors maniakas, kuris parašytų apie Alytaus tinklinį“. Nei pykti, nei juoktis, mėgstu futbolą, pats žaidžiau, o čia alytiškiams lyg ir neįdomus tas futbolas. Bet pats Vytautas ir sustatė viską į savo vietas pažymėdamas, kad tinklinis Alytuje buvo sporto šaka Nr. 2. Vėliau Šekspyras pasakė, kad tai poeto Anzelmo Matučio sūnaus komentarai ir lyg tarp kitko pridūrė, jog jis, Vytautas, irgi rašo eiles. Pasidarė įdomu. Nebuvau jo matęs, tad įsivaizdavau, jog tai liesas, išblyškęs „berniokas“…

Gruodžio pirmas šeštadienis. Sužinojęs iš glūkoidų, kad tą dieną Alytaus kraštotyros muziejuje savo poezijos naująjį rinkinį „Mozaika“ pristatys poetas Vytautas Matulevičius, be abejo patraukiau į šią poezijos šventę. Iki tol nieko iš Vytauto kūrybos nebuvau skaitęs. Tiesa, glūkoidų anonsuotame knygos pristatyme vietoje komentarų buvo išspausdinta pora poeto eilėraščių ir Wato (Vyto Malinausko) komentaras-įvertinimas, „man patiko“. Aš „palaikinau“, nes ir man patiko bei nusprendžiau pasinaudoti puikia proga pamatyti poetą „gyvai“. Atėjau vos ne pirmas. Paskubėjau nusipirkti „Mozaiką“, beliko gauti tik poeto autografą ir, aišku, perskaityti knygą. Įžengiau į salę. Išvydau sėdintį… aktorių-muzikantą Stiveną Sigalą su dviem simpatiškomis merginomis… poeto nė kvapo. Tas tvirto, sportiško stoto vyras mane guviai pasisveikino: “Sveikas, mafija“… Man dingtelėjo mintis, iš kur jis sužinojo, kad kai buvau studentas mane taip kartais vadindavo, nors su mafija neturėjau nieko bendro. O supermenas tęsia: „Susipažink, man iš dešinės – mano knygos krikštamotė“ (vėl asociacijos su mafija) Pasijutau visiškas mulkis, juk su manim kalba šios šventės solenizantas, ne koks Stivenas Sigalas, bet pats Vytautas Matulevičius. Ir tai ne išblyškęs berniokas, o tinklinio veteranas, mėgstąs sportą, žvejybą, turįs ką prisiminti iš savo sportinės praeities. Taip buvo sunaikinta nesąmoningai man atsiradusi klišė apie poeto išvaizdą.

Kaip ir priderėjo, tą šeštadienį renginyje karaliavo Vytauto Matulevičiaus poezija ir jos nuolankusis tarnas – pats poetas. Trumpomis pertraukėlėmis tarp eilių grojo Alytaus muzikos mokyklos jaunatviškas akordeonistų duetas. Rasdavosi vietos ir prisiminimams iš padaužiškos vaikystės, įspūdingos kelionės su tėčiu poetu Anzelmu Matučiu į Kolos pusiasalį. Šventės vertas siurprizas – moksleiviškų laikų klasės draugo, kaimyno Rimo atvykimas iš Klaipėdos į knygos pristatymą. Juk draugai nesimatė 30 metų. Paaiškėjo, jog Rimas buvo pirmasis septintoko būsimo poeto eilėraščių skaitytojas. Atvyko pasveikinti ir brolis Valentas, pasidalinęs linksmais nuotykiais bei „pasipuikavęs“, kad yra tėčio Anzelmo Matučio eilėraščio „Valius dvejetų karalius“ herojus. Dabar šis herojus – solidus mokslo žmogus. O kaip gali būti pamiršti studentiški metai bei mamos rūpesčiai, tėčio patarimai „su draugais išlikti sąžiningu ir visada garbingu“, nes ką daugiau gali patarti į sostinę iškeliavusiam savarankiškam jaunuoliui. Pasidalino Vytautas paslaptimi, kad įkvėpdavo kūrybai Vilniaus paveikslų galerijoje vykę vargonų muzikos koncertai bei siurrealistiniai rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio filmai. Jo manymu, išlieti savo emocijas eilėmis padėjo genai. Vytautas pasakojo apie savo senelį, kuris vesdavosi vaikus klausyti lakštingalų čiulbėjimo. Nerašė jis eilių, bet turėjo poetišką sielą. Vytauto tėtis – poetas Anzelmas Matutis, nereikalaujantis išskirtinio pristatymo.
Poezija ir muzika Vytautui greta viena kitos. Nemaža eilių jai paskyręs. Deja, šiais visuotinio skubėjimo ir informacinių technologijų laikais šiuolaikinė muzika Vytauto „neveža“. Jis pasiilgo seno gero roko, mėgstąs bliuzą. Įdomu, ar suskambės bliuzas Vytauto eilėmis… Čia jam būtų ir atsakymas, kokios jo eilės man patiko. Dar paminėsiu eiles, skirtas amžinybėn iškeliavusiam broliui Šarūnui. Senoviškas irgi, nes šios man artimos. Galiu ir pajuokauti, kaip pats poetas juokavo, kad visos patinka (kiekvienam juoke juk yra dalis tiesos).

Brolis Valentas minėjo, kad kūrybiniam procese poetas būna nenormalus žmogus. Su tokiu „nenormaliu“, kūrybingu žmogumi daug metų kartu žmona Marytė. Džiaugsme ir varge.
Nemaža atradimų padariau tądien, bet ypač nustebau sužinojęs, kad „Hiperbolės“ atliekama daina „Vandens ženklai“ – tai Vytauto žodžiais sukurta daina. Ne „Hiperbolės“ muzikanto Ričardo Bartusevičiaus, sąmoningai ar ne, prisiskyrusio šį tekstą, o VYTAUTO MATULEVIČIAUS! Pasakysiu dešimtam. Manau, tai daugeliui naujiena. Autorius pašmaikštavo, kad iš Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos (LATGA) tai įrodęs gavo 300 vagnorkų, lygiai tiek, kiek kainavo viena plokštelė su ta daina.

Susirinkę poezijos mylėtojai linkėjo Vytautui greičiau išleisti naują poezijos rinktinę, o ją parašyti įsikūrus bei pasisėmus įkvėpimo tėčio Anzelmo Matučio magiškoje drevėje.

Kreta – Europos civilizacijos lopšys

Graikijos sala Kreta maždaug lygiai nutolusi nuo žemyninės Europos (Graikijos) Šiaurėje ir Afrikos (Libijos) Pietuose ir du kart tiek nuo Azijos (Sirijos) Rytuose. Ilgis 260 km, beveik kaip per Lietuvą, o plotis tiek, kiek nuo kuklaus provincijos miestelio Pietų Lietuvoje iki Kauno. Dažnai sakoma – čia Europos kraštas. Bet kretiečiai sako: čia Europos pradžia ir štai kodėl.

Kreta – Europos tėvynė || Garažų Klipai 2017

Seniai seniai, 2500 metų iki Kristaus pasirodymo Nazarete, Dzeusas, pasivertęs buliumi nuplaukė į Finikiją – žydų ir arabų proproproprotėvynę ir pamatė dailią panelę vardu Europa, pakrantėje skinančią gėles. Pasiūlė jodinėjimo paslaugą ir jūra parsigabeno ją į Kretą. Jiems gimė trys vaikai, vienas buvo Minas. Štai čia nusitrina riba tarp mitų ir tiesos. Suklesti Minų dinastija arba pirmasis Europoje civilizacijos lopšys. Kretiečiai sako: kai pas mus jau buvo valstybė su visais valdžios atributais, graikai dar medžiuose gyveno. Kai išgirsti taip sakant, pagalvoji, o ką TADA veikė mūsų protautiečiai? Kaip sakė Alvydas Petkevičius, mūsų istorija buvo medinė, todėl supuvo. Mūro pilis Gedimino kalne pastatyta prieš 600 metų. Mes čia, Kretoje knaisiojomės po 4000 metų istorią. To pakanka, kad vertėtų aplankyti šią salą.

Kurie geriau gyvena? Mes ar jie? Ogi panašiai. Jei kalbėsim tik apie kainas – viskas šiek tiek brangiau negu Graikijoje (ir Lietuvoje), nes, išskyrus avieną, ožkieną ir alyvuoges, visus produktus į salą reikia atplukdyti ar atskraidinti.

Reikia nepamiršti, jog graikai mokesčių politikoje iki krizės norėjo būti gudresni už kitas eurosąjungos nares. Kasos kvitas? Kai  paprašiau kasos čekio Rodo saloje 2005 metais, nustebusi pardavėjo povyza tiesiog rėkė –  tik kvaileliai juos duoda. O kam jis? Tada buvo taip, bet,  patikėkite, šiandien kvitą gauni net turguje ir beveik visais atvejais. Bet mokesčiai išaugo žiauriai, pavyzdžiui, tėvas gąsdina neklaužadą sūnų: jei būsi negeras, užrašysiu tau namą (suprask: su visais mokesčiais).

Iš serijos “nežinia kada žmogui gana”: jiems 800 eurų pensininkui – labai negarbingi pinigai. Koks Lietuvoje vidutinis pensininko atlyginimas?

 

Saloje gyvena dori žmonės. Kalėjime sėdi albanai, o kaime kartais parduotuvėje rasite raštelį: imkite ką reikia, pinigus palikite ant prekystalio. Ką saloje veikia vietiniai? 90 % gyventojų – aptarnauja turistus. Kiti gano ožkas ir avis, dar spaudžia superkokybišką alyvuogių aliejų,  valdo, moko, tarnauja. Ožkos ir avys kalnuose ganosi pačios, tik biologiniu laikrodžiu vadovaujasi ir namo grįžta, kai pieną reikia atiduoti. Gyvuliukai nuolat sportuoja, laipiodami kalnų šlaitais ir maitinasi ypač ekologiškai. Kad aiškiau būtų, palyginkite karvę, tvarte gulinėjančią ir nuolat harmonus rijančią. Kaime kepa šašlyką “Antikristo” iš avienos. Priešais ugnį 45 minutes, apsuka kepsnį kita puse ir procesas tęsiasi dar 45 minutes. Arba teko matyti visą varškės gamybos procesą kalnuose pas piemenį Joaną. Ir ragauti. Ryte pamelžia avis ir ožkas, pieną sumaišo sąntykiu: 30%  avies -70% ožkos, pašildo iki 70⁰ C, prideda citrinos rūgšties, išmaišo.

Pirmieji salos svečiai, kuriuos šiandien vadiname turistais, buvo vokiečiai prieš 230 metų. Vėliau hipiai, apie 1969 metus,  pietinėje salos dalyje esančiame Matalos kaimelyje su keletu namelių, davė impulsą turizmo suklestėjimui. Dabar birželio mėnesį čia suvažiuoja brolių ir seserų iš viso pasaulio, nes čia koncertuoja legendinės grupės už dyką. Pavyzdžiui, šias metais grojo Scorpions. Gal pavažiuojam į Matalą 2018-tais? Birželio mėnesį. Tik bus labai karšta.

Žemė čia dreba, tik ne katastrofiškai. Tik kaimyninė Santorino sala buvo nuniokiota antikiniais laikais. Todėl  7 aukštų namas – limitas.

Išsilavinę kretiečiai emigruoja į  Didžiąją Britaniją, USA, Kanadą, Prancūziją. Ten jau susiformavę graikų diasporos. Taigi, protingos šalys ima jau gatavus specialistus, nes parengti tokius – brangu.

 

Apie gidus. Nemėgstame tų gidų, nes galima viską sužinoti Wikipedijoje ar kituose išmaniuose šaltiniuose, taip šiek tiek sutaupyti ir išlikti nepriklausomu keliautoju. Tačiau šį kartą sutikome gidę, kuri nušvito tokia aura, jog neparašyti apie tai čia ir dabar, būtų didis nusidėjimas. Ši moteris sugeba įtaigiai pasakoti, galėtų dirbti Vatikane ar vaidinti teatre, Jungtinėse Tautose ar vesti Talk Show kartu su Oprah Winfrey. Kai jos klausai, atrodo, jog skaitai Financial Times ir National Geographic kartu sudėjus. Pagrindinis jos darbas – salos sostinės Herakliono universitete dėstyti filologiją ir istoriją, o gide dirba iš pašaukimo. Išdrįsau ją pakalbinti ir paprašyti kartu nusifotografuoti “ant vizitkės iki pusės”, kaip pasakytų mūsiškis istorikas Arvydas “Shmitas” Braždys.

Tiek žinių iš Europos KRAŠTO arba PRADŽIOS. Tai lemia požiūrio vektorius.

Ko nėra tekste, rasite filmuke.

Trio „CLAVIOLA“ jubiliejus po Senojo arsenalo skliautais su glūkoidų sveikinimais…

Vytas Stanevičius dėkoja glūkoidų tinklapiui, anonsavusiam Trio “Claviola“ koncerą. Ir susirinko graži grupė glūkoidų arba Vilniaus alytiškių. Štai taip

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Lapkričio 26–osios, sekmadienio, pavakarę Vilniuje, Senajame arsenale įvyko Trio „Claviola“ jubiliejinis, 10– mečio koncertas. Ansamblyje fortepijonu groja Ugnė Antanavičiūtė, Alberto „Šekspyro“ ir Janinos dukra. Ugnė daugelio respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatė. Pianistė buvo pripažinta geriausia koncertmeistere įvairiuose tarptautiniuose konkursuose. Ji daug koncertavusi užsienyje. Ugnei atskleisti gabumus, skambinant fortepijonu, padėjo kruopštus darbas ir puikūs mokytojai studijuojant LMTA: tai prof. Petras Geniušas, Gabrielė Kondrotaitė bei žymūs užsienio scenos meistrai. Daug kamerinės muzikos paslapčių atskleidė prof. Julius Andrejevas. Jaunajai menininkei buvo skirta Kultūros ministerijos stipendija. Jos meno doktorantūros studijos, vadovaujant prof. dr. Rūtai Stanevičiūtei-Kelmickienei ir doc. dr. Indrei Baikštytei, yra susietos su pianistės, kaip atlikėjos, praktika. Dabar Ugnė pati padeda atskleisti fortepijono skambesio paslaptis M. K. Čiurlionio menų mokyklos bei LMTA auklėtiniams.
Dar du ansamblio nariai – klarnetininkas Vytautas Giedraitis ir altu smuikuojantis Jurgis Juozapaitis, taip pat skynę laurus įvairiuose konkursuose. Unikalaus ansamblio repertuare skambėjo Lietuvos ir užsienio kompozitorių kūriniai, o kai kurie ir dedikavo juos jaunųjų atlikėjų trio. Tarp rafinuotu muzikiniu skoniu pasižyminčios publikos buvo ir nemaža grupelė glūkoidų, kurie šiltai pasveikino Ugnę ir jos kolektyvo narius jubiliejaus proga. Beje, apie šį renginį jie ir sužinojo iš Glūkoidų tinklapio, anonsavusio jubiliejinį koncertą.
Greit bėga laikas, jau ir mūsų vaikai švenčia kūrybinės veiklos jubiliejus. Malonu buvo klausyti jaunųjų atlikėjų ir tuo pačiu matyti, kaip spindi Ugnės tėvų, Janinos ir Alberto, akys. Jose – švelnūs, tik jiems vieniems ir dukrai Ugnei girdimi tėvų meilės simfonijos begarsiai akordai, o tėvelio, ką čia slėpti, akyse blizganti tėviškos meilės išdavikė ašara…
Kūrybinės ir visokeriopos sėkmės Tau, Ugne..

Vyto Matulevičiaus knyga – “Mozaika”. Kvietimas

 

Vytautas Matulevičius, poeto Anzelmo Matučio sūnus parašė ir išleido eilėraščių knygelę “Mozaika”. Ta knygelė plona, bet koncentruota giliais pamąstymais ir net poezijos nemėgėjams gali rastis patraukli. Būtent tada, kai liečia prisiminimus apie, anot Rasos Petkevičienės – muzikinius rezistentus, čia Vytas sako: aš pasiilgau seno gero roko…. Gera poezijos knyga, be debesėlių ir feisbukinių kačiukų. Imkite ir skaitykite. Vienu skaitymo prisėdimu ji įsiskverbs į mūsų jaunystės dieneles ir dar giliai.  Glūkoidai rekomenduoja

Asociacija „Matučio namai“ ir autorius maloniai kviečia į Vytauto Matulevičiaus poezijos knygos pristatymą, kuris įvyks gruodžio 2 d., šeštadienį, 12 val. Alytaus kraštotyros muziejuje.